- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-09
- Bylos Nr.
- 2S-1142-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03722-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- BUAB „Kubas LT“
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolio V. M. ir suinteresuoto asmens kredito unijos „Vilniaus kreditas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-10169-871/2015 pagal pareiškėjo BUAB „Kubas LT“ skundą dėl antstolio V. M. veiksmų, suinteresuoti asmenys: kredito unija „Vilniaus kreditas“, kredito unija „Savas rūpestis“, kuria pareiškėjo skundas patenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas BUAB „Kubas LT“ skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio V. M. 2015 m. sausio 22 d. patvarkymo dalį dėl pasiūlymo perimti turtą, varžytynes paskelbus neįvykusiomis, bei 2015 m. sausio 26 d. patvarkymą dėl turto perėmimo. Nurodė, kad antstolis vykdo notaro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2-13334/14 dėl 842 794,80 Lt išieškojimo iš hipoteka užtikrinto turto (pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) priklausančio pareiškėjui. 2014 m. gruodžio 23 d. antstolis informavo pareiškėją, kad paskelbė įkeisto turto pirmąsias varžytynes, kurių pradžia – 2014 m. gruodžio 23 d. 09:23:32 val., o planuojama pabaiga – 2015 m. sausio 22 d. 09:23:59 val., pradinė turto pardavimo kaina – 880 000 Lt. 2015 m. sausio 22 d. antstolis priėmė patvarkymą dėl neįvykusių varžytynių, kuriuo paskelbė varžytynes neįvykusiomis bei pasiūlė išieškotojams paimti neparduotą turtą, sumokant skirtumą tarp neparduoto turto kainos ir jo daliai tenkančios lėšų sumos bei apie sutikimą raštu per 5 dienas informuoti antstolį. 2015 m. sausio 26 d. antstolis priėmė patvarkymą dėl turto perėmimo, kuriame nurodė, kad yra gautas išieškotojo kredito unija „Vilniaus kreditas“ sutikimas Nr. 15/19 paimti varžytynėse neparduotą turtą, bei išaiškino išieškotojui, kad šis per 30 dienų nuo sutikimo pateikimo turi sumokėti 10 358,26 EUR skirtumą į antstolio depozitinę sąskaitą. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjui UAB „Kubas LT“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartis iškelti bankroto bylą yra įsiteisėjusi. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Minėtoje teisės normoje neįtvirtinta galimybė antstoliui imtis kitų vykdymo veiksmų pagal CPK 719-723 straipsnius, išskyrus turto pardavimą iš varžytynių. Antstolis, priėmęs 2015 m. sausio 22 d. patvarkymą ir paskelbęs varžytynes dėl turto pardavimo neįvykusiomis, neturėjo teisės tęsti vykdymo veiksmų – pasiūlyti išieškotojams perimti varžytynėse neparduotą turtą, priimti 2015 m. sausio 26 d. patvarkymą dėl turto priėmimo, bet privalėjo sustabdyti pareiškėjui priklausančio turto realizavimą. Pareiškėjo manymu, antstolio patvarkymo dalis dėl siūlymo išieškotojui kredito unijai „Vilniaus kreditas“ perimti skolininko turtą bei patvarkymas sumokėti perduodamo turto kainos ir išieškotojo daliai tenkančios lėšų sumos skirtumą yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti.
Antstolis V. M. 2015 m. vasario 2 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį nagrinėti apylinkės teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino – panaikino antstolio V. M. 2015 m. sausio 22 d. patvarkymą dalyje dėl pasiūlymo išieškotojams paimti neparduotą turtą bei 2015 m. sausio 26 d. patvarkymą dėl turto perėmimo.
