Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. ir jo įgaliotų atstovų advokatų Pauliaus Astromskio ir Rimanto Simaičio prašymą administracinio teisės pažeidimo byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 8000 Lt bauda. G. V. nubaustas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi ir privalėdamas organizuoti kasdienę bendrovės veiklą bei atsakyti už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose numatytų pareigų vykdymą, būdamas paskirtas vadovaujančiu asmeniu, kuris organizuoja Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme (toliau – ir PPTFPĮ) nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą, nevykdė šių reikalavimų: iki 2013 m. birželio 20 d. UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo atliktas tinkamas klientų tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius su klientais jiems fiziškai nedalyvaujant, nebuvo daromos ar iš trečiosios šalies gaunamos kliento asmens tapatybės dokumentų kopijos. Tai patvirtinantys atvejai – D. L., I. K., O. Š., P. M. klientų bylos. Šiais veiksmais G. V. pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 11 dalį, 14 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2008 m. rugsėjo 24 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintų Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.5, 8, 10, 21 punktus, UAB (duomenys neskelbtini) Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 2.1.1, 2.5, 2.7, 2.11, 4.1, 4.2 punktus.

Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. vasario 6 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. ir jo įgaliotų atstovų advokatų P. Astromskio bei R. Simaičio prašymas ir atnaujinta administracinio teisės pažeidimo byla.

Pareiškimu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. V. ir jo įgalioti atstovai advokatai P. Astromskis ir R. Simaitis prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą ir Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikti išaiškinimus: ar pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/30/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui leistina nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, kai šis asmuo fiziškai nedalyvauja tapatybės patikroje, pagal unikaliai konkretų fizinį asmenį identifikuojančią duomenų rinkmeną (vardas, pavardė ir unikalus asmens identifikacinis kodas), kuri gaunama iš kitos kredito įstaigos, anksčiau atlikusios tapatybės patikrą laikantis minėtoje direktyvoje nustatytos tvarkos, kartu gaunant šio asmens sąskaitos kitoje kredito įstaigoje rekvizitus, jeigu pirmas mokėjimas šiam klientui ar naudos gavėjui atliekamas į šią sąskaitą ir jeigu asmens tapatybė nustatoma turint vartojimo paskolos iki 1000 eurų suteikimo tikslą; ar nustačius kliento ir naudos gavėjo tapatybę aukščiau nurodytu atveju ir būdu, dar yra būtina papildomai gauti ir saugoti tokio kliento ar naudos gavėjo asmens dokumento kopiją. Tuo atveju, jei teismas manytų, kad Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintų Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių redakcija, galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., turi būti taikoma ir tais atvejais, kai tapatybė nustatoma klientui fiziškai nedalyvaujant, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintų Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių redakcijos, galiojusios iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., 3 punktas ta apimtimi, kiek jame reikalaujama kliento tapatybei nustatyti asmens dokumentų, 8 punktas ta apimtimi, kiek jame yra numatyta, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti tik dokumentų originalai, neprieštarauja Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 8 daliai, 11 straipsnio 2 daliai, 13 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 46 straipsniui ir konstituciniams teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Pareiškėjai teigia, kad teismai netyrė bendrovės vadovo argumentų dėl mažos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmės bei supaprastintos asmens tapatybės tikrinimo procedūros, nustatytos PPTFPĮ 10 straipsnyje, neteisingai aiškino ir taikė Europos Sąjungos direktyvas Nr. 2005/60/EB ir 2006/70/EB, PPTFPĮ ir Taisyklių nuostatas, priėmė neteisingą ir nepagrįstą nutarimą ir nutartį. Žemesnės instancijos teismai, anot pareiškėjų, paneigė nuotolinį asmens tapatybės nustatymą iš elektroninės bankininkystės sistemų gaunamų duomenų ir informacijos, nustatė pareigą faktiškai patikrinti asmens dokumentą, iš esmės paneigiant elektroninio verslo galimybes.

Teismai, pasak pareiškėjų, neteisėtai apribojo šaltinius, iš kurių gali būti gaunami klientų asmens duomenys jų tapatybei nustatyti, dėl to padarė esminį PPTFPĮ 9, 13 straipsnių, Mokėjimų įstatymo 19 straipsnio ir Direktyvos 2005/60/EB pažeidimą, nes įstatymas leidžia kliento tapatybę tikrinti ne tik iš dokumentų, bet ir remiantis duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio, nenumato, kad finansų įstaiga, nustačiusi asmens tapatybę asmeniui nedalyvaujant, būtų įpareigota gauti klientų tapatybės dokumentų kopijas. Klientų tapatybė nustatyta, remiantis duomenimis ir informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio – komercinių bankų. Taip pat pareiškėjai, vadovaudamiesi Mokėjimų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 19 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad norint atlikti mokėjimo nurodymą, mokėtojas pirmiausia privalo atsidaryti mokėjimo sąskaitą ir gauti mokėjimo priemones, atlikti daug veiksmų autorizuojant pavedimą. Kredito įstaiga privalo ne tik nustatyti mokėtojo tapatybę, bet ir pateikti pakankamai duomenų tam, kad mokėjimo gavėjas atpažintų mokėtoją, vadinasi, banko pavedimo metu gauta informacija turėtų būti suprantama kaip pakankama nustatyti mokėtojo tapatybę. Direktyvos 2005/60/EB konstatuojamosios dalies 27 punkte nustatyta, kad siekiant išvengti pakartotinių klientų tapatybės nustatymo procedūrų, dėl kurių verslui gali kilti vėlavimo ir neveiksmingumo problemų, klientai, kurių tapatybė buvo nustatyta kitur, gali būti pristatyti, kartu laikantis tinkamų apsaugos priemonių. PPTFPĮ nereikalauja, kad klientui fiziškai nedalyvaujant tapatybės patikroje, būtų iš finansų įstaigos gaunamos ir saugomos tokio asmens tapatybės dokumento kopijos. Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos nuomone, toks asmens tapatybės nustatymo būdas, kai asmenys identifikuojami naudojantis duomenimis, kurie gaunami iš bankų per šių bankų elektroninės bankininkystės sistemas, yra neabejotinai patikimas ir saugus.

Teismai, be to, neteisingai nustatė griežtesnius reikalavimus asmens duomenų rinkmenai, pakankamai klientų tapatybei nustatyti, padarė esminį PPTFPĮ 21 straipsnio pažeidimą. Nustatant kliento tapatybę būtina asmens duomenų rinkmena: vardas, pavardė, asmens kodas, kiti Vyriausybės nustatyti duomenys. Inkriminuojamo teisės pažeidimo laikotarpiu Vyriausybė nenustatė kitų duomenų, identifikuojančių asmenį nuotoliniu būdu. Taisyklių redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., apskritai nebuvo reglamentuojamas asmens tapatybės nustatymas klientui fiziškai nedalyvaujant patikroje. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie klaidingos išvados, kad Taisyklių 5 straipsnio 5 punktas, nustatantis pareigą padaryti fizinio asmens pateikto tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopiją arba nuskenuoti dokumentą, turėjo būti taikomas Bendrovei nustatant kliento tapatybę, kai klientas fiziškai nedalyvauja tapatybės nustatymo procedūroje. Taisyklių 8 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., nurodoma, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti tik dokumentų originalai. Finansų įstaigai ir klientui užmezgant dalykinius santykius nuotoliniu būdu klientas neturi jokių galimybių pateikti dokumento originalą kompiuteriu. Nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. įsigaliojusios naujos Taisyklių redakcijos 3 punkte aiškiai nurodyta, kad reikalavimas pateikti asmens dokumentą galioja tik kai asmuo fiziškai dalyvauja nustatant jo tapatybę, vadinasi, klientui fiziškai nedalyvaujant nustatant jo tapatybę, galima remtis kitais duomenimis, informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Kadangi Vyriausybė iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. nebuvo aptarusi kliento tapatybės nustatymo, kai klientas fiziškai nedalyvauja tapatybės patikroje, vadinasi, Bendrovė turėjo patikrinti kliento tapatybę vadovaudamasi PPTFPĮ 21 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais. Bendrovė ne tik įvykdė įstatymo reikalavimus, bet surinko ir daugiau asmens duomenų, pavyzdžiui, kliento banko sąskaitos numerį, kurį turint asmens identifikacija yra dar patikimesnė.

Teismai nepagrįstai nenagrinėjo ir netaikė supaprastintos klientų tapatybės nustatymo taisyklių mažą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmę keliantiems sandoriams tvarkos, padarė esminį PPTFPĮ 10 straipsnio, ATPK 286 straipsnio bei Direktyvos 2006/70/EB pažeidimą.

