Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-09-07 · Civilinė byla Nr. 2A-576/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-07
Bylos Nr.
2A-576/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas
Lietuvos
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios UAB „ORUVA“ IR KO apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „ORUVA“ IR KO ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims likviduotam AB „Oruva“, UAB „FF LIZINGAS“, UAB „Restrus“, UAB „RRD“ ir A. K. D,, dėl skolos pripažinimo beviltiška bei pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „ORUVA“ IR KO kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti likviduoto ir išregistruoto AB „Oruva“ 103 970 972,90 Lt ir 25 314,42 EUR dydžio skolą valstybei beviltiška ir pasibaigusia.

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. kovo 31 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi AB „Oruva“ bankroto byla buvo baigta įmonės likvidavimu; 2005 m. balandžio 1 d. įmonė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. gruodžio 13 d. nutartyje AB „Oruva“ bankroto byloje konstatavo, kad tolimesni teisminiai ir kiti ginčai, kylantys iš šios įmonės bankroto bylos šalių santykių, likvidavus ir išregistravus įmonę, negalimi. Buvęs AB „Oruva“ bankroto administratorius UAB „Bankrotera“ (dabar – UAB „Restrus“) 2007 m. gegužės 9 d. raštu patvirtino, kad įmonės teisių ir pareigų perėmėjo nėra. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, ieškovas kreipėsi į Finansų ministeriją ir AB TURTO BANKĄ dėl likviduotos AB „Oruva“ skolos valstybei nurašymo, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta. Atsisakymas grindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi, kurią priėmus esą atsirado nepaskirstyto likviduoto AB „Oruva“ turto – reikalavimo teisių į ieškovo AB „Oruva“ mokėtinas sumas. Ieškovo nuomone, sprendimas nenurašyti skolos yra nepagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartyje restitucija nenustatyta, AB „Oruva“ yra likviduota, atnaujinti bankroto bylą atsisakyta, o byloje, kurioje buvo priimta aptariama 2006 m. spalio 24 d. nutartis, procesas yra atnaujintas ir šiuo metu vyksta bylos nagrinėjimas.

Ieškovas taip pat pažymėjo, kad jo interesas šioje byloje grindžiamas nurodytu proceso atnaujinimu civilinėje byloje pagal Finansų ministerijos ieškinį AB „Oruva“, UAB „EF LIZINGAS“ ir ieškovui – jis nori įrodyti, kad Finansų ministerija neturi reikalavimo teisės į AB „Oruva“. Reikalavimo pripažinti aptariamą skolą beviltiška ir ją nurašyti juridiniu pagrindu ieškovas nurodė CK 6.128 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovė Finansų ministerija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pripažinti aptariamą skolą beviltiška nėra pagrindo, nes yra nerealizuoto AB „Oruva“ turto (reikalavimo teisių), iš kurio galėtų būti tenkinami atsakovės reikalavimai. Tik išsprendus šio turto paskirstymo kreditoriams klausimą, būtų sprendžiama dėl likusių skolų pripažinimo beviltiškomis. Atsakovė, remdamasi teismų praktika, pažymėjo, kad atsisakymas atnaujinti AB „Oruva“ bankroto bylą neatima iš atsakovės galimybės patenkinti savo reikalavimus pateikus atitinkamą prašymą dėl turto paskirstymo bankroto bylą išnagrinėjusiam teismui. Nors procesas byloje, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi neteisėtais buvo pripažinti AB „Oruva“ bankroto byloje atlikti įskaitymai, yra atnaujintas dėl suinteresuoto asmens neįtraukimo į bylą, nėra pagrindo teigti, kad atnaujintoje byloje aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis bus panaikinta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybės skolos įstatymo 11 straipsnio 1-2 dalis priimti sprendimą dėl skolos ar jos dalies pripažinimo beviltiška yra Vyriausybės kompetencija, todėl ieškovo reikalavimas teismui pripažinti AB „Oruva“ skolą beviltiška ir pasibaigusia atmestinas (CPK 1.138 straipsnis). Juridinio asmens likvidavimas yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų, numatytų CK 6.128 straipsnio 3 dalyje. Valstybės skolos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytu atveju (kai skolininkas yra likviduojamas) priimtas sprendimas pripažinti skolą beviltiška ir pasibaigusia nėra savarankiškas prievolės pasibaigimo pagrindas, o viena iš šios skolos administravimo procedūrų.

