Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-258/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.;2.8.;1.2.23. Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00019-2011-9 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2012 m. kovo 23 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. Z., kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovės pagal įstatymą R. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria baudžiamosios bylos dėl R. Z. padarytų įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, 264 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjimas sustabdytas ir R. Z. pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismas nustatė, jog R. Z. 2010 m. gruodžio 31 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta valandą, (duomenys neskelbtini), Utenos mieste, iš asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, už 300 Lt nupirkdamas, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurias nešdamasis parsigabeno į savo namus adresu (duomenys neskelbtini), Utenos mieste, ir laikė savo kambaryje nuo įsigijimo momento iki 2011 m. sausio 7 d., kur dalį – 9 g šios medžiagos suvartojo pats rūkydamas, o likusią dalį – 1 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) 2011 m. sausio 7 d., apie 15 val., sumaišęs su tabaku ir pasidaręs suktinį, kurį perdavė nepilnamečiui M. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) nešti iš savo namų iki Vytauto aikštės, Utenos mieste, po ko kartu su M. Š. narkotines medžiagas surūkė, t.y. padėjo nepilnamečiui įsigyti ne gydymo tikslais šias narkotines medžiagas;

Be to R. Z. 2011 m. sausio 7 d., apie 18.40 val., (duomenys neskelbtini), Utenos mieste, turėdamas tikslą platinti narkotines medžiagas, iš asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, nupirkdamas neteisėtai įsigijo ne mažiau kaip 1,785 g kanapių (ir jų dalių), kurias laikydamas prie savęs striukės kišenėje atgabeno iki Aušros g. 62 namo, Utenos mieste, kur pardavė ne mažiau kaip 1,785 g kanapių (ir jų dalių) už 120 litų asmenims, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, tokiu būdu platino narkotines medžiagas.

R. Z. atstovė pagal įstatymą R. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su R. Z. padarytomis įstatymo uždraustomis veikomis ir jam pritaikyta priverčiamąja medicinos priemone.

Apeliantės teigimu, apygardos teismas, konstatuodamas, jog R. Z. padarė jam inkriminuotas įstatymo uždraustas veikas, rėmėsi vien tik nepatikimais paties R. Z. parodymais, teisiamajame posėdyje neapklausęs liudytojų ir neįvertinęs kitų byloje esančių objektyvių duomenų. Be to, nutartį priėmęs teismas paskyrė R. Z. priverčiamąją medicinos priemonę tinkamai neįsigilinęs į jo sveikatos būklę. Įstatyminė atstovė apeliaciniame skunde nurodo, jog psichine liga R. Z. susirgo ne po jam inkriminuotų įstatymo uždraustų veikų padarymo, o gerokai anksčiau, būdamas penkiolikos metų amžiaus. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys medicininiai duomenys, iš kurių matyti, kad R. Z. įvairiose psichiatrinėse ligoninėse buvo gydomas nuo penkiolikos metų. Todėl, apeliantės teigimu, byloje būtina paskirti naują teismo psichiatrinę, psichologinę ekspertizę, siekiant nustatyti, kada R. Z. susirgo psichine liga.

R. Z. atstovė pagal įstatymą R. Z. apeliaciniu skundu prašo iš naujo išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir R. Z. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Teismo posėdyje dalyvavusi atstovė pagal įstatymą R. Z. ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

R. Z., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovės pagal įstatymą R. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimo.

Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima vieną iš BPK 403 straipsnyje numatytų nutarčių. Pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas priima nutartį bylos nagrinėjimą ar bausmės vykdymą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, - jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai D. M., M. Ž., ekspertė J. D., BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo ištirti kiti byloje esantys duomenys, pagarsinti liudytojo M. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai. Taigi priešingai nei nurodo apeliantė, skundžiamą nutartį priėmęs teismas rėmėsi ne vien tik R. Z., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, parodymais, bet ir kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus, jeigu nėra nustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama R. Z. apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad visuma duomenų, gautų apklausus liudytojus D. M., M. Ž., M. Š., R. Z., taip pat įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad R. Z. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas 259 straipsnio 1 dalyje, 264 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 98 straipsnio taikymo

Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, jog nutartį priėmęs teismas R. Z. taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis tinkamai neįsigilinęs į jo sveikatos būklę.

BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Apygardos teismas, paskirdamas R. Z. stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis, pagrįstai vadovavosi ekspertizės aktu ir ekspertės paaiškinimais teisme.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti medicininiai dokumentai, patvirtinantys, kad R. Z. nuo 2003 metų lankėsi Utenos psichikos sveikatos centre ir nuo 2005 m. gruodžio 6 d. įrašytas į dispanserinę įskaitą, o nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2011 m. balandžio 8 d. buvo gydytas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (1 t. 109, 117, 119, 121 b.l.). Remiantis šiais duomenimis byloje buvo paskirta atlikti specialisto tyrimą. Išvadą pateikęs specialistas rekomendavo R. Z. skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę (1 t. 126 b.l.). Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu R. Z. susirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – bipoliniu afektiniu sutrikimu, sunkia depresija su psichozės simptomais, dėl ko negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. R. Z. rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, bendrojo stebėjimo sąlygomis. Iš šio ekspertizės akto turinio matyti ir tai, kad tyrimą atlikusiems ekspertams buvo pateikti visi R. Z. medicininiai dokumentai, susiję su jo psichine sveikata nuo 2003 metų. Įvertinę šiuos duomenis ekspertai nustatė, kad pavojingų visuomenei veikų padarymo metu R. Z. nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu ir galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (1 t. 142-146 b.l.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta psichiatrijos ekspertė J. D. patvirtino pirmiau aptartą išvadą bei papildomai paaiškino, kad nepaisant to, jog R. Z. iki pavojingų visuomenei veikų padarymo buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje, šiuo metu diagnozuota psichozinė būsena jam išsivystė po kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo šioje byloje. Ekspertė taip pat paaiškino, kad tyrimo atlikimui buvo pateikta visa medicininė dokumentacija, susijusi su R. Z. psichine būkle. J. D. teigimu, šiuose dokumentuose nebuvo jokių objektyvių duomenų apie tai, kad R. Z. psichikos sutrikimas būtų diagnozuotas prieš baudžiamajame įstatyme uždraustų veikų padarymą (2 t.135-154 b.l.). Taigi, priešingai nei teigiama R. Z. apeliaciniame skunde, tyrimą atlikę ekspertai vertino visus medicininius duomenis, susijusius su R. Z. psichine sveikata nuo 2003 metų ir konstatavo, jog šis psichine liga susirgo ne paauglystėje, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o po baudžiamojo įstatymo draudžiamų veikų padarymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių objektyvių bylos duomenų patikimumu, todėl apeliantės prašymas paskirti byloje naują teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę atmetamas kaip nepagrįstas.

Įvertinęs pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. Z. po baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo sutriko psichika, dėl ko jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad nutartį priėmęs teismas, paskirdamas R. Z. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis – teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadą bei ekspertės J. D. paaiškinimus teisme, ir teisingai pritaikė BK 98 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. Z., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovės pagal įstatymą R. Z. apeliacinį skundą atmesti.