Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-03-16 · Civilinė byla Nr. 2A-351-881/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-16
Bylos Nr.
2A-351-881/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-17466-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Ieškovas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-351-881/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17466-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.5.2.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-24804-608/2015 pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, dėl turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje – Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 986 Eur turtinės žalos atlyginimo.Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 29 d. sužinojo, kad jos tėvas V. J. 2012 m. rugsėjo 10 d. sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį Nr. 5906 su J. K. ir jos sutuoktiniu A. K., kurios pagrindu pastarieji įgijo nuosavybės teisę į visą V. J. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Dėl sukčiavimo būdu užvaldyto didelės vertės svetimo turto ieškovė kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą bei ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl 2012 m. rugsėjo 10 d. sudarytos išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia. Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė E. R. 2014 m. kovo 4 d. pareiškimu kreipėsi į Tauragės rajono apylinkės teismą dėl V. J. pripažinimo neveiksniu. Tauragės rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-586-367/2014 paskyrė V. J. ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriui. Pastarasis 2014 m. rugsėjo 9 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-284/2014 padarė išvadą, kad V. J. nustatytas psichikos sutrikimas, tačiau nepaisant to V. J. gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti įgyvendinamas bei realizuodamas savo civilines teises ir pareigas. Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo interesu gynimo skyriaus prokurorė, atsižvelgusi į minėtas ekspertizės išvadas, atsisakė pareiškimo dėl V. J. pripažinimo neveiksniu. Tauragės rajono apylinkės teismui 2015 m. sausio 26 d. buvo pateiktas suinteresuoto asmens (ieškovės) E. P. atstovės advokatės D. V. 2015 m. sausio 22 d. pareiškimas, kuriuo buvo prašoma pakeisti pradinį pareiškėją Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorę pareiškėja E. P. arba pripažinti E. P. suinteresuotu asmeniu, reiškiančiu savarankiškus reikalavimus, bei skirti pakartotinę ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Tauragės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 26 d. priėmė nutartį, kuria, priėmęs Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovės atsisakymą nuo pareiškimo dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, civilinę bylą Nr. 2-8-367/2015 nutraukė, taip pat priteisė iš E. P. J. K. ir A. K. naudai kiekvienam po 493 Eur advokato pagalbos išlaidoms apmokėti. E. P. atstovės advokatės D. V. 2015 m. sausio 22 d. pareiškimas buvo grąžintas 2015 m. sausio 27 d. lydraščiu, nes nutraukus bylą, pareikimai dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama nepriimami ir nesvarstomi. Ieškovės manymu, Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė pasirinko netinkamas viešojo intereso gynimo priemones, netinkamai jas taikė, dėl ko ieškovė patyrė turtinę žalą. Ieškovė pareiškimu prokuratūrai reikalavo kreiptis dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia, o ne dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 463 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tokį pareiškimą turi teisę paduoti pati ieškovė, kaip prašomo pripažinti neveiksniu fizinio asmens dukra. Ieškovės teigimu, ekspertizės akto Nr. 85TPK-284/2014 išvados apie V. J. psichinę būklę neturi lemiamos reikšmės, ginčijant išlaikymo iki gyvos galvos sutarties galiojimą, nes ekspertizės metu buvo nustatyta dabartinė V. J. psichinė būklė, tuo tarpu kokios būklės V. J. buvo sudarydamas minėtą sutartį, nėra ištirta. Prokurorė, paduodama teismui pareiškimą dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, o ne kreipdamasi dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip prašė ieškovė, viršijo savo kompetenciją, dėl ko ieškovė patyrė turtinę žalą, t. y. iš jos buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Be to, prokurorė, suprasdama, kad ekspertizės metu nebuvo atsakyta į pagrindinį klausimą dėl V. J. psichinės būklės 2012 metais, dėl ko ir buvo kreiptasi su pareiškimu dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, atsisakė savo pareiškimo. Anot ieškovės, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad prokurorė nesielgė atidžiai ir rūpestingai, o savo veiksmais užkirto kelią ieškovei ginti savo tėvo teisę bei teisėtus interesus į nuosavybę. Tuo tarpu iš V. J. medicininių dokumentų matyti, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo metu V. J. buvo diagnozuoti sunkūs psichikos sutrikimai, kas suteikė pagrindą manyti, jog sutarties sudarymo metu V. J. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Prokurorė šias aplinkybes ignoravo ne tik priimdama sprendimą kreiptis į teismą ne dėl minėtos sutarties nuginčijimo, o dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, bet ir priimdama sprendimą atsisakyti minėto pareiškimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė prokuroro veiksmų neteisėtumo bei priežastinio ryšio tarp ieškinyje nurodytų prokuroro veiksmų ir ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo, todėl nėra Civilinio kodekso 6.246 straipsnyje, 6.247 straipsnyje numatytų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6.272 straipsnis numato valstybės atsakomybę dėl neteisėtų prokuroro veiksmų tik baudžiamajame procese; civiliniame procese patirtą žalą valstybė atlygina tik tais atvejais, kai žala atsiranda dėl neteisėtų teismo ar teisėjo veiksmų. Valstybės atsakomybė dėl neteisėtų prokuroro veiksmų negali būti kildinama iš Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje reglamentuotų pagrindų, kadangi minėta teisės norma numato viešojo administravimo, o ne teisėsaugos institucijų, prie kurių priskirtina prokuroras, subjektų atsakomybę dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nagrinėjamu atveju prokuroras nėra viešojo administravimo subjektas ir gindamas viešąjį interesą civiliniame procese jis nevykdo viešojo administravimo funkcijų. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą civiliniame procese, veikia kaip ieškovas ir turi visas ieškovo teises bei pareigas CPK 50 str. 1 d.). Prokuratūros įstatymo 3 straipsnis numato, kad prokuroras sprendimus, tame tarpe ir dėl viešojo intereso gynimo būtinumo bei tokio gynimo būdų ir priemonių, priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves. Prokuroro įgaliojimai, ginant viešąjį interesą, reglamentuoti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, kuriame taip pat numatyta prokuroro teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ir pan., jei tai reikalinga viešajam interesui apginti. Civilinio proceso kodekso 463 straipsnio 1 dalies punkte ir Civilinio kodekso 2.10 straipsnio 4 dalyje numatyta prokuroro teisė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu. Minėtos teisės normos nenumato prokuroro teisės kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu apribojimų tuo atveju, kai yra kitų įstatymo numatytų tokią teisę turinčių asmenų. Reikalavimo dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu pobūdis ir paskirtis taip pat lemia tai, kad esant duomenų apie pagrindą pripažinti fizinį asmenį neveiksniu, prokuroras turi pagrindą kreiptis dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu nepriklausomai, ar yra kitų tokią teisę turinčių asmenų buvimo, nes pareiškimas paduodamas fizinio asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, interesais. Taigi ir nagrinėjamu atveju prokuroro veiksmais dėl viešojo intereso gynimo buvo siekiama apginti ne ieškovės, o V. J. interesus, nes ieškovei pateikus prokurorui duomenis apie tai, jog pats V. J. galimai negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, prokurorui kilo pareiga imtis V. J. interesų gynimo. Ieškovė laiko, jog pareiškimo dėl V. J. pripažinimo neveiksniu padavimas buvo netinkamas viešojo intereso gynimo būdas, nes tą turėjo teisę padaryti pati ieškovė, kaip V. J. dukra. Toks prokuroro veiksmų, ginant viešąjį interesą, vertinimas nepagrįstas, nes ieškovė neturi teisės nurodyti, o prokuroras neprivalo pasirinkti ieškovės nurodyto viešojo intereso gynimo būdo. Nagrinėjamu atveju kreipimasis į teismą dėl V. J. pripažinimo neveiksniu laikytina tinkamai prokuroro pasirinkta viešojo intereso gynimo priemone, nes tik tuo atveju, jeigu V. J. būtų pripažintas neveiksniu ar jo veiksnumas apribotas, būtų pagrindas laikyti, jog V. J. pats neturi galimybės apginti savo pažeistų teisių, ir sudarytų pagrindą prokurorui imtis V. J. teisių gynimo, kreipiantis dėl V. J. sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju esant teismo ekspertizės išvadai, jog V. J. gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, prokurorė turėjo pagrindą atsisakyti pareiškimo dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, nes tokios ekspertizės išvados sudarė pagrindą laikyti, kad V. J. gali pats ginti savo pažeistas teises ir kad nėra viešojo intereso pažeidimo bei pagrindo prokurorui taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Aplinkybė, kad teismas priėmė prokuroro atsisakymą nuo pareiškimo, patvirtina, jog atsisakymas nuo pareiškimo nepažeidė imperatyvių įstatymo reikalavimų ir asmenų teisių. Ieškovė buvo padavusi atskirąjį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi jos atskirasis skundas atmestas ir teismo nutartis, kuria nutarta priimti prokuroro atsisakymą nuo pareiškimo dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, palikta nepakeista. Tokie teismo priimti procesiniai dokumentai patvirtina, kad prokuroro atsisakymas nuo pareiškimo dėl V. J. pripažinimo neveiksniu taip pat buvo teisėtas ir nepažeidė imperatyvių įstatymo reikalavimų bei asmenų teisių.Taigi teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nepatvirtina prokuroro veiksmų neteisėtumo. Be to, teismas pažymėjo, kad iš ieškovės J. K. ir A. K. naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų Tauragės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-8-367/2015 priežastimi buvo ne prokuroro, o pačios ieškovės veiksmai, nes minėtoje civilinėje byloje ieškovė įtraukta dalyvauti kaip suinteresuotas asmuo savo pačios iniciatyva, esant jos prašymui ir sutikimui būti V. J., kaip neveiksnaus asmens, globėja. Ieškovė minėtoje civilinėje byloje taip pat teikė prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareiškimus, atskirąjį skundą, kas tiesiogiai sąlygojo bylinėjimosi išlaidas priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi turintiems suinteresuotiems asmenims (CPK 443 str. 6 d.). Tuo atveju, jeigu nebūtų buvę tokių ieškovės veiksmų, pagrindo įtraukti ją dalyvauti byloje suinteresuotu asmeniu ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas nebūtų buvę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas; taip pat prašo skirti V. J. dokumentinę psichiatrinę ekspertizę. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino aplinkybės, kad prokurorė savo iniciatyva kreipėsi į teismą dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, nors apeliantė pareiškimais į prokuratūrą kreipėsi su prašymu ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu tik dėl 2012 m. rugsėjo 10 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia.Teismo išvada, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą civiliniame procese, nevykdo viešojo administravimo funkcijų, priimta netinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, reglamentuojančias prokurorų statusą. Priešingai teismo pozicijai, prokuroro veikla civiliniame procese ir dėl to atsirandanti žala gali būti vertinama CK 6.271 straipsnio aspektu.Teismui laikant, kad prokuroras gindamas viešąjį interesą civiliniame procese nevykdo viešojo administravimo funkcijų, o veikia kaip ieškovas, prokurorės veiksmai kreipiantis dėl asmens pripažinimo neveiksniu, o ne dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia, bei prokurorės veiksmai civilinėje byloje Nr. 2-586-367/2014 turėjo būti vertinami CK 6.263 straipsnio 1 dalies aspektu. Tačiau teismas šio straipsnio aspektu prokurorės veiksmų nevertino, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.Teismas nevertino aplinkybės, kad civilinėje byloje Nr. 2-586-367/2014 esant ekspertizės akto neišsamumui, t. y. nebuvus aišku, nuo kada V. J. serga psichine liga, prokurorė, pažeisdama ne tik CK 6.263 straipsnio 1 dalį, bet ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir PĮ) 2 straipsnyje numatytą pareigą priimant sprendimus vadovautis protingumo principu, atsiėmė pareiškimą ir aplinkybės apie V. J. psichinės ligos pradžią papildomai neprašė tirti. Dėl netinkamai taikytų viešojo intereso gynimo priemonių apeliantė patyrė tiesioginius nuostolius – 986 Eur turtinės žalos.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į PĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatą ir jos nevertino šios bylos kontekste. Esant V. J. dukrai (apeliantei), kuri, remiantis CPK 463 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi teisę paduoti pareiškimą dėl tėvo pripažinimo neveiksniu, prokuroras neturėjo teisėto pagrindo kreiptis dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, o turėjo reaguoti į apeliantės prašymą ginti viešąjį interesą dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nuginčijimo, kadangi būtent šioje dalyje apeliantė neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl sandorio nuginčijimo.Nesutiktina su teismo argumentu, kad iš apeliantės priteistų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis buvo ne prokuroro, o pačios apeliantės veiksmai. Apeliantė į prokuratūrą kreipėsi dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos bei su prašymu ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliantė neprašė prokuratūros kreiptis dėl V. J. pripažinimo neveiksniu. Tuo tarpu prokurorė savo iniciatyva, nesant apeliantės prašymo, kreipėsi į teismą tik dėl V. J. pripažinimo neveiksniu, ko pasėkoje teismas iškėlė bylą bei paskyrė ekspertizę, siekdamas išsiaiškinti dabartinę V. J. psichinę būklę.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, kad pagrindą kreiptis dėl 2012 m. rugsėjo 10 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia suteikė trečiojo asmens – VšĮ Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro, medicininiuose dokumentuose pateikta informacija apie V. J. psichinę būseną nuo 2009 metų.Atmesdamas apeliantės prašymą skirti dokumentinę psichiatrinę ekspertizę, teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei apeliantės teisę pagrįsti savo ieškinio reikalavimus. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad esminis apeliantės nesutikimo su teismo sprendimu argumentas yra tas, kad, jos manymu, prokuroras yra saistomas pareiškėjo nurodymų, suformuluotų kreipimesi į prokuratūrą. Tačiau nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde apeliantė nepateikė teisinio šios nuomonės pagrindimo, o apsiribojo bendro pobūdžio teisės normų citavimu apie prokuroro pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tuo tarpu teismo sprendime aiškiai ir nuosekliai išdėstytos prokurorų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, suteikiančios prokurorui savarankiškus ir vienvaldiškus įgaliojimus spręsti dėl viešojo intereso gynimo būtinumo bei tokio gynimo būdų ir priemonių. Atsakovė taip pat pritaria kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams, papildomai pažymėdama, kad apeliantė Tauragės rajono apylinkės teismo nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacine tvarka neskundė, nors būtent tokį savo teisių gynimo būdą turėjo teisę pasirinkti, siekdama įrodyti, kad neprivalo mokėti teismo priteistų sumų. Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis yra įsiteisėjusi, privaloma ir turi būti vykdoma (CPK 18 str.).

