Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. A. ieškinį atsakovei R. G. dėl išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės išlaikymą po 200 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Nurodė, kad atsakovė R. G. (K.) yra dukra iš pirmosios santuokos. Ieškovė šiuo metu gauna senatvės pensiją, sutuoktinis taip pat yra pensijinio amžiaus, gaunamų pajamų, vidutiniškai 68,70 Eur per mėnesį, neužtenka net elementariems poreikiams tenkinti. Nekilnojamojo turto neturi, ieškovės vardu yra registruotos dvi transporto priemonės: 18 metų senumo VOLVO V40 ir 12 metų senumo automobilis CITROEN C4. Su vyru gyvena draugų bute (duomenys neskelbtini) (draugai šiuo metu išvykę į užsienį), kito būsto, kur galėtų prisiglausti, neturi, išsinuomoti negali dėl nepatenkinamos materialinės padėties. Be to, su sutuoktiniu rūpinasi neįgaliu sutuoktinio sūnumi iš pirmosios santuokos R. A.. Ieškovės nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą reikalauti iš dukters (atsakovės) teikti ieškovei išlaikymą. Atsakovė yra darbinga, dirba finansininke.

2. Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini). Ieškovės tėvai: motina N. A., tėvas K. K.. Gimus atsakovei, tėvas atliko būtinąją karinę prievolę tarybinėje armijoje. Atsakovei yra žinoma, kad jai gimus, jos motina vedė su santuoka nesuderinamą gyvenimo būdą, todėl tėvų santuoka iširo. Santuoka tarp tėvų nutraukta (duomenys neskelbtini). Po santuokos nutraukimo atsakovė liko gyventi su motina. Motina apie (duomenys neskelbtini) ištekėjo už N. A. (N. A.). Antroje ieškovės santuokoje gimė trys vaikai: (duomenys neskelbtini) gimė dvyniai, dukra E. L. A. ir sūnus R. A., (duomenys neskelbtini) gimė sūnus N. A. (N. A.). E. A. ir N. A. yra sveiki, dirbantys asmenys ir gali savimi pasirūpinti, o R. A. yra neįgalus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.206 straipsnyje numatyta, kad teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Nurodė, kad ieškovė nesirūpino, neauklėjo ir neprižiūrėjo atsakovės. Būtent šiuo pagrindu, kad ieškovė vengė pareigų atsakovei būnant nepilnamete, atsakovė atleistina nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingą motiną. Nors atsakovė užaugo kartu su motina, išskyrus tai, kad motina su patėviu tenkino tik minimalius fiziologinius atsakovės poreikius, kaip maistas, rūbų nupirkimas, motina su atsakove sistemingai elgėsi žiauriai, nesudarė palankių sąlygų jai visapusiškai vystytis, neparengė savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tiek motina, tiek patėvis nuolatos nepilnametės atsakovės atžvilgiu naudojo psichologinį bei fizinį smurtą. Atsakovei lankant ugdymo įstaigą (mokyklą), ieškovė bei jos sutuoktinis už blogesnį pažymį atsakovę pririšdavo prie stalo, mušdavo sagtimi ar viela, vadino necenzūriniais žodžiais bei žemino jos orumą. Atsakovės atžvilgiu smurtą naudojo ne tik motina, bet ir patėvis motinos akivaizdoje. Namuose nebuvo sudaromos sąlygos mokymuisi, kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro jėga versdavo atlikti su jų verslu susijusius paruošiamuosius darbus, už prieštaravimą bausdavo diržu ar kietu daiktu žalodavo rankas, neatsižvelgdavo į mokykloje užduotus namų ruošos darbus. Žiaurus elgesys pasireiškė ir tuo, kad patėvis nuolatos seksualiai priekabiavo. Visa tai buvo žinoma ir motinai, tačiau į tai ji žiūrėjo atmestinai, nesiėmė jokių veiksmų, kad nutraukti smurtą, seksualinį priekabiavimą nepilnametės dukters atžvilgiu. Atsakovė turi didelius finansinius įsipareigojimus: paskolas banke, draudimų įmokas, sūnaus lavinimo bei kitas būtinas išlaidas. Atsakovės nuomone, nors ieškovė nurodo, kad jos gaunamos pajamos per mėnesį yra vidutiniškai 68,70 Eur, tikėtina, jog ji turi pajamų, kurių nenurodo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės R. G. ieškovei N. A. išlaikymą po 100 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė N. A. (buvusi K.) ir atsakovė R. G. yra motina ir dukra, atsakovės tėvas yra K. K.. Ieškovė kartu su N. A. (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką (duomenys neskelbtini) rajono CMS. Ieškovė kartu su sutuoktiniu N. A. santuokoje susilaukė trijų vaikų: E. L. A. ir sūnaus R. A., kuris nuo vaikystės yra neįgalus, gyvena (duomenys neskelbtini) socialinės globos namuose, sūnaus N. N. A..

