Kauno apygardos teismo sprendimas

1. Ieškovai R. N., A. N., N. N. ir S. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančia UAB „Vanesa“ ir D. P. sudarytos 2009 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 9,87 a žemės sklypo dalies (sklypo plane pažymėtos Nr. 24) ir 1,83 a bendro naudojimo žemės sklypo dalies (sklypo plane pažymėtos Nr. 15); UAB „Vanesa“ ir E. M. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 11,27 a žemės sklypo dalies (plane pažymėtos Nr. 16) ir 1,83 a bendro naudojimo žemės sklypo dalies (plane pažymėtos Nr. 15); E. M. ir J. B. sudarytą 2010 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 11,27 a žemės sklypo dalies (plane pažymėtos Nr. 16) ir 1,83 a bendro naudojimo žemės sklypo dalies (plane pažymėtos Nr. 15) pirkimo–pardavimo.

2. Ieškovai nurodė, kad UAB „Vanesa“ (šiuo metu išregistruota) 2007 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ieškovams R. N. ir A. N. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 1170/73400 žemės sklypo dalių, esančių (duomenys neskelbtini)., (plane pažymėta Nr. 24) bei 1,83 a bendro naudojimo žemės sklypo dalį (plane pažymėtą Nr. 15). UAB „Vanesa“ ir atsakovė D. P. 2009 m. rugpjūčio 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovei pardavė 2324/73400 žemės sklypo dalis, esančias (duomenys neskelbtini).; parduodamos nekilnojamojo turto dalys plane pažymėtos Nr. 25 (9,71 a), Nr. 24 (9,87 a), Nr. 15 (3,66 a). Ieškovės teigimu, UAB „Vanesa“ pardavė atsakovei D. P. 9,87 a žemės sklypo dalį (Nr. 24) ir 1,83 a bendro naudojimo žemės sklypo dalį (Nr. 15), kurios tuo metu jau priklausė ieškovams R. N. ir A. N., todėl tokia sutartis yra negaliojanti.

3. Ieškovai nurodė ir tai, kad UAB „Vanesa“ 2007 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ieškovei N. N. ir S. N. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 1310/73400 žemės sklypo dalių, esančių (duomenys neskelbtini)., (plane pažymėta Nr. 16) bei 1,83 a bendro naudojimo žemės sklypo dalį (Nr. 15). Vėliau UAB „Vanesa“ 2009 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovams priklausančią žemės sklypo dalį kartu su kitomis žemės sklypo dalimis (Nr. 16, Nr. 36, Nr. 35) ir 5,49 a bendro naudojimo žemės sklypo dalį (Nr. 15) pardavė atsakovei E. M.. Taigi 2009 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl 11,27 a žemės sklypo dalies Nr. 16 ir 1,83 a bendro naudojimo žemės sklypo dalies Nr. 15 yra negaliojanti. Vėliau atsakovė E. M. 2010 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sandoriu ieškovams priklausančios žemės sklypo dalis perleido atsakovui J. B.. Ieškovai pažymėjo, kad sudarant ginčijamus sandorius prie kiekvienos pirkimo–pardavimo sutarties buvo pridėtas tas pats žemės sklypo planas, kuriame aiškiai nurodytos konkrečiai ieškovų ir atsakovų perkamos žemės sklypo dalys. Atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, negalėjo nežinoti, kad sklypai dar kartą yra perleidžiami. Trečiasis asmuo Kauno miesto 21-ojo notaro biuro notaras, tvirtindamas visus ginčijamus sandorius, privalėjo būti rūpestingas, atidus, patikrinti tiek VĮ Registrų centro duomenis, tiek turimus planus, tiek jo biure sudarytus šių sklypų perleidimo sandorius.