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo VšĮ Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, padarytos prokuroro neteisėtais veiksmais ginant viešąjį interesą civilinio proceso tvarka, atlyginimo.Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad valstybės civilinė atsakomybė už prokuroro neteisėtais veiksmais padarytą žalą civilinio proceso metu kyla CK 6.271 straipsnio pagrindu.Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.271 straipsnyje yra įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir joje nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009). Ginčus dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį nagrinėja administraciniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.).Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo atlyginti žalą, kurią kildina iš prokuroro (procesinių) veiksmų ginant viešąjį interesą. Prokurorui ginant viešąjį interesą civilinio proceso tvarka, administraciniai teisiniai santykiai tarp prokuroro ir kitų suinteresuotų asmenų nesusiklosto, todėl apeliantės argumentai dėl CK 6.271 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nors CK 6.272 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas specialusis valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas taip pat neapima atsakomybės už asmenims padarytą žalą civiliniame procese (inicijuojant ar nagrinėjant civilinę bylą), teisės aktuose neįtvirtinta draudimo asmeniui gauti žalos atlyginimą iš valstybės už tai, kad jo atžvilgiu valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus. Tokiu atveju valstybės civilinė atsakomybė kyla bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014).Apeliantė neteisėtais prokuroro veiksmais laiko netinkamą, jos nuomone, viešojo intereso gynimo priemonių taikymą. Apeliantė pabrėžia, kad kreipėsi į prokuratūrą, prašydama inicijuoti jos tėvo sudarytos Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimą negaliojančia, tačiau prokurorė savo iniciatyva, nesant apeliantės prašymo, kreipėsi į teismą dėl apeliantės tėvo pripažinimo neveiksniu.CPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose numatytais atvejais, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas ginti asmens, visuomenės ar valstybės teises ir teisėtus interesus. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.Aiškindamas ankstesnės redakcijos teisės normas, reglamentavusias prokuroro įgaliojimus ginti viešąjį interesą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to prokuroras gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka viešajam interesui ginti visais atvejais, kai nustato tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiajam teisiniam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010; kt.). Nors šie išaiškinimai pateikti taikant anksčiau galiojusias teisės normas, teismas sprendžia, kad jie yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nes pagrindinės nuostatos, reglamentuojančios prokuroro įgaliojimų viešojo intereso gynimo srityje esmę, liko nepakitusios.Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).Taigi remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, prokurorė, įvertinusi jai pateiktą medžiagą, turėjo diskrecijos teisę pasirinkti viešojo intereso gynimo priemonę, taip pat ir tokią, kuri sutapo su kitiems asmenims įstatymų suteikta, bet nerealizuota teise (šiuo atveju – kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu). Tai, kad prokurorė pasirinko ginti viešąjį interesą kitu būdu, nei prašė apeliantė, savaime nėra pagrindas teigti, kad prokurorė atliko neteisėtus veiksmus.Pagal minėtą teisinį reglamentavimą, pagrindas konstatuoti prokuroro neteisėtus veiksmus, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą, būtų tuo atveju, jeigu prokuroro atlikti veiksmai būtų aiškiai savavališki, neturintys nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių, nei prokurorei sprendžiant viešojo intereso gynimo priemonių parinkimo klausimą, nei atsisakant pateikto pareiškimo civilinėje byloje Nr. 2-586-367/2014, nenustatyta. Apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės kvestionuoja prokuroro veiksmų, priklausančių jo diskrecijos teisei, pagrįstumą, remdamasi pačios subjektyviu aplinkybių vertinimu, tačiau aiškiai netinkamo/ savavališko naudojimosi prokurorui suteikta diskrecijos teise (kas ir būtų pagrindas konstatuoti prokuroro neteisėtus veiksmus) nenurodo.Apeliaciniame skunde apeliantė prašė skirti jos tėvo dokumentinę psichiatrinę ekspertizę, tačiau teismas šio apeliantės prašymo netenkina, nes nei apeliantės tėvo psichinė būklė išlaikymo iki gyvos galvos sandorio sudarymo metu, nei kitoje civilinėje byloje pateiktos ekspertizės išvados teisingumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas plačiau nepasisako, nes sprendžia, kad jie neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė