Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-24 · Civilinė byla Nr. 2-350/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-08-23Kauno apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-01-24Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-24
Bylos Nr.
2-350/2013
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00445-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Vytas Milius, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas
akcinės bendrovės „Kauno grūdai“
Atsakovas
A. H. Warren
Kategorijos
  • 119.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-350/2013Proceso Nr. 2-56-3-00445-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 119.12; 122.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu civilinėje byloje Nr. 2-2096-264/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ ieškinį atsakovui A. H. Warren Trust Limited dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 113 356,80 EUR (391 398,36 Lt) skolą, 20 630,94 EUR (71 234,51 Lt) delspinigių, 9,03 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą kildino iš 2011-08-03 sutarties Nr. 979-KM ir 2011-08-23 sutarties Nr. 982-KM, pagal kurias ieškovas pateikė atsakovui prekes – rapsų aliejų, tačiau atsakovas už gautas prekes neatsiskaitė.

Ieškinyje nurodė, kad ieškinys teismingas Kauno apygardos teismui, nes sutartyse, iš kurių kildinami ieškinio reikalavimai, šalys numatė, jog visi ginčai ir nesutarimai, kylantys iš sutarčių, yra sprendžiami derybomis. Jei derybomis ginčo išspręsti nepavyksta, nesutarimai sprendžiami Lietuvos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais.

Atsakovas prašė palikti ieškinį nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui, o netenkinus šio reikalavimo – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog atsakovas nėra ir nebuvo sudaręs jokių sutarčių su ieškovu. Kita vertus, net ir analizuojant ieškovo pateiktas sutartis, jose nėra numatyta, kad ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos teisme. Sutarčių nuostatos, kuriomis vadovaujasi ieškovas, teigdamas, kad byla teisminga Lietuvos teismui, reiškia ne teritorinio teismingumo pakeitimą, susitariant dėl sutarčių pagrindu kylančių ginčų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose, bet susitarimą dėl teismo, turinčio nagrinėti sutarčių pagrindu kylantį ginčą, nustatymo pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius jurisdikcijos (teismingumo) klausimą reglamentuojančius teisės aktus. Vadovaujantis CPK 780 straipsniu, jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti jurisdikcijos (teismingumo) klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties, o ne Lietuvos vidaus teisėje nustatytos taisyklės. Nagrinėjamu atveju taikytinos Europos Tarybos Reglamento Nr.44/2001 nuostatos, pagal kurias nagrinėjamu atveju (kai šalys nebuvo susitarusios dėl sutartinio teismingumo) teismas turi taikyti Reglamento 1 straipsnyje įtvirtintą bendrąją teritorinio teismingumo taisyklę, pagal kurią ieškinys reiškiamas pagal atsakovo – juridinio asmens buveinės vietą. Taigi, šiuo atveju byla nagrinėtina atsakovo buveinės valstybės – Didžiosios Britanijos teisme.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi nutarė ieškinį palikti nenagrinėtą.

Teismo vertinimu, ieškovo pateiktose sutartyse nenumatyta dėl teritorinio teismingumo pakeitimo, susitariant dėl sutarties pagrindu kylančių ginčų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose (sutartinis teismingumas), o sutarčių nuostatos reiškia susitarimą dėl teismo, turinčio nagrinėti minėtųsutarčių pagrindu kylantį ginčą, nustatymo pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius jurisdikcijos (teismingumo) klausimą reglamentuojančius teisės aktus.Teismas nurodė, jog konkrečios Europos Sąjungos valstybės narės teismų kompetencija nustatytina pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 44/2001 įtvirtintas taisykles. Reglamento (EB) Nr. 44/20012 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente siūlomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Viena specialiosios jurisdikcijos taisyklių nustatyta Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje, kuri apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė, jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi ir atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai (Reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktis). Atsižvelgdamas į sutarčių objektą apibrėžiančias nuostatas (rafinuotų rapsų aliejus 10 litrų buteliais) ir į tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščius (CMR), kuriais ieškovas grindžia skolos susidarymą, teismas darėišvada, jog ginčas yra kilęs atsakovui neatsiskaičius už jam perduotas prekes, t.y. ginčas yra kilęs iš prekių pirkimo-pardavimo teisinių santykių. Vadovaujantis Reglamento Nr. 44/20015 straipsnio 1 punkto b papunkčio nuostata, apibrėžiančia prievolės vykdymo vietą, jeigu šalys nesutaria kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta parduodant prekes yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį.Reglamento Nr. 44/20015 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje daromos nuorodos į vietą, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį, aiškinimas yra išplėtotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Teisingumo Teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu byloje C‑381/08 Car Trim GmbHv. KeySafety Systems Srl, spręsdamas dėl Reglamento Nr. 44/20015 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos taikymo, pripažino, kad specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklėje numatytas pristatymo vietos kriterijus turi būti taikomas visiems reikalavimams, kylantiems iš pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (50). Teismas išaiškino, kad nuotolinės prekybos atveju teismas turi pirmiausia išnagrinėti, ar pristatymo vietą galima nustatyti iš sutarties nuostatų (54). Jeigu pristatymo vietą galima nustatyti tokiu būdu, nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise, ši vieta laikoma ta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasmę (55). Kai sutartyje nėra jokios nuostatos, kuri leistų, nesiremiant taikytina materialiąja teise, nustatyti šalių valią dėl prekių pristatymo vietos, tokiose situacijose šią vietą reikia nustatyti pagal kitą kriterijų, kuriuo būtų atsižvelgiama į reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą (57). Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokiu atveju vieta, kurioje prekės buvo arba turėjo būti fiziškai perduotos pirkėjui galutiniame jų paskirties taške, labiausiai atitinka reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą kaip „pristatymo vieta“ reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme (60). Šis kriterijus yra pakankamai nuspėjamas. Jis taip pat atitinka artumo kriterijų, nes užtikrina sutarties ir bylą nagrinėjančio teismo glaudų ryšį. Teismas, darydamas šias išvadas, atsižvelgė į tai, kad prekės, kurios sudaro materialų sutarties objektą, po jos įvykdymo iš principo turi būti šioje vietoje. Be to, esminis prekių pardavimo sutarties tikslas yra jų perdavimas iš pardavėjo pirkėjui – sandoris, kuris visiškai įvykdomas, tik kai šios prekės atvyksta į galutinį paskirties tašką (61). Teismo vertinimu, iš byloje esančių sutarčių nuostatų nėra galimybės nustatyti prekių pristatymo vietos, atsakovas atsiliepime į ieškinį nepripažįsta, jog prekes gavo iš ieškovo. Tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščiuose (CMR) krovinio gavėjas - atsakovas, krovinio iškrovimo vieta – Londonas, todėl prekių priėmimo-perdavimo faktinė vieta būtų Didžiojoje Britanijoje. Be to, specialios jurisdikcijos pagal prievolių vykdymo vietą taisyklė, prekių pirkimo -pardavimo atveju nustatoma pagal prekių pristatymo vietos kriterijų, taikytina visiems reikalavimams, kylantiems iš prekių pirkimo-pardavimo teisinių santykių, taip pat ir reikalavimams dėl skolos, susidariusios atsakovui neatsiskaičius su ieškovu už jam perduotas prekes, priteisimo. Atsakovo buveinė yra Didžiojoje Britanijoje, o prekių priėmimo-perdavimo faktinė vieta taip pat būtų Didžiojoje Britanijoje, todėl teismas darė išvadą, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio bei 5 straipsnio 1 punkto b papunktį specialios jurisdikcijos taisyklę, byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas AB „Kauno grūdai“ prašo Kauno apygardos teismo2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovo pozicija yra dviprasmė – viena vertus, jis teigia, kad