- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-19
- Bylos Nr.
- 1A-391-309-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00033-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Bronius Zalaga, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Nuteistasis
- J. D.
- Civilinis ieškovas
- A. P.
- Advokatai
- Lionė Musteikienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-06-20 nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., ir neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 4 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Priteista iš J. D. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. P. - 421,00 Lt turtinės ir 800,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš J. D. 92,56 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
J. D. nuteistas už tai kad nesunkiai sužalojo žmogų, tai yra, jis 2010 m. gruodžio 25 d. apie 9 val. (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime prie bažnyčios, konflikto metu, tyčia metaliniu sniego kastuvu vieną kartą trenkė per galvą A. P., taip padarydamas galvos sumušimą, muštinę pūliuojančią viršugalvio srities žaizdą ir taip nesunkiai sutrikdė A. P. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. D. prašo: panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį, priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį; pripažinti, kad jam baudžiamasis persekiojimas pradėtas, paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinės teisės aktų, įstatymų normas; atitinkamu teisės aktu kreiptis į Lietuvos Respublikos Generalinį prokurorą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjo R. A., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorės O. A., (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų fabrikuojant baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, paskelbiant neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, prievartaujant turtą; kreiptis į atitinkamas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. P., dėl nusikalstamų veikų numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 236 straipsnį (melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą), 181 straipsnį (turto prievartavimas); kreiptis į atitinkamas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo B. S. P. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį (melagingi parodymai, išvados ir vertinimas).
Skunde nurodo, kad jis nuteistas būdamas nekaltas ir teigia, kad Lietuvoje neteko galios pagrindinis teisinės demokratinės valstybės įstatymas – Konstitucija, o teismai ir teisėjai (šiuo konkrečiu atveju (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas ir teisėjas R. A.) vykdo užsakomuosius susidorojimus pagal teisėtvarkos ir prokurorų užsakymus, klauso ne įstatymų, o vykdo valstybės ir įstatymų destrukciją, sąmoningai tyčinius žmogaus teisių ir laisvių pažeidinėjimus. Apeliantui akivaizdu, kad baudžiamasis procesas pradėtas ir jis nuteistas tik siekiant parodyti, jog viešai deklaruojami tiesos ir teisingumo principai Lietuvos piliečiams negalioja, siekiant parodyti, kad kaimo žmogui Lietuvos teismuose apsiginti nuo melagingų, sufabrikuotų kaltinimų yra neįmanoma, jog sąvoka „nekaltumo prezumpcija" kaimo žmogui neegzistuoja. Mano, kad jis buvo nuteistas tik todėl, jog manydamas, kad Europos Sąjungos, save deklaruojančios esant teisinė demokratinė Lietuvos Respublika, valstybėje galima surasti teisybę, nesutiko sumokėti turto prievartautojui, save besivadinančiam „nukentėjusiuoju" A. P. 2 000 Lt (du tūkstančius litų), nesutiko ikiteisminio tyrimo metu, teisminio proceso metu mokėti kyšius ir bandyti tartis dėl „ramybės". Nurodo, kad jis yra bedarbis, jo žmona Z. D. dirba (duomenys neskelbtini) kaimo kapinių prižiūrėtoja. Nuteistojo teigimu, 2010 m. gruodžio 25 d., jis padėjo žmonai, kuriai privalu nuo sniego išvalyti (duomenys neskelbtini) kaimo kapinių takus. Kadangi kapinių teritorijoje, kapinių centre, yra kaimo bažnyčia, tai tuo pačiu yra valomi ir priėjimai prie bažnyčios. Apie 9 val. 30 min. prie jo su plastikiniu kastuvu priėjo plačiai (duomenys neskelbtini) seniūnijos ribose žinomas skandalistas, bažnyčios teritorijos prižiūrėtojos B. P. sugyventinis, akivaizdžiai neblaivus, A. P.. Nurodo, kad vos tik priėjęs prie jo, A. P. iškart pradėjo ieškoti priekabių, priekaištauti, ir jam žodžiu pasiuntus A. P. eiti šalin, šis jį puolė su rankose laikytu plastmasiniu kastuvu. Taigi teigia, kad jis nuo akivaizdžiai neblaivaus užpuoliko gynėsi tik nustumdamas užpuoliką, toliau bepuolat, gynėsi jau rimtam darbui paruoštu aliuminiu kastuvu, o kai užpuoliko kastuvo rankena tuoj pat nulūžo, užpuolikas nuo girtumo net apvirto. Nurodo, kad jis nugriuvusio užpuoliko nelietė, jo tyčia nemušė, būdamas daug jaunesnis ir fiziškai stipresnis, leido užpuolikui atsikelti ir eiti savais keliais. Stovėdamas atsitraukęs, matė, kaip užpuolikas svirduliuodamas (nuo