Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.9; 1.2.4.2.3; 2.1.7.4; 2.1.15.1.1; 2.3.1.3; 2.3.6.3; 2.3.6.4.2; 2.3.6.4.5.

2014 m. sausio 22 d.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, našlė, vidurinio išsilavinimo, dirbanti UAB „(duomenys neskelbtini)“, lygintoja, gyvenanti (duomenys neskelbtini), anksčiau neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui - sutuoktiniui S. Š., o būtent, 2013 m. birželio 19 d., apie 22-23 val. savo namuose - buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu, tyčia durdama vieną kartą peiliu savo šeimos nariui - sutuoktiniui S. Š. į krūtinę, padarė jam durtinį pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su širdiplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, ko pasėkoje kaupėsi oras ir kraujas pleuros ertmėje, vystėsi hipovoleminis šokas, tuo tyčia sunkiai sutrikdė savo šeimos nario - sutuoktinio S. Š. sveikatą.

Kaltinamoji V. Š. teismo posėdžio metu kalta prisipažino visiškai ir paaiškino, kad 2013-06-19 ji su vyru S. savo namuose gėrė vyną. Išviso išgėrė tris butelius 18 proc. stiprumo vyno. Begeriant trečiąjį butelį, kurį vyras, nuėjęs į parduotuvę, nupirko apie 22.00 val. jiedu susiginčijo, ginčijosi kokį pusvalandį ir apie 23.00 val. konflikto metu ji, stovėdama prie stalo, peiliu dūrė sėdinčiam vyrui į kairiąją krūtinės pusę. Dūrė virtuviniu peiliui, kuriuo prieš tai pjaustė užkandą. Vyras susiėmė už žaizdos, iš pradžių ji nematė, kad bėgtų kraujas. Ji išsigando, dėjo ant žaizdos, kuri nekraujavo, šaltą kompresą. Iš pradžių greitosios medicinos pagalbos nekvietė, galvojo, kad praeis. Po to vyrui pasidarė bloga, ėmė mėlynuoti pirštų galai, tada ji paskambino pagalbos telefonu 112. Dėl padaryto nusikaltimo gailisi. Mano, kad girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ir blaivi ji taip nebūtų pasielgusi. Vyro gydymo ligoninėje patirtas išlaidas Ligonių kasai pasižada atlyginti, nes su Ligonių kasa yra sudariusi žalos atlyginimo sutartį.

Nukentėjusysis M. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad kaltinamoji jam yra motina, o nukentėjęs – tėvas. Jis gyvena kartu su tėvais. 2013-06-19 jo namuose nebuvo. Grįžo tik ryte ir motina pasakė, kad tėvas yra ligoninėje. Kai tėvas mirė, mama prisipažino, kad jį buvo sužalojusi peiliu, o iki to laiko nieko apie tai nebuvo sakiusi. Tėvas buvo silpnos sveikatos, turėjo problemų dėl plaučių ligų, jam buvo pripažinta 3 invalidumo grupė.

Nukentėjusysis S. Š., kurio parodymus teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 276 str. 1 d. 1 p. pagarsino teisiamojo posėdžio metu, nes jis 2013-06-24 yra miręs, 2013-06-20 apklaustas liudytoju paaiškino, kad 2013-06-19 vakare su žmona V. Š. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), girtavo. Apie 22.00 val. jis parnešė dar butelį degtinės. Gerdami tą butelį susiginčijo. Dėl ko pykosi, nepamena, bet prisimena, kad kivirčo metu žmona V. Š. virtuviniu peiliu vieną kartą dūrė jam į krūtinę. Peilis buvo paprastas su plastmasine rankena, geležtės ilgis apie 10 cm. Po dūrio jis pajuto skausmą ir pamatė bėgant kraują. Žmona labai išsigando ir pati stebėjosi, kaip ji taip galėjo padaryti. Iš pradžių į medikus nesikreipė, bet kai savijauta negerėjo, žmona V. Š. iškvietė medikus. Dėl sužalojimo žmonai Vidai pretenzijų neturi.

Be V. Š. visiško prisipažinimo, jos kaltė įrodoma ir kitais byloje surinktais įrodymais:

2013-06-20 įvykio vietos apžiūros metu, nustatyta, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) (b.l. 6-15).