Teismas taip pat pažymėjo, kad 2005 m. kovo 30 d. nutartimi užbaigti AB „Oruva“ bankroto procedūrą taip pat buvo patvirtinti nepatenkinti AB „Oruva“ kreditoriniai reikalavimai, tarp kurių Finansų ministerijos 103 970 972,90 Lt ir 25 314,42 EUR dydžio reikalavimo nėra, nors nagrinėjamoje byloje duomenų apie šią skolą yra (Šiaulių apygardos teismas 2003 m. balandžio 22 d. nutartimi patvirtino AB Turto banko 104 112 699,94 Lt reikalavimą AB „Oruva“; 2004-12-07 raštu AB Turto bankAS nurodė, kad 104 112 699,94 Lt yra Finansų ministerijos, o ne jo reikalavimas, taip pat prašė patvirtinti papildomą 87 405,63 Lt (25 314,42 EUR) Finansų ministerijos reikalavimą AB „Oruva“; 2005 m. sausio 12 d. su AB „Oruva“ suderinta 104 112 699,94 Lt ir 25 314,42 EUR dydžio Finansų ministerijos skola; 2005 m. balandžio 11 d. buvo grąžinta 141 727,03 Lt skolos dalis) Šiuo metu AB „Oruva“ bankroto byloje sprendžiamas aptariamo Finansų ministerijos kreditorinio reikalavimo klausimas. Finansų ministerijos atstovas nurodė, kad yra ruošiamas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutarties. Tačiau Finansų ministerijos teisė patenkinti reikalavimą iš AB „Oruva“ turto (reikalavimo teisių), kuris atsirado Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2006 m. spalio 24 d. nutartimi pripažinus negaliojančiais priešpriešinių reikalavimų įskaitymus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – tai turės būti sprendžiama AB „Oruva“ bankroto bylą nagrinėjusiame Šiaulių apygardos teisme.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas BUAB „ORUVA“ IR KO apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apelianto skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėtas ginčas yra ne teismo, o Vyriausybės kompetencija. Byloje esanti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2008 m. balandžio 3 d. nutartis, taip pat tai, kad buvo priimti ieškinio patikslinimai, patvirtina, kad ginčas priklauso teismo kompetencijai. Atsakovei atsisakius atlikti privalomą procedūrą, ieškovui neliko kito kelio, išskyrus kreipimąsi į teismą (CPK 5 straipsnis). Aptariama teismo išvada yra visiškai nemotyvuota, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Be to, jei byla nenagrinėtina teisme, ji turėjo būti nutraukta, o ne baigta sprendimu (CPK 293 straipsnio 1 dalis).

2. Teismas, pasisakydamas dėl Finansų ministerijos reikalavimo AB „Oruva“, vadovavosi ne prejudicinį ryšį šiai bylai turinčiomis įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, o joms prieštaraujančiais AB TURTO BANKO ir UAB „Bankrotera“ pateiktais dokumentais. Be to, sprendime klaidingai nurodyta, kad šiuo metu AB „Oruva“ bankroto byloje sprendžiamas Finansų ministerijos kreditorinio reikalavimo klausimas – bankroto byloje sprendžiamas esą padaryto rašymo apsirikimo ištaisymas. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi sprendė, kai tai nėra rašymo apsirikimas; ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo palikta galioti. Skundžiamame sprendime teismas neturėjo pagrindo vadovautis atsakovės atstovo žodiniais samprotavimais apie kasacinio skundo padavimo galimybes. Teismas vengė vertinti esminę reikšmę šiai bylai turinčią aplinkybę, kad Finansų ministerija neturi kreditorinio reikalavimo AB „Oruva“.

3. Teismas, spręsdamas dėl Finansų ministerijos reikalavimo AB „Oruva“, faktiškai pasisakė dėl AB „Oruva“ bankroto bylos dalyko, nors to daryti neturėjo teisės. Tokie teismo veiksmai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1-4 punktai).

4. Teismas bylą išnagrinėjo nepranešus AB „Oruva“, kas taip pat sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Kadangi AB „Oruva“ yra likviduota ir išregistruota, neturi teisių ir pareigų perėmėjo, teismas galėjo priimti nutartį dėl šios įmonės pašalinimo iš bylos ar kitokiu procesiniu būdu išspręsti aptariamą klausimą.

