Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-06-07 · Civilinė byla Nr. 2A-45/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-07
Bylos Nr.
2A-45/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
R. Š.
Ieškovas
L. Š.
Trečiasis asmuo
Šiaulių
Kategorijos
  • 22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-45/2013Procesinio sprendimo kategorija: 22.3.1., 35.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 264-368/2011 pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui R. Š., dalyvaujant tretiesiems asmenims Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notarui V. Ž., antstoliui R. K., dėl vekselio bei vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. Š. prašydama pripažinti negaliojančiais 2008 m. birželio 15 d. L. Š. paprastąjį vekselį (neprotestuotiną) dėl 280 000 Lt sumokėjimo R. Š. ir Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro V. Ž. 2010 m. vasario 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1-2096) bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2010 m. vasario 9 d. gavo iš atsakovo laišką, kuriuo jai priminta sumokėti skolą, o 2010 m. vasario 17 d. gavo pranešimą, jog pagal paprastąjį vekselį ji yra skolinga 280 000 Lt. 2010 m. vasario 18 d. gavo iš antstolio R. K. raginimą įvykdyti sprendimą, kuriame nurodoma, kad išieškotojas R. Š. pateikė jam vykdyti Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro 2010 m. vasario 18 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 1-2096 dėl 281 128 Lt skolos išieškojimo iš L. Š. išieškotojui R. Š.. Ieškovė teigė, kad ji nėra skolinga atsakovui, nes niekada iš jo nesiskolino ir jokio vekselio nerašė. Pripažįsta, kad nuo 2007 m. pabaigos iki 2009 m. rugpjūčio mėnesio ją su atsakovu siejo artimi ryšiai, atsakovas buvo įgijęs jos pasitikėjimą, tačiau nebuvo pagrindo išduoti atsakovui ginčo vekselį. Nežino, kokiu būdu vekselyje yra jos ranka parašytas jos asmens kodas, vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, bet parašas yra ne jos. Teigia, kad išvykdama popieriaus lapų su savo rekvizitais palikdavo motinai L. J., tam kad, esant reikalui, būtų galima paimti įvairius statybos dokumentus, nes statė privatų namą. Mano, kad tuo galėjo pasinaudoti atsakovas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiais 2008 m. birželio 15 d. L. Š. paprastąjį vekselį (neprotestuotiną) dėl 280 000 Lt sumokėjimo R. Š. nuo pasirašymo momento ir Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro V. Ž. 2010 m. vasario 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1-2096) bei priteisė iš atsakovo ieškovei ir valstybei bylinėjimosi išlaidas.

Teismo motyvai: atsakovo teigimu, 280 000 Lt skolos sumą pagal ginčo vekselį sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo piniginė vertė – 150 000 Lt, minėto sklypo paruošimas namo statybai – 40 000 Lt; parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), įrengimo kaštai - 90 000 Lt. Byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė nupirko iš A. Š. 0,0901 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė visą nekilnojamojo daikto kainą – 35 000 Lt, sumokėjo atsakovui prieš pasirašant sutartį. Nors atsakovas pateikė teismui IĮ „Eksperts“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 11/01-005, kurioje nurodyta, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė nustatymo dieną (2008 m. gegužės 1 d.) sudarė 135 000 Lt, tačiau minėtoje ataskaitoje turto vertė nustatyta, darant prielaidą, kad yra atvesta elektra, suformuotas privažiavimas, o iš AB „Lesto“ 2011 m. kovo 2 d. pažymos Nr. 55810-64 matyti, kad ieškovė nėra sudariusi sutarties dėl elektros energijos tiekimo į objektą. Šios aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, jog jis turėjo išlaidų įvedant elektrą į ieškovės gyvenamąjį namą ir dėl to ieškovė jam skolinga. Be to, iš 2010 m. balandžio 19 d. korporacijos „Matininkai“ išvados dėl turto vertės nustatyta, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė vertinimo dieną (2008 m. balandžio 30 d.) buvo 65 000 Lt. Tokią išvadą patvirtina ir VĮ Registrų centro 2008 m. birželio 2 d. pažymėjimas Nr. 147109, kuriame minėto sklypo rinkos vertė nurodyta – 59 167 Lt. 2008 m. gegužės 30 d. nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartimi atsakovo sūnus A. Š. dovanojo ieškovei asmeninės nuosavybės teise jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusią 163/1480 dalį 0,1480 ha žemės ploto – (duomenys neskelbtini) įvažiavimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties 5.8 punkte nurodyta, kad šalys sutartį sudarė laisva valia, nenaudojant spaudimo, dėl kurio šalys būtų priverstos sudaryti sutartį, taip pat, kad sutartis sudaryta vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, proporcingumo principais. Apie visas sutarties sudarymo aplinkybes šalys žino. Dėl šių aplinkybių teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovė yra skolinga atsakovui tiek už jai dovanotą, tiek už parduotą žemės sklypus. Ginčo vekselis išrašytas 2008 m. birželio 15 d., o leidimas namo statybai gautas 2008 m. rugsėjo 23 d., sutartį dėl statybos techninės priežiūros vykdymo ieškovė sudarė 2008 m. spalio 23 d., minėtas namas tinkamu naudoti pripažintas 2009 m. lapkričio 4 d. Iš to teismas sprendė, kad namo statybos darbai bei mokėjimai už atliktus darbus, pirktas medžiagas buvo pradėti vėliau, nei išrašytas vekselis. Be to, ieškovė pateikė teismui rangos darbų sutarčių nuorašus. Šios sutartys pasirašytos ieškovės ir pagal jas skirtingi rangos darbai buvo pavesti atlikti kitiems rangovams, ne atsakovui R. Š.. Taip pat ieškovė teismui pateikė skirtingų PVM sąskaitų faktūrų, pinigų priėmimo kvitų, mokėjimų nurodymo, užsakymo sutarties nuorašus, kurie įrodo, jog medžiagas namo statybai pirko ir sąskaitas apmokėdavo ieškovė po vekselyje nurodytos pasirašymo datos. Nors atsakovas teismui pateikė 2008 m. rugsėjo 4 d. paslaugų pirkimo-pardavimo kvitą už 5 000 Lt, tačiau kaip pats atsakovas patvirtino, šis kvitas buvo išrašytas rangovui už namo stogo dengimo darbus, t. y. ne už namo pamatų įrengimo ar sklypo užpylimo žvyru darbus. Be to, šis kvitas išrašytas vėliau, nei buvo išrašytas ginčo vekselis, todėl neįrodo ieškovės įsiskolinimo pagal ginčo vekselį. Teismo nuomone, atsakovo pateiktas teismui antstolio 2011 m. vasario 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas taip pat neįrodo ieškovės skolų atsakovui, nes iš šiame protokole 2009 m. rugpjūčio 10 d. užfiksuoto asmenų pokalbio telefonu turinio matyti, kad kalbėjusi moteris tvirtino sumokėjusi už elektrą 120 000 Lt, o 150 000 Lt dydžio skolą atsakovui, kategoriškai ją neigė. Pati ieškovė šio pokalbio neneigia, tačiau tvirtina jo neprisimenanti. Teismas padarė išvadą, kad toks ieškovės paaiškinimas yra suprantamas, nes ginčo šalys daug laiko bendravo, konfliktavo, todėl pokalbio, įvykusio daugiau nei prieš 1,5 metų ieškovė gali detaliai neprisiminti.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), statybos darbus atliko ne atsakovas. Rangos sutartis su rangovais sudarė UAB „Juodalksnis“. Pažymėtina, kad minėta parduotuvė priklauso UAB „Juodalksnis“ nuosavybės teise. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovo teiginius dėl parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), 90 000 Lt įrengimo kaštų, o teismo sprendimas negali būti pagrįstas su bylos aplinkybėmis susijusiomis prielaidomis (CPK 263 str.).

