Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. gynėjo advokato Audriaus Saulėno apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į S. P. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. gegužės 26 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. (dvi dienos).

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Iš nuteistojo S. P. priteista nukentėjusiajai I. P. 23 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iki priteisto civilinio ieškinio visiško įvykdymo pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas S. P. turtui – piniginėms lėšoms, esančiose banko sąskaitose (neišieškoma suma – 924 Eur).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. P. gynėjo advokato A. Saulėno apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo S. P. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybės ir nuteistojo S. P. kaltės klausimas, tačiau nesutinkama su S. P. paskirtos bausmės dydžiu, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismas, nustatydamas S. P. bausmės dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė ir bausmę individualizavo tinkamai.

Dėl švelnesnės bausmės paskyrimo

Nuteistojo S. P. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog S. P. paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl prašoma iš naujo įvertinti bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir S. P. paskirti minimalią bausmę, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 2 dalyje, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismų praktikoje pažymima, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).???

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumą, o kartu ir BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog vertindamas nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis S. P. tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nukentėjusysis V. P. mirė nuo dauginių kirstinių galvos sužalojimų su kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiais, galvos smegenų suardymo. V. P. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 19 trauminių poveikių. Nors nuteistasis S. P. tvirtino, kad brolį V. P. užpuolė jį palaikęs įsibrovėliu ir stengdamasis apsaugoti savo sutuoktinę, tačiau byloje vienareikšmiškai nustatyta, jog joks realus pavojus nei nuteistajam, nei jo sutuoktinei nebuvo kilęs, taip pat nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors pavojingus ar provokuojančius veiksmus, ar būtų grasinęs juos atlikti. Pats nuteistasis S. P. patvirtino, jog įvykio dieną jis kartu su nukentėjusiuoju V. P. ir kitais asmenimis šventė jo sutuoktinės gimtadienį, jokio konflikto su broliu nebuvo, jų santykiai buvo geri, draugiški. Teisėjų kolegija sutinka, kad nuteistojo S. P. neblaivumo būsena (netrukus po įvykio nustatytas 1,72 promilių girtumas) iš tiesų galėjo būti pagrindinė priežastis, dėl kurios jis neadekvačiai suvokė susiklosčiusią situaciją, tačiau nustatytas smurto intensyvumas, suduodant daugybinius smūgius į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, pasitelkus įrankį – kirvį, nesudaro pagrindo jo veiką vertinti kaip mažiau pavojingą, juo labiau, jog iš paties nuteistojo S. P. parodymų matyti, kad jis įvykio aplinkybes prisiminė gana gerai ir gana aiškiai nurodė, jog pamatęs į namą einantį vyrą, nuėjo jam iš paskos, pasiėmė kirvį ir jį užpuolė. Kitaip tariant, nors nuteistojo neblaivumo būsena galėjo lemti apsirikimą, tačiau nutrukdė suprasti savo veiksmų ir galėjimo juos valdyti, todėl kitaip vertinti nuteistojo veikos pavojingumo nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis S. P. iš tiesų nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino kaltę ir davė paaiškinimus dėl esminių įvykio aplinkybių, taip pat savo veiksmus vertino kritiškai ir dėl to, kas įvyko, gailisi. Šie nuteistojo veiksmai ir elgesys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti ir pagrįstai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ne tik nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti, bet ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką S. P. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Ši aplinkybė teisėjų kolegijai taip pat nekelia abejonių, kadangi ir pats nuteistasis pripažino, jog alkoholis prisidėjo prie neadekvataus situacijos vertinimo. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. P. bausmę, ne tik teisingai nustatė atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, tačiau įvertino ir jų santykį.

Be to, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė ir į tai, kad S. P. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, pensininkas, turi šeimą, su kuria palaiko artimus ryšius, iš esmės charakterizuojamas teigiamai. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, jog su pareikštu civiliniu ieškiniu sutiko ir atlygino dalį – 2 000 Eur neturtinės žalos, taip pat laidojimo išlaidas. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas nuteistajam S. P. paskyrė BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, nustatydamas jos dydį artimą minimaliam.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas prieš tai aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. P. bausmę, ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios išimtinės aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis neatitiktų bausmės paskirties. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kadangi bausmė už padarytą nusikalstamą veiką negali būti ne tik per griežta, bet ir per švelni, o skiriant bausmę turi būti užtikrinami ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiojo bei visuomenės interesai. Kitaip tariant, negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių dydžių, kurie būtų neadekvatūs nusikalstamos veikos ir bausmės paskirčiai. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, S. P. už nukentėjusiojo V. P. nužudymą paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo pavojingumui, todėl ją dar labiau švelninti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. P. gynėjo advokato Audriaus Saulėno apeliacinį skundą atmesti.