2013-06-21 parodymų patikrinimo vietoje metu įtariamoji V. Š. parodė vietą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur 2013-06-19, apie 22-23 val., kilusio konflikto metu, peiliu sužalojo savo vyrą S. Š. bei nurodė kaip konkrečiai dūrė peiliu S. Š. į krūtinę. Parodymų patikrinimo metu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), V. Š. parodymu, kad būtent tuo peiliu buvo sužalotas S. V., buvo paimtas virtuvinis peilis. (b.l. 59-62).

2013-06-27 tyrėjo užduotimi pavesta atlikti specialisto tyrimą ištiriant S. Š. padarytą sveikatos sutrikdymą ir nustatyti jam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą (b.l. 18).

2013-08-16 gautoje specialisto išvadoje Nr. M 445/13 (03) pateikta išvada, kad S. Š. padarytas durtinis pjautinis krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimas su širdiplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, ko pasėkoje kaupėsi oras ir kraujas pleuros ertmėje, vystėsi hipovoleminis šokas, sužalojimas padarytas duriančiomis – pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu ar įrankiu, sužalojimas sunkus yra pavojingas gyvybei. S. Š. mirė dėl stambiųjų kraujagyslių liguistų pakitimų (aortos kylančios dalies disekuojanti aneurizma su prasiveržimu į širdiplėvę) Į tai nurodo tyrimo metu stebėti liguisti pakitimai, mirtį galėjusio lemti eksceso duomenų nebuvimas. (b.l. 22-24)

2013-09-10 tyrėjo užduotimi specialistui pavesta atlikti papildomą tyrimą ir atsakyti į klausimą, ar gyvybei pavojingas durtinis – pjautinis krūtinės ląstos sužalojimas su širdiplėvės ir kairio plaučio pažeidimu ir nustatytos potrauminės komplikacijos neturėjo tiesioginės įtakos S. Š. mirtį lėmusio susirgimo atsiradimui, ar dėl nustatytos priežasties S. Š. mirtis galėjo įvykti ir nesant jo sužalojimo. (b.l. 25)

2013-09-16 gautoje specialisto išvadoje Nr. pM 19/13 (03) pateikta išvada, kad pirminio tyrimo metu turėtoje medicininėje dokumentacijoje nebuvo užfiksuota kokių tai objektyvių duomenų įgalinančių pasisakyti apie kliniškai konstatuotus sunkius krūtinės ląstos sužalojimus bei nebuvo duomenų nurodančių į tiesioginę įtaką nustatytų nesveikatų (aortos aneurizmos plyšimo) atsiradimui. Teismo medicinos praktikoje buvo nustatyti atvejai, kai žmogus mirdavo nuo aortos disekuojančios aneurizmos plyšimo nebūnant kokių tai išorinių bei vidinių mechaninių sužalojimų. (b.l. 26-27)

2013-07-11 tyrėjo užduotimi pavesta atlikti specialisto tyrimą ištiriant 2013-06-21 parodymų patikrinimo vietoje metu paimtą peilį, kuriuo 2013-06-19, apie 23.00 val. buvo sužalotas S. Š. (b.l. 42).

2013-07-12 specialisto išvadoje Nr. 86-IS1-14 pateikta išvada, kad tyrimui pateiktas peilis pagamintas pramoniniu būdu ir nėra nešaunamasis ginklas. (b. l. 43-44)

2013-07-16 daiktų apžiūros metu apžiūrėtas, aprašytas ir nufotografuotas 2013-06-21 parodymų patikrinimo vietoje metu paimtas peilis. Apžiūros metu nustatyta, kad ant peilio ašmenų, 3 cm atstumu nuo smaigalio priekio, stebima 0,2 cm skersmens tamsiai rudos spalvos dėmė, vizualiai pagal požymius panaši į kraujo dėmę (b. l. 45-46).

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą pagal LR BK 135 str. kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t.y. nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą.

Faktiniais bylos duomenimis – kaltinamosios V. Š., nukentėjusiojo S. Š. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis – nustatyta, kad 2013 m. birželio 19 d., apie 22-23 val. savo namuose - buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, kaltinamoji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu, tyčia dūrė vieną kartą peiliu savo šeimos nariui - sutuoktiniui S. Š. į krūtinę bei padarė jam durtinį pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su širdiplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, ko pasėkoje kaupėsi oras ir kraujas pleuros ertmėje, vystėsi hipovoleminis šokas, tuo tyčia sunkiai sutrikdė savo šeimos nario - sutuoktinio S. Š. sveikatą.