Liudytojai R. S., R. L. ir R. Ž. dėl vekselio pasirašymo ir aplinkybių atsiskaitant už atliktus darbus statant minėtą ieškovės gyvenamąjį namą nurodė, kad jie yra atsakovo R. Š. draugai ir atsakovas jiems rodė ieškovės pasirašytą vekselį, teigdamas, kad ieškovė yra jam skolinga apie 300 000 Lt. Nurodė, jog už darbus mokėjo ieškovas. Kadangi liudytojai nematė vekselio pasirašymo momento, teismas sprendė, kad šie liudytojų parodymai nepatvirtina, kad vekselį pasirašė ieškovė. Taip pat teismas neturėjo pagrindo tikėti atsakovo teiginiais apie jo atliktą darbų organizavimą ar atsiskaitymus už ieškovės statyto gyvenamojo namo darbus, nes minėti liudytojai konkrečiai nenurodė, kiek pinigų jiems sumokėjo atsakovas ir kokius konkrečiai darbus jie atliko statant minėtą namą.

Nors atsakovas teigia, kad ieškovė vekselį pasirašė automobilyje, ten esant jo sūnui A. Š. ir liudytojui R. G., tačiau šis liudytojas nurodė, jog automobilyje su ieškove ir atsakovu kalbėjosi tik dėl stogo dengimo ir medžiagų. Taip pat nurodė, kad nepamena ar tuo metu buvo pasirašyti kokie nors dokumentai. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartyje taip pat konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje apklaustas liudytojas R. G. nurodė, jog jis negali pasakyti ar R. Š. ir L. Š. automobilyje rašė vekselį dėl skolos, nes neprisimena, todėl teismas sprendė, kad ir šis liudytojas iš esmės paneigė atsakovo teiginius, kad vekselis buvo pasirašytas atsakovo nurodytomis aplinkybėmis. Nors liudytojas R. G. nurodė, kad už stogo dengimo darbus mokėdavo atsakovas, tačiau liudytojui nenurodant konkrečių gautų sumų už darbus, tikslios padarytų darbų apimties, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teiginiui, jog ieškovė skolinga atsakovui už jos namo stogo uždengimą.

Liudytojas M. C. parodė, kad tiekė medžiagas ieškovės namo statybai bei parduotuvės remontui, o atsiskaitymus už prekes derindavo su ieškove ir atsakovu, nurodė kad už prekes dažniausiai atsiskaitydavo ieškovė. Remiantis šiais liudytojo parodymais negalima daryti išvados apie konkrečias atsakovo sumokėtas pinigų sumas, todėl atsakovo teiginiai apie atsiskaitymus su medžiagų tiekėjais yra nepagrįsti. Minėtas liudytojas teigė, kad matė pas ieškovą vekselį, tačiau tai nėra įrodymas, jog vekselį pasirašė ieškovė. Liudytojas A. Š. teigė, kad vekselis buvo pasirašytas automobilyje atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, tačiau teismas sprendė, kad jo parodymai dėl vekselio surašymo aplinkybių nėra nuoseklūs ir įtikinantys, todėl jais remtis nėra pagrindo. Teismas priėjo prie išvados, kad jei liudytojas A. Š. iš tikrųjų būtų girdėjęs ieškovės ir atsakovo pokalbį dėl skolos ar pinigų, matęs vekselio pasirašymo momentą, neabejotinai galėtų patvirtinti tai ar pasirašant vekselį jame buvo kokie nors parašai ir, kaip jis pats teigia, atsakovui nebūtų reikėję vekselio rodyti šiam liudytojui, vėliau aiškinti, kam ir už ką buvo