sutarčių apskritai nebuvo sudaryta ir produkcijos jis negavo, kita vertus, įrodinėja, kad sutartyse nėra išreikšta aiški sutarčių šalių valia dėl teismingumo. Apelianto nuomone, vienu metu negali egzistuoti dvi aplinkybės, kad tarp ginčo šalių nebuvo sudarytos jokios sutartys ir kad tokiomis nesudarytomis sutartimis šalys nesusitarė, kokiam teismui iš nesudarytų sutarčių kilęs ginčas bus teismingas. Atsakovui nenuginčijus 2011-08-03 sutarties Nr. 979-KM ir 2011-08-23 sutarties Nr. 982-KM, jų nuostatos aiškintinos atsakovo nenaudai, nes pastarasis neigia jo pasirašytų sutarčių egzistavimo faktą, siekdamas sukelti abejones dėl produkcijos jam pateikimo, vilkina skolos priteisimo procesą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.Apeliantas, pasirašydamas minėtas sutartis, suprato, kad šalys aiškiai susitarė dėl sutartinio teismingumo ir kad visi ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose ir taikant Lietuvos Respublikos teisę. Sutarčių nuostatas aiškinant taip, kaip tai daro atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, toks susitarimas būtų visiškai beprasmis, nes tokiu atveju ginčas vis tiek būtų sprendžiamas pagal bendrąsias tarptautinės ir nacionalinės teisės taisykles.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. H. Warren Trust Limited prašo Kauno apygardos teismo2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto argumentas, jog atsakovo pozicija yra dviprasmė, t.y., kad atsakovas nėra sudaręs su apeliantu sutarčių ir kad sutartyse, neva sudarytose su atsakovu, nėra susitarta dėl teritorinio teismingumo, nėra pagrįstas, nes šios aplinkybės viena kitai neprieštarauja. Ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose, nes: 1) atsakovas nėra ir nebuvo sudaręs su ieškovu sutarčių; 2) pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001, kuris taikytinas šiuo atveju, nuostatas, byla nagrinėtina atsakovo buveinės valstybės teisme, t.y. Didžiojoje Britanijoje. Atsakovo argumentai, kad sutarčių nuostatos reiškia ne teritorinio teismingumo pakeitimą ir todėl taikytinos Reglamento nuostatos, nereiškia sutartyse numatyto reguliavimo pripažinimo, nes atsakovas šių sutarčių nesudarinėjo.Kadangi šiuo metu sprendžiamas ginčo teismingumo, o ne ieškinio pagrįstumo klausimas, atsakovas rinksis, kokius procesinius veiksmus atlikti, siekiant apginti savo interesus, jeigu bus pradėtas nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimas, taigi, apelianto pozicija, kad atsakovas turi nuginčyti sutartis, yra nepagrįsta. Be to, apeliantas nepateikia jokių motyvų, kodėl atsakovui nenuginčijus sutarčių, jos turėtų būti aiškintinos atsakovo nenaudai. Apeliantas nepagrįstai naudingai sau aiškina sutarčių nuostatas, teigdamas, kad šalys susitarė dėl teritorinio teismingumo. Atsakovo nuomone, ieškovo pateiktose sutartyse susitarta tik dėl taikytinos teisės ginčų nagrinėjimo atveju, bet nėra nuostatos dėl sutartinio teismingumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas kaip neteismingas Kauno apygardos teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teisiniu ir faktiniu aspektais, taip pat absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių Kauno apygardos teismo2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos, iškeltos pagal ieškinį dėl skolos priteisimo iš įmonės, kurios registruota buveinė yra Didžiojoje Britanijoje, teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

Pagal CPK 782 straipsnio nuostatas, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o tuo atveju, jei teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, kad šiuo atveju, nesant šalių susitarimo dėl teismo, kuriame turėtų būti sprendžiamas ginčas, taikytinos 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ (toliau – Reglamentas) nuostatos, pagal kurias šiuo atveju ginčas dėl skolos priteisimoturėtų būti nagrinėjamas kompetentingame Didžiosios Britanijos teisme. Apeliantas atskirajame skunde su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad teismas, spręsdamas ieškinio teismingumo klausimą, neteisingai aiškino šalių sudarytų sutarčių nuostatas, todėl nepagrįstai rėmėsi ne šalių susitarimu dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, o Reglamente nustatytomis teismingumo taisyklėmis.

