- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-26
- Bylos Nr.
- I1-4529-789/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02578-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–26).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2019 m. vasario 13 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nurodytais laikotarpiais buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. 1994 m. tualetas nuo likusio kameros ploto nebuvo atskirtas sienele, kameros kampe prie durų iš plytų buvo sumūrytas paaukštinimas (pakyla) su skyle, gamtinius reikalus tekdavo atlikti atsitūpus. Vėliau tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele, o prieš keletą metų buvo pakabinta užuolaida. Sienelės ir užuolaidos įrengimas privatumo neužtikrino, per tarpus viskas matosi, be to, užuolaida rėmėsi į kojas, buvo nepatogu. Pareiškėjas jautė nerimą ir stresą, nes bet kuriuo metu per kameros duryse esantį langelį galėjo pažiūrėti bei į kamerą įeiti pareigūnai ar pareigūnės. Pareiškėjas ne vieną kartą dėl to, kad užuolaidos neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau ši tvirtino, kad užuolaidos įrengimas yra pakankamas privatumui užtikrinti.
Pareiškėjas teigia, kad jis dėl to, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, patyrė didelių dvasinių ir psichologinių išgyvenimų, nevisavertiškumo jausmą, buvo žeminamas orumas.
Pareiškėjas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintos dvi absoliučios teisės, t. y. teisė į gyvybę (2 straipsnis) bei teisė nepatirti nežmoniško elgesio (3 straipsnis). Pasak pareiškėjo, Konvencijos 3 straipsnyje senaties termino taikymas nėra įtvirtintas, kadangi absoliučiai teisei negali būti taikomi jokie apribojimai. Tokio apribojimo negali nustatyti ir nacionalinė teisė.
Pareiškėjas savo poziciją grindžia teisės aktais bei nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 31–35). Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, šį terminą prašo taikyti.
Atsakovės atstovas paaiškina, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Atsakovės atstovas nurodo, kad priežiūros posto pareigūnas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas kamerose esančius sanitarinius mazgus atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent tokia žala jam pasireiškia, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2019 m. vasario 13 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti, kokiomis sąlygomis jis yra laikomas, t. y. jis galimus savo teisių pažeidimus dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai buvo daromi. Atsižvelgdamas į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.
Skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2020 m. liepos 27 d. (b. l. 28), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 26 d., atlyginimą. Kaip jau minėta, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šiuo atveju atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 26 d. imtinai.
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybę efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, o teismas tokių priežasčių nenustatė. Pareiškėjo teigimu, ieškinio senatis negali būti taikoma, kadangi Konvencijos 3 straipsnyje senaties terminas nėra įtvirtintas. Teismas dėl šio pareiškėjo argumento pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 straipsnis). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).
EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Kaip matyti, EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi nustatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti vadovaujamasi nacionaline teise.
LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 26 d., teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, šią skundo dalį atmeta.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisakys dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (2019 m. vasario 13 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir TIĮET) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kamerose įrengiamas praustuvas.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Iš atsiliepime į skundą pateiktų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. kameroje Nr. 40 buvo kalinamas vienas; 2018 m. balandžio 26 d. kameroje Nr. 40 jis buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. kameroje Nr. 40 buvo kalinamas vienas; 2018 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 210, joje buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 24 d. kameroje Nr. 210 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. lapkričio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 122, joje jis buvo kalinamas vienas; 2018 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 40, joje buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 27 d. iki 2019 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 40 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. vasario 13 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.
Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumo naudojantis tualetu tiek kameroje kartu kalėjusio asmens, tiek pareigūnų atžvilgiu ir pažeidė jo orumą. Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 566 dienas. Pažymėtina, kad teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus, kadangi nagrinėjamu ginčo laikotarpiu, išskyrus 2017 m. balandžio 26 d., jis kamerose buvo kalinamas vienas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nenustatyta, kad netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimų. Įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz.: 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019 ir kt.), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 600 Eur dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 10 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.