sumokėti pinigai. Liudytojas yra ieškovo sūnus, suinteresuotas nagrinėjamos bylos baigtimi, savo parodymus siekia priderinti prie atsakovo procesiniuose dokumentuose užimtos pozicijos ir nurodytų teiginių, todėl remtis jo parodymais nėra teisinio pagrindo. Atsakovo teiginius, kad ieškovei statant namą bei remontuojat parduotuvę ieškovės reikmėms jis išleido 280 000 Lt, paneigia atsakovo 2007-2009 metinių pajamų mokesčių deklaracijos iš kurių turinio matyti, kad atsakovas 2007 metais turėjo 25 967,16 Lt pajamų, 2008 metais jo pajamas sudarė 32 264,23 Lt, o 2009 metais atitinkamai 15 275,79 Lt. Be to, 2007 m. rugsėjo 25 d. ieškovė su AB DnB Nord banku sudarė dvi atvirkštinio atpirkimo sutartis, pagal kurias ieškovė perdavė banko nuosavybėn vertybinius popierius už 312 000 Lt. Ieškovė taip pat su AB DnB Nord banku 2008 m. rugsėjo 29 sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovei suteiktas 101 367 eurų kreditas. Be to, ieškovės tėvas liudytojas V. J. patvirtino, kad davė ieškovei apie 300 000 Lt namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai ir apie 100 000 Lt parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), remonto darbams. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš AB PAREX BANKAS 2010 m. balandžio 16 d. pažymos Nr. MB8/687 matyti, kad ieškovės tėvui V. J. pagal 2006 m. balandžio 20 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas 210 000 Lt kreditas. Liudytojo V. J. teiginius dėl jo nurodytos pinigų dalies skolinimo ieškovei patvirtina byloje pateiktas paskolos raštas dėl 40 000 Lt paskolos suteikimo ieškovei. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja L. J.. Be to, iš ieškovės 2007-2009 metinių pajamų mokesčių deklaracijų matyti, kad gyvenamojo namo statybos ir parduotuvės remonto metu be minėtų ieškovės gautų paskolų, ji turėjo ir kitų pajamų. Iš minėtų dokumentų teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas teigti, kad ieškovė turėjo pakankamai lėšų sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) pirkti, gyvenamajam namui statyti ir įrengti, remontuoti minėtą parduotuvę.

Nagrinėjamoje byloje svarbia aplinkybe, paneigiančia atsakovo teiginius dėl vekselio pasirašymo bei ieškovės galimų skolų, teismas laikė tai, kad Šiaulių miesto 1-jam notarų biurui 2010 m. vasario 18 d. padarius vykdomąjį įrašą dėl minėto vekselio, o antstoliui tą pačią dieną pateikus raginimą įvykdyti sprendimą, ieškovė nedelsdama, t. y. 2010 m. vasario 22 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą kategoriškai neigdama pasirašiusi ginčo vekselį ir reikalaudama iškelti baudžiamąją bylą atsakovui dėl dokumento klastojimo. Be to, ieškovė nedelsdama, t. y. 2010 m. kovo 5 d. pateikė ieškinį Šiaulių apygardos teismui dėl minėto vekselio ir notaro vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais. Šios aplinkybės paneigia atsakovo teiginius atsiliepime į ieškinį, kad pasirašiusi vekselį ieškovė jo neginčijo dvejus metus.

