Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Opsta“ direktoriaus O. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Opsta“ direktoriaus O. P. ieškinį dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Opsta“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Makrostogai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. Nei su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nei bylos nagrinėjimo metu, nei kartu su atskiruoju skundu apeliantas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokius apelianto išdėstytus teiginius dėl nekilnojamojo turto pardavimo, lėmusio atsakovės turto sumažėjimą.

3. Ginčydamas įmonės nemokumo faktą, apeliantas nurodo, kad atsakovei negali būti taikoma sąlyga, jog atsakovas nevykdo įsipareigojimų, tačiau byloje esantys duomenys leidžia daryti priešingą išvadą. Atsakovės įsipareigojimai pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąrašą yra 324 349,02 Eur, o pagal balanso duomenis yra 319 760 Eur. Atsakovės kreditorių sąrašas sudarytas netiksliai, galbūt sąmoningai klaidinant teismą. Atsakovės kreditorių sąraše nurodytos 1-3 mėnesių pradelstos skolos ir daugiau nei 3 mėnesius pradelstos skolos sudaro 767 42,33 Eur. Likusi dalis skolų yra nurodyta „už rugsėjo mėnesį“, todėl darytina išvada, kad šios skolos šią dieną jau taip pat yra pradelstos. Atsakovo turtą sudaro 136 436 Eur, iš kurių didžiausią dalį – 97 445 Eur – sudaro gautinos sumos, iš jų 84 617 Eur pirkėjų įsiskolinimas. Šių gautinų sumų realus gavimas išvis yra abejotinas. Ilgalaikis turtas sudaro vos 26 455 Eur. Net jeigu vertintume, kad pradelstos atsakovės skolos sudaro tik 76 742,33 Eur, o turtas išties yra vertas 136 436 Eur, tuomet vis vien darytina išvada, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

4. Restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos preliminarios verslo plano priemonės yra abstrakčios ir nepagrindžiančios veiklos atkūrimo realumo. Atsakovės finansinė padėtis yra sunki daugelį metų, ką patvirtina ir atsakovės finansinės ataskaitos. Nors apeliantas nesutiko su atsakovės restruktūrizavimo plano metmenų vertinimu, tačiau argumentų ir teismo nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė.

Įmonės finansinės problemos nėra trumpalaikės, o priešingai, yra struktūrinės ir ilgalaikės, kurios negali būti išspręstos deklaratyviais ir abstrakčiais verslo planais. Abstraktus atsakovės verslo planas neduos naudos ir restruktūrizavimo bylos iškėlimas tik pakenks kreditorių interesams. Tokios pozicijos, vertinant restruktūrizavimo plano metmenis, laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2133/2014). Atsakovė laikytina nemokia įmone, kuriai keltina bankroto, o ne restruktūrizavimo byla. Restruktūrizavimo bylos iškėlimas tik pablogintų kreditorių teises, nes bendri įmonės įsiskolinimai tik padidėtų, o turtas sumažėtų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl įmonės nemokumo

Byloje sprendžiamas atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų buvimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės kriterijus, todėl jai negali būti iškelta restruktūrizavimo byla. ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti atsisakymo kelti įmonės restruktūrizavimo bylą pagrindai. ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Spręsdamas dėl atsakovės finansinės padėties, teismas įvertino atsakovės 2013 m. – 2015 m. rugsėjo 30 d. balansų duomenis, nustatė, kad įmonės turto vertė nuo 2013 m. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. kiekvienais metais mažėjo per pusę, 2013 m. įmonės skolos viršijo pusę įmonės turto, 2014 metais skolos įmonės turtą viršijo beveik du kartus, 2015 m. rugsėjo 30 d. skolos įmonės turtą viršijo 2,5 karto; pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis, bendrovės turto vertė siekia 136 436 Eur (1 t., 36-37 b. l.), pradelstos skolos kreditoriams 2015 m. spalio mėn. (kreipimosi į teismą metu) sudarė 191 860,01 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad didžiąją atsakovės turto dalį sudaro trumpalaikis turtas (109 563 Eur), kurį sudaro per vienerius metus gautinos sumos (97 445 Eur), o iš jų – 84 617 Eur pirkėjų įsiskolinimas. Ilgalaikis turtas siekia tik 26 873 Eur. Atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 324 349 Eur, o iš jų – 319 760 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. pelno nuostolių ataskaitą, 2015 m. birželio 30 d. duomenimis, atsakovės pelnas sudarė 52 072 Eur (1 t., 38 b. l.). Atsakovės pradelstos skolos sudaro 191 860,01 Eur (1 t., 62 b. l.). Taigi pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės nemokumo yra pagrįsta. Be to, pagal viešus duomenis, įmonės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui didėja– 2015 m. gruodžio 30 d. sudarė 12 849,79 Eur, o 2016 m. balandžio 5 d. – 19 948,45 Eur, darbuotojų skaičius nuo 18 sumažėjo iki 13.

