- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-12
- Bylos Nr.
- e2S-126-555/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11325-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- R. A.
- Kategorijos
- 2.3.4.4.2Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
- 3.1.14.8.3Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-20557-1163/2023 pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui R. A. dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP‑22310-454/2021 patvirtintos R. A. ir R. G. taikos sutarties dalį dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais Ū. A. ir I. A. tvarkos nustatymo (3.1. punktą), išdėstant jį taip:
1.1. R. A. su nepilnamečiais vaikais 6 (šešis) mėnesius nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos bendrauja tokia tvarka (pereinamasis laikotarpis):
1.1.1. pirmus 2 (du) mėnesius lyginių savaičių šeštadieniais nuo 10 val., pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos, iki 12 val., pristatydamas vaikus į jų gyvenamąją vietą;
1.1.2. praėjus 2 (dviejų) mėnesių laikotarpiui – 4 (keturis) mėnesius bendrauja lyginių savaičių šeštadieniais nuo 10 val., pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos, iki 14 val., pristatydamas vaikus į jų gyvenamąją vietą.
1.2. Pasibaigus 6 (šešių) mėnesių pereinamajam laikotarpiui, R. A. su nepilnamečiais vaikais bendrauja einamųjų kalendorinių metų lyginiais šeštadieniais nuo 10 val., pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos, iki 18 val., pristatydamas vaikus į jų gyvenamąją vietą, bei einamųjų kalendorinių metų lyginiais sekmadieniais nuo 10 val., pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos, iki 18 val., pristatydamas vaikus į jų gyvenamąją vietą (be nakvynių).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2023 m. spalio 20 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Šalies argumentai
3. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė ieškinį dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo, t. y. šalių ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – MĮ) nuostatomis, turi būti taikoma privalomoji mediacija. Ieškovė su ieškiniu pateikė teismui pažymą dėl privalomosios mediacijos, iš kurios matyti, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – VGTPT) 2023 m. liepos 24 d. raštu kreipėsi į atsakovą adresu (duomenys neskelbtini), su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. VGTPT informavo, kad nėra gautas atsakovo sutikimas dėl mediacijos vykdymo, ir laikoma, kad atsakovas nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas sprendė, kad byloje nesant duomenų apie VGTPT rašto dėl mediacijos vykdymo įteikimą atsakovui, ar nepateikus teismui kitų duomenų, leidžiančių spręsti, jog atsakovui nepriimtinas mediacijos procesas, teismui kilo pagrįstų abejonių, ar realiai atsakovas buvo informuotas apie privalomą mediaciją. Teismas pažymėjo, kad šeimos ginčuose yra ypač aktualus ne tik ginčo išsprendimas, bet ir taikos tarp ginčo šalių atkūrimas. Būtent dėl šių aplinkybių įstatymu buvo nustatyta privalomoji ginčo teisena nagrinėjamų šeimos ginčų mediacija.
Šalies argumentai
5. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad mediacijos procedūra nebuvo realiai vykdoma, nesiekiant teisminės mediacijos instituto esminio tikslo – realios teisinės taikos tarp šalių atkūrimo, juo labiau, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog galimybė baigti bylą taikos sutartimi yra. Šalių ginčas nėra tokio pobūdžio, kad iš karto reikėtų teismo įsikišimo, apeinant privalomąją mediaciją, kurios institutas buvo tam ir įsteigtas, kad būtų suteikta šalims reali galimybė ginčą baigti ikiteisminiu būdu, nedidinant teismo laiko sąnaudų ir savo piniginių išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas pažymėjo, kad dėl privalomosios mediacijos paslaugų teikimo ginčo šalys arba viena iš ginčo šalių su prašymu nebūtinai turi kreiptis į VGTPT. Dėl privalomosios mediacijos paslaugų teikimo šalys taip pat gali kreiptis tiesiogiai į savo nuožiūra pasirinktą mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl ieškovės ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė R. G. panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. MĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog keturiolikos dienų terminas yra skaičiuojamas nuo išsiuntimo, o ne nuo įteikimo dienos, kaip yra įprasta civiliniame procese, kas suponuoja aiškią išvadą, jog VGTPT yra įpareigota pranešimą išsiųsti, o ne įteikti, atitinkamai, besikreipiančiai šaliai įstatymas išvis nesuteikia jokių teisių įteikinėti pranešimų kitai pusei, vienintelis reikalavimas besikreipiančiai ginčo šaliai – pateikti tinkamos formos prašymą, ką ieškovė ir padarė. Ieškovė, laikydamasi MĮ nuostatų, pateikė prašymą VGTPT dėl mediacijos vykdymo, prašyme nurodė atsakovo vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą.