Nors Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2010 m. gegužės 24 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-107 (10) nurodyta, kad 2008 m. birželio 15 d. paprastajame vekselyje rankraštinius įrašus (duomenys neskelbtini) L. Š. (duomenys neskelbtini)“ parašė L. Š., kuri teismo posėdžio metu labai konkrečiai negalėjo paaiškinti, kaip atsirado toks įrašas vekselyje, tačiau teismas sprendė, kad šios aplinkybės negalima vertinti kaip vekselio pasirašymo fakto, nes ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad paprastajame vekselyje turi būti išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas, t. y. specialus paprastojo vekselio rekvizitas. Šių išvadų 1.1 punkte nurodyta, jog „tikėtina, kad 2008-06-15 paprastajame vekselyje šalia rankraštinio įrašo „L. Š.“ pasirašė L. Š.“. Teismo nuomone, šios išvados negalima laikyti įrodymu, kad vekselį pasirašė ieškovė, nes specialisto išvados dėl jos parašo yra tikėtinos, vekselio pasirašymo faktas nepagrįstas jokiais kitais įrodymais, o teismo sprendimas negali būti pagrįstas su bylos aplinkybėmis susijusiomis prielaidomis (CPK 263 str.). Be to, vertinant byloje esančių įrodymų visetą, negalima išvada, kad vekselį pasirašė ieškovė. Minėto ĮPVĮ 78 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš šio įstatymo ĮPVĮ 77 straipsnyje išvardintų rekvizitų (šiuo atveju – ieškovės parašo), neturi paprastojo vekselio galios. Ištirtų įrodymų pagrindu teismas sprendė, kad nėra duomenų, jog ginčo vekselį pasirašė ieškovė. Dėl to vekselį pripažino negaliojančiu (CK 1.93 str. 1 d.). Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. specialisto išvadą Nr. 11Š-106 (10) baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-046-10 teismas taip pat įvertino kaip tikėtiną dėl rankraštinių įrašų ir parašo, todėl ja nesirėmė. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė turėjo pakankamai lėšų sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti, gyvenamajam namui šiame sklype statyti ir įrengti; parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), statybos darbai atlikti UAB „Juodalksnis“ lėšomis; ieškovė už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su atsakovu atsiskaitė visiškai; gyvenamojo namo rangos darbus atliko ne atsakovas, o kiti rangovai; 0,1480 ha žemės plotą – (duomenys neskelbtini) įvažiavimą, ieškovei dovanojo atsakovo sūnus; nėra duomenų, kad ieškovę ir atsakovą siejo kokie nors teisiniai santykiai, dėl kurių galėjo būti pasirašytas ir išduotas ginčo vekselis.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. Š. kelia įrodymų vertinimo problemą, tačiau nepateikia įrodymų apie vekselio išrašymo ir pasirašymo aplinkybes. Prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

2008 m. birželio 15 d. paprastajame neprotestuotiname vekselyje, ieškovės išduotame atsakovui, yra nurodyta, kad šiuo paprastuoju vekseliu ieškovė besąlygiškai įsipareigoja sumokėti atsakovui 280 000 Lt. Vekselis yra pasirašytas, ieškovės ranka užrašytas ieškovės asmens kodas, jos vardas, pavardė, adresas, tačiau teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad ginčo vekselį pasirašė ieškovė, todėl vekselis pripažintinas negaliojančiu (CK 1.93 str. 1 d.). Ši teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir yra aiškiai nepagrįsta. Ieškovė neneigė, kad vekselyje yra jos parašas, tik ji teigė nepasirašiusi ant užpildyto vekselio, o kaltino atsakovą, kad ant lapo su jos parašu bei rekvizitais buvo užspausdinta vekselio forma bei padaryti kiti rankraštiniai įrašai. Šių reikšmingų aplinkybių, kurios visiškai prieštarauja teismo anksčiau minėtai išvadai, kad ant vekselio yra ne ieškovės parašas, teismas visiškai neaptarė, jas nutylėjo, todėl toks sprendimas negali būti laikomas teisingumo vykdymu. Nors ieškovė neneigė, kad pasirašė vekselį, teismas vis tiek sprendė, kad šios specialisto išvados negalima laikyti įrodymu, kad vekselį pasirašė ieškovė, nes, teismo teigimu, specialisto išvados