- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-08-13
- Bylos Nr.
- I1-2992-1047/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01103-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Beata Martišienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 1 100 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K, ir Kalėjimas) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. balandžio 26 d., nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 20 d. bei už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 1–23).
Pareiškėjas nurodo, kad Kalėjime buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos dėl nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, neveikė aliarmo mygtukas, pasivaikščioti galėjo tik 1 valandą, kurios nepakanka, o pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo prižiūrimi, apdengti asbestu, kamerose buvo prasta ventiliacija, apšvietimas, todėl tvyrojo drėgmė, o ant sienų kaupėsi pelėsis. Pareiškėjas taip pat teismui nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo kameros ploto, atvykęs į Kalėjimą nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo sudaroma galimybė išsiskalbti drabužių, dušų patalpos įrengtos netinkamai, nes neužtikrinamas privatumas, trumpalaikių sulaikymo ir paskirstymo kameros mažos, o jose tekdavo būti ilgiau nei tris valandas, todėl buvo priverstas stovėti.
Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms (toliau – ir Konvencijos) nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 39–46).
Dėl nustatyto minimalaus ploto
Pateikia teismui pareiškėjo kalinimo Kalėjime judėjimo duomenis ir pabrėžia, jog visais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Kalėjime pilnai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.
Dėl trumpalaikio laikymo kamerų
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11 punktu, į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji), kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Atkreipia dėmesį, kad tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi trumpalaikio sulaikymo kamerose, nėra fiksuojami, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė kaip dvi valandos.
Dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Kalėjimo pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.
Pabrėžė, kad sanitariniai mazgai kamerose buvo įrengti pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus, o tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.
Dėl kamerų įrengimo
Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis TI taisyklėmis. Pagal 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 m²), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²), sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, lentynos padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Akcentavo, jog nors Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nenumatyta, kad kamerose turi būti veidrodis, tačiau remontuojamuose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai buvo įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose.
Pagal HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pabrėžė, jog Kalėjime yra įrengta centrinė šildymo sistema ir kamerose palaikoma optimali temperatūra. Remontas Kalėjime buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius resursus bei gavus iš valstybės skirtas lėšas.
Atsakovės atstovas pabrėžė, jog visose gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai.
Dėl dušų
Paaiškina, kad visiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušų patalpų įrengimas atitiko visus nustatytus reikalavimus, o siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše yra įrengtos pertvaros. Pakabos rūbams buvo įrengtos persirengimo patalpose.
Dėl pasivaikščiojimų kiemelių
Paaiškina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas per diena yra nustatytas teisės aktuose, todėl tvirtino, kad pažeidimų nebuvo.
Dėl materialinio aprūpinimo, skalbimo ir džiovinimo
Vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančia Materialinio buitinio aprūpinimo norma, visiems į Kalėjimą atvykusiems nuteistiesiems ar suimtiesiems vyrams buvo išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.) ir pagalvė (1 vnt.). Tiems asmenims, kurie neturi nuosavos patalynės, rankšluosčių ir indų, yra išduodami rankšluosčiai (2 vnt.), indų komplektas (1vnt., kurį sudaro lėkštutė, dubenėlis, šaukštas ir du puodukai) ir patalynės komplektas (2 vnt., kurį sudaro paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei). Minkštas inventorius buvo išduodamas švarus ir dezinfekuotas.
Kalėjime buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius buvo galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Kalėjimo direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pažymi, jog drabužiai ir patalynė iš skalbyklos buvo grąžinami sausi.
Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis EŽTT praktika (bylos H. prieš Jungtinę Karalystę, G. prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, D. prieš Jungtinę Karalystę), įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).
Taigi šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus (b. l. 85), kuriuose nurodė, kad negali teismui pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos centro patikrinimų, atliktų 2018 m. Kalėjimo kamerose Nr. 111, 114, 256 ir 263, nes neturi. Kartu su papildomais paaiškinimais buvo pateiktas Vilniaus pataisos namų Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl K. S. skundo“ (toliau – ir Pranešimas) (b. l. 88–90).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 1 100 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. balandžio 26 d., nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 20 d. bei už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 1–3).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. balandžio 26 d., nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 20 d. bei nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 39–46, 107).