7.2. MĮ nenumato jokių kitų, nei atitinkamos formos prašymo pateikimas, veiksmų, kuriuos turėtų atlikti ginčo šalis, t. y. MĮ nenumato, jog ieškovė privalėtų koordinuoti ar kontroliuoti VGTPT darbą, tikrinti jų atliktus veiksmus ar reikalauti veiksmus atlikti tokiu būdu, kokiu pageidauja ieškovė (pavyzdžiui, pranešimą siųsti su įteikimu). Atitinkamai MĮ nenumato ir reikalavimo VGTPT dėl pranešimo apie gautą prašymą vykdyti mediaciją išsiuntimo formos, t. y., ar toks pranešimas privalo būti siunčiamas registruota pašto siunta, įteikiamas per antstolį ir pan. Kaip nurodoma VGTPT pažymoje, pranešimas atsakovui buvo išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini), remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovo gyvenamoji vieta yra tuo pačiu adresu.
7.3. Priešingai ginčo šaliai nepateikus sutikimo dėl mediacijos taikymo per 14 (keturiolika) dienų, VGTPT išduoda pažymą, jog privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo. Tokią pažymą ieškovė gavo ir pateikė teismui. Šios pažymos parengimui ieškovė neturi jokios įtakos. Netgi nustačius, jog VGTPT neturi duomenų, ar atsakovui pranešimas buvo įteiktas (pavyzdžiui, jeigu pranešimas siunčiame be įteikimo), ieškovei įstatymas nesuteikia teisės pačiai įteikti VGTPT pranešimo, ar teisės pasirinkti, kokiu būdu VGTPT turėtų įteikti pranešimą atsakovui, dėl ko jai yra užkertamas kelias išspręsti ginčą (tiek mediacijoje, kadangi VGTPT nurodo, jog atliko visas privalomas procedūras, tiek teisme, kadangi teismas nurodo, kad ieškovė realiai nepasinaudojo privalomąja mediacija).
7.4. VGTPT pažyma yra neskundžiama, kas rodo, jog ieškovė neturi jokios galimybės reikalauti ją panaikinti ir spręsti pakartotinai klausimą dėl mediacijos taikymo ginče. Teismui nepriėmus ieškovės ieškinio dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo jos valios, ji nebeturės realios galimybės apginti savo nepilnamečių vaikų interesų ir teisės bendrauti su atsakovu, kadangi inicijuojant pakartotinę mediaciją, remiantis praktika, ieškovė iš esmės gautų informaciją, jog tokia mediacija jau buvo inicijuota ir jai jau buvo pateikta pažyma, patvirtinanti, jog ji turi teisę kreiptis į teismą. Skundžiama nutartis niekaip neįpareigoja VGTPT atlikti kokius nors papildomus veiksmus, o tik nurodo ieškovei, kokius duomenis ji privalanti pateikti, nors tokių duomenų atsiradimas priklauso tik nuo VGTPT veiksmų, kuriems ieškovė negali padaryti jokios įtakos.
