- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-412-817/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06278-2022-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
- Kaltinamasis
- E. B.
- Nukentėjusysis
- M. M.
- Advokatai
- Ramūnas Mikulskas, Pavelas Borkovskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės ir Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Valentinos Strokinienės (toliau – ir prokurorė) bei nukentėjusiojo M. M. (toliau – ir nukentėjusysis) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
M. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.
M. M. atstovo advokato Ramūno Mikulsko prašymas priteisti proceso išlaidas atmestas .
Taip pat nuosprendžiu išspręsti kardomųjų priemonių bei daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis savo veiksmais sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: jis 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 18.30 val., būdamas (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo M. M. darbo kabinete, žodinio konflikto metu, vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė per M. M. kairę ranką ir veidą, vieną kartą dešine koja spyrė į M. M. kairiąją koją, vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė M. M. į dešinę ranką, po ko nuo stalo paėmė pieštukinę ir ne mažiau dviejų kartų sudavė ja M. M. per kairę ir dešinę rankas bei metė pieštukinę, pataikydamas su ja M. M. į krūtinės sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam M. M. fizinį skausmą ir padarydamas pastarajam odos įbrėžimus ir nubrozdinimus dilbiuose ir blauzdų priekiniuose paviršiuose, kairėje čiurnoje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešinės blauzdos priekiniame – vidiniame paviršiuje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinių skundų ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį E. B., o būtent: pripažinti E. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį nebendrauti su M. M., taip pat skirti 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų fondą.
3. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį E. B., neišsamiai, neobjektyviai, selektyviai, fragmentiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesusiejo ir neanalizavo jų visumos, nepakankamai atsižvelgė į jų tarpusavio santykį ir padarė klaidingas, byloje surinktų įrodymų neatitinkančias, išvadas bei nepagrįstai E. B. veiksmuose nenustatė jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad iš esmės vieninteliai tiesioginiai įrodymai dėl kaltinimo E. B. padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra paties nukentėjusiojo M. M. ir liudytojo L. J. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė nepakankamai nuosekliais, todėl, įvertinęs visas aplinkybes, darė išvadą, jog nėra neginčijamų įrodymų, kad sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent E. B.. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl E. B. nekaltumo, patikėjo jo, viso proceso metu neigiančio savo kaltę, pateikta versija, kad jis prieš M. M. nesmurtavo.
5. Prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje akcentavo, kad nukentėjusysis M. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodė, jog kaltinamasis, atsistojęs nuo kėdės, sudavė smūgius kumščiais į nukentėjusiojo veidą (žandą), rankas, su pieštukine atliko smurtinius veiksmus į jo abi rankas. Tuo tarpu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklaustas liudytojas L. J. nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes, t. y. liudytojas teigė, jog matė visą konfliktą iš toliau (apie 3 metrų atstumu), iš posėdžių salės pro stiklines nukentėjusiojo kabineto sienas, tačiau negalėjo pasakyti, ar kaltinamasis laikė kokį nors daiktą rankose. Kartu prokurorė pažymi ir tai, jog šių asmenų parodymai išsiskyrė ir dėl to, kaip buvo neva naudojamas fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. priešingai nei nukentėjusysis parodė, liudytojas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad kaltinamasis atsistojo ir pačiupo nukentėjusįjį už rankų, po to nukentėjusysis ir kaltinamasis mosikavo rankomis, matė, kaip nuo stalo lekia rašymo ir kanceliarijos daiktai, tačiau neužsiminė apie jokius kaltinamojo smūgius kumščiais nukentėjusiojo atžvilgiu, net ir matydamas visą konfliktą.
6. Vertinant aptartų parodymų turinį, prokurorės teigimu, smurtinius veiksmus patyrusio asmens paaiškinimų neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti jo parodymus, nes stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui. Nagrinėjamu atveju nepriklausomai nuo nežymių skirtumų, M. M. nuosekliai tvirtino, kad jį sužalojo ne kas kitas, o būtent E. B.. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti nukentėjusiojo parodymais, jei jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismų praktikoje mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiojo parodymuose, nelaikytini pakankamu pagrindu atmesti nukentėjusiojo parodymus kaip nepatikimus, jei juos patvirtina kiti byloje surinkti ir tinkamai teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021).
7. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje akcentavo, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas parodė, jog konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo įvyko 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 18.00 val. – 18.30 val., tačiau nukentėjusysis apie neva įvykusį konfliktą policijai skambučiu pranešė tik 2021 m. rugpjūčio 2 d., 02.52 val., o jo pokalbio metu nurodė, kad konfliktas tarp E. B. ir nukentėjusiojo M. M. įvyko 22.00 val., taip pat skambučio metu atsisakė greitosios medicinos pagalbos. M. M. pažymėjo, kad jis niekuomet nebuvo susidūręs su tokia situacija bei žmogaus agresija, buvo labai išsigandęs bei pasimetęs, nežinojo, kaip tokioje situacijoje elgtis. Duodamas parodymus M. M. paaiškino, kad kaltinamasis prašė nesikreipti į policiją, to taip pat prašė jo sesuo, nes su E. B. turi mažametį vaiką. Nusprendė kreiptis į policiją, kuomet sužinojo, kad E. B. kreipėsi ir davė melagingus parodymus. Prokurorė akcentuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. M., kuri teisiamojo posėdžio metu pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš šeimos narį – vaiko tėvą, parodė, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 20.00 val., jai paskambino E., kuris lygtais buvo neblaivus, pasakė, jog užpuolė jos brolį. E. dar paprašė, kad ji broliui pasakytų, jog brolis nesikreiptų į policiją, kad E. pats pasikarščiavo, nesusivaldė. Nurodė, jog ji prašė brolio nesikreipti į policiją dėl E. veiksmų, kadangi tuo metu ją su E. dar siejo artimi santykiai. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių liudytojos A. M. parodymų, kaip įrodymų, nevertino, argumentuodamas, jog ji pati įvykio nematė ir šalia nebuvo. Be to, dėl tarp kaltinamojo E. B. ir nukentėjusiojo M. M., liudytojos A. M. bei jų tėvų susiklosčiusių įtemptų konfliktinių santykių dėl turto pasidalinimo būdo, bendravimo su vaiku tvarkos, gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimų, ji gali būti suinteresuota duoti broliui palankius parodymus. Prokurorės įsitikinimu, A. M. parodymai įrodomumo prasme yra ne mažiau patikimi nei kaltinamojo E. B., kuriais pirmosios instancijos teismas linkęs tikėti, nors jie, be jokios abejonės, yra palankūs tik jam pačiam ir, priešingai nei nukentėjusiojo, nėra pagrįsti jokia kita bylos medžiaga.
8. Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog nukentėjusiojo parodymų be L. J. parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai, pažymėjo, jog ir specialisto išvada dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo savaime neįrodo, kad nustatytą sveikatos sutrikdymą padarė kaltinamasis. Tačiau, kaip matyti, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. M. padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tyrimas pradėtas 2021 m. rugpjūčio 9 d. Skiltyje „įvykio aplinkybės“ nurodyta, kad tiriamasis paaiškino, jog 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), pažįstamas vyras apdraskė nagais rankas ir apspardė kojas. 2021 m. rugpjūčio 2 d. medicininės pagalbos kreipėsi į UAB „N.“ pas šeimos gydytoją. Nors specialisto išvada yra tikėtina, tačiau joje nurodytų sužalojimų tikimybę padidina konstatavimas, kad sužalojimai galėjo būti padaryti prieš 7-14 parų iki apžiūros, kas nepaneigia konstatuotų sužalojimų atsiradimo aplinkybių. Ši specialisto išvada, nors tiesiogiai neįrodo, kad nustatytą sveikatos sutrikdymą padarė kaltinamasis, tačiau ją vertinant bendrame kontekste su nukentėjusiojo ir liudytojo L. J. parodymais, tarpusavyje juos sujungiant nuoseklia ir logiška grandine, specialisto išvada įrodo, kad kaltinamasis padarė nustatytą sveikatos sutrikdymą M. M..
9. Prokurorės nuomone, vertinant kaltinamojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kaitinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.
10. Apibendrindama, prokurorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų (tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių) visetas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajam M. M. sukeltas fizinis skausmas ir nustatyti sužalojimai, specialisto išvada įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo padaryti tyčiniais E. B. veiksmais, dėl to E. B. padarė nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir E. B. nepagrįstai išteisino, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. nuosprendis naikintinas.
Šalies argumentai
11. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti E. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tenkinti pareikštą civilinį ieškinį.
12. Nukentėjusiojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, kas lėmė tai, kad, analizuojant tarp E. B. ir M. M. 2021 m. rugpjūčio 1 d. kilusią konfliktinę situaciją, padarytos byloje surinktų duomenų visumai prieštaraujančios išvados. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų. Baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai turi būti patikrinti ir teismo įvertinti, dėl tų pačių aplinkybių nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų. Visų šių reikalavimų, priimant skundžiamą nuosprendį, laikomasi nebuvo, kas lėmė, kad buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas išteisinamasis nuosprendis.
13. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nagrinėjama pakankamai elementari gyvenimiška situacija – dviejų asmenų (E. B. ir M. M.) konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog viso baudžiamojo proceso metu E. B. laikėsi pozicijos, jog prieš nukentėjusįjį bylai aktualiu laiku smurto nenaudojo, jokių smūgių jam nesudavė. Visgi, ši E. B. gynybinė pozicija, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra paneigiama baudžiamojoje byloje surinktų neabejotinai patikimų duomenų visuma. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis M. M. nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. į ofisą (duomenys neskelbtini), atvykęs E. B. buvo tam tikros būsenos, galimai neblaivais, nes 2 dienas dalyvavo šventėje. Jiems bendraujant, pokalbis pradėjo vystytis į sudėtingesnį, asmuo pradėjo naudoti necenzūrinius žodžius, po ko jis tiesiog atsistojo, priėjo prie nukentėjusiojo ir smūgiavo tiek rankomis, tiek kojomis, tiek ir ant stalo gulėjusia pieštukine. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ofise buvęs ir konfliktą matęs L. J., kuris, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad per stiklinę sieną matė, kaip E. B. puolė nukentėjusįjį, griebė jį už rankų, sudavė jam smūgį koja, toliau kibo į atlapus, o M. M., nenorėdamas eskaluoti konflikto, pastarąjį bandė nuo savęs nustumti. Šias aplinkybes, nors ir ne tiesiogiai, bet telefoninio pokalbio su buvusia sugyventine A. M. metu pripažino ir pats išteisintasis. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. M. pažymėjo, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 20 val., jai paskambino E., kuris lygtais buvo neblaivus, ir pasakė, kad užpuolė jos brolį, t. y. nukentėjusįjį M. M., nes konflikto metu nesivaldė, pasikarščiavo. Tad, nors ir teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. M. pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš savo buvusį sugyventinį E. B., tačiau skundžiamame nuosprendyje jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo nepagrįstai nuvertinti, nors patikimai patvirtina tiek M. M., tiek ir L. J. parodymus. Ne mažiau svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio į bylą pateiktų A. M. ir E. B. susirašinėjimo turinio vertinimo. Todėl negalima daryti išvados, kad išteisinamasis nuosprendis buvo paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu. Juo labiau, pažymėtina ir tai, kad aukščiau nurodytų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus bei kaltinime apibūdinto konflikto mechanizmą neabejotinai patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad remiantis M. M. apžiūros ir medicininių dokumentų duomenimis, nustatyta, jog pastarajam padaryti odos įbrėžimai, nubrozdinimai dilbiuose ir blauzdų prekiniuose paviršiuose, kairėje čiurnoje, odos nubrozdinimai su poodine kraujosruva dešinės blauzdos priekiniuose paviršiuose, kairėje čiurnoje, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva, dešinės blauzdos priekiniame — vidiniame paviršiuje. Be to, pirmosios instancijos teismas iš esmės ignoravo aplinkybę, kad nukentėjusysis 2021 m rugpjūčio 2 d. dėl medicininės pagalbos suteikimo kreipėsi į UAB „N.“ pas šeimos gydytoją, kuris pats pirmas ir aprašė M. M. konflikto metu patirtus sužalojimus.
14. Nukentėjusiojo nuomone, byloje surinktų duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. E. B. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. M., dėl ko pastarajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, atitinkantis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nukentėjusiojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino išimtinai selektyviai, nepagrįstai suteikdamas prioritetą E. B. parodymams, todėl išteisinamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. nuosprendis naikintinas.
15. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis E. B. ir jo gynėjas advokatas Pavelas Borkovskis prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Valentinos Strokinienės bei nukentėjusiojo M. M. apeliaciniai skundai atmestini
Žemesnės instancijos teismas
17. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
18. Apeliaciniais skundais prokurorė ir nukentėjusysis M. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. B. nepadarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tai yra pripažinti E. B. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad E. B. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojo proceso įstatymo, be kita ko, ir įrodymų vertinimo taisyklių, nepažeidė. Apylinkės teismas savo išvadas grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuodamas ir motyvuotai pasisakydamas, kodėl teismas nusprendė išteisinti E. B. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumos ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, ir su šiomis išvadomis iš esmės sutinka.
20. Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir, jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti, kadangi konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.
21. Išteisintasis E. B. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu laikėsi pozicijos, jog prieš nukentėjusįjį fizinio smurto nevartojo, jokių smūgių jam nesudavė, priešingai – fizinį smurtą naudojo M. M.. Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. kovo 23 d. apklaustas E. B. parodė, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. M. M. paskambino ir pakvietė užsukti pasikalbėti į jo nuomojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Atvyko apie 18.00 val., susitiko pastato (duomenys neskelbtini) aukšte. Nusivedęs jį į savo kabinetą, M. M. užrakino duris ir paklausė, kas įvyko 2021 m. liepos 16 d. Paaiškinęs situaciją, sulaukė pykčio priepuolio. <...> M. M. paėmė nešiojamą kompiuterį, priartėjo prie jo per labai nedidelį atstumą, pasakė, kad „nori tau snukį sudaužysiu“. Tuo metu jis sėdėjo ant kėdės. M. M. kompiuteriu mosikavo jam prie veido. Po kiek laiko pastarasis padėjo kompiuterį ir priėjo prie jo iš priekio. Dešine ranka griebė jam už gerklės ir labai stipriai suspaudė. Kai M. M. suspaudė jam gerklę, jis pajuto fizinį skausmą, jam trūko oro, buvo sunku kvėpuoti. Po kiek laiko M. M. paleido jo kaklą. Dar buvo pasakyta frazė, kad „tuoj va trenks į sieną arba išdauš langą ir praneš, kad atėjo ir pastarąjį užpuolė“. <...> Galiausiai jam buvo suteikta galimybė palikti patalpas. Telefonu pranešė A. apie įvykį. <...> Tada su M. M. kalbėjo kieme. Šio pokalbio metu M. M. buvo ramus ir pažadėjo taip daugiau nesielgti. Grįžęs namo pajautė, kad sunku kvėpuoti, todėl susisiekė su mama, kuri nuvežė į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Jautė skausmą kaklo, trachėjos srityje. Atlikus tyrimą grubių pažeidimų nenustatyta, atrastos mėlynės kaklo srityje nuo smaugimo. Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. spalio 24 d. E. B. papildomai parodė, kad, kai jis buvo išleistas iš M. M. darbo patalpų, jis išėjo į lauką. Prieš išeidamas, prasilenkė su to pastato apsaugos darbuotoju. Lauke paskambino A., pasakė, kad pastarosios brolis jį užpuolė. <...