- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-20
- Bylos Nr.
- I1-840-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02839-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas D. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN)), 6 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:
2.1. Laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2019 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nes plotą mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas.
2.2. Minėtose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamojo ploto, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą. Pareiškėjas buvo nuolat stebimas kitų kameroje kalinčių asmenų, o taip pat – pareigūnų.
2.3. Taip pat skundėsi dėl netinkamos temperatūros (kamerose buvo drėgna); kamerose nebuvo jokios ventiliacijos, tvyrojo nemalonūs kvapai.
Šalies argumentai
2.4. Pareiškėjas taip pat teigė, kad pasivaikščioti galėjo tik kartą per dieną ir tik vieną valandą. Kiemelis purvinas ir netvarkingas.
2.5. Lukiškių TI-K dušai netvarkingi, veisėsi pelėsis, be to, pareiškėjas privalėjo praustis vienu metu su kitais asmenimis, kurie serga tuberkulioze.
2.6. Pareiškėjui trūko maisto, jis buvo neskanus.
2.7. Dėl paminėtų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 6 000,00 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–17) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir prašo skundą atmesti. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:
3.1. Pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
3.2. Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys, kuriems yra išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitiko teisės aktus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos per langus ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.
3.3. Pasak atsakovės atstovo, nuteistieji yra stebimi pareigūnų, siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Tokia kontrolė yra numatyta teisės aktuose ir yra svarbi užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
3.4. Pabrėžė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalinimo įstaigoje kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti ir kameros vėdinamos natūraliu būdu.
3.5. Dėl naudojimo dušu paaiškino, kad dušuose įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m, o plotis yra 1,2 m. Dušų patalpos yra tvarkingos, dezinfekuojamos. Jose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Nuolat tiekiamas karštas vanduo. Kalintiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
3.6. Dėl maitinimo ir tiekiamo maisto teigia, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami teisė aktų reglamentuota tvarka ir pagal mitybos normas. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Tiekiamas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui.
3.7. Dėl pasivaikščiojimo paaiškino, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas gryname ore ne pareiga, o teisė, todėl nėra privaloma pasinaudoti ja.
Šalies argumentai
3.8. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, jo prašomas žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, jo nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais arba prašymais dėl laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu nesikreipė. Teigia, kad šiuo atveju nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai ir pan. Dėl laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neigiamą poveikį sveikatai.
5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
6. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).
7. Pareiškėjas skundžiasi dėl ploto trūkumo ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių TI-K kamerose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Lukiškių TI-K kalinamas nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2019 m. birželio 22 d. Bylos medžiaga patvirtina ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje yra užfiksuota, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 21 d. (šią dieną atvyko į Lukiškių TI-K) iki 2019 m. birželio 20 d. (2019 m. birželio 21 d. išvyko iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių). Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl vadovausis jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą, t. y. ginčo laikotarpis šioje byloje yra nustatytas nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 20 d.
Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Mursič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 85 paras. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m plotas nebuvo pažeistas visą ginčo laikotarpį. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą iš bendro ploto atimant sanitarinio mazgo užimamą plotą, matyti, kad taip pat nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo, o kadangi pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, todėl skundo reikalavimas šiuo pagrindu nepagrįstas.
8. Pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė atsakovės atstovas, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele ir užuolaidomis. Pažymėtina, jog iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo „Dėl D. A. skundo“ (b. l. 21–23) matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas nė vienoje iš šių kamerų nebuvo kalinamas (b. l. 8).
Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas kartu su dar vienu asmeniu šiais laikotarpiais: nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 25 d., 2019 m. kovo 28 d., nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 12 d., 2019 m. balandžio 18 d., nuo 2019 m. balandžio 24 d. (iš viso: 27 paras).
Atsakovės atstovas nurodė, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) kalinimo sąlygas, asmens privatumui užtikrinti papildomai kamerose įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos (b. l. 21). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo ir vertintinas kaip papildomas (komuliatyvus) veiksnys vertinant, ar kalinimo sąlygos nėra kankinančios (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją). EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Pastebėtina, kad tokiu būdu teisminėje praktikoje yra akcentuojamas privatumo trūkumas dėl kitų kalinių buvimo. Šiuo atveju svarbu, kad byloje nėra duomenų (pats pareiškėjas savo skunde taip pat nenurodė), kad dėl kameros išdėstymo (baldų, sanitarinio mazgo) ir dėl per mažo kameros ploto, pareiškėjui buvo sukelti reikšmingi nepatogumai, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas vertina, kad visgi šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kameroje vienas arba su dar vienu asmeniu, jam tenkantis kameros plotas buvo pakankamas ir nors sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, dėl minėtų priežasčių negalima daryti išvados, kad esant tokiai situacijai pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokiu būdu asmens privatumas nepažeidžiamas daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu, nes jis visuomet jautėsi stebimas, tuo pačiu pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pabrėžtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
9. Pareiškėjas nurodė, jog kamerose buvo netinkamas temperatūros lygis, kamerose tvyrojo drėgmė, nebuvo ventiliacijos.
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nebuvo privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą, kuris atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pastebėtina ir tai, jog pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų numerių, kuriose pasireiškė minėti pažeidimai, nei laikotarpių, kada buvo laikomas netinkamose kamerose, nei kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Todėl, teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.
10. Taip pat pareiškėjas skundėsi, kad nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 valandą.
Remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, o aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu, pareiškėjas nurodė abstrakčiai, šių aplinkybių nedetalizavo. Be to, byloje nebuvo medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko atmestini ir šiuo atžvilgiu pažeidimas nenustatytas.
11. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K dušai yra netvarkingi, juose veisėsi pelėsis, o praustis pareiškėjas buvo vedamas kartu su sergančiais tuberkulioze. Dėl šio pareiškėjo teiginio teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai dušo patalpose buvo pelėsis ir nenurodė, kaip tai įtakojo jo sveikatai (sukėlė jam neturtinę žalą). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kilusios kokios neigiamos pasekmės ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų (sveikatos sutrikdymų). Teismas vertina, kad tokie pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo dušo patalpų, yra deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas šį pareiškėjo teiginį atmeta kaip nepagrįstą. Tas pats pasakytina apie pareiškėjo teiginį dėl naudojimo dušu su asmenimis, sergančiais tuberkulioze. Toks teiginys niekuo nepagrįstas. Neaišku, nei kada jis buvo vedamas praustis su sergančiais, nei kaip tai atsiliepė jo sveikatai, todėl toks argumentas laikytinas hipotetiniu, todėl atmestinas. Tuo pačiu teismas pažymi, kad asmenys, sergantys aktyvia tuberkulioze, yra kalinami atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, kaip tai numato Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatos, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas galėjo būti vedamas praustis į dušą kartu su nuteistaisiais, sergančiais minėta liga.
12. Dėl pareiškėjo argumento, jog jam trūko maisto ir jis buvo nekokybiškas, pažymėtina, kad pagal byloje pateiktus atsakovės atstovo paaiškinimus maistas, skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems, Lukiškių TI-K buvo subalansuotas, atitiko fiziologines mitybos normas, patiekalų kokybė buvo tikrinama Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų priešingą išvadą. Teismo vertinimu, subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmestini. Kadangi maisto pristatymas pareiškėjui į kamerą atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, teismas daro išvadą, kad reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio (juose nebuvo konkretumo), todėl vertintini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo pripažinti pažeidimo šiuo atžvilgiu.
13. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl anksčiau aptartų aplinkybių pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta.
14. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.