Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus ir nukentėjusiojo K. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Nukentėjusiojo K. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. S. buvo kaltinama tuo, kad ji 2020 m. vasario 8 d. apie 14.00 val. namuose, adresu: (duomenys skelbtini), namo kieme kilusio žodinio konflikto metu, tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinį K. S., kuriam sudavė vieną smūgį ranka į dešinę ranką, kurioje laikė mobiliojo ryšio telefoną, taip smurtaudama nukentėjusiajam K. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo dešinės plaštakos II piršto srityje bei sukėlė fizinį skausmą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

5. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus ir nukentėjusiojo K. S. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Apeliaciniuose skunduose prokuroras ir nukentėjusysis kelia įrodymų vertinimo klausimą, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir išanalizavo byloje esančius įrodymus, dėl to nepagrįstai išteisino K. S.. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

9. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013 ir kt.). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje tinkamai įvertino visumą byloje ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir, nustatęs prieštaringus duomenis, pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012 ir kt.), todėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

10. Pažymėtina, kad apylinkės teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose išsakytų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga, matyti, kad Alytaus apylinkės teismas išteisintosios, nukentėjusiojo, liudytojo parodymus, byloje esančius vaizdo įrašus ir nuotraukas, specialisto išvadą ir jo paaiškinimus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

11. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentus ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai K. S. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino, padarydamas išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nustatytų faktinių duomenų nepakanka daryti neginčijamą išvadą, jog K. S. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tam visiškai pritaria ir aukštesnysis teismas.

12. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti padariniai.

13. Nagrinėjamu atveju kaltinimas K. S. buvo suformuotas dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio tyčiniu vieno smūgio ranka sudavimu į nukentėjusiojo K. S. dešinę ranką, dėl ko buvo nubrozdinta oda dešinės plaštakos II piršto srityje.

14. Byloje nėra ginčo, kad įvykio metu tarp K. S. ir K. S. vyko skyrybų procesas, jų santykiai buvo konfliktiški, jie vienas kitam reiškė pretenzijas dėl santuokoje įgytų daiktų dalybų. Pirmosios instancijos teisme išteisintoji K. S. parodė, kad įvykio dieną atvykusi į sodybą pamatė, jog K. S. į automobilį ir priekabą sudėjo jiems bendrai priklausančius daiktus, dėl to ji iškvietė policijos pareigūnus. Ji vaikščiojo po sodybą, o K. S. ėjo už nugaros ir ją filmavo. Nors ji prašė, tačiau K. S. jos filmavimo nenutraukė, todėl ji atsisuko ir kaire ranka telefoną paėmė už viršuje buvusios laisvos telefono dalies ir jį nuleido žemyn. K. S. rankos fiziškai nepalietė, o nulenkiant telefoną lietė telefono šoną ir viršų. Tuo tarpu nukentėjusysis apie tą patį įvykį parodė, kad jis eidamas paskui K. S. mobilaus ryšio telefonu ją filmavo vaikščiojančią po sodybą. Telefoną laikė dešinės rankos delne, kai K. S. atsisukusi kaire ranka iš viršaus trenkė jam per ranką, kurioje laikė telefoną, ir pasakė „nefilmuok“. Telefonas neiškrito, tik krito kartu su ranka. Šiuo veiksmu K. S. įdrėskė piršto odą, dėl ko pajuto fizinį skausmą. Taigi, išteisintoji ir nukentėjusysis skirtingai nurodė to paties įvykio aplinkybes.

15. Priešingai nei teigiama prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose, nukentėjusiojo K. S. įvykio metu darytas vaizdo įrašas nepatvirtina, jog K. S. nutraukdama jos filmavimą turėjo fizinį sąlytį su nukentėjusiojo ranka. Iš vaizdo įrašo matyti, kad K. S. iš paskos ją filmuodamas ėjo K. S.. Išteisintoji staiga iš kairės pusės atsisuko į K. S. pusę, matyti jos pakelta kairė ranka, girdėti duslus garsas ir K. S. žodžiai „prašau manęs…“, o toliau įrašas nutrūksta (1 t., b. l. 32–40). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš minėto vaizdo įrašo nematyti kokiu būdu buvo nulenktas nukentėjusiojo rankoje laikytas telefonas ir nutrauktas filmavimas, t. y. vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad išteisintoji su savo kairės rankos nagu būtų užkliudžiusi nukentėjusiojo dešinės rankos pirštą. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodoma tik prielaida, kad išteisintajai sudavus tik per telefono viršutinę dalį, K. S. telefoną būtų išmetęs iš rankos. Pats nukentėjusysis prieštarauja sau, nes nurodo, kad jis telefoną rankoje laikė tvirtai, iš ko seka, jog K. S. sudavus tik per telefoną, jis iš nukentėjusiojo rankos neiškrito, kas matyti ir iš apeliaciniuose skunduose akcentuojamo nukentėjusiojo daryto vaizdo įrašo. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad iš minėto vaizdo įrašo nematyti jokio fizinio sąlyčio tarp K. S. ir nukentėjusiojo. Vien aplinkybė, kad po K. S. iš viršaus suduoto smūgio nukentėjusiojo ranka su joje laikytu telefonu nulinko, nepatvirtina, kad smūgis buvo stiprus ir to pasėkoje išteisintoji įdrėskė nukentėjusiojo pirštą.