7.5. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog privalomosios mediacijos paslaugų teikimo ginčo šalys arba viena iš ginčo šalių su prašymu nebūtinai turi kreiptis į VGTPT. Dėl privalomosios mediacijos paslaugų teikimo šalys taip pat gali kreiptis tiesiogiai į savo nuožiūra pasirinktą mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Remiantis MĮ, ginčo šalis turi teisę pasirinkti, ar dėl privalomosios mediacijos kreiptis į VGTPT, ar į savo nuožiūrą pasirinktą mediatorių, ieškovė pasirinko kreiptis į VGTPT, kurios teikiamos paslaugos yra apmokamos iš valstybės biudžeto, o ne ieškovės asmeninėmis lėšomis. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas laiko, kad VGTPT jai pavestas funkcijas atlieka netinkamai (skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad „<...> teismui kilo pagrįstų abejonių, ar realiai atsakovas buvo informuotas apie privalomą mediaciją“), nereiškia, jog ieškovė privalo pakartotinai kreiptis į savo nuožiūrą pasirinktą mediatorių ir jo paslaugas apmokėti iš savo asmeninių lėšų, tikintis, jog kitas mediatorius vykdys įstatymo nuostatas ne formaliai, o realiai.
8. Atsiliepimai į atskirąjį skundą neteikti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme prijungimo
10. Ieškovė R. G. kartu su atskiruoju skundu pateikė VĮ Registrų centro Gyventojų registro išrašo patvirtintą kopiją, taip pat papildomai apeliacinės instancijos teismui pateikė ir VGTPT 2023 m. lapkričio 28 d. pažymos dėl privalomosios mediacijos su el. laišku patvirtintą kopiją, 2023 m. spalio 30 d. prašymo dėl informacijos pateikimo patvirtintą kopiją ir VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo patvirtiną kopiją, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Ieškovė nurodo, kad prašomų prijungti prie bylos įrodymų ji neturėjo galimybės pateikti anksčiau, kadangi apie tokių įrodymų pateikimo būtinybę sužinojo tik priėmus skundžiamą nutartį.
11. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 4 dalis, 314 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės pateikti įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu dėl vykdytos privalomosios mediacijos procedūros įgyvendinimo, o jų pateikimo būtinybė iškilo tik po skundžiamos nutarties priėmimo, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga į bylą priimti ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, įvardintus šios nutarties 10 punkte. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl priimtų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti.
Dėl ginčo esmės
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo, neįgyvendinus vykdytos privalomosios mediacijos procedūros, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė (apeliantė) R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo, kartu pateikė teismui ir VGTPT 2023 m. rugpjūčio 11 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos sąlygos įgyvendinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, konstatavęs, kad privalomoji mediacijos procedūra realiai nebuvo vykdoma, atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. ieškovei nesilaikant šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, argumentuodama jį iš esmės tuo, kad ji tinkamai pasinaudojo privalomąja mediacija, tam patvirtinti yra pateikusi ir VGTPT pažymą.
15. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).
16. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
17. MĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus iminėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais VGTPT paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (MĮ 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, VGTPT arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (MĮ 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (MĮ 21 straipsnio 5 dalis).
18. Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (MĮ 4 straipsnio 1 dalis).
19. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškinį, pirmosios instancijos teismui kilus abejonių, ar atsakovas VGTPT realiai buvo informuotas apie privalomąją mediaciją. Teismas akcentavo šeimos ginčuose taikos tarp šalių atkūrimo bei privalomosios mediacijos svarbą ir pažymėjo, kad dėl privalomosios mediacijos paslaugų teikimo šalys gali kreiptis ne tik į VGTPT, bet tiesiogiai ir į savo nuožiūra pasirinktą mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas atskirojo skundo argumentams, neturi pagrindo sutikti su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais.
20. Kartu su ieškiniu pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė R. G. 2023 m. liepos 21 d. kreipėsi į VGTPT Kauno skyrių, prašydama vykdyti privalomąją mediaciją, sprendžiant ginčą su R. A. civilinėje byloje dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Iš VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. rugpjūčio 11 d. pažymos dėl privalomosios mediacijos Nr. (11.7Mr)(M‑P‑23‑4791)MPA-10051 turinio matyti, kad VGTPT 2023 m. liepos 24 d. raštu kreipėsi į R. A. (adresu (duomenys neskelbtini) (atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu)) su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti VGTPT rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. VGTPT informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies atsakymas dėl mediacijos vykdymo ir laikoma, jog atsakovas R. A. nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Toje pačioje pažymoje VGTPT, vadovaudamasi MĮ 21 straipsnio 5 dalimi, patvirtinto, kad ieškovė R. G. įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.
21. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė papildomus duomenis, iš kurių matyti, kad ji 2023 m. spalio 30 d. prašymu dėl informacijos pateikimo pakartotinai kreipėsi į VGTPT Kauno skyrių, prašydama pateikti jai informaciją apie tai, ar atsakovui R. A. buvo įteiktas raštas dėl sutikimo / nesutikimo vykdyti mediaciją, o esant duomenims, kad toks raštas nebuvo įteiktas, arba VGTPT neturint duomenų apie įteikimą, prašė atsakovui R. A. pakartotinai išsiųsti raštą dėl sutikimo / nesutikimo vykdyti mediaciją pateiktais kontaktiniais duomenimis (elektroniniais paštais; įmonės, kurios jis yra akcininkas, adresu; taip pat mobiliuoju telefono numeriu). Iš VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. lapkričio 28 d. pažymos dėl privalomosios mediacijos Nr. (11.7Mr)(M‑P‑23‑4791)MPA-15102 matyti, kad VGTPT 2023 m. lapkričio 7 d. raštu pakartotinai kreipėsi į R. A. (adresu (duomenys neskelbtini) (atsakovui priklausančios įmonės adresu), taip pat elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)) su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti VGTPT rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. VGTPT informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies atsakymas dėl mediacijos vykdymo ir laikoma, jog atsakovas R. A. nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Toje pačioje pažymoje VGTPT, vadovaudamasi MĮ 21 straipsnio 5 dalimi, pakartotinai patvirtinto, kad ieškovė R. G. įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.
22. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).
23. Nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės teismui pateikta VGTPT pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., žr. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S‑1285‑945/2023; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1494-555/2023).
24. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad šalys negali naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka formaliai ir tik tam, kad susidarytų prielaidos kreiptis į teismą, tačiau kartu pažymi, jog reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija neturi užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, buvo tinkamai įgyvendinusi įstatyme įtvirtintą pareigą pasinaudoti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, t y. kreipėsi į VGTPT dėl privalomosios mediacijos vykdymo, nurodydama atsakovą, jo gyvenamosios vietos adresą, kuris sutampa su jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Iš pateiktos VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. rugpjūčio 11 d. pažymos turinio taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovui VGTPT siųsti procesiniai dokumentai ieškovės pateiktu jo gyvenamosios vietos (deklaruotu) adresu nebuvo įteikti. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti VGTPT išvadą, nurodydamas, jog ieškovė netinkamai įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. VGTPT konstatavimas apie reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įgyvendinimą yra pakankamas įrodymas, jog ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo. Juolab, kad byloje pateikti duomenys patvirtina ir tai, jog ieškovė šiuo metu privalomąją mediaciją yra iniciavusi net du kartus ir abu kartus iš atsakovo nebuvo gautas joks atsakymas.
25. Įvertinęs šios nutarties 17 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su atskirojo skundo argumentais, kad šalys yra laisvos pasirinkti, ar dėl privalomosios mediacijos vykdymo kreiptis į VGTPT, ar į savo nuožiūrą pasirinktą mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. MĮ nenumato imperatyvo, kad šalis, siekdama tinkamai įgyvendinti įstatyme įtvirtintą pareigą pasinaudoti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, dėl privalomosios mediacijos vykdymo privalo kreiptis tiek VGTPT, tiek ir į savo nuožiūra pasirinktą mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, kad ieškovė, siekdama tinkamai įgyvendinti reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, be kita ko, turėjo dar papildomai kreiptis ir į savo nuožiūra pasirinktą mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą.
26. Pažymėtina, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog atsakovas vis tik nežinojo apie jam siūlytą galimybę pasinaudoti privalomąja mediacija arba atsakovas išreikštų norą ja pasinaudoti, teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).
27. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, priėmė nepagrįstą nutartį, todėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartis yra panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir ieškovės R. G. ieškinio dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo priėmimo klausimą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.