Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-441-173/2009 iš dalies patenkintas ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rasada“ ieškinys atsakovui T. R. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje actio Pauliana ieškiniu į teismą kreipėsi UAB „Rasada“ bankroto administratorius. Administratorius prašė pripažinti negaliojančia 2004 m. spalio 4 d. atsakovo T. R. ir įmonės „Rasada“, atstovaujamos to paties asmens T. R., sudarytą autorinę sutartį, priteisti jos pagrindu atsakovui sumokėtus 82 215,92 Lt. Ieškovas taip pat prašė priteisti atsakovo nesumokėtus 3 500 Lt už automobilį, kurį atsakovas įsigijo iš įmonės ,,Rasada“ bei atsakovui įmonės sumokėtus 1 275 Lt už malimo įrangos nuomą. Apygardos teismas ieškinį tenkino iš dalies.

Apeliaciniu skundu atsakovas T. R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu CK 6.66 straipsnio 1 dalies ir CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu priteisti iš atsakovo ieškovo sumokėtus 82 215,92 Lt bei CK 6.305 ir 6.344 straipsnių pagrindu priteisti iš atsakovo nesumokėtus 3 500 Lt už įmonės parduotą automobilį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, ne kartą yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana instituto paskirtis yra apsaugoti kreditorių nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2006). Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2004 m. spalio 4 d. UAB ,,Rasada”, atstovaujama direktoriaus T. R. su autoriumi T. R. sudarė autorinę sutartį Nr. 1, kuria įmonė užsakė, o T. R. įsipareigojo įdiegti gamintojo (UAB ,,Rasada”) gamybinėje bazėje žirnių kruopų apdorojimo technologiją (t. 1, b. l. 26). 2004 m. lapkričio 18 d. vienintelis įmonės akcininkas ir atsakovo brolis D. R. akcininkų susirinkimo protokole nurodė, kad T. R. informavo, jog darbai pagal autorinę sutartį yra atlikti ir yra galimas gamybos procesas, akcininkas įpareigojo direktorių pasirašyti darbų priėmimo-perdavimo aktą (t. 1, b. l. 42). Tą pačią dieną atsakovas pats su savim sudarė darbų priėmimo-perdavimo aktą, kuriame nurodyta, kad gamintojas (užsakovas UAB ,,Rasada“) autoriui (atsakovui) pretenzijų dėl atlikto darbo kokybės neturi (t. 1, b. l. 27 ). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismui atsakovas paaiškino, jog įmonės veikla buvo šeimos verslas (t. 1, b. l. 173), tuo tarpu autorinėje sutartyje įrašyta nuostata, kad autorius įdiegia žirnių apdorojimo technologiją neatskleisdamas gamintojui įrengimų patobulinimo ir gamybos technologinių ypatumų. Sutartimi autorius (atsakovas) įsipareigojo gamybos procesą įdiegti per 2 mėnesius nuo sutarties pasirašymo. Tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad malimo įrangą (malūnas FP-950) į kurią turėjo būti įdiegta patobulinta technologija, įmonė įsigijo tik 2005 m. sausio 18 d. (t. 1, b. l. 103). Taigi, nors sutartį atsakovas pasirašė 2004 metais, faktiškai tais metais ji nebuvo vykdoma. Darbų priėmimo-perdavimo aktą atsakovas taip pat pasirašė realiai neatlikęs jokių darbų pagal autorinę sutartį. Iš įmonės finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad 2004 metais įmonė gavo 87 065 Lt grynojo pelno, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 165 498 Lt. Minėtos faktinės aplinkybės rodo, kad įmonei turint finansinių įsipareigojimų, jos vadovas, atsakovas, sudarė naujo gamybos proceso įdiegimo sutartį už 200 000 Lt honorarą, nors procesas nei per sutartyje numatytą 2 mėnesių terminą, nei vėliau nebuvo įdiegtas, tačiau dalį honoraro (82 215,92 Lt) atsakovas pats sau išsimokėjo. Sutartis pasirašyta įmonei dar neturint įrangos, o sutartimi prisiimti finansiniai įsipareigojimai 2004 metų finansinėje atskaitomybėje ir jos paaiškinamajame rašte (t. 1, b. l. 153-167) neatsispindi. Šie faktiniai duomenys leidžia pagrįstai abejoti, kad atsakovo su pačiu savimi sudarytas sandoris, autorinė sutartis, buvo sąžiningi atsakovo veiksmai atitinkantys bendrovės, kaip verslo subjekto, įstatuose numatytus tikslus. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių tai, kad atsakovas įdiegė gamybos procesą pagal autorinę sutartį ir įmonė pradėjo jį naudoti. 2005 metų įmonės ,,Rasada“ finansinė atskaitomybė byloje nepateikta. Iš 2006 metų balanso matyti, kad 2005 metais įmonė patyrė 340 242 Lt nuostolių, o 2006 metais 438 627 Lt nuostolių (t. 1, b. l. 25). Apeliantas teigia, kad po ginčo sandorio sudarymo įmonė dirbo pelningai, po autorinio darbo įdiegimo vien su UAB ,,Galinta ir partneriai“ apyvarta siekė 1 mln. Lt, kitiems kreditoriams išmokėta virš 300 000 Lt. Tačiau duomenų patvirtinančių šiuos teiginius byloje nėra. Atsakovas nurodo, kad minėti faktai nustatyti FNTT specialisto pažymoje, kurią pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovas prašymo prijungti papildomus įrodymus nepateikė. Prašymą prijungti FNTT pažymą išnagrinėjo apygardos teismas ir nurodė, kad pažymoje išdėstytos aplinkybės nesusijusios su nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs ieškovo atstovas nurodė, kad FNTT pažyma, kaip ir FNT tarnybos tyrimas yra dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo. Tai patvirtina, kad pažyma nesusijusi su nagrinėjama byla dėl sandorio nuginčijimo. Be to, iš byloje pateikto kreditorių sąrašo, pridėto prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, matyti, kad vien įmonės skola UAB ,,Galinta ir partneriai“, atsiradusi 2005 m. sausio 25 d., siekia 86 061,65 Lt (t.1, b. l. 178). Todėl teigti, kad įmonė dirbo pelningai, iš dalies atsiskaitė su kreditoriais, pagrindo nėra.