dėl ieškovės parašo yra tikėtinos, vekselio pasirašymo faktas nepagrįstas jokiais kitais įrodymais, o teismo sprendimas negali būti pagrįstas su bylos aplinkybėmis susijusiomis prielaidomis. Tampa logiškai nepaaiškinama, kodėl teismas laikė, kad nėra įrodymų, kad ant vekselio yra ieškovės parašas. Labai svarbi aplinkybė ta, kad 2010 m. gegužės 10 d. dokumentų specialisto išvadoje Nr. 11S- 106 (10) pateikta tikėtina išvada, jog vekselyje rankraštiniai įrašai ir parašas parašyti tuo pačiu šratinuku. Šio įrodymo bei jo svarbos, reikšmės teisingai išspręsti bylai, kartu sprendžiant dėl šalių sąžiningumo, teismas visiškai neaptarė, šį įrodymą nutylėjo, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikoma teisingumo vykdymu. Teismas nepaaiškino ir tos aplinkybės, kokiu būdu pas atsakovą atsidūrė vekselis su rankraštiniu įrašu (duomenys neskelbtini) L. Š. (duomenys neskelbtini)“, o šiuos įrašus teismas pripažino kaip padarytus ieškovės. Nesuvokiama, kaip ieškovė negali žinoti ir paaiškinti, kokiu būdu dokumente jos ranka yra užrašyta (duomenys neskelbtini) L. Š. (duomenys neskelbtini)“. Ieškovė teigė, kad, atsakovas galėjo paimti iš jos namų tuščius lapus su įrašytu ieškovės asmens kodu, vardu, pavarde, parašu, adresu, nes ieškovė dažnai išvykdavusi, todėl buvo palikusi tuščių lapų su savo rekvizitais savo mamai L. J., kad, esant reikalui, ji galėtų paimti įvairius statybos projektus, žemės detaliojo plano dokumentus, nes tuo laikotarpiu vyko jos užsakymu statybos darbai, susiję su jos privataus namo adresu (duomenys neskelbtini) statymu, o vėliau pats padaryti kitus vekselio įrašus. Tačiau anksčiau minėta specialisto išvada, kad vekselyje rankraštiniai įrašai ir parašas parašyti tuo pačiu šratinuku, visiškai paneigia šią ieškovės gynybinę versiją ir įrodo jos nesąžiningumą. Liudytoja L. J. apklausiama teisme 2010 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje negalėjo nurodyti nė vieno atvejo, kad ji būtų iš kur nors kada tai paėmusi ieškovės nurodytus dokumentus. Ji tik nurodė, kad name adresu (duomenys neskelbtini) mėtėsi įgaliojimų blankai su dukros parašais. Tačiau baltas tuščias lapas su ieškovės anketiniais duomenimis bei jos parašu nėra įgaliojimas. L. J. būtų galėjusi ieškovės vardu gauti dokumentus, atlikti kitus veiksmus ieškovės vardu tik pagal notaro patvirtintą įgaliojimą. Vekselio davėjas, išrašydamas vekselį, sukuria atitinkamas teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (vekselio gavėjui, mokėtojui). Teismų praktikoje yra nurodoma, kad ne vekselio turėtojas (šiuo atveju atsakovas), o būtent vekselio davėjas (šiuo atveju ieškovė) turi pateikti įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčo vekselį. Ieškovė neigė savo prievolę mokėti 280 000 Lt pagal anksčiau minėtą paprastąjį vekselį atsakovui teigdama, kad šis vekselis yra suklastotas. Pagal CPK 178 straipsnį šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Ieškovė nepateikė įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriame būtų konstatuota, kad anksčiau minėtas vekselis yra suklastotas. Todėl ieškovės pagrindas, kuriuo ji neigė savo prievolę pagal vekselį, yra visiškai neįrodytas. Atsakovas buvo nurodęs, kad 280 000 Lt skolos sumą sudaro taip pat ir 150 000 Lt už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas tinkamai neįvertino IĮ „Eksperts“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 11/01-005, kurioje nurodyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2008 m. gegužės 01 d. sudarė 135 000 Lt. Todėl akivaizdu, jog tokios vertės žemės sklypo pardavėjas neparduos už 35 000 Lt, tai yra už beveik 4 kartus mažesnę kainą, o taip pat nedovanos žemės sklypo. Pažymėtina, kad ir ieškovės pateiktoje korporacijos „Matininkai“ išvadoje šis žemės sklypas 2008 m. gegužės 30 d. įvertintas 65 000 Lt, o tai taip pat beveik 2 kartus daugiau už 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą. Liudytojas A. Š. parodė, kad jis pinigų už žemės sklypą negavo, dėl