Anot pareiškėjų, Bendrovei taikytina supaprastinta kliento tapatybės nustatymo tvarka, nes jos klientai kelia mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę. Direktyvoje 2006/70/EB nurodyta, kad turėtų būti įmanoma taikyti supaprastinto deramo klientų tikrinimo procedūras, jei finansinis produktas yra mažos vertės vartojimo paskola, esant sąlygai, kad sandoriai yra vykdomi per bankų sąskaitas ir jų vertė neviršija tinkamos ribos. PPTFPĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata neišskiria fiziškai dalyvaujančių ar nuotolinių klientų, todėl apima abi šias klientų grupes. Bendrovės klientai atitinka tris iš Taisyklių 1.2 punkte nustatytų mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę keliančių klientų kriterijus. Bendrovės teikiamas finansinis produktas atitinka direktyvos 2006/70/EB konstatuojamosios dalies 9 punkte nustatytus kriterijus supaprastinto deramo klientų tikrinimo procedūroms taikyti, teikiamas finansinis produktas yra mažos vertės vartojimo paskola (vidutinis dydis – 441 Lt), neviršijanti tinkamos ribos (kuri yra 1000 eurų), o visi mokėjimai vykdomi tik per banko sąskaitas. Kliento tapatybė jau kartą buvo nustatyta, jam atidarant sąskaitą banke, todėl mokėjimų atlikimas tik per tokią sąskaitą ypač sumažina slapto vartojimo kredito panaudojimo pinigų plovimo ar terorizmo finansavimo tikslais riziką. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šių aplinkybių netyrė ir jų tinkamai nevertino.

Taip pat pareiškėjai teigia, kad teismai nepagrįstai atsisakė taikyti administracinio teisės pažeidimo senatį, dėl to padarė esminį ATPK 35 straipsnio 1 dalies bei 257 straipsnio pažeidimą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti senatį; netinkamai vertino įrodymus apie tai, kad FNTT žinojo apie Bendrovės vykdomą klientų tapatybės nustatymo procedūrą nuo 2009 metų, tačiau nesiėmė jokių veiksmų ir formavo jos teisėtus lūkesčius, kad tokia tapatybės nustatymo tvarka leistina (bendrovė klientų tapatybę tokiu pačiu būdu nustatinėja nuotoliniu būdu nuo 2008 metų, o mažųjų vartojimo kreditų veiklos modelis yra visuotinai žinomas. FNTT tikrino bendrovę ir nustatė bei aprašė konkrečią jos taikomą nuotolinio tapatybės nustatymo tvarką dar 2009 metais, kuri taikoma iki šiol. 2009 m. gegužės 25 d. Kauno miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A-3053-573/2009 priėmė galutinį nutarimą, bendrovės vadovas buvo nubaustas tik dėl vidinės tvarkos, numatančios įtartinas ir neįprastas pinigines operacijas, nebuvimo. Nei FNTT, nei teismas minėtame nutarime nepripažino, kad Bendrovės vykdoma klientų identifikavimo tvarka per elektroninę bankininkystę gaunant 1 ct pavedimą su asmens kodo persiuntimu pažeidžia kokius nors teisės aktus. 2013 m. balandžio 3 d. FNTT rašte Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijai atskleidė, kad žino apie greitųjų kreditų bendrovių taikomą klientų tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu procedūrą, tačiau laiko ją nepakankama, papildomai reikia gauti klientų tapatybės dokumentų kopijas. Šiame rašte FNTT prašymo forma iškėlė neįgyvendinamą ir nei Direktyvoje 2005/60/EB, nei ją įgyvendinančiame PPTFPĮ nenumatytą reikalavimą, klientus identifikuojant nuotoliniu būdu, gauti tapatybės dokumentų kopijas. 2013 m. liepos 2 d., t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams po to, kai FNTT tapo žinoma apie bendrovės vykdomą klientų tapatybės nustatymo procedūrą per elektroninę bankininkystę, FNTT surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame konstatavo ATPK pažeidimą. Išvadą, kad nesurinkta pakankamai įrodymų apie tai, jog FNTT pareigūnams nebuvo žinoma, kad tokia asmens tapatybės nustatymo tvarka vykdoma ir toliau, teismai padarė remdamiesi iš esmės vien tik FNTT pateiktais paaiškinimais. Šiuo atveju šešių mėnesių terminas skirti pažeidėjui administracinę nuobaudą skaičiuojamas ne nuo minėto pažeidimo pradžios, bet nuo tos dienos, kai valstybės institucijai ar pareigūnui, įgaliotiems pradėti administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimą, bet kokiu būdu tapo žinoma apie daromą pažeidimą. FNTT apie bendrovės vykdomą klientų tapatybės nustatymo procedūrą tapo žinoma 2009 m. kovo 31 d.

Teismai padarė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Pareiškėjai pažymi, kad teisinio tikrumo principas buvo pažeistas.