4. Atsakovai D. P., E. M. ir J. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovų vertinimu, ginčas kilo dėl to, kad ieškovams neaišku, kurioje konkrečioje 7,2970 ha žemės sklypo ploto, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra jų sklypas, t. y. dėl naudojimosi žemės sklypais bendrojoje nuosavybėje tvarkos. 2007 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. prikimo-pardavimo sutartis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2009 m. rugsėjo 23 d. Šių sutarčių sudarymo metu nebuvo tinkamai parengtos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos, todėl ieškovė N. N. ir vėliau pirkusi dalį žemės sklypo atsakovė E. M. įsigijo idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Sudarant ir notariškai tvirtinat 2010 m. spalio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį tarp E. M. ir J. B., Nekilnojamojo turto registre jau buvo įregistruota (išviešinta) Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, todėl atsakovas J. B. įgijo realiąją dalį 7,2970 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal planą. Ginčas kilo tik dėl to, kad ieškovė, įsigijusi idealiąsias dalis bendrojoje nuosavybėje, nori įgyti teisę naudotis būtent ta žemės sklypo dalimi, kuria teisėtai naudojasi J. B.. Sudėjus visas idealiąsias dalis, tiek ieškovų, tiek atsakovų, neviršijamas bendras įregistruotas žemės sklypo plotas. Atsakovai nurodė, kad nežinojo, jog tas pats sklypas parduodamas dar kartą.

16. Apeliaciniu skundu ieškovai R. N., A. N., N. N. ir S. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovai ir atsakovai yra tų pačių idealinių žemės sklypo dalių savininkai, tačiau ieškovams ir atsakovams priklauso galimai skirtingi realūs žemės sklypai. Tokia teismo išvada prieštarauja bylos faktiniams duomenims. Akivaizdu, kad 2007 m. gruodžio 21 d. ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo pardavimo sutartys buvo sudarytos dėl tų pačių žemės sklypo dalių (žemės sklypo plane pažymėtų Nr. 24 ir Nr.18), todėl šios žemės sklypo dalys negalėjo būti atsakovės D. P. 2009 m. rugpjūčio 7 d. sutarties objektu, o pats sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kas daro šią sutartį negaliojančia. 2009 m. rugpjūčio 7 d. ir 2010 m. spalio 1 d. pirkimo­–pardavimo sutartimis atsakovams parduota žemės sklypo dalis, pažymėta plane Nr. 16 ir 1,83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalis Nr. 15. Akivaizdu, kad tai buvo tapačios žemės sklypo dalys, apibrėžtos konkrečia sklypo dalies lokalizacija žemės sklypo plane, ir šios žemės dalies pirminiai įgijėjai bei savininkai buvo Neringa ir S. N.. Byloje tarp proceso šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovai nusipirko tuos pačius žemės sklypus, kuriuos pirmieji įsigijo ieškovai. Tiek ieškovai, tiek atsakovai byloje vienareikšmiškai patvirtino, kad pirkimo­–pardavimo sutartimis įgijo ne žemės plotą neaiškioje vietoje, bet konkretų žemės sklypą, apibrėžtą žemės sklypo planu, kurio vietą, konfigūraciją, dydį jie gerai žinojo ir suvokė. Taigi, priešingai teismo argumentams, buvo parduodamos ne idealinės, abstrakčios žemės sklypo dalys, o žemės sklypo dalys, apibrėžtos atitinkamu žemės sklypo planu. Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane (1 t., b.1. 18, 35), suderintame su Kauno rajono žemėtvarkos skyriumi, akivaizdžiai 7,2970 ha žemės sklypas suformuotas (padalintas) į atskirus, mažesnius vienetus, kuriems yra suteikti numeriai bei įvardintas kiekvieno jų plotas. Šiame plane akivaizdžiai matomi žemės sklype suformuoti bendro naudojimo keliai, sudarantys galimybę privažiuoti prie kiekvieno bendraturčio valdomos žemės sklypo dalies. Šis planas patvirtina, kad ginčijamomis sutartimis tiek ieškovams, tiek vėliau neteisėtai atsakovams, buvo parduodamos idealiosios ir tuo pačiu realiosios, esančios konkrečioje bendro žemės sklypo vietoje, žemės sklypo dalys, kurios šiame plane įvardijamos numeriais Nr. 24, Nr. 16, Nr. 15. Nors teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad prie visų pirkimo–pardavimo sutarčių (įskaitant atsakovų) buvo pridėtas žemės sklypo planas, tačiau šiems teismo teiginiams iš dalies prieštarauja byloje esanti medžiaga. Žemės sklypo planas M 1:2000, parengtas žemės sklypo detaliojo plano rengimui (kuriame ginčo sklypas išdalintas į mažesnius vienetus), buvo pridėtas tik prie ieškovų 2007m. gruodžio 21 d. sudarytų sutarčių (t. 1, b.1.18, 35). Tuo tarpu prie atsakovų pirkimo-pardavimo sutarčių buvo pridėti tik bendri žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planai (t. 1, b. l. 19, 27), iš kurių matyti, kad žemės sklypas yra vientisas, jokios detalesnės žemės sklypo dalys nesuformuotos. Tačiau, sandoriai, kurių objektas yra žemės sklypas, gali būti sudaryti ir patvirtinti tik tada, kai perleidžiamas sklypas yra apibrėžiamas konkrečiu žemės sklypo planu. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamais sandoriais galimai nebuvo perleista ta pati žemės sklypo dalis, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, turintiems aukštesnę įrodomąją galia – notarinių sutarčių turiniui. Iš jų akivaizdžiai matyti, kad visų sandorių objektu buvo tos pačios žemės sklypo dalys, plane pažymėtos taip pačiais numeriais (indeksais) bendro žemės sklypo plane.

