Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Paštuolis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. V. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo G. V. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2013-11-15 nutarimu G. V. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau–ATPK) 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir nubaustas 8000 (aštuonių tūkstančių) litų bauda.

Skunde taip pat prašoma kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Taisyklių atitikties Įstatymui. Šis prašymas buvo reiškiamas ir pirmos instancijos teisme, tačiau teismas dėl jo visiškai nepasisakė. Įstatymas numato, jog kliento tapatybė gali būti nustatyta tiek šiam fiziškai dalyvaujant, tiek ir fiziškai nedalyvaujant, kliento tapatybę galima tikrinti remiantis dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Tuo tarpu Taisyklės įpareigoja tikrinti asmens duomenis tik iš asmens dokumentų. Toks prieštaravimas tarp Įstatymo ir Taisyklių vertinamas kaip legislatyvinė omisija (teisės spraga), kuri yra pakankamas pagrindas tokį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai arba kitam aukštesnės galios teisės aktui. Pažymima, kad Taisyklėse numatytas reglamentavimas prieštarauja ne tik Įstatymui, bet ir teisėtų lūkesčių principui.

Skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti senatį. Pirmos instancijos teismas, apelianto nuomone, neteisingai ir nepagrįstai nustatė, kad byloje nėra pagrindo taikyti senatį. Pagal byloje nustatytą įvykių chronologiją atskleidžia, kad FNTT žinojo apie Bendrovės vykdomą kliento tapatybės nustatymo procedūrą nuo 2009 m., tačiau nesiėmė jokių veiksmų ir formavo Bendrovės teisėtus lūkesčius, kad tokia tapatybės nustatymo tvarka yra leistina. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad FNTT pareigūnams buvo žinoma, kad tokia asmens tapatybės nustatymo tvarka vykdoma ir toliau, tačiau toks motyvas nepaneigia, kad FNTT pareigūnams dar 2009 m. tapo žinoma Bendrovės vykdoma klientų identifikavimo tvarka, patys FNTT atstovai tokią tvarką aprašė 2009-03-31 patikrinimo akte, kuriame jokių pastabų dėl tokios tikrinimo tvarkos neturėjo. Esant trunkamam teisės pažeidimui administracinė nuobauda gali būti skiriama per 6 mėn. nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, todėl bet kuriuo atveju nuobaudos paskyrimo terminas jau yra pasibaigęs. Šiuo atveju Bendrovės vadovas buvo nubaustas dėl veiksmų, apie kuriuos FNTT ne tik žinojo, bet ir laikė juos teisėtais, tačiau vėliau savo nuomonę dėl asmens tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu tvarkos pakeitė tuo pažeidė teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Skunde pabrėžiama, kad šiuo atveju bendrovė savo veiklą vykdė vadovaudamasi Įstatymu, todėl sankcijos jai buvo pritaikytos nesant tam jokio pagrindo. Ta aplinkybė, kad po kurio laiko FNTT nuomonę dėl klientų tapatybės nustatymo procedūrų pakeitė, nėra pagrindas nubausti. Be to, teismas net nesiaiškino, ar pažeidimas yra formalus, ar realiai buvo padaryta žala teisiniam gėriui.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM direktorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2013-11-15 nutarimą palikti nepakeistą ir G. V. apeliacinio skundo netenkinti.

G. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliaciniame skunde ginčijamas klausimas dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalį. Skunde nesutinkama su teismo išvadomis, kad G. V. padarė administracinį teisės pažeidimą ir nurodoma, kad jis dėl šio pažeidimo yra nubaustas nepagrįstai, kadangi klientų tapatybės nustatymas buvo atliekamas laikantis nustatytų reikalavimų. Apelianto įsitikinimu šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turėjo būti nutraukta, kadangi yra pasibaigę administracinės nuobaudos paskyrimo terminai.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl apelianto kaltės padarius LR ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas LR ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis įrodyta, jog G. V., būdamas UAB „ (duomenys neskelbtini) “ generaliniu direktoriumi, neužtikrino, kad būtų vykdomi Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatyti reikalavimai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. V. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar keisti arba naikinti ginčijamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, papildomai patikrinęs skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutarimą, taip pat nenustatė.