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Toks pats vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatytas ir 2019 m. kovo 5 d. Departamento įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas).
Pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 39–46, 107). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos, ar baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko, todėl reikėjo belsti į duris. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad visuose kamerose sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema. Pažymėtina ir tai, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo vertintina ne vien iškvietimo mygtuko nebuvimas ar neveikimas, nes tai savaime nereiškia, kad pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, nekonkretizavo, iš ko konkrečiai, kokiose kamerose ir kuriuo metu jautė grėsmę. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Kalėjime vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Kalėjimo administraciją nesikreipė. Vien skundo teiginiai apie tai, kad nesant aliarminio iškvietimo mygtukų, bet iškilus būtinybei prisišaukti priežiūros pareigūną, pareiškėjas negalėtų to padaryti, laikytini abstraktaus, hipotetinio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo argumentai atmetami.
Pareiškėjas skundžiasi teismui, jog turėjo galimybę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą, o tai, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatoms. Taip pat teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo prižiūrimi, o jų stogai buvo padengti asbestu. Atsakovės atstovo vertinimu, pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi, o pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, atsakovas teisės aktų nuostatų taip pat nepažeidė. Pareiškėjo argumentai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatos įpareigoja suteikti 8 valandų per dieną pasivaikščiojimą gryname ore, nepagrįsti, nes, kaip teisingai atsakovės atstovas pažymėjo, ši rekomendacija pateikta dėl visos asmenų veiklos kalinimo metu, o ne tik dėl pasivaikščiojimo kiemelyje laiko. Į bylą pateiktas Pranešimas patvirtina, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo prižiūrimi (b. l. 89).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punkte nustatyta, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus kituose objektuose. Ginčo tarp šalių nėra, kad Lukiškių TI-K pastatas buvo pastatytas iki minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo. Atsakovės atstovas Pranešime pabrėžė, jog asbesto gaminiai Kalėjimo statiniuose nebuvo naudojami (b. l. 89). Pažymėtina ir tai, kad gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti nuteistieji ar suimtieji statinių konstrukcijose asbesto nėra. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl su pasivaikščiojimo atmetami kaip nepagrįsti.
Kiti pareiškėjo reiškiami nusiskundimai – kalinant Lukiškių TI-K kamerose nebuvo ventiliacijos, kameros buvo vėdinamos tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Pabrėžė, kad žiema kameros nebuvo tinkamai šildomos, o vasara kamerose buvo karšta.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad galimybė kamerą išvėdinti natūraliu būdu buvo. Atsakovės atstovas Pranešime taip pat pažymėjo, kad gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, kad visų langų rėmai lengvai atidaromi ir pritaikyti vėdinimui (b. l. 89). Taigi teisės aktų pažeidimas nenustatytas, byloje esantys įrodymai patvirtina priešingai.
HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pranešime bei atsakovės atstovo atsiliepime pabrėžiama, jog kamerų apšvietimas atitiko nustatytas higienos normas. Taigi pareiškėjo skundai dėl prasto apšvietimo atmetami.
HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Pranešime bei atsakovės atstovo atsiliepime pabrėžiama, jog temperatūra kamerose ir santykinis drėgnumas atitiko nustatytas higienos normas. Taigi pareiškėjo skundai dėl drėgmės atmetami.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo keliamo ginčo laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nebuvo atlikęs patikrinimų pareiškėjo kalinamose kamerose, kas teismui leidžia daryti išvadą, jog nusiskundimų dėl pareiškėjo keliamų klausimų nebuvo gauta ne tik iš pareiškėjo, bet ir iš kitų asmenų. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad kamerose tvyrojo drėgmė, nemalonus kvapas, buvo prasta ventiliacija, apšvietimas bei temperatūra atmestini.
Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Į bylą pateiktas Vilniaus pataisos namų Pranešimas (b. l. 88), patvirtina, kad dalyje Lukiškių TI-K priežiūros postų gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 111, 114, 263, 125, 281 kuriose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo atskirtos kabinomis su durimis. Tačiau kameroje Nr. 256 sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Taip pat teismas pažymi, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirta užuolaida, skunde neneigia ir pareiškėjas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose Nr. 263 buvo laikomas ne vienas (b. l. 39), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.