Apelianto argumentai susiję su teismo išvados dėl atsakovės finansinių sunkumų nuolatinio pobūdžio nepagrįstumu, neturi reikšmės sprendžiant dėl atsakovės nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. ĮRĮ nėra įtvirtintas finansinių sunkumų laikinumo pobūdis. ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte numatyta, kad restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius. ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansinių sunkumų turinti įmonė – įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti. Taigi įmonės finansinių sunkumų trukmė nėra esminė sprendžiant dėl galimybės iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, kadangi svarbiausia nustatyti, ar bendrovė turi galimybę restruktūrizavimo metmenyse numatytomis priemonės atkurti savo mokumą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais bei išvengti bankroto.

Apeliantas teigia, jog teismas neįvertino turto mažėjimo priežasčių, t. y. kad turto mažėjimą lėmė atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimas, kuris buvo įsigytas turint tikslą jį parduoti. Apeliacinės instancijos teismas šių apelianto argumentų negali pripažinti pagrįstais. Buhalteriniuose dokumentuose atspindėtą turto mažėjimą galėtų lemti jo dovanojimas, o ne pardavimas. Pardavus turtą už jį gauta suma turėtų būti įtraukta į bendrovės turto apskaitą ir negalėtų lemti turto vertės sumažėjimo.

Apelianto argumentai, kuriais jis kvestionuoja atsakovės finansinių ataskaitų rinkiniuose nurodytų duomenų galimą neatitikimą realiai bendrovės finansinei padėčiai, kadangi, jo teigimu, galima situacija, kai pagaminta produkcija (atlikti statybos darbai) dar nėra perduota užsakovui ir pagal juos dar nėra išrašytos PVM sąskaitos faktūros, o medžiagos yra nurašytos, sąskaitos faktūros iš prekių tiekėjų ir paslaugų tiekėjų užpajamuotos, todėl mokėtinos sumos yra žymiai didesnės už į balansą įrašyto turto vertę, nėra pagrįsti įrodymais. Minėta, kad pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis, atsakovės turtas sudaro 136 436 Eur; pradelstos skolos kreditoriams – 191 860,01 Eur. Apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, kurie leistų kitaip vertinti atsakovės turto ir pradelstų skolų santykį.

Negalima sutikti su ieškovo argumentais, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Ieškovas nurodo, kad aplinkybė, kad įmonės pradelstos skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, nėra savarankišku ir pakankamu pagrindu konstatuoti įmonės nemokumą, kadangi būtina kita sąlyga – įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų). Aplinkybė, kad atsakovės pradelstos skolos sudaro 191 860,01 Eur, patvirtina įsipareigojimų nevykdymo aplinkybę, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl netinkamo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies taikymo ir aiškinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas taip pat nustatė, jog atsakovė nevykdo įsipareigojimų darbuotojams, kas pagal ĮBĮ 4 straipsnio 1 punktą yra vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų.

Įvertinęs apelianto argumentus, byloje esančius įrodymus apie atsakovės finansinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus apie atsakovės finansinę padėtį, turėjo pagrindo spręsti, kad atsakovė atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nemokumo būklę, todėl pagrįstai atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu.