1.2. Ieškovų nuosavybės teises į konkrečias žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis Nr. 15; Nr. 16, Nr. 24, patvirtina faktas, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2008 m. sausio 4 d. N. N. ir S. N., o 2008 m. sausio 28 d. R. N. ir A. N. buvo įregistruota nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka (1 t., b. l. 63, išrašo 7.109 p.; 7.112 p.). Naudojimosi žemės sklypu tvarka 2008 m. (t. y. prieš visiems atsakovams neteisėtai įgyjant jiems priklausančią nuosavybę) buvo įregistruota tų pačių 2007 m .gruodžio 21 d. sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Taigi, jeigu 2007 m. gruodžio 21 d. sutartys sudarė pagrindą įregistruoti nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką, todėl negali būti ginčo dėl to, kad sutartyse įvardintos žemės sklypo dalys (Nr. 24 – 9,87 aro, Nr. 15 – 1,83 aro; ir Nr. 16 – 11,27 arų, Nr. 15 – 1,83 aro) buvo apibrėžtos konkrečia sklypo dalimi atitinkamoje vietoje, todėl byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ieškovų ir vėliau atsakovų sudarytų sandorių objektu buvo tos pačios žemės sklypo dalys, bendrame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtos plane (M 1:2000) atitinkamais numeriais. Pripažinus, kad ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis iš tiesų buvo parduotos tos pačios žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalys, kurias ieškovai jau buvo įsigiję dar 2007 m. gruodžio 21 d., akivaizdu, kad UAB „Vanesa“ bei atsakovai neturėjo jokių nuosavybės teisių į parduodamas dalis, nes jos priklausė ieškovams, todėl ginčijamos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant sandorio sudarymui nustatytus imperatyvius reikalavimus, dėl ko privalėjo būti pripažintos negaliojančiomis.

1.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovų konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą, taip pat CK 1.75 straipsnio 4 dalį. A. N. ir R. N. nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalis Nr. 24 ir Nr. 15) buvo įregistruotos VĮ Nekilnojamojo turto registrų centre 2008 m. sausio 23 d. (1 t., b. l. 54, išrašo 4.60 p.). Tuo tarpu atsakovės D. P. vardu nuosavybės teisės į 2009 m. rugpjūčio 7 d. sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (į jį įeina ir žemės sklypo dalys Nr. 24 ir Nr. 15) buvo įregistruotos tik 2009 m. rugpjūčio 13 d. (1 t., b. l. 53, išrašo 4.50 p.). N. N. ir S. N. nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalis Nr. 16 ir Nr. 15) įregistruotos VĮ Nekilnojamojo turto registrų centre 2008 m. sausio 4 d. (l t., b. l. 54, išrašo 4.62 p.). Tuo tarpu atsakovės E. M. – 2009 m. rugsėjo 23 d. (l t., b. l. 52, išrašo 4.44. p.). Atsakovo J. B. vardu nuosavybės teisės į 2010 m. spalio 1 d. sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalis Nr. 16 ir Nr. 15) buvo įregistruotos VĮ Nekilnojamojo turto registrų centre taip pat vėliau nei ieškovų, t. y. tik 2010 m. spalio 15 d. (l t., b. l. 49, išrašo 4.14. p.). Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovų nuosavybės teisės į tą patį nekilnojamąjį turtą VĮ Nekilnojamojo turto registrų centre buvo įregistruotos pirmiau už visus atsakovus, todėl vadovaujantis CK 1.75 straipsnio 4 dalimi, būtent ieškovai įgijo nuosavybės teises į turtą, nurodytą 2007 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartyse Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties vėlesnės su atsakovais sudarytos tų pačių žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti teismo pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.80 straipsnis). Tačiau Kauno apylinkės teismas, priešingai Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl valstybės pareigos ginti asmens nuosavybės teises, priėmė sprendimą, kuriuo ieškovų nuosavybės teisės nebuvo apgintos. Vėlesniais sandoriais atsakovai įsigijo analogiškas žemės sklypo dalis, kaip kad jos buvo įgytos ieškovų, dėl ko šiuo metu susiklosto situacija, jog ieškovai negali racionaliai bei efektyviai disponuoti jiems realiai priklausančia žemės sklypo dalimi, o neteisėtomis žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartimis pažeidžiamos ieškovų nuosavybės teisės.

1.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamomis sutartimis pažeista ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, kurioje nurodyta, jog niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Tačiau sudarius ginčijamas 2009 m. rugpjūčio 7 d. bei 2010 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindais atsakovai neteisėtai įgijo nuosavybės teises į ieškovams priklausančias žemės sklypo dalis (Nr. 24 (9,87 aro), Nr. 15 (1,83 aro) ir Nr. 16 (11,27 arų), Nr. 15 (1,83 aro), iš ieškovų realiai buvo paimta nuosavybė, tiek prieš jų valią, tiek pažeidžiant įstatymų normos. Teismas privalėjo nustatyti šiuos CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių nuostatų pažeidimus, ir minėtus sandorius pripažinti niekiniais bei negaliojančiais ir šiuo pagrindu.

1.5. Pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusio ginčo ir susiklosčiusios situacijos neišsprendė. Šiuo atveju, kaip ir prieš kreipiantis į teismą, taip ir po priimto sprendimo, ieškovų teisėti interesai ir teisės į nuosavybę yra pažeistos ir neapgintos. Šią dieną tiek ieškovai, tiek atsakovai yra tų pačių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalių savininkai. Teismo išvada, kad šalys kilusį ginčą turi spręsti nustatydamos naują naudojimosi žemės sklypu tvarką, yra nepagrįsta. Ieškovai įsigijo konkretų žemės sklypą, konkrečioje vietoje, ši naudojimosi tvarka apibrėžta notarine sutartimi ir įregistruota viešame registre. Tuos pačius žemės sklypus, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, įsigijo ir atsakovai. Iš teismo sprendimo motyvų išeitų, kad visi turėtų nusistatyti naudojimosi tvarką tais pačiais žemės sklypais, kas yra absurdiška. Taip pat nėra jokių patikimų duomenų, kad tokią tvarką apskirtai galima nustatyti ir, kad su tuo sutiks kiti sklypo bendraturčiai.