Kaip minėta 2005 ir 2006 metais įmonė patyrė didelių nuostolių, tuo tarpu 2006 m. sausio-liepos mėnesį atsakovas, eidamas direktoriaus pareigas, ginčo sutarties pagrindu pats sau išmokėjo 82 215,92 Lt. Po pinigų išmokėjimo, 2006 m. rugpjūčio 9 d. UAB ,,Rasada“ direktorius T. R. ir akcininkas D. R. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškime nurodė, kad įmonės turto pagal balansą vertė yra 71 819 Lt, pradelsti įsipareigojimai siekia 499 446 Lt, taip pat pateikė kreditorių sąrašą iš kurio matyti, kad įmonė jau 2005 metais turėjo skolų (pvz. skola Valstybinei mokesčių inspekcijai 145 000 Lt). Taigi, ginčo sandorio sudarymo, pinigų atsakovui išmokėjimo metu, įmonė turėjo didelių kreditorinių įsipareigojimų (1 actio Pauliana taikymo sąlyga). Išsimokėdamas 82 215,92 Lt autorinės sutarties pagrindu, kurios įvykdymą patvirtinančių duomenų byloje nėra, atsakovas ženkliai sumažino įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir taip pažeidė kreditorių teisėtus interesus. Šią išvadą patvirtina ir įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendis, kuriuo T. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 208 straipsnį ,,Skolininko nesąžiningumas“, konstatavus, jog atsakovas tyčiniais veiksmais, žinodamas itin sunkią bendrovės ekonominę padėtį ir išsimokėdamas sau 82 215,92 Lt atlyginimą autorinės sutarties pagrindu, nesilaikė Laikinojo eilės mokėjimo eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir padarė žalą kreditoriams UAB ,,Grūduva“, UAB ,,Galinta ir partneriai“, UAB ,,Kemira GrowHow“ bei VMI (CPK 182 str. 3 p.) (2 actio Pauliana taikymo sąlygos).

Ieškinio senatimi šioje byloje atsakovas nesigina, todėl šio actio Pauliana ieškinio aspekto teisėjų kolegija nutartyje nesvarsto (3 actio Pauliana taikymo sąlyga).

Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, jog atsakovas turėjo pareigą sudaryti autorinę sutartį dėl naujo gamybos proceso įdiegimo (4 actio Pauliana taikymo sąlyga).