> Po šio pokalbio su A. M. M. pasiūlė dar susitikt ir jam grįžti į pastarojo darbo vietą. Tada M. M. išėjo į lauką, pasakė, kad daugiau nesmurtaus, pripažino, kad peržengtos ribos. Tada jis sutiko grįžti į M. M. darbo vietą, eidami abu prasilenkė su tuo pačiu pastato apsaugos darbuotoju. M. M. priėjo prie apsaugos darbuotojo ir kažką pastarajam pasakė. Po to abu grįžo į M. M. darbo vietą, pokalbis buvo jau taikesnis. Tą kartą jokio smurto nebuvo. Vėliau išėjo iš pastato. M. M. tuo metu buvo su trumpais marškinėliais, tačiau ant pastarojo rankų jokių sužalojimų nematė. Ir pirmo, ir antro apsilankymo pas M. M. darbo kabinete metu niekas nebuvo pašalinis užėjęs į pastarojo darbo vietą, jis su M. M. buvo dviese. Teisiamojo posėdžio metu E. B. nurodė analogiškas aplinkybes, kad tą dieną skambino M. M. ir pakvietė susitikti ofise (duomenys neskelbtini). Jis atvyko po 18 val. ir išvyko vėlai vakare. Išvykimo laikas iš (duomenys neskelbtini) – 22.46 val. (duomenys paimti iš BOLT). Tą dieną (rugpjūčio 1 d.), kai neva M. M. buvo sužeistas, ant jo nematė jokių sužalojimų. Nurodė, kad M. M. čiupo jam už gerklės, tuo momentu sėdėjo ir net nebandė rankos kelti, nes dar daugiau žalos pridarytų, jei bandytų priešintis. Apsauginį pamatė nusileidęs, pradžioje neatkreipė dėmesio, nes tikslas buvo išsinešdinti ir tada nusiraminti, galvoti, ką čia toliau daryti. Tą vakarą jokių kitų pašalinių žmonių ofise nebuvo. Išsiskyrė draugiškai. Teisėjų kolegija, vertindama išteisintojo parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, bei lygindama juos tiek tarpusavyje, tiek su kitais baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais duomenimis, daro išvadą, jog nėra pagrindo jais netikėti, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir kiti byloje surinkti duomenys jų vienareikšmiškai nepaneigia.
22. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog M. M. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, sužalojimai padaryti 7-14 parų iki apžiūros, vykusios 2021 m. rugpjūčio 9 d. (t. 1, b. l. 29-33). Nurodytas sužalojimų padarymo laikotarpis reiškia, kad M. M. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti ne tik 2021 m. rugpjūčio 1 d. Tai, jog šį sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė būtent E. B. 2021 m. rugpjūčio 1 d. nurodė nukentėjusysis M. M. ir jo pažįstamas, ilgalaikis verslo partneris liudytojas L. J.. Taigi, šioje byloje išteisintajam E. B. pareikštas kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiojo M. M. ir liudytojo L. J. parodymais.
23. Nukentėjusysis M. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. kovo 2 d. nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. apie 18.30 į nukentėjusiojo darbo vietą (duomenys neskelbtini), atvykęs išteisintasis pokalbio metu darėsi irzlus ir agresyvus, su agresija ir keiksmažodžiais atsistojo nuo kėdės, puolė nukentėjusįjį žaloti, naudoti fizinį smurtą. Tuomet nukentėjusysis išteisė ranką į priekį ir tam, kad išlaikytų saugų atstumą ištiesta ranka prisilietė prie išteisintojo kaklo ir krūtinės srities. E. B., mosikuodamas rankomis ir kojomis, pieštukine, kurią paėmė nuo stalo, padarė nukentėjusiajam odos nubrėžimus ir nubrozdinimus dilbiuose ir blauzdų priekiniuose paviršiuose. Apklaustas 2022 m. gegužės 13 d., 2023 m. spalio 2 d. nukentėjusysis nurodė, kad įvykio dieną E. B. tapo agresyvus, atsistojęs nuo kėdės, jį puolė, sudavė dešinės rankos delnu į kairę ranką bei veido kairę pusę, po to dešine koja spyrė nukentėjusiajam į kairę koją, po to nukentėjusysis atsistojo, ištiesė dešinę ranką, prisiliesdamas prie išteisintojo kaklo, krūtinės srities, tuo metu E. B. sudavė