girtumo) atsikėlė, pasikėlė nukritusią kepurę, ir svirduliuodamas iš lėto patraukė savais keliais. Taip pat nurodo, kad jokio kraujo nematė ir teigia, kad kraujo net negalėjo būti, nes jis tik gynėsi, o ne mušė užpuoliką. Po ko, toliau tęsė savo darbą, ruošė praėjimą žmonėms renkantiems į pamaldas. Teigia, kad jis žinojo apie A. P. verslą prasimanyti pinigų: iš aplinkinių kaimų gyventojų buvo girdėjęs, kaip A. P., būdamas girtas, išprovokavo incidentą, o paskui, gavęs į dantis, išsireikalavo pinigų lyg tai už įlenktą dantų protezo plokštelę; girdėjo, kaip A. P. būdamas girtas, nugriuvo priešais atvažiuojantį automobilį ir apkaltinęs vairuotoją, pasiėmė duoklę lyg tai už padarytą žalą. Todėl nuteistasis daro išvadą, kad jis gindamasis nuo neblaivaus užpuoliko, darbo vietoje (darbo metu) ir net viešoje vietoje, Šv. Kalėdų rytą, nei baudžiamojo, nei administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Pasak nuteistojo, kaltinančios institucijos nepateikė nei vieno įrodymo ar manymo, kad jis Šv. Kalėdų rytą gindamasis galėjo sužaloti žmogų. Nurodo, kad jis kaltinančių institucijų apie tai, kad jis prieš mėnesį (2010 m. gruodžio 25 d. 9 val. 30 min.) manomai galėjo sužaloti žmogų, buvo apklaustas tik 2011-01-24 (b. l. 49). Taip pat nurodo, kad jis buvo apklaustas dėl menamo 2010 m. gruodžio 25 d. 9 val. 30 min. įvykusio nusikaltimo, kai (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus laikinai einanti viršininko pareigas R. B. jau turėjo absoliučius duomenis, jog iš 2010 m. gruodžio 24 d. nakties į 2010 gruodžio 25 d. 01 val., 15 min. GMP (Greitosios medicinos pagalbos) ekipažas į Všį „Mažeikių ligoninė" priėmimo skyrių pristatė A. P.. gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) miestelyje, dėl galvos kirstos žaizdos. Taigi, nuteistajam akivaizdu, jog save besivadinantis „nukentėjusysis" A. P. buvo sužalotas Šv. Kūčių naktį, iš 2010 m. gruodžio 24 d, nakties į 2010 gruodžio 25 d. 01 val. 15 min., kai GMP ekipažo pristatytas į Mažeikių ligoninę, o iš ryto, t. y. gruodžio 25 d. 9 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) kaimo kapinėse išprovokavo incidentą su tikslu melagingai apkaltinti jį sužalojus žmogų, su tikslu išprievartauti pinigų iš jo (nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 236 str. 2 d., 181 str.). Todėl apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo institucijos ((duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūnai M. J., M. K., R. B., G. P., R. B., D. L.) nuo 2011 m. sausio 19 d. pradėjo fabrikuoti nusikalstamą baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tęsdami nepavykusią A. P. veiklą išsireketuoti pinigu dėl išprovokuoto fiktyvaus melagingo sužalojimo, sąmoningai tyčia pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, vykdė organizuotą nusikalstamą tęstinę veiką, pasibaigusią (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorės O. A. 2011 m. vasario 21 d. kaltinamojo akto surašymu, vainikuotą (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjo R. A. 2011 m. birželio 20 d. apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimu. Teigia, kad viso melagingo sufabrikuoto baudžiamojo proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai - prokurorė O. A., teisėjas R. A. siekė priversti jį perduoti pinigus (ar kitokį turtą) save besivadinančiam nukentėjusiuoju - A. P..
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti svarbias aplinkybes, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo J. D. kaltės klausimą, bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, dėl to pagrįstai apeliantą J. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje.
Apeliantas J. D. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo ir prašo jį išteisinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.
Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo J. D. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį
Visų pirma, pastebėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinės bylos Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).
Bylos aplinkybės liudija, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, o juos vertindamas ir kvalifikuodamas apelianto veiką, išsamiai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė. O apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą.
Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį kyla, kai žmogui sveikata sutrikdoma veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Byloje nustatyta, jog 2010 m. gruodžio 25 d. ryte, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo A. P. kilo konfliktas, kurio priežastis buvo nukentėjusiojo priekaištai nuteistajam, jog pastarasis nenukasa sniego nuo takų prie bažnyčios. Po to, žodinis konfliktas peraugo į fizinės jėgos panaudojimą, kurio metu J. D. tyčia metaliniu sniego kastuvu vieną kartą trenkė per galvą A. P., taip nesunkiai sutrikdydamas A. P. sveikatą.