5. Teismo vertinimu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių paaiškinimus, jog ieškovė kaip motina atsakovės neprižiūrėjo, ja nesirūpino, kad ieškovė žinojo apie atsakovės patėvio seksualinį priekabiavimą, atsakovės atžvilgiu naudojamą fizinį ir psichologinį smurtą. Kita vertus, pati atsakovė nurodė, kad ieškovė ją rengdavo, slaugydavo, kai ši sirgdavo, išleisdavo į gimtadienius, stovyklas ir pan. Todėl remtis atsakovės parodymais apie jos atžvilgiu naudojamą smurtą, seksualinį priekabiavimą - nėra pagrindo. Be to, nelabai suprantama kodėl, jeigu, anot atsakovės, jos atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, seksualinis priekabiavimas, atsakovė apie tai neprasitarė savo tikram biologiniam tėvui K. K., ar kaimynei liudytojai Z. M.. Teismas sprendė šių liudytojų parodymais nesiremti, nes jie jokių aplinkybių apie atsakovės atžvilgiu naudojamą fizinį, psichologinį smurtą ar seksualinį priekabiavimą nematė ir žino tik iš atsakovės žodžių.

6. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, atsakovei neįrodžius, jog ieškovė vengė atlikti savo motinos pareigas ar savo motinos pareigas atliko priešingai atsakovės kaip nepilnamečio vaiko interesais, įvertinęs šalių turtinę padėtį, gaunamas pajamas, turimą turtą, šeiminę padėtį, atsakovės kreditorinius įsipareigojimus, mokėtinų kas mėnesį mokesčių sumą, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė turi vieną nepilnametį vaiką, kurį turi išlaikyti, kad ieškovė yra pensininkė, jai reikalinga parama, jog jokių įrodymų, kad ieškovę išlaiko kiti jos du pilnamečiai vaikai, ieškovė nepateikė, jog ieškovė, turi teisę kreiptis dėl išlaikymo priteisimo ir iš kitų dviejų darbingų, pilnamečių jos vaikų, ieškinį tenkino iš dalies.

III. Apeliacinio skundo argumentai

7. Atsakovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais :

7.1. Apeliantės nuomone, teismas nevertino akivaizdžiai melagingų ieškovės paaiškinimų, taip pat įrodymų dėl smurto, seksualinės prievartos atsakovės atžvilgiu. Ieškovė teismui pateikė tiesos neatitinkančius faktus apie jos šeimos gyvenimą, santykius su atsakove, finansinę padėtį, kurie neigiamai charakterizuoja ieškovę kaip motiną. Ieškovė, siekdama įrodyti sunkią materialinę padėtį, ieškinyje nurodė tiesos neatitinkančias aplinkybes. Ieškovė teigė, kad su savo vyru N. A. rūpinasi neįgaliu sūnumi R. A., kuris yra ir buvo atiduotas į (duomenys neskelbtini) globos namus, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė išlaikymo savo sūnui R. neteikė ir neteikia. Ieškovė savo sūnaus, gyvenančio globos namuose, nėra lankiusi nuo 1994 m. vasario 10 d. Ieškovė ir jos sutuoktinis 2005 m. lapkričio 26 d. pareiškimu atsisakė savo sūnaus R. A.. Ieškovė taip pat melavo apie santuokos nutraukimo aplinkybes, apie atsakovės vairuotojo pažymėjimo gavimo aplinkybes.

7.2. Apeliantė užaugo smurtinėje aplinkoje, nuolatos buvo išnaudojama, traumuojama tiek fiziškai, tiek emociškai savo patėvio N. A. (A.). Atsakovė patyrė patėvio seksualinę prievartą. Nors smurtą atsakovė pagrinde patirdavo iš patėvio pusės, tačiau motina tokį elgesį su nepilnamete atsakove toleravo, nesiėmė priemonių nutraukti smurtą, nuolatinį fizinių bausmių taikymą, juo labiau - seksualinę prievartą. Toks motinos neveikimas taip pat traktuotinas kaip žiaurus elgesys su atsakove, kuris paliko psichologines traumas visam gyvenimui. Bendravimas su motina nutrūko jai tapus pilnamete ir išėjus iš namų.

7.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ieškovė privalėjo pateikti pilną informaciją apie turimą turtą, pinigines lėšas bankuose savo ir savo sutuoktinio. Teismui paskutinio posėdžio metu buvo pateiktas įrodymas, kad N. A. (A.) turi sąskaitą Ispanijos banke. Tai patvirtina, jog ieškovė gyvena Ispanijoje ir, tikėtina, turi pragyvenimo šaltinį, kurį nuo teismo slėpė. Akivaizdu, kad tikra ieškovės ir jo sutuoktinio turtinė padėtis yra nežinoma. Apeliantės nuomone, ieškovė pati kalta dėl esamos turtinės padėties, nes nesirūpino būsima senatvės pensija.