dešinės rankos kumščiu per nukentėjusiojo dešinę ranką, po to išteisintasis paėmė pieštukinę ir sudavė ja iki dviejų kartų per abi nukentėjusiojo rankas, metė pieštukinę į nukentėjusįjį, pataikydamas jam į krūtinę. Teisiamajame posėdyje M. M. nurodė, kad įvykio dieną E. B. atsistojo, priėjo prie nukentėjusiojo, sudavė smūgį į žandą, tada, nukentėjusiajam atsistojus, išteisintasis griebė pieštukinę, nukentėjusysis E. B. du kartus nustūmė, tuomet šis smūgiavo nukentėjusiajam į rankas, kojomis į kojas, sudavė pieštukine, metė pieštukinę į nukentėjusįjį, pataikydamas ja nukentėjusiajam į krūtinę. Tuo tarpu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklaustas liudytojas L. J., jo teigimu matęs konfliktą iš 3 metrų atstumo, nurodė, jog E. B. atsistojo ir sugriebė nukentėjusįjį M. M. už rankų, po to nukentėjusysis M. M. atsistojo, ištiesė rankas, bandė atstumti išteisintąjį nuo savęs, įvyko sumaištis, abu vyrai mosikavo rankomis, nuo stalo lėkė rašymo ir kanceliarijos daiktai, įvairūs popieriai, aplankalai. Taigi, liudytojas L. J. jokių aplinkybių apie tai, kad būtų matęs E. B. nukentėjusiajam M. M. suduodamus smūgius nenurodė, taip pat iš jo parodymų negalima daryti išvados, kad jis matė, jog E. B. būtų įspyręs nukentėjusiajam. Be kitų, nukentėjusiojo ir liudytojo L. J. parodymų nenuoseklumo, į kuriuos atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas (teisėjų kolegija jų išsamiai nekartoja), svarbu, tai, jog nukentėjusysis M. M. teigė, kad po E. B. panaudoto fizinio smurto, jautė fizinį skausmą, kurį įvertino 10 iš 10 skausmo balų skalėje, buvo labai išsigandęs ir pasimetęs, rankos ir kojos buvo apdraskytos, buvo nedarbingas, teko atšaukti susitikimus. Tuo tarpu liudytojas L. J. nurodė, kad kai vyrai išsiskyrė, jis girdėjo, jog vyrai ramiai bendrauja, nors prieš tai buvo abu įsiaudrinę. Liudytojas L. J. taip pat pažymėjo, jog už kelių minučių E. B. išėjo ir M. M. grįžo pas jį (liudytoją). Liudytojas L. J. taip pat atkreipė dėmesį, jog jis nematė jokių sužalojimų ar kraujo ant M. M., kiek pamena, jokių susitikimų su juo atšaukęs nebuvo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. M. veide sužalojimų nėra. Vertinant byloje surinktus duomenis, svarbu ir tai, kad, tiek nukentėjusysis M. M., tiek liudytojas L. J. parodė, kad konfliktas tarp E. B. ir M. M. įvyko 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 18.00 val. – 18.30 val., tačiau M. M. apie įvykusį konfliktą policijai skambučiu pranešė tik 2021 m. rugpjūčio 2 d., 02.52 val., o šio pokalbio metu, nurodė, kad, įvykus konfliktui, apie 22.00 val. iš matymo pažįstamas E. nukentėjusiajam M. M. apdraskė ranką, taip pat skambučio metu greitosios medicinos pagalbos atsisakė. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo M. M. ir liudytojo L. J. parodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kas šių asmenų parodymai apie nukentėjusiajam M. M. padarytus sužalojimus ir šių sužalojimų padarymo aplinkybes (tai yra, apie esmines bylos aplinkybes) yra nenuoseklūs ir prieštaringi.
24. Vertinant M. M., liudytojo L. J. parodymus, kitus byloje esančius duomenis svarbu ir tai, jog tarp išteisintojo E. B. ir nukentėjusiojo M. M., liudytojos A. M. ir jų tėvų buvo susiklostę itin įtempti, konfliktiniai santykiai dėl E. B. ir A. M. turto pasidalinimo, bendravimo su vaiku tvarkos, gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turi labai įdėmiai, atsargiai ir tik kitų įrodymų kontekste vertinti proceso dalyvių parodymus, nes konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali netinkamai ir neteisingai vertinti susidariusią situaciją, taip pat turėti motyvą pateisinti savo veiksmus, kaltinti kitą konflikto šalį, inicijuoti įvairius teisinius procesus ir pan.