Kiti pareiškėjo nusiskundimai – nebuvo pakankamai aprūpintas patalyne ir neturėjo galimybės išsiskalbti drabužius. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad laikėsi nustatytų teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjas buvo aprūpintas tiek patalyne, tiek kitomis priemonėmis. Šiuos atsakovės atstovo paaiškinimus taip pat patvirtina ir Pranešimas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 įsakymo „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2017 m. rugpjūčio 31 d. redakcija) 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pareiškėjas teismui nurodo, kad atvykus į Kalėjimą jam buvo išduota viena paklodė, užvalkalas pagalvei, tačiau nebuvo išduotas užvalkalas antklodei. Atsakovės atstovas teismui pabrėžia, kad pareiškėjas buvo aprūpintas visomis priemonėmis. Teismas pastebi, jog pareiškėjas nenurodo jokių paaiškinimų ir nepateikia rašytinių įrodymų, jog dėl neišduoto užvalkalo antklodei kreipėsi su pretenzija / prašymu į Kalėjimo administraciją, todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai.
Dėl galimybės skalbti drabužius pažymėtina, jog atsakovės atstovas pažymi, jog galimybė skalbti ir džiovinti drabužius buvo sudaryta. Atsiliepime nurodoma, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius buvo galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą (Kalėjimo 2016 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“).
HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Keliamo ginčo laikotarpiu galiojusios Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte buvo nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad rūbai nebuvo skalbiami, nedetalizavo, kada, kokie rūbai (nemokamai ar kaip mokama paslauga) nebuvo išskalbti. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus atsakovo atstovo paaiškinimus ir pareiškėjo skundo šiuo klausimu nekonkretumą, pareiškėjo skundus šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
Pareiškėjas skunde teismui abstrakčiai pažymi, kad šiukšlių konteineriai buvo laikomi šalia kamerų langų, tačiau taip pat nieko nepaaiškina ir šių aplinkybių nedetalizuoja, todėl teismas jų įvertinti negali (nenurodo nei kameros numerio, prie kurios buvo šiukšlių konteineris, nei datos, nei kreipėsi su skundu į Lukiškių TI-K administraciją ir t. t.).
Kitas pareiškėjo nusiskundimas – trumpalaikio paskirstymo kameros neatitinka reikalavimų, o jose pareiškėjas buvo priverstas praleisti ilgiau laiko nei nustatyta teisės aktuose. Atsakovės atstovas teigia, kad buvo vadovaujamasi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto nuostatomis ir jokių teisės aktų pažeidimų nebuvo atlikta.
Pažymėtina, jog Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte buvo nustatyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjas teigia, kad trumpalaikio laikymo kameroje jis buvo laikomas daug kartų ir ilgiau nei tris valandas, dėl ko patyrė nepatogumus, tačiau ir šių savo argumentų nedetalizuoja. Nurodo, kad žodžiu kreipėsi į pareigūnus, tačiau į tai nebuvo reaguojama. Teismas pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, t. y. pareiškėjo teiktų nusiskundimų Kalėjimo administracijai, kuriuos teismas galėtų įvertinti. Pareiškėjo argumentai, keliamu klausimu, laikytini abstrakčiais. Pastebėtina, kad laikino sulaikymo patalpose pareiškėjo laikymas buvo tik periodiškas ir trumpalaikis, kas tikrai negalėjo pareiškėjui sukelti psichologinių ir sveikatos sutrikimų.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog atsakovės atstovas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 16 d. iki 2018 m. birželio 18 d., t. y. 3 paras. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT administracinėje byloje Nr. A-520-2275/2012 yra nurodęs, jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika taikoma ir LVAT nagrinėtose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (bylos Nr. A-2-718/2007, A-444-619/2008, A-146-1240/2011, A-756-143/2012 ir kt.).
Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, proceso šalių argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog pažeidimas buvo trumpalaikis (3 paros), todėl spręstina, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę (3 paros) laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis Nr. A-444-619/2008).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. S. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo K. S. teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 16 d. iki 2018 m. birželio 18 d.
Likusią pareiškėjo K. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.