- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-21
- Bylos Nr.
- I-6933-208/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01542-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2006 m. sausio 3 d. iki 2006 m. spalio 3 d. ir nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, kurios viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir žemino jo orumą. Pareiškėjas išdėsto, jog jis buvo kalinamas nuolat perpildytose kamerose dėl to jam atsirado sąnarių skausmai. Dėl kamerų perpildymo, dviejų kamerose esančių kėdžių ir mažo staliuko visiems asmenims nepakakdavo, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą arba stovint. Sanitarinis mazgas atitvertas maža sienele, todėl buvo neužtikrinamas pareiškėjo privatumas, dėl ko jis jautė pažeminimą. Kameros buvo vėdinamos tik per langus, todėl jis nuolat persišaldydavo. Kalinimo metu pareiškėjas jautė depresiją, patyrė fizinius, dvasinius nepatogumus ir išgyvenimus, pažeminimą, atsirado paniška fobija uždaroms patalpoms. Dušai nėra tinkamai tvarkomi bei dezinfekuojami, todėl pareiškėjui teko gydytis nuo kojų grybelio.
Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 10–20, 60).
Atsakovas remiasi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas 3,6 kv. m minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui ir atkreipia dėmesį, jog laikotarpiais 2007 m. sausio 8 d. ryte, 2007 m. birželio 15 d. ryte, 2007 m. rugpjūčio 24 d. vakare, nuo 2007 m. rugpjūčio 25 d. iki 2007 m. rugpjūčio 26 d., 2010 m. birželio 16 d. ryte, nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2010 m. rugpjūčio 3 d., 2010 m. rugpjūčio 4 d. ryte, 2010 m. spalio 12 d., 2011 m. sausio 25 d. ryte, 2011 m. lapkričio 29 d., 2012 m. vasario 18 d. ryte, 2012 m. vasario 20 d. ryte, 2012 m. vasario 22 d. ryte, nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 24 d. vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Atsakovas pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 2 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. sausio 2 d. vėl buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Atsakovas vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Pažymi, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Pažymi, jog kamerose yra galimybė valgyti atsisėdus ant lovų, o daugelis asmenų kaip stalą naudoja medinę spintelę. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka 2010 m. balandžio 11 d. Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.
Atsakovas nurodo, kad vėdinimo sistema atitinka 2010 m. balandžio 11 d. Higienos normos HN 76:2010 24 punktą. Visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad priėmus sprendimą atsakovo naudai, atsakovas turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių –10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, kuriais vadovaujantis, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimui nustatyta 0,06 Eur suma, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Teismui pateikti 38 A4 formato lapai įrodomosios medžiagos. Atsižvelgiant į tai Lukiškių TI-K turėtų būti priteista 2,28 Eur (38 x 0,06) bylinėjimosi išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K. Atsakovas prašo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A52-858/2015).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 m. terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2006 m. sausio 3 d. iki 2006 m. spalio 3 d. ir nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. (b. l. 1), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. balandžio 13 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3), t. y. praleidęs 3 m. ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2013 balandžio 12 d.
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog jautė depresiją, patyrė fizinius, dvasinius nepatogumus ir išgyvenimus, pažeminimą, atsirado paniška fobija uždaroms patalpoms. Nors pareiškėjas savo prašyme išreikalauti papildomus įrodymus teigia, jog su savo teisėmis jis nebuvo laiku supažindintas, todėl į teismą anksčiau nesikreipė (b. l. 74), tačiau pažymėtina, jog skunde pareiškėjas pats nurodė, jog į Lukiškių TI-K administraciją jis ne kartą kreipėsi reikalaudamas tinkamų sąlygų. Be to, Lukiškių TI-K nurodė, jog tik atvykus į Lukiškių TI-K visi asmenys yra supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie privalo laikytis, o tai patvirtina Asmens byloje esantis parašas ant blanko „Supažindinimas“, o be to, esant reikalui asmuo gali papildomai kreiptis į įstaigos administraciją dėl supažindinimo su teisės aktais. Taip pat, teismas pažymi, jog teismuose yra išnagrinėta daugybė kalinamųjų Lukiškių TI-K bylų, kurių sprendimai yra viešai prieinami, todėl pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti ir laiku bei tinkamai ginti savo pažeistas teises.
Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 13 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2013 balandžio 12 d. ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu laikotarpiu (pareiškėjas reikalavimą kelia iki 2016 m. balandžio 10 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo tik nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. (b. l. 15, 60).
Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.
Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 7–10), matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 d.) – iš viso 4 dienas, visas dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra nepagrįstos.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusio kameros ploto, buvo tamsu.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Higienos normos 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Lukiškių TI-K nurodė, kad visi sanitariniai mazgai atskirti 1,5 m sienele, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu jokių pažeidimų dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos nenustatyta, todėl teismas vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Kita vertus, pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atsižvelgiant į tai, jog duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Pagal Higienos normos 24 p., kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, tačiau iš kitais laikotarpiais atliktų Visuomenės sveikatos centro patikrinimų matyti, jog pažeidimų dėl netinkamos ventiliacijos nei karto nenustatyta (b. l. 25–34) be to, pareiškėjas pats teigia, jog kameros yra vėdinamos per langus, todėl darytina išvada, jog visą skundžiamą laikotarpį kamerų vėdinimas buvo tinkamas. Jokių kitų higienos normų reikalavimų pažeidimų pareiškėjas nenurodo. Tik teigia, jog dušų patalpos yra nevalomos bei nedezinfekuojamos. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog Lukiškių TI-K nurodė, kad dušai valomi ir dezinfekuojami kiekvieną dieną (b. l. 97), o Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad jokių higienos reikalavimų pažeidimai dušinėse dėl jų valymo ir dezinfekcijos nebuvo nustatyti, tačiau tam tikrais atvejais buvo nustatyta, kad kaupiasi pelėsis, paviršiai ne visiškai pritaikyti valymui, tačiau grįžtamosios kontrolės metu pažeidimai visada būdavo pašalinti (b. l. 98–129). Be kita ko, pažymėtina, jog Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog kamerose įrengtos tik dvi kėdės, o kalinamųjų būdavo 3–4 asmenys, todėl tekdavo valgyti atsistojus arba laukti kol kiti pavalgys ir valgyti šaltą maistą.
Šiuo aspektu, sutiktina su pareiškėju, jog dėl kamerų perpildymo kameroje esančių dviejų kėdžių kalinamiems asmenims galėjo neužtekti, todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, tačiau pažymėtina, jog kalinamiesiems yra galimybė valgyti atsisėdus ant lovų.
Apibendrinant tai kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nustatytas tik pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas bei tai, jog kėdžių trūkumas sukėlė tam tikrus nepatogumus pareiškėjui valgant. Kalinimas tokiomis sąlygomis nagrinėjamu laikotarpiu truko trumpą laiką (4 dienas), pareiškėjas su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei minėtą suformuotą EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. M. (J. M.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas.
Netenkinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.