Teismas konstatavo, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis nesuteikia teisės antstoliui, po nutarties iškelti bankroto bylą skolininkui įsiteisėjimo dienos, per varžytynes neparduotą turtą leisti paimti išieškotojui CPK 719-720 nustatyta tvarka. Teismo nuomone, aiškinant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį priešingai, susidarytų situacija, kai bankroto proceso metu kreditorius, kuris sutinka paimti iš varžytynių neparduotą turtą ir sumokėti skirtumą tarp neparduoto turto kainos ir jo daliai tenkančios lėšų sumos, iš karto gautų savo reikalavimo patenkinimą nekilnojamojo turto pavidalu, kai tuo tarpu kiti kreditoriai turėtų laukti, kol ĮBĮ nustatyta tvarka bus pradėtas realizuoti bankrutuojančios įmonės turtas ir pradėti tenkinti kreditorių reikalavimai. Taigi, toks kreditorius atsidurtų geresnėje padėtyje nei kiti tos pačios eilės kreditoriai, kurie nesutiktų paimti per varžytynes neparduoto turto. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad lėšos, gautos pardavus turtą, pervedamos į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, t. y. patenka į bankrutuojančios įmonės turto masę, iš kurios bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Remiantis antstolio ir suinteresuoto asmens kredito unijos „Vilniaus kreditas“ pateikiamu ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies interpretavimu, kreditoriui sutikus paimti iš varžytynių neparduotą turtą ir sumokėti skirtumą tarp neparduoto turto kainos ir jo daliai tenkančios lėšų sumos, būtent šis kreditorius (paimdamas per varžytynes neparduotą nekilnojamąjį turtą), o ne bankrutuojanti įmonė gautų turtinę naudą. Taigi aiškinant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį, kaip leidžiančią išieškotojui perimti iš varžytynių neparduotą turtą, būtų pažeistas par conditio creditorum (kreditorių lygiateisiškumo) principas bankroto procese, kas, anot teismo, akivaizdžiai prieštarautų minėtos teisės normos paskirčiai bei bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Remiantis teismų praktika, ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį aiškinti taip, kad varžytynes paskelbus neįvykusiomis, antstolis galėtų taikyti CPK 719-723 straipsnyje numatytas pasekmes bei atlikti šiose normose numatytus kitus vykdomuosius veiksmus, negalima. Iki nutarties, priimtos pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, paskelbtoms varžytynėms neįvykus ir dėl to nesant galimybės pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą pervesti į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, todėl antstolis negali toliau atlikti vykdymo veiksmų pagal CPK 719-723 straipsnius (Kauno apygardos teismo 2012-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2621-254/2012). Teismo vertinimu, ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma tik tokiu atveju, kai varžytynės įvyksta ir jų metu parduodamas turtas yra nuperkamas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Antstolis V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmesti. Nurodo, kad teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl antstolio patvarkyme, kuriuo pareiškėjo skundas netenkintas, išdėstytų teisinių argumentų, todėl neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį. Vertinant antstolio teisę pasiūlyti išieškotojui perimti iš varžytynių neparduotą turtą būtina detaliai išnagrinėti Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, jos tikslus bei įstatymų leidėjo valią priimant šią bankrutuojančios įmonės turto realizavimo išlygą. Vykdymo procesas yra detaliai reglamentuotas viešosios teisės normų ir yra skirtas pirmiausia išieškotojo interesams patenkinti; delsiant įvykdyti teismo sprendimą gali būti pažeidžiamos išieškotojo nuosavybės teisės. Ir CPK 754 straipsnyje, ir ĮBĮ 34 straipsnyje yra nustatyta, kad hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia. Vykdomojoje byloje Nr. 0013/14/01459 taip pat yra patenkinami hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, kreditoriai sumoka skirtumą tarp neparduoto turto kainos ir jų daliai tenkančios sumos, todėl teismo argumentas, kad bus pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas bankroto procese bei bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, yra nepagrįstas bei neatitinkantis realios situacijos – bet kokiu atveju hipotekos kreditoriaus reikalavimai patenkinami pirmiausia, todėl tokių reikalavimų patenkinimo atidėjimas neribotam laikui (reikalavimų patenkinimas bankroto procese) reikštų neabejotiną hipotekos kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 metų ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 metų nutartimis, tačiau neįvertino fakto, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostata priimta tik 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1867, siekiant padidinti išieškojimo iš įkeisto turto efektyvumą. Nėra taip pat pagrindo vadovautis Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi, nes joje nustatytos aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms.