1.6. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad tai, jog bendrai sudėjus visų žemės sklypo savininkų dalis, jų suma neviršija viso žemės sklypo ribų ploto, patvirtina, jog buvo parduotos ne tos pačios žemės sklypo dalys. Aplinkybė, kad kiekvienam bendraturčiui galimai pakanka žemės bendrame sklype, neturi reikšmės ginčijamų sandorių pripažinimui negaliojančiais, nes teismas visiškai nevertino, kad į apskaičiuotą bendrą žemės sklypo plotą įskaičiuoti ir suformuoti žemės sklypo keliai, privažiavimai prie žemės sklypų ir kt. Žemės sklypo kadastro byloje esančiame detaliajame plane matyti, kad šiuo detaliuoju planu buvo suformuoti 42 sklypai (pakeista žemės naudojimosi paskirtis iš žemės ūkio į kitą, nustatant žemės naudojimosi būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos), 1 sklypas ((projekt. Nr. 43) pakeista paskirtis žemės naudojimosi paskirtis iš žemės ūkio į kitą, nustatant žemės naudojimosi būdą – susisiekimo, inžinerinių tinklų koridorių teritorijos) ir 2 sklypai (projekt. Nr. 44 ir Nr. 45) pakeista žemės naudojimosi paskirtis iš žemės ūkio į kitą, nustatant žemės naudojimosi būdą – atskirų želdynų teritorijos). UAB „Netkada“ raštu, atsakydama į užklausą, kodėl parduodant tą patį sklypą (pagal pateiktą detalųjį planą) atskiriems asmenis neatsiranda ploto trūkumas bendrame sklype, padaryta išvada, jog pakartotinai perleidžiamas plotas padengiamas sklypų projekt. Nr. 43, Nr. 44 (atskirų želdynų teritorijos) ir sklypo projekt. Nr. 45 (susisiekimo, inžinerinių tinklų koridorių teritorijos) sąskaita. Šių projektinių sklypų ploto suma yra 2,6651 ha. Net ir laikant, kad žemės sklypo ploto (įskaitant bendrus žemės sklypo kelius) pakaktų visiems bendraturčiams, kurių nuosavybės teisės įregistruotos VĮ Registrų centre, bet kokiu atveju negali būti pažeistos ieškovų nuosavybės teisės, nes jie 2007 m. gruodžio 21 d. sutartimis įgijo nuosavybę į konkretaus dydžio žemės sklypo dalis (Nr. 24 ( 9,87 aro), Nr. 15 (1,83 aro) ir Nr. 16 (11,27 arų), Nr. 15 (1,83 aro) ir šios dalys negali būti perkeltos į kito naudojimo paskirties žemės dalis – susisiekimo, inžinierinių tinklų ir pan. Be to, net ir paskyrus kuriai nors proceso šaliai žemės sklypo dalį minėtose bendro žemės sklypo dalyse, bus neabejotinai pažeisti tokių asmenų interesai, kadangi jie negalės naudoti sklypo dalies pagal paskirtį (statybai).