Bylos teismingumo klausimas sprendžiamas, nevertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumo, t.y., nenagrinėjant bylos iš esmės. Nors atsakovas apskritai neigia ieškovo pateiktų 2011-08-03 sutarties Nr. 979-KM ir 2011-08-23 sutarties Nr. 982-KM, sudarymo faktą, visgi į bylą yra pateiktos šių pasirašytų sutarčių kopijos, jų sudarymo (galiojimo) faktas nėra nuginčytas, todėl, sprendžiant teismingumo klausimą, turi būti vertinamos sutarčių nuostatos, siekiant išsiaiškinti, ar šalys yra susitarusios dėl ginčų, kylančių iš šių sutarčių, sprendimo tvarkos ir koks yra šalių susitarimo turinys. 2011-08-03 sutartyje Nr. 979-KM (jos vertime į lietuvių kalbą (b.l. 38-39) numatyta, kad „šiai sutarčiai taikytini Lietuvos teisės aktai. Visi ginčai, kylantys dėl teisinių santykių tarp šalių (įskaitant santykius, atsirandančius dėl susitarimų) ir problemos, kurios neišsprendžiamos raštu (susitarimu), sprendžiamos derybomis. Nepavykus pasiekti susitarimo, ginčai sprendžiami teisme pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus“. Analogiška nuostata yra ir 2011-08-23 sutartyje Nr. 982-KM (b.l. 42-43). Apelianto nuomone, sutarčių nuostata „nepavykus pasiekti susitarimo, ginčai sprendžiami teisme pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus“ reiškia susitarimą dėl sutarčių pagrindu kylančių ginčų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose, tuo tarpu atsakovo teigimu, ši nuostata reiškia susitarimą dėl teismo, turinčio nagrinėti sutarčių pagrindu kylantį ginčą, nustatymo pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius jurisdikcijos (teismingumo) klausimą reglamentuojančius teisės aktus. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad, atsakovui nenuginčijus 2011-08-03 sutarties Nr. 979-KM ir 2011-08-23 sutarties Nr. 982-KM, jų nuostatos aiškintinos atsakovo nenaudai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu, nes toks sutarčių aiškinimo būdas nenumatytas nei CK 6.193 – 6.195 straipsniuose, nei Lietuvos teismų praktikoje (kaip minėta, šalys numatė, jog šiai sutarčiai taikytini Lietuvos teisės aktai, todėl ir sutarčių nuostatos aiškintinos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teise). Šiuo atveju abi šalys yra verslininkai, apeliantas neįrodinėja, kad sutartis būtų pasiūlęs atsakovas, kad jis sutartį būtų sudaręs prisijungimo būdu (CK 6.193 str. 4 d.) ar būtų kitų aplinkybių, kurios leistų sutarties sąlygas aiškinti atsakovo nenaudai. Sutarčių nuostatų analizė, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad šalys susitarė dėl ginčų sprendimo Lietuvos Respublikos teismuose. Darytina išvada, kad nuostata „ginčai sprendžiami teisme pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus“ reiškia susitarimą ginčus spręsti teisme (ne, pavyzdžiui, komerciniame arbitraže), o konkretaus teismo nustatymui ir ginčo sprendimui taikomi Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai. Nagrinėjamu atveju, kai byla turi užsienio elementą (atsakovas yra Didžiojoje Britanijoje registruotą buveinę turinti įmonė), taikytinos CPK nuostatos, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą (CPK VII dalis). CPK 780 straipsnis numato, kad šio kodekso VII dalies normos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju taikytinos Reglamento nuostatos. Reglamentas įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d., o Lietuvai jis taikomas nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos, tai yra nuo 2004 m. gegužės 1 d., jame, be kitų klausimų, reglamentuojamos ir jurisdikcijos nustatymo taisyklės. Nagrinėjamoje byloje reikšmingų Reglamento nuostatų išsamią analizę yra pateikęs pirmosios instancijos teismas, su kurio išvadomis nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Reglamento2 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Reglamento 5 straipsnis nustato specialiąsias jurisdikcijos taisykles. Pagal 5 straipsnio 1 punkto a) papunktį byla gali būti teisminga prievolės vykdymo vietos teismuose, pagal b) papunktį – jeigu nesusitariama kitaip, prievolės vykdymo vieta, parduodant prekes, yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos. Kadangi ginčas kilo dėl skolos už parduotas prekes, o pagal byloje esančius CMR važtaraščius (b.l. 44-54) prekių pristatymo vieta yra Londonas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vadovaujantis Reglamento 2 straipsniu bei 5 straipsnio 1 punkto b) papunkčiu, nagrinėjamu atveju byla teisminga Didžiosios Britanijos teismui.

Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl skundžiama teismo nutartis, kaip teisėta ir pagrįsta, paliktina galioti, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėVytas MiliusMarytė Mitkuvienė