Konfliktas kilo dėl mažareikšmės dingsties - kaltinamosios ir nukentėjusiojo S. Š. ginčo dėl kartu gyvenančio sūnaus, kuriam toliau vystantis, kaltinamoji V. Š., būdama supykusi ir norėdama nuraminti nukentėjusįjį, rankoje laikytu peiliu, kurį prieš tai naudojo užkandos pjaustymui, vieną kartą įdūrė jam į kairiąją krūtinės pusę. Byloje nenustatyta, kad kaltinamoji būtų tyčia siekusi nukentėjusiajam padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, o jos veiksmai vertintini kaip spontaniški, išprovokuoti tarpusavio konflikto.

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei ištyręs byloje esančius duomenis apie padarytos veikos faktines aplinkybes, įrodymus, kurie tarpusavyje susiję, konstatuoja, kad tarp kaltinamosios V. Š. padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo S. Š. sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo S. Š. sunkus sveikatos sutrikdymas – tiesioginis kaltinamosios V. Š. veikos rezultatas.

Teismas sutinka su kaltinamosios V. Š. argumentu, kad ji neturėjo tyčios sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo S. Š. sveikatą, tačiau byloje nustatytos aplinkybės ir kaltinamosios asmeninės savybės (jos amžius, gyvenimo patirtis) leidžia spręsti, kad kaltinamoji V. Š., peiliu durdama nukentėjusiajam S. Š., suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių (nukentėjusiajam nuo dūrio peiliu gali atsirasti sužalojimai), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. sunkiai sutrikdė sveikatą kitam žmogui, veikdama netiesiogine tyčia (LR BK 15 str. 3 d.), kadangi sunkiai sutrikdyta sveikata buvo šeimos nariui, todėl kaltinamosios V. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p.

Teismas vertindamas V. Š. pateiktą kaltinimą bei byloje nustatytas aplinkybes, patikslina byloje nustatytas aplinkybes, nes kaltinimo pabaigoje buvo nurodyta, jog kaltinamoji „tyčia sunkiai sutrikdė savo šeimos nario - sugyventinio S. Š. sveikatą“, tačiau pagal bylos duomenis matyti, kad nukentėjusysis buvo kaltinamosios sutuoktinis, o ne sugyventinis, todėl šį netikslumą vertina kaip rašymo apsirikimo klaidą, neturinčią įtakos veikos kvalifikavimui, tuo labiau, kad kitose kaltinimo vietose teisingai buvo nurodyta, jog S. Š. yra V. Š. sutuoktinis.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-106/2011, 2K-297/2013 ir kt).

Byloje nustatyta, kad kaltinamoji V. Š. nuosekliai nurodo, jog ji su nukentėjusiuoju, kuris buvo girtas, konfliktavo, nurodo, kaip peiliu dūrė nukentėjusiajam, pamačiusi, kad sužalojo nukentėjusįjį ir blogėja jo sveikatos būklė, iškvietė greitąją pagalbą, t. y. suteikė neatidėliotiną pagalbą, parodymų patikrinimo vietoje metu patvirtino savo parodymus, teisiamojo posėdžio metu savo parodymų neatsisakė.

Toks įvykio aplinkybių aiškinimas laikytinas kaltinamosios V. Š. prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi, nes ji nurodė esmines byloje nustatytas aplinkybes, todėl teismas, kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.).

LR BK 60 str. 1 d. 9 p. nurodyta, jog atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jei veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Kaltinamoji V. Š. nurodo, kad kartu su nukentėjusiuoju išgėrė du butelius 18 proc. stiprumo vyno ir begeriant trečiąjį butelį kilo konfliktas bei buvo padaryta nusikalstama veika, jos padarymui įtakos turėjo girtumas ir blaivi ji taip nebūtų pasielgusi. Šiuos parodymus ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytoju patvirtino ir nukentėjusysis S. Š., todėl, teismo nuomone, kaltinamosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad V. Š. veiką padarė, apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.)

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Be to, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį LR BK 41 str. 2 d., nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, būtina laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam iš jų negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti LR BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti LR BK 54 str. LR BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamosios asmenybę, jos padarytą nusikalstamą veiką ir neigiamų padarinių dydį bei faktines aplinkybes, kurios nulėmė jos tyčią nusikalsti, sprendžia, kad jai skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų.

Skirdamas bausmę kaltinamajai V. Š., teismas vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str., ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamosios asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji įvykdė nusikaltimą, kuris įstatymų leidėjo priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kaltinamosios asmenybę, amžių, jos įvykdyto nusikaltimo paskatas ir motyvus, į tai, kad yra viena jos atsakomybę lengvinanti ir viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į tai, jog kaltinamoji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojama teigiamai.