16. Teisėjų kolegija nesutiktina su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, jog nukentėjusiojo sužalojimą patvirtina byloje esančios nukentėjusiojo nuotraukos ir tyrėjos užfiksuota aplinkybė, kad nukentėjusiojo piršte matyti nežymus paraudimas. Priešingai, byloje esančiuose po nagrinėjamo įvykio darytuose tos pačios dienos vaizdo įrašuose ir nuotraukoje nematyti, jog nukentėjusiojo dešinės rankos plaštakos II pirštas būtų kaip nors sužalotas (1 t., b. l. 167–168; 2 t., b. l. 40–41). Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad vaizdo įrašuose įžiūrėti akivaizdžių sužalojimo žymių nėra galimybės (2 t., b. l. 34–39). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. J. taip pat parodė, jog sužalojimų ant K. S. kūno nematė nors viskas nuo policijos pareigūnų atvykimo į sodybą iki asmenų apklausų pabaigos policijos komisariate truko apie valandą. Taip pat nukentėjusiojo nurodoma aplinkybė dėl K. S. nagų ilgumo šiuo atveju nėra svarbi, kadangi apskritai nebuvo nustatytas sąlytis tarp jos ir nukentėjusiojo rankos.

18. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konfliktas tarp sutuoktinių įvyko 2020 m. vasario 8 d. (1 t., b. l. 161–163), tuo tarpu nukentėjusysis K. S. apie jo atžvilgiu 2020 m. vasario 8 d. padarytą nusikalstamą veiką (dešinės plaštakos piršto sužalojimą) į policiją su pareiškimu kreipėsi tik 2020 m. vasario 13 d., t. y. po įvykio praėjus 5 dienoms (1 t., b. l. 3–6, 21–23). Be to, nei 2020 m. vasario 8 d. atvykus K. S. iškviestiems policijos pareigūnams, nei vėliau tą pačią dieną būnant policijos komisariate K. S. nenurodė, kad buvo sužalotas ar dėl K. S. sudavimo į ranką jautė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teisme liudytojas policijos pareigūnas D. J. taip pat parodė, kad K. S. nenurodė, jog buvo sužalotas K. S., priešingai, buvo aiškinamasi dėl galimo K. S. sužalojimo. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo byloje pateikta nuotrauka, daryta 2020 m. vasario 10 d., patvirtina tik tai, jog buvo sužalotas K. S. dešinės plaštakos II pirštas, tačiau neįrodo, kad šis sužeidimas atsirado dėl neteisėtų K. S. veiksmų. Teisėjų kolegijos nuomone, toks sužalojimas būdingas ir atsitiktiniam kontaktui su buities daiktais, tuo labiau, kad įvykio dieną, kaip matyti iš vaizdo įrašų, nukentėjusysis į priekabą krovė sunkius daiktus, ko pasėkoje galėjo susižaloti ir pats.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sutinka, kad byloje neabejotinai yra nustatytas nukentėjusiojo plaštakos sužalojimas, tačiau, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų turinį ir jų įrodomąją reikšmę, konstatuoja, kad jokie duomenys nepatvirtina K. S. parodymuose nurodytų aplinkybių dėl patirto sužalojimo būdo, t. y., kad sužalojimas atsirado būtent dėl K. S. veiksmų suduodant smūgį į jo ranką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog K. S. 2020 m. vasario 8 d. nežymiai sužalojo ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam K. S.. Dėl to, nepavykus pašalinti abejonių dėl K. S. veiksmų ir jais sukeltų padarinių, laikytina, kad šioje byloje neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymis, t. y. pavojinga veika – mušimas ar kitoks smurtavimas. Todėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus ir nukentėjusiojo K. S. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.