žemės sklypų perleidimo antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas atsakovo ir ieškovės pokalbis taip pat byloja apie daug didesnę žemės sklypo kainą. Šios aplinkybės neabejotinai rodo, kad tarp šalių dėl žemės sklypų perleidimo tikrieji susitarimai buvo kitokie, nei jie buvo išreikšti anksčiau minėtose sutartyse, ir tai patvirtina vėlesnis vekselio 280 000 Lt sumai išrašymas. Teismas nenurodė nė vieno įrodymo, kuris paneigtų atsakovo paaiškinimus, kad 2008 m. birželio 15 d. datai pamatai anksčiau minėtame žemės sklype jau buvo, išskyrus nurodymą į statybos leidimo namo statybai išdavimo datą - 2008 m. rugsėjo 23 d. Tačiau šis dokumentas nepaneigia minėtų atsakovo paaiškinimų ir neleidžia teigti, kad pamatai buvo pradėti daryti tik po statybos leidimo gavimo. Kiti įrodymai, kurių teismas visiškai neaptarė, rodo, kad gyvenamojo namo statyba prasidėjo anksčiau nei buvo gautas statybos leidimas. UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ 2008 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaitos-faktūros patvirtina, kad tuo metu jau buvo perkama stogo danga. PVM sąskaita-faktūra JSM Nr. 0495582, išrašyta 2008 m. spalio 20 d., rodo, kad tuo metu jau buvo perkamos medžiagos garažo stogo apšiltinimui. UAB „Moki-veži“ 2008 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita-faktūra MAK Nr. 00366129 rodo, kad jau 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo perkamos medžiagos gyvenamojo namo antrojo aukšto apšiltinimui. Į bylą pateiktas 2008 m. rugsėjo 4 d. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitas, kuriame nurodyta, kad R. S. mokama avansas už atliekamus darbus adresu (duomenys neskelbtini) taip pat įrodo, kad gyvenamojo namo statybos darbai buvo pradėti anksčiau nei buvo gautas statybos leidimas. R. S. dengė gyvenamojo namo stogą, tai paaiškino ir jis pats, 2010 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje nurodydamas, kad 2008 m. rugsėjo pradžioje įrenginėjo stogą. Liudytojas R. G. 2010 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje parodė, kad dirbo prie statybų (duomenys neskelbtini), o parduotuvėje (duomenys neskelbtini) vasarą dengė stogą, tai buvo prieš metus iki statybų pas L. Š. prie namo. Į atsakovo klausimą 2011 m. kovo 3 d. teismo posėdyje „Ar buvo atvykęs K. dėl neleistinos statybos“ ieškovė atsakė, kad nežino, tokiu būdu nepaneigė, kad gyvenamojo namo statybos vyko be leidimo ir tik vėliau buvo gautas statybos leidimas. 5 000 Lt kvitas į bylą buvo teikiamas ne tam, kad įrodyti, jog ieškovė skolinga pagal ginčo vekselį, o tam, kad įrodyti, jog ieškovės gyvenamojo namo statybos darbai prasidėjo dar iki statybos leidimo gavimo. Kvite nurodyta suma ir negalėjo įeiti į vekselio sumą, nes atsakovas aiškiai nurodė, kad į vekselio sumą įeina 40 000 Lt už žemės sklypo paruošimą ir pamatų įrengimą. Atsakovas nuosekliai teigė, kad į vekselio sumą įėjo 90 000 Lt parduotuvės, esančios Gvazdikų g. 6, Šiauliuose, įrengimo kaštai. Liudytojas R. G. 2010 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje parodė, kad „parduotuvėje (duomenys neskelbtini) vasarą dengėme stogą. Medžiagas vežė R. Š.“. Liudytojas M. C. 2010 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje parodė, kad „Š. su Š. yra mano klientai. Tiekdavau medžiagas jiems. Aš dirbau IĮ „Bocas“. Kai pradėjome įrenginėti parduotuvę, tai ir pradėjau bendrauti su atsakovu. Parduotuvė kaip supratau priklausė ieškovei. Š. mokėdavo už prekes“. Esant įrodymams, kad atsakovas turėjo išlaidas anksčiau minėtos parduotuvės įrengimui nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nebuvo skolinga atsakovui ir dėl to nebuvo pagrindo išduoti vekselį. Nors liudytojai R. S., R. L. ir R. Ž. nematė vekselio pasirašymo momento, tačiau šių liudytojų parodymai, atsižvelgiant į kitus byloje surinktus įrodymus, įrodo, kad ieškovė atsakovui išdavė vekselį. Teismo nurodytos aplinkybės dėl to, kad ieškovė skolinosi pinigų iš banko, iš tėvo niekaip nepaneigia