Kaip jau minėta, nuo 2005 m. iki bankroto bylos iškėlimo įmonė dirbo nuostolingai, sudarydamas autorinę sutartį atsakovas žinojo, kad realios galimybės ją įvykdyti nėra, kadangi pati įranga į kurią turėjo būti įdiegtas procesas įmonei buvo perduota daug vėliau – 2005 metų sausį. Faktiškai neįvykdęs sutarties, tačiau išsimokėdamas pinigines lėšas, atsakovas, kaip įmonės vadovas, žinojo, kad taip pažeidžiamos įmonės kreditorių teisės ir tokiu būdu elgėsi nesąžiningai (5 ir 6 actio Pauliana taikymo sąlygos).

Nagrinėjamu atveju, įmonės sudarytą sandorį ginčija įmonės bankroto procese paskirtas administratorius, todėl taikant actio Pauliana institutą teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Minėtame įstatyme yra nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, todėl panaikinus sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas konkretaus kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į šį aiškinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.145 straipsnio 1 dalyje numatytas sandorio negaliojimo teisines pasekmes, taikė restituciją ir grąžino įmonės ,,Rasada“ atsakovui sumokėtus 82 215,92 Lt bankrutuojančiai įmonei.

Įvertinus visas išdėstytas faktines aplinkybes matyti, kad yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sandorį pripažino negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Apeliantas taip pat teigia, kad sandoris nepagrįstai pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis CK 2.134 straipsnio 1 daliai, kadangi įmonės akcininkas įpareigodamas atsakovą pasirašyti darbų priėmimo-perdavimo aktą ir patvirtindamas naujos įrangos ekonominio efekto paskaičiavimą, patvirtino sandorį, todėl neteko teisės jį ginčyti (CK 1.79 str.). Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Ginčijamo sandorio šalys – įmonė, atstovaujama atsakovo, ir pats atsakovas. Nagrinėjamoje byloje actio Pauliana ieškinį dėl sandorio nuginčijimo pareiškė bankrutuojančios įmonės ,,Rasada“ administratorius. Pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, administratorius turi teisę ir pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Atsižvelgiant į šią nuostatą, CK 1.79 straipsnio normos, šiuo atveju, negali būti taikomos. Apelianto nurodyta aplinkybė susijusi su galimu administratoriaus ginčijamo sandorio patvirtinimu, negali turėti įtakos administratoriaus teisei ginčyti sandorį.

CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Priešingu atveju kyla interesų konfliktas tarp atstovaujamojo ir atstovo, todėl toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Argumentų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad teismas nepagrįstai sandorį pripažino prieštaraujančiu CK 2.134 straipsnio 1 daliai, apeliantas nepateikė ir šios sprendimo dalies pagrįstumo nepaneigė.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 3 500 Lt, konstatavęs, kad atsakovas pats su savim sudarė įmonei priklausančio automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau su įmone neatsiskaitė. Skųsdamas šią sprendimo dalį, atsakovas nurodo, kad FNTT specialistas pažymoje nenustatė pinigų nesumokėjimo fakto. Toks argumentas neįrodo skundžiamos sprendimo dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo. Kaip jau minėta, prašymo prijungti FNTT specialisto pažymą atsakovas apeliacinės instancijos teisme nereiškė. Prašymas dėl šio dokumento prijungimo buvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teismo posėdyje žodine nutartimi įrašius ją į teismo posėdžio protokolą. Toks teismo procesinis sprendimas atskiruoju skundu neskundžiamas, tačiau nesutikimo su juo motyvus atsakovas galėjo išdėstyti paduodamas apeliacinį skundą. Atsakovas skunde nenurodė, kokios faktinės aplinkybės nustatytos FNTT pažymoje patvirtina 3 500 Lt sumos sumokėjimą ieškovui. Kaip minėta, FNTT tyrimas atliktas tiriant galimą apgaulingą buhalterinę apskaitą, t. y. buhalterinės apskaitos ir kasos operacijų tvarkymą ir galimus teisės aktų pažeidimus. Nėra pagrindo teigti, kad FNTT specialistas tyrė įmonės ir atsakovo atsiskaitymą pagal automobilio pirkimo pardavimo sutartį. Todėl apelianto teiginys, kad FNTT specialistas pažymoje nenustatė pinigų nesumokėjimo fakto, negali patvirtinti pinigų sumokėjimo. Ginčo dėl to, kad automobilis buvo perduotas atsakovui nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš atsakovo 3 500 Lt kaip nesumokėtą automobilio kainą yra pagrįstas (CK 6.305 str., 6.344 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir materialinės teisės normas pritaikė tinkamai. Sprendimas teisėtas ir paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d., 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.