Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 53-69) nurodė, kad skundžia laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) 2-ame sektoriuje bendrabučio tipo patalpose buvusias gyvenimo sąlygas, kurios neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų ir prilyginamos kankinimui. Pareigūnai nesilaikė nustatytos tvarkos dėl naujai atvykusių asmenų supažindinimo pasirašytinai su vidaus tvarka. Gyvenamojo ploto trūkumas sudarė daugiau kaip 1 kv. m., nes plotą mažino tai, kad nebuvo poilsio kambario, asmeniniai drabužiai buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje, nebuvo patalpos maisto produktams susidėti, buvo per maža virtuvėlės patalpa, papildomai atsirado daiktų (televizorių, radijo imtuvų ir kt.), plotą užėmė gultai, pertekliniai daiktai. Poilsio kambario nebuvimas lėmė didesnę trintį tarp nuteistųjų (susibūrimai persikeldavo į miegamąsias patalpas, o tai sąlygojo pašalinius garsus, triukšmą, nepakankamą vėdinimą, privatumo stoką). Jis beveik niekada nesinaudodavo būrio virtuve, nes nepakakdavo kantrybės laukti eilėse, vykdavo nuolatiniai ginčai tarp nuteistųjų, kurie peraugdavo į agresiją. Jo skaičiavimais skalbimo ir džiovinimo paslauga vienas nuteistasis gali pasinaudoti vieną kartą per septynis mėnesius. Suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu neatitiko teisės aktuose nustatyto reglamentavimo, kuriame nurodoma, jog turi būti suteikiama teisė ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Nurodė, jog Europos Tarybos Ministrų K. R. Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.4 punktas nustato, jog atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti. Dėl teisės apsilankyti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę nuteistiesiems suteikimo yra pasisakęs ir LR Seimo kontrolierius 2017 m. sausio 12 d. pažymoje. Buvo per mažas kiekis dušo sietelių. Gyvenamuosiuose pastatuose šiferiniuose stogo lakštuose yra uždraustos medžiagos – asbesto. Pažeidus produktą turintį asbesto, jo plaušeliai pasklistų, patektų į organizmą, sukeltų mirtinus vėžinius susirgimus. Atsakovas suteikė netinkamą gulimą inventorių – lovą, nes ji yra daugiavietė ir pasibaigęs jos eksploatavimo laikas, teisės aktuose nustatyta, kad vienam asmeniui turi būti skiriama viena metalinė lova. Drabužių džiovinimas toje pačioje patalpoje didino kameros drėgmės lygį, šaltuoju paros metu drabužiai nedžiūdavo, pradėdavo pelyti, vėdinimas per langus buvo nepakankamas, ypač, kai lauke šalta arba karšta. Savo gyvenamajai vietai tvarkyti pirko valymo priemones iš savo asmeninių lėšų, naudodavo savo asmeninius drabužius, kaip valymo skudurus, nes atsakovas valymo priemonių nesuteikdavo. Taip pat nurodė, kad atsakovas tinkamai neatliko remonto ir grybelio pašalinimo darbų, nesuteikė tinkamai asmeninei higienai šilto vandens, netinkamai įrengė vietas rūkymui, nėra įrengtų evakuacinių išėjimų, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu. Nepatogios būsenos sėdėjimas sukėlė nepatogumus valgant, rašant laiškus, skaitant, skaitymas antrame lovos aukšte buvo nekokybiškas ir blogino regėjimą, nes buvo per tamsu. Išreiškė nuomonę, kad atsakovas jį laikė netinkamomis kalinimo sąlygas iš anksto žinodamas, t. y. sąmoninga tyčia. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė nuovargį ir išsekimą, sąnarių gėlimą, stuburo, nugaros, kaklo skausmus, nuolatinę antisanitarinę aplinką, orumo pažeminimą, nepatogumus, sumažėjo bendravimas su kitais, pasidarė uždaresnis, sutriko sveikata, kilo pavojus susirgti infekcinėmis ligomis, buvo veikiamas psichologiškai, miegas būdavo neramus, neišsimiegodavo, pasidarė apatiškas aplinkai, prarado ir tinkamai nebeįvertina gyvenimo vertybių, prarado savisaugos jausmą, buvo nuolatinėje baimėje ateityje susirgti nepagydoma liga. Visas nurodytas aplinkybes priskiria kankinimui ir nežmoniškam elgesiui su juo. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių PN) atsiliepime į skundą (b. l. 98-105) nurodė, jog M. A. Pravieniškių PN bausmę atliko laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. Įstaigoje buvo paskirtas gyventi į 2-ą sektorių, gyveno 3-io būrio 1-oje brigadoje ir 2-o būrio 2-oje brigadoje. Pagal galiojančius teisės aktus, nuteistiesiems skirtas gyvenamas plotas skaičiuojamas nepriklausomai nuo įstaigos inventoriaus ir nuteistųjų asmeninių daiktų užimamo ploto. Darė išvadą, kad vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio patalpose, lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Pagal galiojančius teisės aktus virtuvėlė (kiekvienam būriui) įrengiama esant techninėms galimybėms. Įstaiga neturi galimybės įrengti nuteistiesiems ir poilsio kambarių, ir virtuvėlių, todėl nuteistųjų pageidavimu visuose būriuose įrengtos virtuvėlės, o poilsio kambarių 3-iame ir 2-ame būriuose nėra. Įstaigoje suteikta galimybė išsiskalbti ir ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti švarią patalynę. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti patys 2-o sektoriaus skalbykloje būrio maudymosi laiku. Patalpos ventiliuojamos per langus ir ventiliacines angas. Kiekvienam pataisos namuose laikomam nuteistajam, įskaitant ir pareiškėją, buvo išduodama: skalbiamasis muilas – 200 g –vieną kartą per mėnesį, tualetinis muilas – 100 g – vieną kartą per mėnesį, tualetinis popierius – 1 rulonas – vieną kartą per mėnesį, kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Toks kiekis ir periodiškumas atitinka Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Įstaigoje patvirtinta patalpų valymo vykdymo tvarka, yra sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai. Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Teisės aktai nereglamentuoja, kokios lovos turi būti įrengtos nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos, jų užimamo ploto apskaita nevedama. Pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, pagal patvirtintą konkretų, kiekvieno būrio nuteistųjų maudymosi duše laiką. Po sporto nuteistasis galėjo pasinaudoti būryje įrengta dušine (karšto vandens šildytuvai ir dušo purkštukai įrengti visuose būriuose). Pastato, kuriame įrengti 1-4 būriai, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodytos ligos nėra gyvybiškai pavojingos žmogaus sveikatai ir gyvybei. Duomenų, kad jis būtų kreipęsis dėl gyvenamojo ploto trūkumo ar higienos normų reikalavimų nesilaikymo, nėra. Į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė, todėl aplinkybės, jog jis jautė pažeminimą ar dvasinę skriaudą yra nepagrįstos. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad atsakovas savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurias sąlygojo neteisėti Pravieniškių PN pareigūnų veiksmai (neveikimas), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d.

Atsakovas prašo teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d., į teismą kreipėsi 2017 m. kovo 7 d. skundu (b. l. 5-21; 49), taigi nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino, todėl atsakovo prašymas, nagrinėjamu atveju taikyti ieškinio senaties terminą, netenkintinas.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktai reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN direktoriaus įsakymais pareiškėjas buvo paskirtas ir atitinkamais laikotarpiais gyveno 2-o sektoriaus bendrabučio tipo 3-io būrio 1-oje brigadoje ir 2-o būrio 2-oje brigadoje (b. l. 106, 107-109). Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, žalą kildina iš kalinimo sąlygų bendrabučio tipo patalpose. Kadangi duomenų apie kartu su pareiškėju tam tikroje patalpoje buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš toje patalpoje esančio miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsakovo į bylą pateiktais duomenimis (b. l. 107-109) 3-io būrio 1-oje brigadoje yra 21 miegamoji vieta, gyvenamosios patalpos plotas 65,46 kv. m. ploto, 2-o būrio 2-oje brigadoje yra 21 miegamoji vieta, gyvenamosios patalpos plotas 66,07 kv. m. Taigi vienam asmeniui teko atitinkamai 3,12 kv. m. ir 3,15 kv. m. ploto. Pareiškėjas su minėtomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad miegamųjų vietų skaičius 3-io būrio 1-oje brigadoje buvo 20, o 2-o būrio 2-oje brigadoje buvo 22. Tokiu atveju pareiškėjui 3-io būrio 1-oje brigadoje teko 3,27 kv. m. ploto, o 2-o būrio 2-oje brigadoje teko 3,00 kv. m. ploto. Taigi, tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktais duomenimis 3-io būrio 1-oje brigadoje gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Ginčas kyla dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto 2-o būrio 2-oje brigadoje. Pastebėtina, kad pareiškėjas teismui pateikė 2012 metų pažymas (dokumentus; b. l. 29-30; 32) patvirtinančias miegamųjų vietų skaičių, o atsakovas pateikė 2016 m. rugpjūčio 5 d. duomenis (b. l. 107-109) dėl miegamųjų vietų skaičiaus. Ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. Iš teismui šalių pateiktų dokumentų teismas daro išvadą, kad gyvenamų vietų skaičius 2-o būrio 2-oje brigadoje atitinkamais laikotarpiais kito, tačiau nei pareiškėjo, nei atsakovo pateikti rašytiniai dokumentai nepatvirtina, kiek konkrečiai gyvenamųjų vietų 2-o būrio 2-oje brigadoje buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nutartyse panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). LVAT taip pat yra pasisakęs, kad vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais visos kilusios abejonės vertinamos silpnesniosios šalies, t. y. asmens, siekiančio apginti savo pažeistas teises, naudai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1241-552/2015, 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-136/2013).

Atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl ginčui aktualiu laikotarpiu 2-o būrio 2-oje brigadoje buvusių 22 gyvenamųjų vietų nepaneigus, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgdamas į LVAT formuojamą praktiką, teismas vertintina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d., pareiškėją apgyvendinus 2-o būrio 2-oje brigadoje, teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista (trūko 0,1 kv. m. ploto). Nors Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą (3,1 kv. m.) neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai, nuteistųjų reikmenys, asmeniniai daiktai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose drabužiai buvo džiovinami gyvenamosiose patalpose, nebuvo poilsio kambario, patalpos maisto produktams laikyti, buvo per maža virtuvėlės patalpa, per mažas kiekis dušo sietelių.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Atsakovas pripažino, kad 2-ame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu. Pagal Taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; 5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; 5.11 p.). Pareiškėjas pripažino, kad kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, todėl minėtos teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių ar virtuvėlių patalpų plotų. Todėl pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažų virtuvėlių, laikytinos nepagrįstomis. Skunde nurodytos aplinkybės dėl virtuvėlių plotų trūkumo, dušo sietelių per mažo kiekio, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu neatitiko teisės aktuose nustatyto reglamentavimo, kuriame nurodoma, jog turi būti suteikiama teisė ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Nurodė, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.4 punktas nustato, jog atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. 2-ojo sektoriaus nuteistieji maudosi pagal Pravieniškių PN direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 140-141; 145), t. y. vieną kartą per savaitę. Teismas vertina, kad teisė vieną kartą per savaitę maudytis duše, negali būti laikoma Higienos normos 68 punkto pažeidimu, nes ši teisė nėra suteikiama rečiau nei nurodoma minėtoje teisės normoje. Iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT V. prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą O. prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT V. byloje yra nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą). Pareiškėjo paminėtoje Lietuvos Respublikos Seimo Kontrolieriaus 2017 m. sausio 12 d. pažymoje (b. l. 35-43) rekomendacija dėl galimybės sudarymo nuteistiesiems apsilankyti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę nėra privalomo pobūdžio, yra adresuota ne Pravieniškių PN administracijai, priimta ne ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl nagrinėjamam atvejui neturi teisinės reikšmės ir plačiau neanalizuotina. Taigi, nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis galiojančių teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, teismas vertina, kad pareiškėjui suteikiant vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nacionaliniai teisės aktai pažeisti nebuvo ir nėra pagrindo išvadai, kad jo teisė palaikyti asmeninę higieną galėjo būti pabloginta taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, todėl nepripažintina, kad atsakovas, suteikdamas teisę vieną kartą per savaitę maudytis duše, galėjo atlikti neteisėtus veiksmus.

Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, einant maudytis kiekvieną kartą išduodama 30 g. muilo. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad šios higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos, pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Taip pat nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti: metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui). Byloje nėra ginčo dėl lovos pareiškėjui nesuteikimo, todėl minėto teisės akto nuostatos pažeistos nebuvo. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog aplinkybės dėl inventoriaus patalpoms valyti neišdavimo, netinkama lova pažeidė jo teises, tačiau aplinkybės, kad pats pirko valymo priemones nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, nenurodė, kad dėl minėtų aplinkybių buvo pareiškęs raštu pretenzijas atsakovui ir tokių duomenų nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl neišduodamo inventoriaus ir netinkamos lovos atmestini, kaip deklaratyvūs, neindividualizuoti ir nepagrįsti.