Tikrinant bendrovę 2009 metais nebuvo nustatyta pažeidimų dėl asmens tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu, protokolas surašytas dėl vidinės tvarkos, numatančios įtartinas ir neįprastas pinigines operacijas, nebuvimo. 2009 m. kovo 31 d. FNTT patikrinimo akte užfiksuoti Bendrovės veiksmai, kuriuos ji tęsė ir 2013 metais, pripažinti pažeidžiančiais ATPK 172¹⁴ straipsnio nuostatas. Antrą kartą tas pats klausimas negalėjo būti kvestionuojamas. Kauno miesto apylinkės teismas, pasak pareiškėjo, įvykdė analogišką teisės pažeidimą kaip ir Lietuva, pripažinta pažeidusi 6 straipsnio 1 dalį byloje Esertas prieš Lietuvą.

Teismai byloje pritaikė PPTFPĮ prieštaraujančias taisykles ir iš esmės nenagrinėjo Bendrovės vadovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl to padarė esminį ATPK 286 straipsnio ir Konstitucijos 110 straipsnio pažeidimą.

Taisyklių 8 punktas ta apimtimi, kiek jame yra numatyta, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti tik dokumentų originalai, 3 punktas ta apimtimi, kiek jame tapatybei nustatyti reikalaujama iš kliento asmens dokumentų, prieštarauja PPTFPĮ 9 straipsnio 8 daliai, 11 straipsnio 2 daliai, 13 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniams teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose Bendrovės vadovo atstovai prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. galiojusios Taisyklių redakcijos atitikties PPTFPĮ. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šio prašymo, o apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai ir nemotyvuodamas konstatavo, jog šis prašymas yra perteklinis ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Nors teismas ir turi diskreciją spręsdamas, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo šioje byloje, šios teisės nesinaudojimo motyvų aiškumas turėjo atitikti teisės viršenybės ir prigimtinių žmogaus teisių prioritetinę svarbą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos taikomu būdu suprantamo Taisyklių 3, 8 punktų legislatyvinė omisija pažeidžia ne tik PPTFPĮ, bet ir teisinio tikrumo bei ūkinės laisvės principus. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo negalima reikalauti, jog tapatybė turėtų būti nustatoma iš tapatybės dokumento originalo, kai klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę.

Teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl direktyvos 2005/60/EB 8 straipsnio 1 dalies a punkto ir 14 straipsnio, 13 straipsnio 2 dalies, ir dėl to padarė esminį ES sutarties 267 straipsnio, BPK 234 straipsnio 5 straipsnio 4 punkto ir Teismų įstatymo 40 (1) straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimą.

Kauno apygardos teismas tik formaliai konstatavo, kad ES teisė nėra pažeista, todėl atitinkamas prašymas yra nepagrįstas. Vadovaujantis netiesioginio direktyvų veikimo doktrina, jei nacionalinės teisės normomis yra įgyvendinamos Europos Sąjungos direktyvos, nacionalinė teisė turi būti aiškinama ir taikoma taip, kad kuo labiau atitiktų Europos Sąjungos direktyvos nuostatas. Direktyva 2006/70/EB leidžia vartojimo kreditą suteikiant nuotoliniu būdu taikyti lanksčias tapatybės nustatymo procedūras, o Direktyva 2006/60/EB skatina vengti pakartotinių tapatybės nustatymo procedūrų. Lietuvos poįstatyminio akto leidėjas nenumatė galimybės kliento tapatybę nustatyti ir patikrinti remiantis duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Direktyvos 2005/60/EB 13 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta, kad kai klientas fiziškai nedalyvavo nustatant tapatybę, valstybės narės reikalauja, kad tos įstaigos ir asmenys imtųsi konkrečių ir adekvačių priemonių didesnei grėsmei sumažinti, pvz., užtikrindamos, kad pirmas mokėjimas atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje; neminima, kad patikrinus asmens tapatybę 13 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytu būdu, reikėtų gauti ir kaupti klientų asmens tapatybių dokumentų kopijas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tokia pareiga egzistuoja pagal Taisyklių 5, 8 ir 10 straipsnių nuostatas. Nacionalinės teisės nuostatos suformuluotos dviprasmiškai, todėl teisminis direktyvos 2005/60/EB 8 straipsnio 1 dalies a punkto ir 14 straipsnio, 13 straipsnio 2 dalies turinio išaiškinimas yra būtinas tam, kad būtų tinkamai išspręstas tarp šalių kilęs ginčas. ESTT nėra pateikęs išaiškinimų dėl Direktyvos 2005/60/EB 8 straipsnio 1 dalies a punkto, 13 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio turinio ir taikymo situacijose, panašiose nagrinėjamai administracinio teisės pažeidimo bylai. ESTT nėra pasisakęs dėl to, ar klientų tapatybė turi būti tikrinama tik iš dokumentų, ar leistina tikrinti ir iš kitų patikimų ir nepriklausomų šaltinių.