5. Teismas taip pat neišsprendė Finansų ministerijos atstovavimo problemos, nes jos, kaip juridinio asmens, atstovauti kitas juridinis asmuo – AB TURTO BANKAS – negalėjo (CPK 55 straipsnis).

Atsiliepimas

Tretysis asmuo UAB „FF LIZINGAS prašo skundą tenkinti ir atsiliepime pateikia analogiškus motyvus kaip ir apeliantas. Kartu tretysis asmuo pažymi, kad, pripažinus, jog ginčas yra teismingas teismui, byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo.

Atsakovė Finansų ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti ir atsiliepime pateikia analogiškus argumentus nurodytiems pirmosios instancijos teisme.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovų atsisakymo Valstybės skolos įstatymo nustatyta tvarka pripažinti beviltiška ir pasibaigusia likviduoto ir išregistruoto AB „Oruva“ skolą valstybei. Ieškovo nuomone, nurodytam asmeniui pasibaigus, pasibaigė ir jo prievolės valstybei. Finansų ministerija savo nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad po LAB „Oruva“ pabaigos atsirado turto – reikalavimo teisių, todėl, tik išsprendus šio turto paskirstymo klausimą, bus galimą spręsti dėl reikalavimo pripažinti skolą beviltiška ir ją nurašyti. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su LAB „Oruva“ bankrotu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Finansų ministerija v. LAB „Oruva“, UAB „Oruva“ ir Ko ir kt. (bylos Nr. 3K-3-529/2006) konstatavo, kad LAB „Oruva“ bankroto metu atlikti LAB „Oruva“ ir UAB „Oruva“ ir Ko bei LAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ (dabartinis pavadinimas – UAB „FF LIZINGAS“) priešpriešiniai reikalavimų įskaitymai, kurių bendras dydis yra 15 918 151,01 Lt ir kuriais buvo įgytas 15 516 044,53 LAB „Oruva“ kilnojamasis turtas realiai už jį nesumokant, o įskaitant šios įmonės skolas pagal faktoringo sutartį, yra negaliojantys. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad dėl konkrečių asmenų nesąžiningumo bankrutuojanti įmonė prarado realų turtą, iš kurio vertės būtų buvę galima tenkinti kreditorių interesus. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje pagal Finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą LAB „Oruva“ bankroto byloje (bylos Nr. 2-113/2007) nurodė, kad procesas atnaujintas negali būti, tačiau kartu pažymėjo, kad įmonės pasibaigimas neužkerta kelio jos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti, pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą. Tuo atveju, kai po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti jos kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo. Taigi minėtos teismų nutartys sudaro sąlygas LAB „Oruva“ kreditoriams reikalauti paskirstyti šios įmonės turtą – reikalavimo teises. Pažymėtina, kad suinteresuoti asmenys yra kreipęsi į teismus dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl nurodytų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiais. Vieši duomenys patvirtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atnaujintoje civilinėje byloje Finansų ministerija v. LAB „Oruva“, UAB „Oruva“ ir Ko ir kt. (bylos Nr. 2-5/2009) buvo atmesti atskirieji skundai dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kita civilinė byla dėl proceso atnaujinimo tuo pagrindu, kad Finansų ministerija kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje neturėjo reikalavimo teisės, tebėra nagrinėjama (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. A2-437-124/2010). Kartu pažymėtina, kad šis pagrindas atnaujinti procesą yra grindžiamas tuo, kad Finansų ministerija nebuvo nurodyta LAB „Oruva“ kreditorių sąraše, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB TURTO BANKO pareiškimą dėl klaidos ištaisymo (bylos Nr. 3K-3-134/2010) konstatavo, kad Finansų ministerija LAB „Oruva“ kreditorių ir bei jų finansinių reikalavimų sąraše nenurodyta dėl techninės klaidos, bei perdavė pareiškimą dėl klaidos ištaisymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės ir teismų procesiniai sprendimai iš esmės yra nepalankūs asmenims, atlikusiems negaliojančiais pripažintus priešpriešinių reikalavimų įskaitymus LAB „Oruva“ atžvilgiu, nes kyla grėsmė, kad LAB „Oruva“ reikalavimo teisės gali būti nukreiptos į juos. Tai iš esmės pripažino ir pats ieškovas (T. 2, b. l. 107; T. 3, b. l. 136).