7.4. Apeliantės nuomone, vertinant visą bylos medžiagą visumoje – šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, darytina išvada, kad ieškovė vengė tinkamai atlikti savo pareigas nepilnametei atsakovei. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas turėjo pagrindą taikyti CK 3.206 straipsnio 1 dalį, konstatuoti, kad ieškovė vengė tinkamai atlikti savo pareigas nepilnametei atsakovei, ir ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, nenustatęs absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

9. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės išlaikymą po 200 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, įvertinęs ginčo šalių turtinę padėtį, gaunamas pajamas, turimą turtą, šeiminę padėtį, priteisė iš atsakovės ieškovei išlaikymą po 100 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė, jog ieškovė vengė atlikti savo motinos pareigas ar savo motinos pareigas atliko priešingai atsakovės kaip nepilnamečio vaiko interesais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

10. Apeliaciniu skundu atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo pagrindu, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nevertino akivaizdžiai melagingų ieškovės paaiškinimų, įrodymų dėl smurto, seksualinės prievartos atsakovės atžvilgiu. Apeliantė teigia, kad užaugo smurtinėje aplinkoje, nuolatos buvo išnaudojama, traumuojama tiek fiziškai, tiek emociškai savo patėvio, patyrė patėvio seksualinę prievartą.

11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.205 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais, t. y. savo veiksmais jiems visapusiškai padėti, juos paremti, taip pat teikti deramą išlaikymą. Kuomet asmenys šios pareigos tinkamai savo noru neatlieka, tuomet teisė į išlaikymą yra ginama teismine tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju priteisiant ir išieškant iš pilnamečio vaiko, atsižvelgus į jo turtinę padėtį, tėvams reikalingą išlaikymo dydį. CK 3.206 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Kaip teisingai nurodė, pirmosios instancijos teismas, ši norma įtvirtina teismo nuožiūros teisę, t. y. teisę, o ne pareigą atleisti vaikus nuo pareigos išlaikyti tėvus. Vengimas atlikti pareigas nepilnamečiams vaikams gali pasireikšti vengimu juos išlaikyti, auklėti ir jais rūpintis ir panašiai. Tačiau vengimas vykdyti pareigas vaikams turi būti kaltas. Aplinkybę, kad išlaikymo reikalaujantys tėvai vengė vykdyti pareigas vaikams, turi įrodyti atsakovas.

12. Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

13. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė nepateikė pakankamų įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė kaip motina atsakovės neprižiūrėjo, ja nesirūpino, kad ieškovė žinojo apie atsakovės patėvio seksualinį priekabiavimą prie atsakovės (jei toks ir buvo) atsakovės atžvilgiu naudojamą fizinį ir psichologinį smurtą. Apeliantė teigia, jog liudytojos Z. M. parodymai patvirtina jos nurodytas aplinkybes dėl patirto smurto, patėvio seksualinės prievartos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios liudytojos parodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nesiremti jos parodymais, nes liudytoja asmeniškai atsakovės atžvilgiu naudojamo fizinio, psichologinio smurto ar seksualinio priekabiavimo nematė, o apie galimas įrodinėjamas aplinkybes žino tik iš atsakovės žodžių. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, išskyrus apeliantės parodymus, jog atsakovės atžvilgiu buvo naudojamas smurtas ir tuo labiau seksualinis priekabiavimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomomis aplinkybėmis dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai vertintų byloje esančių įrodymų.

14. Ginčo atveju nenustatyta, jog ieškovė nesirūpino, neauklėjo atsakovės ar netinkamai atliko motinos pareigas. Pažymėtina, jog atsakovė pati nurodė, kad ieškovė atsakovę augino, rengdavo, slaugydavo, kai ji sirgdavo, išleisdavo į gimtadienius, stovyklas ir pan. Tai, jog, pasak apeliantės, ji buvo verčiama dirbti pradėtame ieškovės dirbtinių gėlių versle, taip pat nepatvirtina, jog ieškovė vengė atlikti savo pareigas nepilnametei atsakovei. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog teismas turėjo pagrindą taikyti CK 3.206 straipsnio 1 dalį ir ieškinį atmesti, yra nepagrįstas.

15. Apeliantės argumentas, kad tikra ieškovės ir jos sutuoktinio turtinė padėtis yra nežinoma, nes pasak apeliantės, ieškovė, tikėtina, turi kitų pragyvenimo šaltinių, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog ieškovės sutuoktinis turi sąskaitą Ispanijos banke neleidžia daryti išvados, jog ieškovė nuo teismo slėpė savo tikrąją turtinę padėtį. Įvertinus byloje esančius įrodymus apie ieškovės turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovei reikalinga parama.

16. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

17. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.