Anot pareiškėjų, teismai neatliko visapusiško, pilnutinio ir objektyvaus visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimo, todėl pažeidė ATPK 257 straipsnį.

Bendrovės vadovui paskirta sankcija savo dydžiu prilygsta kriminalinei sankcijai, nors pirmosios instancijos teismas net nesiaiškino, ar pažeidimas yra formalus, ar realiai buvo padaryta žala teisiniam gėriui. Bendrovės vadovas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje prašė teismo iš bankų, kuriuose Bendrovės klientai yra atsidarę sąskaitas ir iš kurių pervedė Bendrovei simbolinį 1 cento mokestį, pareikalauti asmens tapatybės dokumentų kopijų. Šie įrodymai būtų patvirtinę ar paneigę faktus, kad Bendrovės nustatyti asmens duomenys atitinka klientų asmens tapatybės dokumentų duomenis, ATPK 172¹⁴ straipsnio pažeidimas, jei toks būtų padarytas, yra formalus. Teismai nemotyvuotai atmetė prašymą įpareigoti FNTT pateikti duomenis, keliose pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo bylose dalyvavo greitųjų kreditų bendrovės per pastaruosius penkerius metus.

Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius Kęstutis Jucevičius prašo prašymą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjas netinkamai traktuoja Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 8 dalies nuostatas: kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio – šie veiksmai yra viena iš neatskiriamų kliento tapatybės procedūros nustatymo dalių, sudėtinė priemonių komplekso dalis. Lietuvos Respublikos teisės aktai nesudaro jokių kliūčių kliento tapatybei nustatyti naudoti trečiųjų šalių informaciją apie klientą, taigi Europos Sąjungos direktyvos dėl finansų apsaugos nuo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo 2005/60/EB nuostatos nėra pažeidžiamos. Trečioji šalis tiek įstatyme, tiek šioje direktyvoje įvardijama kaip atskiras kliento tapatybės nustatymo institutas. Įstatymo 9–12 straipsnių nuostatos reglamentuoja atvejus, kaip nustatoma kliento tapatybė, kai finansų įstaiga tiesiogiai kontaktuoja su klientu (nesvarbu, ar jis dalyvauja fiziškai ar ne, tačiau klientas ir finansų įstaiga tiesiogiai bendrauja atliekant tapatybės nustatymą), o trečiosios šalies institutas numatytas tiems atvejams, kai finansų įstaiga tapatybei nustatyti reikalingus duomenis ir dokumentus, reikalaujamus kliento tapatybės nustatymui, gauna ne iš kliento, o iš Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nurodytų subjektų, kurie jau yra identifikavę savo klientą pagal Įstatymo 9–12 straipsnio reikalavimus. Įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintos nacionalinės teisės normos įgyvendina Europos Parlamento ir Tarybos 2005/60/EB direktyvos dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui ir pasaulinės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos standartų formuotojos – Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (FATF) rekomendacijas. Atsakomybė dėl PPTFPĮ nustatytų kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų įvykdymo tenka trečiosios šalies informacija apie klientą ar naudos gavėją pasinaudojusioms finansų įstaigoms ar kitiems subjektams. Kokie dokumentai turi būti pateikiami kliento tapatybei nustatyti, nustato PPTFPĮ ir 2008 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 942 patvirtintos Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklės. Šių Taisyklių 8 punkte nurodyta, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu, patvirtinančiu dokumento kopijos tikrumą. Taisyklių 9 punktas nustato asmens dokumentų kopijų darymo būtinumą, o PPTFPĮ 16 straipsnio 9 dalis įpareigoja kliento tapatybės dokumentų kopijas saugoti dešimt metų nuo dalykinių santykių su klientu pabaigos. Įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad įstaiga, norėdama pasinaudoti trečiosios šalies informacija apie klientą ir naudos gavėją, kreipiasi į trečiąją šalį (turi būti išreikštas valinis veiksmas, kurio prašymo teikėjas neatliko) ir gauti visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant PPTFPĮ nustatytus reikalavimus (Įstatymo 13 straipsnio 4 dalis), įskaitant dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju (Įstatymo 13 straipsnio 5 dalis). Finansų įstaiga privalo turėti priemones, užtikrinančias informacijos iš trečiųjų šalių gavimą, tad dokumentų kopijų gavimas iš trečiosios šalies galimas tik esant jos valiai šiuos veiksmus atlikti. Bendrovė, kaip riziką dėl kliento tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu prisiimantis subjektas, turi turėti galimybę gauti iš trečiosios šalies būsimo kliento tapatybės dokumentų kopijas. Patvirtintų dokumentų kopijų turėjimas ir saugojimas yra privalomas pagal galiojančius teisės aktus (Įstatymo 16 straipsnio 9 dalis, Taisyklių 8, 9 punktai). Bendrovei neturint tokios galimybės, negalima laikyti, kad ji naudojasi trečiosios šalies informacija. Mokėjimo pavedimas iš sąskaitos kitoje finansų įstaigoje yra papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, numatyta Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte, bet ne atskira pakankama kliento tapatybės nustatymo priemonė. Bendrovės, nustatydamos kliento tapatybę, turi taip pat vykdyti bendrus tapatybės nustatymui keliamus reikalavimus, reglamentuotus Įstatymo 9–12 straipsnyje ir Taisyklėse.

Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad mokėjimo nurodymo paskirtis yra mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją. Vadovaujantis 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos 2007/64/EB direktyva dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje 74 straipsniu ir Mokėjimų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, mokėjimo nurodymas įvykdomas, jei paslaugų vartotojas nurodo unikalų identifikatorių, toks mokėjimo nurodymas laikomas tinkamai įvykdytu unikaliu identifikatoriumi nurodyto gavėjo ir (arba) jo mokėjimo sąskaitos atžvilgiu. Tam, kad būtų atliktas mokėjimo nurodymas, būtina pateikti tik unikalų identifikatorių (Lietuvoje veikiantys bankai naudoja IBAN identifikatorių – tai tarptautinis banko sąskaitos numerio standartas, Lietuvoje susidedantis iš 20 simbolių). Kita papildoma informacija (vardas, pavardė ir kt.) nėra būtina norint atlikti mokėjimo nurodymą. Atliktame mokėjimo nurodyme gali nesutapti IBAN sąskaitos turėtojo tikrasis vardas, pavardė su pavedime nurodytais vardu, pavarde ir kitais duomenimis, tačiau pavedimas gali būti įvykdytas, jeigu teisingai bus nurodytas unikalus identifikatorius (IBAN numeris). PPTFPĮ nustatyta, kad mokėjimo atlikimas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje, gali būti naudojamas tik kaip papildoma tapatybės nustatymo priemonė, atliekant sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar kai klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę. Naudojimasis trečiosios šalies informacija bei galimybė ją gauti yra kliento tapatybės nustatymo būdas, kai kliento tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu; o kliento pavedimas iš kitos kredito įstaigos yra tik papildoma tokio kliento tapatybės nustatymo priemonė, kuri naudojama, kai kliento tapatybė yra nustatoma nuotoliniu būdu ir negali būti traktuojama kaip atskira ir pakankama. FNTT taip pat nesutinka su prašyme nurodytais argumentais apie tai, kad teismai neteisėtai nustatė griežtesnius reikalavimus asmens duomenų rinkmenai, pakankamai klientų tapatybei nustatyti ir dėl to padarė esminį PPTFPĮ 21 straipsnio pažeidimą. Prašyme teisingai išskiriamos dvi Taisyklių redakcijos – dabartinė galiojanti ir galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. Pagal ankstesnę redakciją, kai prašymo teikėjui buvo nustatytas pažeidimas, buvo aiškiai nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai, Įstatymo nustatytais atvejais privalantys nustatyti kliento tapatybę, reikalauja iš kliento – fizinio asmens – dokumentų, kuriuose yra šie duomenys, patvirtinantys jo tapatybę: vardas (-ai); pavardė (-ės); asmens kodas; nuotrauka; parašas. Taip pat buvo nustatyta, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti tik dokumentų originalai. Ant kiekvieno kliento tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio kelionės dokumento, kurio originalo finansų įstaigoje ar kitame subjekte nėra, kopijos (jeigu daroma popierinė dokumentų kopija) finansų įstaigos ar kito subjekto atsakingas darbuotojas, padaręs dokumento kopiją, privalo uždėti tikrumo žymą. Reikalavimas kliento tapatybei nustatyti pateikti tik dokumento originalą akivaizdžiai rodo, kad bendrovė visai negalėjo nustatyti kliento tapatybės nuotoliniu būdu. Vienintelis tam kelias buvo PPTFPĮ numatyta galimybė naudotis trečiosios šalies informacija. Tuo bendrovė, be sugebėjimo gauti kliento dokumentų kopijų, kurios kliento buvo pateiktos trečiajai šaliai tapatybei nustatyti, negalėjo pasinaudoti. Bendrovė vykdė kliento tapatybės nustatymą nuotoliniu būdu, negalėdama vykdyti teisės aktų reikalavimų, t. y. juos pažeisdama. Taisyklių pakeitimai, kurių pagrindinis tikslas buvo reglamentuoti elektroninio parašo naudojimą, įsigaliojo nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. ir pakeitė reikalavimą tapatybės nustatymui pateikti tik dokumento originalą. Dabartinių taisyklių 8 punktas nustato, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu, patvirtinančiu dokumento kopijos tikrumą, t. y. klientas nebūtinai turi atvykti ir pateikti dokumento originalą, tačiau gali pateikti notaro patvirtintą kopiją. Toks reglamentavimas atvėrė kelią kliento tapatybės dokumento kopiją gauti iš paties kliento nuotoliniu būdu, pvz., paštu. Naujas reglamentavimas nepanaikino reikalavimo bendrovei daryti ir saugoti kliento tapatybės dokumento kopijų, nepriklausomai nuo to, ar kliento tapatybė nustatoma jam dalyvaujant fiziškai ar ne. Teisės aktuose reglamentuojama, kad reikiamą kliento tapatybės duomenų apimtį garantuoja duomenys apie klientą, gauti iš asmens tapatybės dokumento. Galimi atvejai, kai trečioji šalis gali nutraukti dalykinius santykius (pvz., uždaryti sąskaitą arba būti likviduota, bankrutuoti) su klientu anksčiau, negu finansų įstaiga, pasinaudojusi trečiosios šalies pateiktais duomenimis. Tuomet kliento asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos neturėtų nei trečioji šalis, nei finansų įstaiga, pasinaudojusi trečiosios šalies informacija. Bet kuriuo atveju – prieš ar po Taisyklių pakeitimo – reikiamą duomenų apimtį kliento tapatybei nustatyti garantuoja duomenys, gauti iš asmens dokumento, o ne iš mokėjimo nurodymo, kaip teigiama prašyme.

