Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Giedraičio, Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2022 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, prie šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos 11 (vienuolikos) mėnesių terminuotos laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėta 2020 m. kovo 17 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų nuosprendžiu paskirta bei neatlikta 1 (vienos) dienos laisvės atėmimo bausmė ir galutinė bausmė paskirta – 11 (vienuolika) mėnesių ir 1 (viena) diena terminuoto laisvės atėmimo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2022 m. rugpjūčio 31 dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu L. J. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, suimant jį teismo salėje. Kardomąją priemonę nuspręsta baigti taikyti pradėjus bausmės vykdymą.

Bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo L. J. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Pripažindamas L. J. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu L. J. veika pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl L. J. kaltės.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

8. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia L. J. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis). Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikdamas savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą, kritikuodamas objektyviais duomenimis nepaneigtus įrodymus, gautus atlikus specialiuosius tyrimus, išskirtinę reikšmę suteikdamas paties nuteistojo išdėstytoms vertinamo įvykio faktinėms aplinkybėms, tačiau šiuo aspektu vis tik pastebėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

9. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, L. J., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip 2021 m. lapkričio 22 d., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė tris paketėlius su 1,3109 g. narkotine medžiaga heroinu, kurios grynasis kiekis 0,2176 g. savo 21-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje šviestuvo lemputėje, kol 2021 m. lapkričio 22 d., apie 15.40 val., kratos metu šią medžiagą rado ir paėmė pareigūnai. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus dėl šių jam inkriminuojamų aplinkybių nuteistasis atsisakė (1 t., b. l. 118), tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo jis kategoriškai neigė, iškeldamas versiją, jog DNR pėdsakai ant rastų tiriamųjų medžiagų (lemputės ir plastiko plėvelės) galėjo atsirasti jam nusičiaudėjus ar kitais būdais, kadangi minėtoje patalpoje jis su kitais asmenimis pastoviai gyveno. Analogiškos pozicijos laikomasi ir apygardos teismui pateiktame apeliaciniame skunde.

10. Tačiau, įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, su kuriais iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija, atsižvelgiant į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad ši L. J. versija nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino. Apklausiant pareigūną A. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, šis patvirtino, kad, atlikus neplaninę patikrą, patalpoje, kurioje gyveno ir L. J., buvo rastos narkotinės medžiagos. Pareigūnas įjungęs šviestuvą pastebėjo, kad viena lemputė nešvietė ir tai jam sukėlė įtarimą. Užlipęs ant kėdės, išsuko lemputę ir jos viduje rado tris plastikinius paketėlius su geltonos spalvos milteliais. Atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo paskirta užduotis atlikti objektų tyrimą, siekiant nustatyti, ar ant tirti pateiktų elektros lemputės, tualetinio popieriaus gniužulo, geltonos spalvos polietileno skiautės, 3 (trijų) geltonos spalvos polietileninių paketėlių su rusvos spalvos biria medžiaga yra žmogaus biologinės kilmės pėdsakų (1 t., b. l. 33–34). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. S 876/2021(01) (1 t., b. l. 44–45) konstatuota, kad, atlikus DNR tyrimą, ant elektros lemputės plastmasinės dalies ir plastiko plėvelės skiautės gautas dominuojantis vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris tinkamas tolimesniam asmens identifikavimui su DNR priemaiša, kuri nėra tinkama tolimesniam asmens identifikavimui. Ant kitų tyrimui pateiktų objektų (elektros lemputės plastmasinės ir metalinės dalies, tualetinio popieriaus gniužulo, trijų plastiko plėvelės skiaučių) DNR profilių, tinkamų tolimesniam asmenų identifikavimui, negauta. Atitinkamai Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. S 82/2022(01) nurodyta, kad ant elektros lemputės plastmasinės dalies ir plastiko plėvelės skiautės gautas dominuojantis vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su L. J. DNR profiliu su 99,9999999999999999999 procento tikimybe (1 t., b. l. 59). Tokiu būdu, iš rašytinės baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo L. J. DNR profilis rastas tiek ant lemputės, kurioje įrengta slėptuvė narkotinėms medžiagoms slėpti, išorinės plastmasinės dalies, tiek ant jos viduje esančios plastiko plėveles, į kurią buvo susukti trys atskiri paketėliai su narkotinėmis medžiagomis.