LR BK 54 str. 3 d. nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Teismų praktikoje suformuota, kad LR BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal LR BK 62 str. 1 ar 2 dalis, ir kad, taikydamas LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka LR BK 41 str. 2 d. nubrėžtą bausmės paskirtį ir LR BK 54 str. 2 d. pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė byla Nr. 2K-7-259/2011).

Nors kaltinamajai V. Š. yra pripažinta LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nėra nustatyta kitų būtinų sąlygų šiam straipsniui taikyti, t. y. kad ji savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą, todėl nėra sąlygų taikyti LR BK 62 str. 1 d. nuostatų.

Taikant LR BK 62 str. 2 d., be atsakomybę lengvinančios aplinkybės, reikalaujama, kad būtų bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir būtų nustatyta bent viena iš šių aplinkybių: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Tokių sąlygų nagrinėjamojoje byloje nenustatyta.

LR BK 135 str. 2 d. 3 p. sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teismas pripažįsta tikslinga šiuo atveju taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta LR BK 135 str. 2 d. 3 p. sankcijoje. Kadangi kaltinamoji nei iki šio nusikaltimo padarymo, nei po to jokių kitų nusikalstamų veikų bei administracinių teisės pažeidimų nepadarė, nukentėjusysis iki nusikalstamos veikos padarymo girtavo, nusikalstamos veikos padarymo dieną taip pat girtavo, tai turėjo įtakos konflikto tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo kilimui dėl mažareikšmės priežasties, kaltinamoji rankoje turėtu, o ne specialiai paimtu, peiliu dūrė nukentėjusiajam, o tai, teismo nuomone, rodo, kad padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jos ankstesnio elgesio pasekmė, jos padarytas nusikaltimas atsitiktinis, susiklosčiusių aplinkybių pasekmė, pripažįstama išimtine aplinkybe sudarančia pagrindą taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Dėl civilinio ieškinio

Iš Šiaulių teritorinės ligonių kasos rašto ir pažymos (b.l.29, 32) matyti, kad už S. Š. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei sumokėta 5187,12 Lt, šias išlaidas apmokėjo (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa.

Su kaltinamosios V. Š. nusikalstamos veikos padarymu susijusios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.283 str. l d. numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat LR CK 6.280 str. numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 str. 3 d. l p. numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 str. l p., 31 str. l p. nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 str. l d. 8 p. numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Kaltinamosios V. Š. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 5187,12 Lt žala, nes tokia suma buvo apmokėta už S. Š. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Vadinasi, iš kaltinamosios Valstybinės ligonių kasos naudai priteistinos S. Š. gydymo išlaidos.

Dėl paminėtų priežasčių Valstybinės teritorinės ligonių kasos pareikštas 5187,12 Lt civilinis ieškinys už nukentėjusiojo S. Š. gydymą (b.l. 30-31) tenkintinas visiškai, nes kaltinamoji V. Š. padarė tyčinį nusikaltimą, ir atsiradusi žala turi tiesioginį priežastinį ryšį su jos padaryta nusikalstama veika.

Tai, kad kaltinamoji V. Š. ir Šiaulių teritorinė ligonių kasa sudarė sutartį dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti, ir numatė žalos atlyginimo tvarką, nėra pagrindas civilinį ieškinį atmesti ar palikti nenagrinėtą.

Daiktinis įrodymas - peilis, paimtas 2013 m. birželio 21 d. įtariamosios V. Š. parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l.59-62) ir saugomas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktinių įrodymų saugojimo kameroje (b.l.47,48), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas. Proceso išlaidų byloje nėra.

Teismas remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 1 d. 2 p., 297-298 str., 301-302 str., 303 str. 2 d., 304-305 str., 307-308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. Š. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jai laisvės apribojimo bausmę 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu į bausmės laiką V. Š. įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. birželio 21 d. (1 parą), prilyginant ją dviems laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Priteisti iš V. Š. Valstybinės ligonių kasos naudai 5187,12 (penkis tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt septynis litus ir dvylika centų) S. Š. gydymo išlaidų atlyginimo, išieškojimą vykdant pagal 2013 m. lapkričio 29 d. sutartį, sudarytą tarp V. Š. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Daiktinį įrodymą – peilį, paimtą 2013 m. birželio 21 d. parodymų patikrinimo vietoje metu ir saugomą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktinių įrodymų saugojimo kameroje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.