25. Tokioje situacijoje, esant akivaizdžiam nukentėjusiojo M. M. ir išteisintojo E. B. pusių pozicijų prieštaravimui bei nukentėjusiojo M. M. ir liudytojo L. J. parodymų nenuoseklumui ir prieštaringumui, esminę reikšmę įgauna byloje esančių objektyvių duomenų vertinimas. Tačiau byloje surinkti objektyviai užfiksuoti duomenys (liudytojo R. U. parodymai, daiktų ir dokumentų pateikimo protokolas, įvykio vietos apžiūros protokolas, BIRT ataskaitų žiūryklės išrašai bei specialisto išvada) to, kad nukentėjusįjį M. M. jo nurodytomis aplinkybėmis sužalojo E. B. vienareikšmiškai nepatvirtina. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojas R. U., dirbantis apsaugos darbuotoju verslo pastate, adresu (duomenys neskelbtini), nurodė, kad niekada per jo pamainas nebuvo įvykio, susijusio su grumtynėmis ar muštynėmis, taip pat, nėra buvę, kad kažkas būtų pranešęs, jog buvo sumuštas ar rodytų sužalojimus. Daiktų ir dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis M. M. pateikė telefono žinučių susirašinėjimo tarp liudytojos A. M. ir E. B. nuotraukas („Screenshot“), tačiau reikšmingų nagrinėjamam įvykiui aplinkybių jose nenustatyta (t. 2, b. l. 95-102). Įvykio vietos apžiūros metu buvo apžiūrėta įvykio vieta – kabinetas, esantis (duomenys neskelbtini) pastate, (duomenys neskelbtini) aukšte. Apžiūros metu nustatyta, kad įvykio vietoje vaizdo stebėjimo kamerų nėra. Reikšmingų tyrimui daiktų bei pėdsakų neaptikta (t. 1, b. l. 34-41). Akistatos metu apklausti asmenys – E. B. ir M. M., liko prie savo parodymų duotų apklausų metu (t. 2, b. l. 135-137). BIRT ataskaitų žiūryklės išrašo duomenys patvirtina, jog 2021 m. rugpjūčio 2 d. pagalbos centre gautas (duomenys neskelbtini) slaugytojos pranešimas, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d., 00.39 val., į gydymo įstaigą kreipėsi E. B., kuriam diagnozuotas gerklės sumušimas, ir, kuris paaiškino, jog 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), smaugė pažįstamas asmuo (t. 1, b. l. 67-71). BIRT ataskaitų žiūryklės išrašo duomenys patvirtina, jog 2021 m. rugpjūčio 2 d. 02.48 val. pagalbos centre gautas M. M. pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), iš matymo pažįstamas asmuo E., apie 22.00 val., įvykus konfliktui pranešėjui apdraskė ranką, greitoji medicinos pagalba nereikalinga (t. 1, b. l. 72-73). Be to, nukentėjusysis dėl byloje nagrinėjamo, 2021 m. rugpjūčio 1 d. įvykio į prokuratūrą kreipėsi tik 2022 m. vasario 10 d., tai yra tik tuomet, kai dėl paties nukentėjusiojo galimai neteisėtų veiksmų buvo gautas E. B. skundas. Taigi, visi byloje esantys duomenys išteisintojo E. B. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo vienareikšmiškai nepatvirtina.
26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundo argumentų, susijusių su liudytojos A. M. parodymų vertinimu, pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. vasario 24 d. liudytoja nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 20 val. jai paskambino E. B. ir pasakė, kad užpuolė jos brolį (ką jam padarė nedetalizavo), prašė, kad liudytoja pasakytų broliui, jog šis į policiją nesikreiptų. Teisme liudytoja A. M. parodymus duoti atsisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. parodymai įvykiui svarbių aplinkybių neatskleidžia, ji pati įvykio nematė, taip pat jokių konkrečių duomenų, kaip, pasak E. B., jis užpuolė nukentėjusįjį, nurodyti negalėjo. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus konfliktinius A. M. ir E. B. santykius, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nesivadovavo.
27. Įvertinusi visų byloje surinktų ir užfiksuotų įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog buvo išnaudotos visos galimybės tam, kad būtų surinkti neginčijami išteisintąjį E. B. kaltinantys duomenys, tačiau byloje nepakanka duomenų vienareikšmiškai ir neginčijamai išvadai, jog išteisintasis E. B. kaltinime nurodytu laiku bei būdu sužalojo nukentėjusįjį M. M. ir tokiu būdu padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Todėl skirtingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų. Naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Valentinos Strokinienės ir nukentėjusiojo M. M. apeliacinius skundus.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.