Ieškovas savo juridiniu reikalavimo pagrindu nurodė Valstybės skolos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir CK 6.128 straipsnio 3 dalį. Nurodytoje CK nuostatoje nustatytas vienas iš prievolės pabaigos pagrindų – juridinio asmens likvidavimas. Tuo tarpu Valstybės skolos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad beviltiška paskola arba skola gali būti pripažinta ta skolininko arba skolininko, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, negrąžinta paskola arba skola, jos dalis, taip pat nesumokėtos palūkanos, delspinigiai ir kiti turtiniai įsipareigojimai, kai skolininkas arba skolininkas, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, yra likviduotas. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes – LAB „Oruva“ kreditoriai turi teisę reikalauti paskirstyti šios įmonės turtą. Pripažinus aptariamas skolas valstybei beviltiškomis ir jas nurašius, šioje srityje valstybę atstovaujanti Finansų ministerija (Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnio 3-5 dalys), kaip LAB „Oruva“ kreditorius (minėta, kasacinio teismo konstatuota, kad į kreditorių sąrašą ši institucija neįtraukta per klaidą, kuri privalo būti ištaisyta), prarastų reikalavimo teises į LAB „Oruva“ turtą. Pažymėtina, kad Valstybės skolos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis skolos pripažinimą beviltišką sieja su priežastimis, dėl kurios skolą išieškoti yra neįmanoma ar netikslinga. Konstatavus, kad egzistuoja galimybė valstybei patenkinti bent dalį savo kreditorinio reikalavimo LAB „Oruva“ atžvilgiu, pripažintina, kad šiuo metu nėra pagrindo aptariamą skolą pripažinti beviltiška ir ją nurašyti. Taigi ieškinys buvo atmestas pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo reikalavimus, nurodė, kad priimti sprendimą dėl skolos pripažinimo beviltiška yra Vyriausybės kompetencija. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, šis teismo argumentas aiškintinas kaip reiškiantis tai, jog ieškovas pasirinko netinkamą savo teisių gynybos būdą. Tokią išvadą patvirtina tiek skundžiamame sprendime padaryta nuoroda į CK 1.138 straipsnį, reglamentuojantį civilinių teisių gynimo būdus, tiek sisteminė paties sprendimo analizė. Dėl šių priežasčių atmestini apelianto argumentai, susiję su ginčo priskyrimu teismų kompetencijai.

Minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB TURTO BANKO pareiškimą dėl klaidos ištaisymo konstatavo, kad Finansų ministerija LAB „Oruva“ kreditorių ir bei jų finansinių reikalavimų sąraše nenurodyta dėl techninės klaidos, bei perdavė pareiškimą dėl klaidos ištaisymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl teisiškai nereikšmingais laikytini apelianto argumentai dėl Finansų ministerijos reikalavimo teisės bei teismo veiksmų, apelianto nuomone, vengiant vertinti šią aplinkybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde taip pat visiškai nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl bankroto bylos dalyko – skundžiamame sprendime aiškiai nurodyta, kad Finansų ministerijos reikalavimo teisės patenkinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir jis turi būti sprendžiamas LAB „Oruva“ bankroto bylą nagrinėjusiame teisme.

Apelianto argumentas dėl Finansų ministerijos netinkamo atstovavimo nelaikytinas pagrindu panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Iš tiesų, sutiktina su apelianto pozicija, kad teisme atstovauti juridinį asmenį paprastai kitas juridinis asmuo negali (CPK 51, 55-56 straipsniai). Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad AB TURTO BANKO atstovavimas atitiko Finansų ministerijos interesus – ši institucija pati nurodė, kad ją atstovaus AB TURTO BANKAS (T. 2, b. l. 11-12), todėl nurodytas pažeidimas laikytinas formaliu ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Formaliu pažeidimu laikytinas ir nepranešimas apie vykstantį teismo procesą nebeegzistuojančiam AB „Oruva“ bei jo nepašalinimas iš byloje dalyvaujančių asmenų, nes tai nesukėlė jokių neigiamų padarinių byloje dalyvaujantiems asmenims bei neturėjo įtakos teismo sprendimo priėmimui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė Bukavinienė Marytė Mitkuvienė Vigintas Višinskis