11. Neigdamas savo kaltę, apeliantas skunde akcentuoja, jog atlikus tyrimą ant plastiko plėvelės rasta ir DNR priemaiša, kuri patvirtina, kad narkotinės medžiagos priklauso kitam asmeniui. Tokia aplinkybė nors ir yra teisinga, tačiau ji savaime nepaneigia nuteistojo kaltės ir pagrįstų abejonių nekelia. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad tyrimo metu buvo rasta ne kito asmens DNR, o DNR priemaiša, kuri nėra tinkama tolimesniam asmens identifikavimui. Tai, kitaip negu argumentuojama apeliaciniame skunde, nepaneigia nuteistojo L. J. kaltės. Minėta specialisto išvada tik patvirtina, kad plastikinę plėvelę lietė ne tik nuteistasis, bet ir kiti asmenys, tačiau priešingai nei L. J., su šia plastikine plėvele kontaktavo nepakankamai ilgai, kad ant jos būtų išlikęs jų DNR pėdsakas. Iš baudžiamojoje byloje esančios fotolentelės (1 t., b. l. 16–20) matyti, kad narkotinėms medžiagoms slėpti buvo įrengta slėptuvė, išardžius elektros lemputę, todėl šie veiksmai, įvertinus dar ir tai, kad, kaip nurodė pareigūnas A. B., lempai pasiekti reikalinga užlipti ant kėdės, neabejotinai užtruko ilgesnį laiką ir jų atlikimo metu DNR pėdsakai turėjo išlikti.

12. Nors apeliantas taip pat iškėlė versiją, kad jo DNR profilis ant lemputės išorės galėjo atsirasti jam nusičiaudėjus, tačiau pritarti tokiam nuteistojo aiškinimui pagrindo taip pat nėra. Pažymėtina, kad ant lemputės plastmasinio gaubto buvo rasti tik vienintelio L. J. DNR profiliai, kitų asmenų profilių ar pėdsakų nerasta, nors kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., b. l. 13–21) aptariamas šviestuvas yra bendrose 21 būrio patalpose, palubėje ir pakankamai nutolęs nuo bet kurio iš nuteistųjų miegamosios vietos, kita vertus ir pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog be jo toje patalpoje gyveno dar apie 10 asmenų, jo lova nuo šviestuvo yra nutolusi apie 4-5 metrus, ir nepamena, kad būtų šį šviestuvą tvarkęs, taigi, toks apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu ir nelogišku ir teisėjų kolegijos vertinamas kaip gynybinė versija.

13. Nesivadovaujant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistojo duotais parodymais, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje vertinant kaltinamojo/nuteistojo parodymus laikomasi vieningos pozicijos, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, bet ir paties kaltinamojo/nuteistojo parodymų nuoseklumas viso baudžiamojo proceso metu, kuris, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, analizuojamu atveju vis tik nenustatytas, todėl pasikliauti vien tik nuteistojo parodymais ir jų pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jokio objektyvaus pagrindo nėra.

14. Nors nuteistasis nurodo, kad jis anksčiau niekada nėra baustas ar teistas už narkotinių medžiagų vartojimą, taip pat, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, buvo ne kartą tikrintas specialiaisiais testais, tačiau narkotinių medžiagų vartojimo faktas taip pat nenustatytas, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nekeičia ir esminės reikšmės jo kaltės nustatymui neturi. Pažymėtina, kad BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar kaltininkui pavyko įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą – jo veika laikoma baigta ir kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio atitinkamą dalį. Nagrinėjamu atveju L. J. buvo kaltinamas ir nuteistas už narkotinių medžiagų laikymą, todėl aplinkybės susijusios su narkotinių medžiagų vartojimu teisinės reikšmės veikos kvalifikacijai neturi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. J. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

15. Netenkinant nuteistojo apeliacinio skundo, pagrindo švelninti jam skirtą bausmę, taip pat nėra. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje aptartą L. J. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Paskirtoji bausmė, nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant L. J. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti L. J. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

16. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį L. J., sudaro 76,67 eurų, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

14.1. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus – kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

14.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal pačio nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Visgi, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš apelianto nepriteisiamos, nes nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, todėl jo galimybės dirbti ir gauti pajamų yra ribotos. Be to, pažymėtina ir tai, kad L. J. ir anksčiau yra eilę kartų teistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių išlaidų priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo, taip pat realizuoti apeliacijos teisę. Be to, byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta vieno posėdžio metu, kuris truko apie 20 min., nuteistojo gynėja trumpai ir formaliai pasisakė palaikanti nuteistojo skundą baigiamųjų kalbų metu, įrodymų tyrimas nebuvo atliktas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo iš nuteistojo L. J. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.