Higienos normos 6 punkte buvo nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsakovas atsiliepime pripažino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, kuriame yra asbestinio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pravieniškių PN 2016 m. rugpjūčio 5 d. rašte (b. l. 107-109), kuriuo atsakoma dėl pareiškėjo M. A. kalinimo sąlygų, nurodoma, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) (b. l. 133-135) konstatuojama, jog patikrinimo metu nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose (2 būrys, 2 brigada) ir bendro naudojimo patalpose remonto drabai nevykdomi, nėra išardyta jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbesto. Aplinkoje nėra šiferio nuolaužų. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nėra evakuacinių išėjimų. Pareiškėjo į bylą pateiktame Pravieniškių PN 2016 m. rugpjūčio 5 d. rašte (b. l. 107-109) atsakovas nurodė, kad pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Byloje nėra duomenų, jog minėtas raštas būtų ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka, todėl jame pateikta informacija leidžia daryti išvadą, kad priešgaisrinių taisyklių įstaigoje yra laikomasi, pareiškėjo argumentai dėl jų nesilaikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Higienos normos 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus, tačiau tai, jo nuomone, nėra tinkamas vėdinimas žiemą, kai šalta, arba vasarą, kai karšta. Į bylą pateiktame Pravieniškių PN 2016 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. S-18462 (b. l. 107-109) nurodoma, kad gyvenamosios patalpos, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ventiliuojamos per langus ir ventiliacines angas. Taigi, gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus ir ventiliacines angas atitiko Higienos normos reikalavimus ir nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis, kaip naujai atvykęs asmuo nebuvo supažindintas pasirašytinai su vidaus tvarka, paneigia atsakovo pateikta Individualaus darbo su nuteistuoju knygelė (b. l. 154-165), kurioje yra pareiškėjo parašas, patvirtinantis, kad su nuteistojo atmintine bei su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis jis supažindintas.

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad atsakovas tinkamai neatliko remonto ir grybelio pašalinimo darbų, nesuteikė tinkamai asmeninei higienai šilto vandens, netinkamai įrengė vietas rūkymui, nesirūpino elektros instaliacijos tvarkingumu, per retai suteikė teisę naudotis skalbimo ir džiovinimo paslauga, kad nepatogios būsenos sėdėjimas sukėlė nepatogumus valgant, rašant laiškus, skaitant, skaitymas antrame lovos aukšte buvo nekokybiškas ir blogino regėjimą, tačiau minėtų aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl nurodytų aplinkybių atsiradusių pasekmių ir paties žalos fakto, nepateikė įrodymų patvirtinančių nusilpusį regėjimą, atsakovo pateiki Sveikatos priežiūros tarnybos duomenys (b. l. 11) aplinkybių dėl regos sutrikimų nepatvirtina Teismas nesutinka su pareiškėjo atliktais preliminariais skaičiavimais ir aplinkybe, kad kiekvieną savaitę kiekvienas nuteistasis turi po 10 kg sausų skalbinių, kurie skalbiami pagal Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-112 (b. l. 136-139), nes pareiškėjas tvirtina, kad nuteistieji turi galimybę drabužius skalbtis patys, be to, minėtoje sutartyje yra numatyta sausų skalbinių orientacinė apimtis, tai reiškia, jog ji gali kisti. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) konstatavimui.

Pastebėtina, kad LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos turėjo įtakos jo sveikatai - jautė nuovargį ir išsekimą, sąnarių gėlimą, stuburo, nugaros, kaklo skausmus, nuolatinę antisanitarinę aplinką, orumo pažeminimą, nepatogumus, sumažėjo bendravimas su kitais, pasidarė uždaresnis, sutriko sveikata, kilo pavojus susirgti infekcinėmis ligomis, buvo veikiamas psichologiškai, miegas būdavo neramus, neišsimiegodavo, pasidarė apatiškas aplinkai, prarado ir tinkamai nebeįvertina gyvenimo vertybių, prarado savisaugos jausmą, buvo nuolatinėje baimėje ateityje susirgti nepagydoma liga, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovo į bylą pateiktame Medicininiame pažymėjime (b. l. 11) nurodoma, kad Asmens sveikatos istorijoje pareiškėjo kreipimąsi dėl gyvenamojo ploto neužtikrinimo ar higienos normų reikalavimų nesilaikymo, ko pasėkoje sutriktų sveikata, patvirtinančių duomenų nėra. Įvertinus Medicininiame pažymėjime nurodytas diagnozes matyti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodytus sutrikimus galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos 2017 m. balandžio 21 d. pažymoje nurodoma, kad M. A. į psichologus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 110). Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo tiesiogiai įtakoti pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, taip pat nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Pravieniškių PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui turėjusią tekti ploto normą, Taisyklių 5.8 p. dėl laisvalaikio kambario nebuvimo), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; ABTĮ 15 str. 1 d.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl asmenų kalinimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad nors pareiškėjas nepilnus trylika mėnesių buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (nežymiai pažeidžiant vienam asmeniui turėjusią tekti gyvenamojo ploto normą (trūko tik 0,1 kv. m.) ir Taisyklių 5.8 p.), tačiau nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, lankyti koplyčią, sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.