byloje surinktų įrodymų dėl vekselio išrašymo aplinkybių. Teismo teiginiai, kad ieškovei statant namą bei remontuojant parduotuvę atsakovas ieškovės reikmėms išleido 280 000 Lt, irgi rodo, kad teismas neįsigilino į bylos esmę, nes atsakovas niekada nesakė, kad jis išleido 280 000 Lt. Į vekselio 280 000 Lt sumą buvo įskaičiuota 150 000 Lt už žemės sklypą, 40 000 Lt žemės sklypo paruošimo darbai, pamatai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Įvertinus nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius pagrindus nei absoliučių, nei kitų procesinių bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje pateiktame paprastajame (neprotestuotiname) vekselyje nurodyta, jog ieškovė L. Š. įsipareigoja atsakovui R. Š. iki 2010 m. vasario 15 d. sumokėti 280 000 Lt skolą. Vekselis pasirašytas ieškovės L. Š., nurodytas jos vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas (1 t. 9 b. l.). Šiaulių miesto 1-asis notarų biuras 2010 vasario 18 d. išdavė atsakovui vykdomąjį įrašą dėl 280 000 Lt skolos išieškojimo pagal 2008 m. birželio 15 d. vekselį (1 t., 11 b. l.). Ieškovė ginčija nurodyto vekselio išdavimo atsakovui faktą.

Vekselis yra vertybinis popierius (CK 1.101 str.), kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Įstatyme nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą, reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, t. y. nesusijusi teisiniu ryšiu su jos atsiradimo pagrindu. Dėl to abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymu sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė. Vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas ir griežti vekselio formalumo reikalavimai lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas teisėtu jo savininku ir šiame dokumente įtvirtintos reikalavimo teisės turėtoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės mėn. 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013). Pagal suformuotą teismų praktiką vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, todėl įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai (ĮPVĮ 19 str.). Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008).

Įstatyme nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai tokią pareigą nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 1, 2 d.). Minėta, jog kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas, todėl galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-181/2011).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad ieškovei nebuvo pagrindo pasirašyti ir išduoti ginčo vekselį ir ji tokio vekselio neišrašė ir nepasirašė, todėl apelianto pateiktas vekselis neatitinka visų ĮPVĮ 77 straipsnio reikalavimų, keliamų paprastojo neprotestuotino vekselio rekvizitams (CK 1.93 str. 1 d., CPK 178 str.). Nors apeliantas kelia įrodymų vertinimo problemą, tačiau nepateikia argumentų bei įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas R. Š. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-107-300/2012) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. pripažintas kaltu dėl to, kad jis pagamino netikrą didelės vertės vertybinį popierių – 2008 m. birželio 15 d. neprotestuotiną vekselį, ir tokiu būdu apgaule įgijo turtinę teisę į L. Š. turtą – 280 000 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 26 d. nutartimi (bylos Nr. 1A-238/2013) nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio atmetė, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs ir jame nustatytos faktinės aplinkybės dėl apelianto nusikalstamų veiksmų pasekmių turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182 str. 3 p.).

Netenkinus apeliacinio skundo, valstybei iš atsakovo priteisiamos 25 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ( 2 t. 161, 176 b. l.) (CPK 93 str. 1 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 25 Lt (dvidešimt penkis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai Audronė JarackaitėMarytė MitkuvienėNijolė Piškinaitė