Suinteresuotas asmuo kredito unija „Vilniaus kreditas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino LR įmonių bankroto įstatymo ir CPK normas. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje kalbama ne apie varžytynių užbaigimą, o apie turto pardavimo proceso užbaigimą, kuris sistemiškai aiškinant CPK normas susideda iš dvejų varžytynių, įskaitant ir pasiūlymus išieškotojui perimti turtą. Šie etapai yra vientisas turto pardavimo CPK nustatyta tvarka procesas, kurio nutraukimas nesant objektyvių priežasčių pažeistų paties išieškojimo iš įkeisto turto esmę, o kartu reikšmingai pakenktų tiek vykdymo proceso, tiek ir bankroto bylos koncentruotumui bei ekonomiškumui. Net ir teigiant, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje kalbama apie pirmųjų varžytynių užbaigimą, joms neįvykus, pasiūlymas turtą perimti išieškotojui yra neatskiriama pirmųjų varžytynių dalis. Konkrečios ĮBĮ normos taikymas ir aiškinimas negali būti laikomas pažeidžiančiu kreditorių lygiateisiškumo principą, nes teisės aktai gali numatyti specialią tam tikrų kreditorių padėtį ar skirtingą reikalavimų tenkinimą esant atitinkamoms aplinkybėms. Hipotekos kreditoriai priskirtini atskirai kreditorių kategorijai, jiems nustatytos specialios reikalavimų tenkinimo sąlygos bei tvarka, todėl jų reikalavimų tenkinimas iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius niekaip nepažeidžia kreditorių lygiateisiškumo principo. Teismo pateiktas teisės normos aiškinimas tik dirbtinai ir be pagrindo užvilkintų išieškojimo ir bankroto procesus, sukeltų žalą tiek hipotekos kreditoriui, tiek ir kitiems bankrutuojančios įmonės kreditoriams. Negalima taip pat sutikti su teismo aiškinimu, kad lėšos, gautos pardavus turtą, patenka į bankrutuojančios įmonės turto masę, iš kurios bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Iš hipoteka įkeisto turto pirmiausia yra tenkinamas hipotekos kreditoriaus reikalavimas, o kitų kreditorių reikalavimai tenkinami tik iš likusios sumos. Pareiga antstoliui baigti pradėtą turto pardavimą, įskaitant pasiūlymą perimti neparduotą turtą, buvo numatyta siekiant išvengti tapačių veiksmų pakartotinio atlikimo ir proceso vilkinimo, tuo tarpu teismo pateikiamas normos aiškinimas prieštarauja abiem šiems tikslams ir neturi jokio objektyvaus pagrindimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskiruosius skundus pareiškėjas BUAB „Kubas LT“ ginčija atskirųjų skundų pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad CPK 700 straipsnyje yra įtvirtintos trys specialiosios turto realizavimo formos: turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui, o ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta tik viena iš nurodytų specialiųjų turto realizavimo formų. Šioje teisės normoje pabrėžiama, kad iš parduoto turto gautos lėšos, atskaičius vykdymo išlaidas, bet kuriuo atveju turi būti pervedamos bankrutuojančiai įmonei. Taigi nei ĮBĮ, nei CPK nenumato išimčių, suteikiančių antstoliui teisę disponuoti bankrutuojančiai įmonei priklausančiu turtu, išskyrus piniginių lėšų pervedimą į bankrutuojančios įmonės sąskaitą pagal ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį. Apeliantų nurodyti argumentai dėl netinkamo teismų praktikos taikymo yra visiškai nepagrįsti, kadangi teismas vadovavosi teismų praktika tik ta apimtimi, kiek buvo išaiškintas ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies ir CPK 719-723 straipsnių taikymo santykis. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, reiškia tik tuos veiksmus, kuriuos jis privalo atlikti vadovaudamasis CPK 716-717 straipsniais. Nutartis dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo buvo priimta 2014 m. gruodžio 23 d., todėl apeliantų argumentai, kad iš varžytynių parduodamas turtas nebuvo areštuotas, yra visiškai nepagrįsti. Aplinkybė, kad hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai bankroto proceso metu tenkinami pirmiausia, nesudaro prielaidų teigti, kad įmonės bankroto proceso metu hipotekos kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami ne ĮBĮ nustatyta tvarka. Nei ĮBĮ, nei CPK nereglamentuoja kitų išimčių, kuriomis remdamasis antstolis galėtų vykdyti bankroto administratoriui pavestas funkcijas ir tiesiogiai perduoti bankrutuojančios įmonės turtą kreditoriams. Taigi apeliantai nepagrįstai plečiamai aiškina ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatas bei nepagrįstai prioritetą teikia CPK, o ne ĮBĮ.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai tenkinami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikinti kaip neteisėti antstolio patvarkymai (jų dalys) dėl pasiūlymo hipotekos kreditoriui perimti varžytynėse neparduotą įkeistą turtą bei turto perėmimo. Byloje keliami klausimai, susiję su Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 4 dalies aiškinimu ir taikymu.
Byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 23 d. antstolis paskelbė skolininkui UAB „Kubas LT“ priklausančio, hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto pirmąsias varžytynes. Ginčijamu 2015 m. sausio 22 d. patvarkymu antstolis paskelbė pirmąsias varžytynes neįvykusiomis bei pasiūlė išieškotojams perimti iš varžytynių neparduotą nekilnojamąjį turtą. Ginčijamu 2015 m. sausio 26 d. patvarkymu antstolis išaiškino išieškotojui kredito unijai „Vilniaus kreditas“ pareigą sumokėti perduodamo turto kainos ir išieškotojo daliai tenkančios lėšų sumos skirtumą.
Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 4 d. Panevėžio apygardos teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, bankroto byla iškelta 2014 m. gruodžio 23 d., nutartis įsiteisėjo 2015 m. sausio 2 d.
ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėta nuostata apima tik turto pardavimo iš varžytynių atvejus (t. y. kai varžytynės įvyksta ir turtas yra parduodamas), o antstolis bei išieškotojas įrodinėja, kad antstolis, remdamasis šia nuostata, taip pat turi teisę siūlyti išieškotojui perimti iš varžytinių neparduotą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantų argumentams, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kuri panaikinama.
Kaip teisingai nurodo apeliantai, vertinant antstolio teisę pasiūlyti išieškotojui perimti iš varžytynių neparduotą turtą būtina detaliai ir sistemiškai išanalizuoti Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, jos tikslus bei įstatymų leidėjo valią priimant šią bankrutuojančios įmonės turto realizavimo išlygą.
Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje kalbama ne apie varžytynių užbaigimą, o apie turto pardavimo proceso užbaigimą, kuris sistemiškai aiškinant Civilinio proceso kodekso normas susideda iš dvejų varžytynių, įskaitant ir pasiūlymus išieškotojui perimti turtą. Šie etapai yra vientisas turto pardavimo CPK nustatyta tvarka procesas, kurio nutraukimas nesant objektyvių priežasčių pažeistų paties išieškojimo iš įkeisto turto esmę, o kartu neigiamai paveiktų tiek vykdymo procesą, tiek ir bankroto bylos eigą, neatitiktų ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (tokiu atveju išieškojimo procesas nepagrįstai išbrangtų, taptų neekonomiškas tiek laiko, tiek kitų sąnaudų prasme, nes kiltų poreikis administruoti įkeistą turtą, nustatyti jo kainą, skelbti naujas varžytynes ir pan.), o kartu pažeistų privilegijuoto hipotekinio kreditoriaus teises ir teisėtus interesu. Tokią išvadą suponuoja ir Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Akivaizdu, jog hipotekinis kreditorius yra privilegijuotas kreditorius, nes specialusis teisės aktas – Įmonių bankroto įstatymas – nustato specialią reikalavimų iš įkeisto turto tenkinimo eilę ir tvarką, todėl įkeitimu užtikrintų kreditorių reikalavimų tenkinimas iš įkeisto turto pirmiau už kitų kreditorių reikalavimus nėra laikomas kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, o pripažįstamas specialiuoju reguliavimu, kuris turi prioritetą prieš kitas Įmonių bankroto įstatymo nuostatas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad egzistuoja pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo BUAB ,,Kubas LT“ skundą dėl antstolio veiksmų atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo BUAB ,,Kubas LT“ skundą dėl antstolio veiksmų atmesti.