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, kliento tapatybė turi būti nustatoma sustiprinta tvarka. Ši norma įgyvendina 2005/60/EB direktyvos 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad jei klientas fiziškai nedalyvavo nustatant tapatybę, valstybės narės reikalauja, kad tos įstaigos ir asmenys imtųsi konkrečių ir adekvačių priemonių didesnei grėsmei sumažinti, pvz., taikydamos vieną ar daugiau direktyvoje išvardytų priemonių. Kadangi toks reikalavimas imperatyviai įtvirtintas ES teisės akte ir įstatyme, akivaizdu, kad poįstatyminiame teisės akte įtvirtintos situacijos supaprastintam kliento tapatybės nustatymui neapima atvejų, kai asmens tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu. Net jei vartojimo paskola nėra didelę pinigų plovimo riziką keliantis produktas, jis toks nėra tik tada, kai klientas pasirodo fiziškai nustatant jo tapatybę.

Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartyje pažymėta, kad apie tai, jog kliento tapatybės nustatymo procedūros gali būti atliekamos netinkamai, pažeidžiami teisės aktai, netinkamai vykdomi Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimai, FNTT tapo žinoma tik tada, kai iš fizinio asmens sąskaitos buvo paimtas greitasis kreditas iš UAB (duomenys neskelbtini) šiam nežinant, t. y. 2013 m. gegužės 23 d. šioms aplinkybėms nustatyti 2013 m. birželio 20 d. buvo atliktas UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) nesilaiko fiziškai tapatybės patikrinime nedalyvaujančio asmens tapatybei patikrinti nustatytų reikalavimų. Skundžiamo nutarimo, kuriuo G. V. buvo paskirta administracinė nuobauda, priėmimo dieną administracinės nuobaudos skyrimo terminas, numatytas ATPK 35 straipsnyje, nebuvo pasibaigęs.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. ir jo įgaliotų atstovų advokatų P. Astromskio ir R. Simaičio prašymas atmestinas.

Pagal ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarką. Ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė, kiekvienu konkrečiu atveju nukreipianti į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tvarką.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes – UAB (duomenys neskelbtini), teikdama smulkius vartojimo kreditus, klientų tapatybę nustatinėjo, naudodama elektroninės bankininkystės metodą, klientų tapatybė buvo nustatinėjama nuotoliniu būdu, jie tiesiogiai nedalyvaudavo, UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo šių klientų asmens tapatybės dokumentų kopijų, nebuvo gavusi jų iš trečiosios šalies, šiuo atveju iš banko.