Nustatyta, kad G. V. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Atsakomybę pagal minėtą straipsnį užtraukia Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimas. ATPK 172¹⁴ straipsnis yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, kuriuose yra apibrėžta šio administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Šiuo atveju nukreipiama į Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, kuriame įtvirtintų normų pažeidimas ir užtraukia administracinę atsakomybę pagal minėtą straipsnį. Nors G. V. tiek nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde kategoriškai tvirtino, kad minėto Įstatymo normų jis nepažeidė, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai šią jo versiją paneigia. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia skolinimo paslaugas, įskaitant nuotolinį skolinimą ir skolinimą vartotojams. Viena iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamų skolinimo paslaugų yra skolinimas klientui tiesiogiai nedalyvaujant, t. y teikiant paraiškas kreditui gauti internetu. Tokiu atveju, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami klientui fiziškai nedalyvaujant, kaip nustatyta šiuo atveju, privalomai taikomas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas (Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš to išeina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, pradėdama dalykinius santykius su klientu, kuris fiziškai nedalyvauja, turėjo taikyti sustiprintam kliento tapatybės nustatymui keliamus reikalavimus, t. y. kliento tapatybę nustatyti ne tik naudojant įprastas kliento tapatybės nustatymo priemones (būdus), bet ir taikyti vieną ar kelias papildomas klientų tapatybės nustatymo priemones.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2008-09-24 nutarimu Nr. 942 patvirtintų kriterijų yra prieštaravimų, kadangi nutarime yra nustatyta tokių reikalavimų kliento tapatybei nustatyti, kurių nėra įstatyme, aukštesnysis teismas su tuo nesutinka. Minėtame įstatyme yra numatyti bendri reikalavimai skirti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimui, priežiūrai ir kontrolei užtikrinti. Pačiame įstatyme yra aiškiai nurodyta, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo ir kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo tvarką nustato Vyriausybė (9 straipsnio 14 dalis). Vyriausybė taip pat nustato tvarką bei kriterijus, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančių mažą arba didelę pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę (10 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, taikydama sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, turėjo taikyti ne tik bent vieną iš papildomų priemonių, įtvirtintų įstatyme, tačiau kliento tapatybę nustatyti taikant ir bendruosius kliento tapatybės nustatymo reikalavimus, apibrėžtus nutarime, kuriame nurodyta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai, Įstatymo numatytais atvejais privalantys nustatyti kliento tapatybę, reikalauja iš kliento–fizinio asmens dokumentų, kuriuose yra tam tikri duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, nuotrauka, parašas), patvirtinantys jo tapatybę. Ta aplinkybė, kad nustatant klientų tapatybę jie tiesiogiai nedalyvauja, nuo šios pareigos įmonės neatleidžia, kadangi tiek Vyriausybės nutarime, tiek pačios įmonės direktoriaus patvirtintose Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklėse yra nurodyta, kad kliento tapatybės nustatymo reikalavimai vienodai taikomi visiems klientams–tiek tiems, kurie tiesiogiai kreipiasi į finansų įstaigas ar kitą subjektą, tiek tiems, kurių sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybe (nutarimo 10 punktas, 1 t. b. l. 104). Sutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad nustatant kliento tapatybę šiam fiziškai nedalyvaujant, gauti jo asmens dokumento originalą ir pasidaryti jo kopiją nėra galimybės, tačiau ši aplinkybė Įstatyme yra aptarta finansų įstaigai ar kitam subjektui suteikiant teisę iš trečiosios šalies, šiuo atveju–banko, reikalauti pateikti dokumentų, susijusių su naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju (įstatymo 13 straipsnio 5 dalis), kuriuos trečiosios šalys privalo turėti.

Pažymėtina tai, kad skunde nurodomi tapatybės nustatymo kriterijai (vardas, pavardė, asmens kodas ar kita unikali simbolių seka, skirta asmeniui identifikuoti), kurie, apelianto nuomone, yra pakankamai fiziškai tapatybės nustatyme nedalyvaujančio subjekto tapatybei nustatyti, yra taikomi nustatant ne kliento, o naudos gavėjo, kuris ne visais atvejais gali sutapti su klientu, tapatybę. Taikant sisteminį teisės normų aiškinimo metodą galima pagrįstai tvirtinti, kad turi būti nustatoma ir kliento ir naudos gavėjo, kuris su klientu gali ir sutapti, ir nesutapti, tapatybė.

Įvertinant tai, kad tam tikrą sritį reglamentuojantys įstatymai taikomi visa apimtimi ir negalima tokia teisinė situacija, kai palankios įstatyminės normos yra taikomos, o nepalankios ar konkrečius įpareigojimus nustatančios – ignoruojamos, pripažįstama, jog G. V. padarė formaliai ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymius atitinkančią veiką, todėl pirmos instancijos teismo pripažintas kaltu ir nubaustas pagrįstai. Pažymima, kad ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje įtvirtina formali administracinio teisės pažeidimo sudėtis, todėl neigiamų padarinių kilimas nėra būtina sąlyga administracinei atsakomybei kilti. Administracinei atsakomybei kilti užtenka fakto, kad buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų.