Nors nuteistasis J. D. apeliaciniame skunde nurodo, jog A. P. buvo neblaivus, tačiau tai nepatvirtinama jokiais objektyviais įrodymais, netgi priešingai – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyta, jog nukentėjusysis A. P. 2010-12-25, 9 val. 39 min. į Greitosios medicinos pagalbos centrą buvo pristatytas blaivus, pats iškvietė greitosios medicinos pagalbą, nurodė, jog kastuvu galvą sužeidė kaimynas.
Vienas iš esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad nukentėjusysis A. P. buvo sužalotas Šv. Kūčių naktį, iš 2010 m. gruodžio 24 d. nakties į 2010 gruodžio 25 d. 1 val. 15 min., kai GMP ekipažo pristatytas į Mažeikių ligoninę, o iš ryto, t. y. gruodžio 25 d. 9 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) kaimo kapinėse išprovokavo incidentą su tikslu melagingai apkaltinti jį sužalojus žmogų, su tikslu išprievartauti pinigų, kurį apeliantas grindžia (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus laikinai einančios viršininko pareigas R. B. pažymomis (b. l. 17-18), atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismui pateikta Viešosios įstaigos Mažeikių greitosios pagalbos centro pažyma ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė patvirtina, jog nukentėjusiajam A. P. greitoji medicinos pagalbą į (duomenys neskelbtini) kaimą buvo kviesta 2010 m. gruodžio 25 d. 9 val. 20 min., o į Greitosios medicinos pagalbos centrą A. P. buvo pristatytas 2010-12-25, 9 val. 39 min. Todėl šis nuteistojo skunde nurodytas teiginys, ir toliau iš jo plėtojami argumentai – visiškai nepagrįsti, prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir juos tarpusavyje gretindamas, nuosprendyje išsamiai pasisakė, kodėl nuteistojo J. D. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau apie nuteistojo skunde nurodytus teiginius, kuriais apeliantas grindžia savo tariamą gynimąsi, nebepasisako.
Dėl kitų nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių
Apeliantas skunde nurodo, kad jam baudžiamasis persekiojimas pradėtas, paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinės teisės aktų, įstatymų normas; prašo atitinkamu teisės aktu kreiptis į Lietuvos Respublikos Generalinį prokurorą dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjo R. A., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorės O. A., (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų fabrikuojant baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, paskelbiant neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, prievartaujant turtą; kreiptis į atitinkamas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. P., dėl nusikalstamų veikų numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 236 straipsnį (melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą), 181 straipsnį (turto prievartavimas); kreiptis į atitinkamas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo B. S. P. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnį (melagingi parodymai, išvados ir vertinimas). Taipogi, jog ikiteisminio tyrimo institucijos ((duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūnai M. J., M. K., R. B., G. P., R. B., D. L.) nuo 2011 m. sausio 19 d. pradėjo fabrikuoti nusikalstamą baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tęsdami nepavykusią A. P. veiklą išsireketuoti pinigu dėl išprovokuoto fiktyvaus melagingo sužalojimo, sąmoningai tyčia pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, vykdė organizuotą nusikalstamą tęstinę veiką, pasibaigusią (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorės O. A. 2011 m. vasario 21 d. kaltinamojo akto surašymu, vainikuotą (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjo R. A. 2011 m. birželio 20 d. apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimu. Teiginys, kad viso melagingo sufabrikuoto baudžiamojo proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai – prokurorė O. A., teisėjas R. A. siekė priversti jį perduoti pinigus (ar kitokį turtą) save besivadinančiam nukentėjusiuoju – A. P., atmestini.
Kolegija pažymi, kad šie apelianto skunde nurodyti teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o yra tik nuteistojo nepasitenkinimo išraiška dėl jam nepalankaus teismo priimto nuosprendžio, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Be to, atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad asmeniui, kuris įstatymo tvarka nepripažintas neveiksniu – neužkirsta teisė pačiam kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas ir pateikti joms atitinkamus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nėra ta institucija, kuri, remdamasi vien teismo sprendimu nepatenkinto asmens deklaratyviais, kitas institucijas kaltinančiais teiginiais, neturėdama įrodymų, privalėtų kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo teisėsaugos pareigūnams.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam
Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. D. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – tyčinis nesunkus nusikaltimas, jo asmenybę – neteistas, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis, į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatas, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė J. D. laisvės apribojimo bausmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo J. D. apeliacinį skundą atmesti.