Pagal veikos padarymo metu galiojusį Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius. Pagal šio straipsnio 8 punktą visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Pagal minėto straipsnio 11 dalį finansų įstaigoms ir kitiems subjektams draudžiama vykdyti sandorius per banko sąskaitas, užmegzti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, kai jie neturi galimybių įvykdyti šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Apie tokius atvejus būtina nedelsiant pranešti FNTT. Pagal įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą sustiprintas kliento tapatybės nustatymas atliekamas, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę. Pagal šio straipsnio 2 dalį atlikdami sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę arba kai yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo taikyti vieną ar kelias papildomas priemones (kliento tapatybei nustatyti panaudoti papildomus duomenis, dokumentus ar informaciją; panaudoti papildomas priemones, kuriomis siekiama patikrinti ar aptvirtinti pateiktus dokumentus arba kuriomis reikalaujama iš finansų įstaigos duomenis patvirtinančio pažymėjimo; užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje). Šias įstatymo nuostatas detalizuoja Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 20, 21, 22 punktai.

Pagrįstai nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimai nebuvo vykdomi. Bylose, kuriose kredito sutartys buvo sudaromos klientams fiziškai nedalyvaujant, nebuvo fizinių asmenų tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijų. Taikant PPTFPĮ nuostatas sistemiškai, akcentuotina, kad bendrasis reikalavimas kliento ir naudos gavėjo, kuris nedalyvauja akivaizdoje, sudarydamas sandorį, tapatybei nustatyti yra jos nustatymas pagal asmens dokumentus. Duomenų apie klientą tikrinimas „Sodros“, „Gyventojų registro“ ir „Creditinfo“ informacinėse bazėse, 1 ct pavedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas yra papildomos saugumo priemonės, nepaneigiančios bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, kai sudaromas sandoris nuotoliniu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai pagrįstai nustatė ne tik objektyviuosius, apibūdinančius veiką, bet ir subjektyviuosius administracinio teisės pažeidimo požymius. G. V. veikė tiesiogine tyčia. Iš jo paaiškinimų proceso metu matyti, kad jis suprato apie būtinybę laikytis PPTFPĮ ir Taisyklių reikalavimų, tačiau sąmoningai jų nesilaikė dėl technologiškai sudėtingų procesų, taigi įstatymo nesilaikymą pateisino dideliais kaštais įmonei. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimą FNTT pareigūnai atliko 2013 m. birželio 20 d., kai surašė patikrinimo aktą, taigi ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo pabaiga yra atlikto patikrinimo akto surašymo diena, t. y. 2013 m. birželio 20 d., tad ATPK 35 straipsnyje numatyti senaties terminai pasibaigę nebuvo. Teisinėje valstybėje negali būti pateisinama situacija, kada įstatymo normų laikomasi esant tam tikroms sąlygoms. G. V. sąmoningai ir valingai pasirinko priešingą teisei savo verslui palankų veikimo būdą. Pačiame įstatyme buvo imperatyviai nurodyta, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo ir kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo tvarką nustato Vyriausybė (9 straipsnio 14 dalis). Patvirtintų dokumentų kopijų turėjimas yra privalomas pagal galiojančius teisės aktus (Taisyklių 8, 9 punktai). Nustatant kliento tapatybę šiam fiziškai nedalyvaujant, gauti jo asmens dokumento originalą ir pasidaryti jo kopiją nėra galimybės, tačiau ši aplinkybė įstatyme yra aptarta finansų įstaigai ar kitam subjektui suteikiant teisę iš trečiosios šalies (šioje byloje – banko) reikalauti pateikti dokumentų, susijusių su naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju.

Tarp Įstatymo ir Taisyklių normų nėra ir nebuvo prieštaravimų, įstatymų leidėjas teisės normas reglamentavo aiškiai ir nuosekliai, taip pat nebuvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principai ar atlikti kiti pažeidimai. Pareiškėjų prašymai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra nepagrįsti. Tokia tvarka, pagal kurią yra galimybė kliento tapatybę nustatyti nuotoliniu būdu, kartu užtikrinant asmens dokumento ar jo kopijos turėjimą, taikoma ne tik greitųjų kreditų įmonėms, bet ir komerciniams bankams bei kitiems subjektams, ji galioja nuo 2008 metų. Aplinkybė, kad Lietuvos teisės aktuose, skirtuose reglamentuoti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones, kai kurios normos yra griežtesnės, negu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose, nėra pagrindas konstatuoti, kad tarp Lietuvos ir ES norminių aktų yra prieštaravimų, nes teisę įtvirtinti griežtesnį reglamentavimą nacionalinės teisės normose ES direktyvos palieka pačioms valstybėms narėms (Direktyvos 2005/60/EB 5 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. ir jo įgaliotų atstovų advokatų Pauliaus Astromskio ir Rimanto Simaičio prašymą atmesti.