Šalies argumentai

2.1. Ieškovai neįrodė ir nepagrindė savo teiginio apie atsakovo nesąžiningumą, todėl negali būti tenkinamas ieškovų reikalavimas naikinti 2010 m. spalio 1 d. sandorį ir netaikyti restitucijos tuo pagrindu, kad sandorį sudarė nesąžiningas pirkėjas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas sandorio (dėl 1310/73400 dalies iš 7,3400 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (11,27 aro, pažymėto Nr. 16, 1,83 aro, plane pažymėto Nr. 15, kartu su kitais bendraturčiais; notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini))) sudarymo metu buvo tikrai sąžiningas, maksimaliai atidus ir rūpestingas, o būtent: prieš sudarant ginčo sutartį atsakovas atliko veiksmus, kuriuos turėtų atlikti apdairus ir sąžiningas pirkėjas, įsitikino, kad ketinamas pirkti žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (išviešintos nuosavybės teisės), nustatė, kad pardavėjos E. M. nuosavybės teisės yra įregistruotos, jog nėra jokių apribojimų disponuoti turtu, teiravosi, ar nevyksta jokie ginčai dėl to žemės sklypo (aplinkybes, kad nėra jokių įkeitimų, draudimų disponuoti parduodamu turtu patvirtino ir pati pardavėja (sutarties 3.1 p.)), sumokėjo už perkamą žemės sklypo dalį, jį perėmė perdavimo–priėmimo aktu. Atsakovo pasirašytą sandorį tvirtino ir sutarties projektą pagal oficialius dokumentus rengė valstybės įgaliotas asmuo – notaras, o jį įregistravo VĮ Registrų centras. Perėmęs turtą, atsakovas aktyviais veiksmais realizavo savo, kaip savininko, teises ir pareigas: nuolat bendravo su kitais bendraturčiais ir bendraturčių atstovu, dalyvaudavo žemės sklypo savininkų susirinkimuose, mokėjo įmokas, ėmėsi priemonių keisti žemės sklypo paskirtį. Jeigu teismas vis tik vertintų, jog 2010 m. spalio 1 d. sandorio sudarymui egzistavo kliūtys, kad sandoris pažeidė trečiųjų šalių ar sandorio šalių teises, tokiu atveju atsakomybė už neteisėtą sandorio sudarymą turėtų tekti notarui V. L., o ne atsakovui J. B.. Jei sandorį tvirtinusiam notarui V. L. pagal viešai prieinamus duomenis, kurie teikiami tik notarui, nekilo abejonių dėl sandorio teisėtumo, atsakovas, tuo metu 23 metų studentas, tikrai neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad šis sandoris galimai pažeidžia trečiųjų asmenų interesus. Vertinant J. B. sąžiningumą jam negali būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai nei notarui (dėl ko negali būti taikoma atsakomybė už galimai neteisėto sandorio sudarymą).

Šalies argumentai

2.3. Ieškovai klaidingai teigia, kad jie įsigijo žemės sklypo dalis konkrečioje vietoje. Savo teiginį jie motyvuoja Kauno žemėtvarkos skyriaus 2007 m. vasario 8 d. planu, tačiau ne bet koks žemės sklypo planas gali būti laikomas naudojimosi tvarką patvirtinančiu dokumentu. Pirmiausia, 2007 m. vasario 8 d. plane nėra būtino elemento – žemės sklypo bendraturčių suderinimo, išreikšto parašu. Jame yra vienintelis parašas – T. P., kuris netgi išreiškė ne savo valią, o A. S.. Minėtame plane nebuvo teisės normomis imperatyviai reikalaujamo konkretaus įvardijamo, kuris žemės sklypas (įvardijant koordinates, išsidėstymą ir kt.) priklauso konkrečiam bendraturčiui. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovai įsigijo idealiąsias žemės sklypo dalis. Sudarant 2010 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį (tarp E. M. ir J. B.) dėl žemės sklypo dalių – 11,27 arų žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane pažymėtos Nr. 16 ir 1,83 aro bendrojo naudojimo žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane pažymėtos Nr. 15, pirkimo–pardavimo sutartis jau buvo galiojanti ir Nekilnojamojo turto registre 2009 m. rugsėjo 23 d. įregistruota naudojimosi tvarka. Tai suponuoja, kad iki minėtos naudojimosi tvarkos įsigiję asmenys (tarp jų ir ieškovai), įsigijo idealiąsias dalis bendrojoje nuosavybėje, o įregistravus Nekilnojamojo turto registre minėtą naudojimosi tvarką, asmenys jau įgijo nuosavybės teisę į realias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.