Aukštesnysis teismas nepagrįstais laiko apeliacinio skundo motyvus dėl senaties termino taikymo. Administracinės nuobaudos skyrimo terminai apibrėžti ATPK 35 straipsnyje. Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui–per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. ATPK 35 straipsnyje numatytų terminų paskirtis garantuoti, kad administracinė nuobauda būtų skiriama per protingą laiką nuo veikos padarymo. Tik tokiu atveju administracinė nuobauda gali pasiekti tikslus, kurių siekiant ji yra skiriama. Nuobaudos skyrimo terminai kartu yra ir trauktino atsakomybėn asmens garantija, turinti užtikrinti, kad byla būtų išsprendžiama per protingą laiką, ir taip saugoti asmenį nuo pernelyg ilgo persekiojimo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, jei administracinės nuobaudos skyrimo terminai yra pasibaigę, administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas–bylos teiseną nutraukti. Kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 straipsnyje numatyti terminai, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 straipsnio 7 punktas).

Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju FNTT jau nuo 2009 m. buvo žinoma apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą klientų tapatybės nustatymo procedūrą, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų, vadovas buvo nubaustas tik dėl vidinių tvarkų, numatančių įtartinas ir neįprastas pinigines operacijas, nebuvimo. Administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas praėjus daugiau kaip ketveriems metams po to, kai FNTT tapo žinoma apie kliento tapatybės nustatymo procedūrą per elektroninę bankininkystę, todėl bet kuriuo atveju šešių mėnesių terminas, per kurį turi būti paskirta administracinė nuobauda, jau yra pasibaigęs. Aukštesniojo teismo vertinimu pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias administracinės nuobaudos skyrimo terminus ir senaties terminą taikyti atsisakė pagrįstai. Apie tai, kad kliento tapatybės nustatymo procedūros gali būti atliekamos netinkamai, kad gali būti pažeidžiami teisės aktai, netinkamai vykdomi Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimai, FNTT tapo žinoma tik tada, kai iš fizinio asmens sąskaitos buvo paimtas greitasis kreditas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam nežinant, t. y. 2013-05-23. Šioms aplinkybėms nustatyti 2013-06-20 buvo atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimas, kurio metu ir buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesilaiko fiziškai tapatybės patikrinime nedalyvaujančio asmens tapatybei patikrinti nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su žemesniojo teismo motyvais, kad šioje byloje administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada buvo konkrečiai nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ netinkamai taiko kliento tapatybės nustatymo procedūras, t. y. 2013-06-20. Pažymima, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus tvarkose niekur nebuvo nurodyta, kad įstaiga, pradėdama kliento tapatybės nustatymą, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami klientui fiziškai nedalyvaujant, kaip pagrindinę klientų tapatybės nustatymo priemonę naudos tik mokėjimo nurodyme esančią informaciją, LR Gyventojų registro tarnyboje, UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje ir kitose duomenų bazėse esančią informaciją. Priešingai, Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklėse kliento tapatybės nustatymo tvarka aptarta detaliai ir toje tvarkoje aiškiai nurodyta, kad mokėjimo pavedimas iš kredito įstaigos yra priskiriamas tik prie vienos iš papildomų sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonių ir vienodi reikalavimai taikomi nustatant tiek fiziškai tapatybės nustatyme dalyvaujančio, tiek nedalyvaujančio asmens tapatybei nustatyti. FNTT neturėjo pagrindo manyti, kad šia tvarka nėra vadovaujamasi. Konstatuojama, kad skundžiamo nutarimo, kuriuo G. V. buvo paskirta administracinė nuobauda, priėmimo dieną administracinės nuobaudos skyrimo terminas, numatytas ATPK 35 straipsnyje, nebuvo pasibaigęs.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti prašymai dėl kreipimosi į VMI, FNTT, „Sodrą“, komercinius bankus, ESTT, LR Konstitucinį teismą, aukštesniojo teismo nuomone yra pertekliniai ir nepagrįsti. Apygardos teismas tarp Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2008-09-24 nutarimu Nr. 942 patvirtintų kriterijų esminių prieštaravimų, pažeidžiančių teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principus neįžvelgia, teisiniai santykiai įstatymo leidėjo yra reglamentuoti pakankamai aiškiai ir nuosekliai. O ta aplinkybė, kad Lietuvos teisės aktuose, skirtuose reglamentuoti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones, kai kurios normos yra griežtesnės, negu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose, nėra pagrindas konstatuoti, kad tarp Lietuvos ir ES norminių aktų yra esminių prieštaravimų, kadangi teisę įtvirtinti griežtesnį reglamentavimą nacionalinės teisės normose ES direktyvos palieka pačioms valstybėms narėms.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 ¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.