Dėl restruktūrizavimo plano metmenų vertinimo

Vertindamas restruktūrizavimo plano metmenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindinės priemonės, kurių pagalba įmonė ketina įveikti laikinus finansinius sunkumus ir atsiskaityti su kreditoriais yra šios: turimos gamybinės įrangos maksimalus išnaudojimas; vykdomų projektų sėkmingas užbaigimas; buvusių ryšių su klientais ir verslo partneriais atkūrimas; ryšių su naujais klientais ir verslo partneriais užmezgimas; naujų klientų pritraukimas; konkuravimas kainų ir paslaugų kokybės gerinimo srityje; statybos veiklos tęsimas, naujų sutarčių pasirašymas ir vykdymas. Teismas sprendė, kad preliminarių verslo plano priemonių deklaravimas nereiškia jų realumo įmonės mokumui atkurti bei kreditorių įsiskolinimui padengti, kadangi atsakovė ketina vykdyti tą pačią veiklą tomis pačiomis sąlygomis, kurios lėmė sunkią įmonės turtinę padėtį.Teismas nustatė, kad atsakovės nurodytų vykdytinų sutarčių darbų įvykdymo terminai yra pasibaigę ar turėjo būti pasibaigę; yra pateikta tik viena nauja sutartis dėl objekto, esančio Trakėnų g. 27, Vilniuje, statybos. Vien minėtos sutarties įvykdymas neatkurtų įmonės mokumo, o kitos įmonės veiklos atkūrimo priemonės yra labiau deklaratyvios ir nepagrįstos jokiais įrodymais. Taigi teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad metmenyse nurodytomis priemonėmis nėra įmanoma optimizuoti įmonės veiklą ir pasiekti restruktūrizavimo procesui keliamų tikslų.

Apelianto teigimu, restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės turi būti preliminarios, todėl teismas nepagrįstai kritiškai vertino restruktūrizavimo plano metmenis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010). ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse turi būti nurodytas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose yra išvardintos priemonės, kurios turi būti nurodytos restruktūrizavimo plano metmenyse, o vėliau – restruktūrizavimo plane. Taigi įmonės restruktūrizavimo plano metmenys nėra tik deklaratyvaus pobūdžio dokumentas. Siekdamas restruktūrizavimo proceso, ieškovas turėtų pateikti restruktūrizavimo plano metmenis, kurių turinys atitiktų ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, o juose nurodytos priemonės būtų konkrečios, kurių realumą teismas galėtų įvertinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminę reikšmę teismui sprendžiant dėl ieškinio pareiškimo iškelti bendrovės restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo turi ne tik įmonės turtinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, bet ir pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad restruktūrizavimo paskirtis nėra išvengti skolų, palūkanų ir delspinigių mokėjimo kreditoriams. Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). Taigi siekdama restruktūrizavimo, bendrovė turi turėti aiškų planą ir priemones, kaip pasiekti restruktūrizavimo tikslus – atkurti ilgalaikį įmonės mokumą ir galimybę įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Nagrinėjamoje byloje atsakovės pateikti restruktūrizavimo plano metmenys yra pernelyg abstraktūs. Apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė teismo išvadas dėl atsakovės sudarytos statybos darbų vykdymo sutarties nepakankamumo atsakovės mokumui atkurti paneigiančių įrodymų, nepateikė sudarytų ar preliminarių sutarčių dėl vykdytinų statybos darbų, todėl teismo išvados, kad nurodytos apimties darbai objekte, esančiame Trakėnų g. 27, Vilniuje, ir už šiuos darbus atsakovės gautinos pajamos nėra pakankamos restruktūrizavimo tikslams pasiekti.

Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, kadangi prioritetą teikė finansinių sunkumų turinčio verslo subjekto likvidavimui, o ne reabilitavimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimui turi būti nustatyti įstatyme įtvirtinti pagrindai, be to, neturi būti nustatyti atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindai. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus atsisakymo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą pagrindus, todėl negalima teigti, kad nukrypo nuo įmonių restruktūrizavimo įstatymo siekiamo tikslo.

Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodyta visuma konkrečių ir realių ekonominių priemonių, atitinkančių ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti įmonės restruktūrizavimo tikslus, t. y. atkurti atsakovės mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas, todėl pagal tokius metmenis teismas pagrįstai nustatė pagrindo kelti atsakovės restruktūrizavimo bylą nebuvimą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p., 5 str. 1 d. 7 p., 12 str. 2 d.). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.