- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-359-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01028-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Rūta Burdulienė, Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- A. Z.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 2.3.2.10Savininko teisių apsauga
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-527-860/2015 pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo, trečiasis asmuo – Vilniaus rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. Z. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti:
1) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyr. specialisto 2014-01-15 savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-0140115-00010 (toliau – ir Aktas, ir Savavališkos statybos aktas), kuriame buvo užfiksuota, kad statinys – gyvenamosios paskirties pastatas (namas), esantis adresu Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), statomas ne statinio projekte nurodytoje žemės sklypo vietoje, t. y. pažeidžiant numatytas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 71 ir 93 dalyse nuostatas;
2) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2014-01-20 privalomą nurodymą A. Z. pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140120-00008 – nugriauti savavališkai pastatytą minėtą gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatą (namą) bei sutvarkyti statybvietę (toliau – ir Nurodymas).
Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2005-08-18 išdavė ieškovui statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti gyvenamąjį namą pagal suderintą projektą. Statybos leidimas yra iki šiol galiojantis, ir apie tai yra konstatuota Akte. Pradėjus statybos darbus, paaiškėjo, kad 1993 m. atliekant žemės sklypo kadastrinių matavimus buvo netiksliai (su klaidomis) atliktas žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) paženklinimas vietoje, todėl namo pamatai buvo neteisingai pažymėti žemės sklype bei pastatyti ne pagal projekto plane numatytas koordinates. Dėl šios matavimo klaidos pastatas viršijo ieškovui priklausančio žemės sklypo ribas. Apie esamą situaciją 2006-06-15 ieškovas informavo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, o 2006-07-03 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją su prašymu perplanuoti žemės sklypą pagal sudarytą detalųjį planą. 2006-09-13 surašytas vietos apžiūros aktas, kuriame užfiksuotas faktas, kad statomas statinys pastatytas projekte nenumatytoje vietoje bei dalis jo yra už sklypo ribų. Esamą situaciją įvertino Vilniaus rajono Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistė A. E. bei pasiūlė leisti ieškovui atlikti jam priklausančio žemės sklypo ribų perplanavimą pagal pakoreguotą detalųjį planą, nekeičiant žemės sklypo dydžio. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2007-09-21 sprendimu Nr. T3-274 „Dėl leidimo rengti žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., ribų perplanavimo, nekeičiant sklypo ploto, detalųjį planą“ leido atlikti sklypo ribų perplanavimą bei perdavė ieškovui detalaus plano organizatoriaus teises. Apie statybos reglamentų pažeidimą – pastato statybą ne pagal projekto plane numatytas koordinates, ieškovas informavo statybos priežiūros institucijas 2006-06-15, todėl šio statybos reglamentų pažeidimo nustatymo laikas yra minėta data, o ne kaip nurodyta Akte – 2013-11-01. Nuo 2006-06-15 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos funkcijas atliekančiai institucijai (Vilniaus rajono savivaldybės administracijai) buvo žinomi visi ieškovo atlikti statybos norminių dokumentų pažeidimai, ši institucija turėjo pažeidimą fiksuojantį dokumentą bei šiai institucijai buvo žinomos pažeidimo šalinimo aplinkybės. Iki Akte nurodytos datos ieškovas jau buvo pašalinęs statybos reglamentų pažeidimą, nes nustatyta tvarka su įgaliotomis institucijomis iš naujo buvo suderinęs gyvenamojo namo esminius statybos sprendimus, ir pagal naujai patvirtintą projektinę dokumentaciją (detalusis planas) pastatyto namo koordinatės atitinka patvirtintą žemėtvarkos projektą. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2007-09-21 sprendimu Nr. T3-274 leido ieškovui rengti detalaus plano pakeitimus bei 2009-07-31 sprendimu Nr. T3-239 paruoštus detalaus plano pakeitimus patvirtino, nustatydama patikslintas žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribas. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-13 įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-2336 buvo patikslinti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), duomenys bei jie įregistruoti nekilnojamo turto registre. Be to, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-07-31 sprendime Nr. T3-239 „Dėl kitos paskirties žemės teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., detaliojo plano patvirtinimo“ nėra rodytas reikalavimas statytojui gauti naują statybos leidimą dėl atliekamų pakeitimų. Ieškovo teigimu, pagal statybų reglamentų pažeidimo šalinimo galiojančius įstatymus, jis neturi pareigos išimti naują statybos leidimą ar galiojantį statybos leidimą pakeisti nauju. Taigi, anot ieškovo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pareigūnai, atlikę ieškovo vykdomos statybos patikrinimą, turėjo surašyti „statybos apžiūros aktą“ bei konstatuoti, kad patvirtinus patikslintą detaliųjų planą, t. y. iš naujo suprojektavus žemės sklypo ribas ir patikslinus pastato vietą (koordinates) jame, buvo sėkmingai užbaigtas 2006 metais ieškovo padarytų statybos norminių dokumentų pažeidimų pašalinimas pagal nustatytą statybą leidžiančių dokumentų gavimo procedūrą bei leistina atlikti statybos užbaigimo ir pastato pripažinimo tinkamu naudoti procedūras.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmiausia teismas pažymėjo, kad savavališkos statybos fakto aplinkybė laikytina ne ieškinio dalyku, bet ieškinio pagrindu; ši aplinkybė reikšminga vertinant ginčijamo Nurodymo teisėtumą ir pagrįstumą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra būtina ginčyti Akto, kuriame nustatytas savavališkos statybos faktas; šis Aktas nesukelia ieškovui tiesioginių teisinių pasekmių. Todėl ieškovo reikalavimą dėl Akto panaikinimo teismas vertino kaip ieškinio pagrindą.
Antra, teismas pažymėjo, kad Nurodymo apskundimui taikytini terminai, nustatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme. Pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ieškovas skundžiamą Nurodymą gavo 2014-01-20, tuo tarpu į administracinį teismą dėl jo kreipėsi tik 2014-05-21, t. y. akivaizdžiai praleidęs įstatymo nustatytą 1 mėnesio apskundimo terminą. Ieškovo bandymas susieti šio Nurodymo apskundimo terminą su apskųstu Savavališko statybos aktu, teismo vertinimu, yra nepagrįstas. Tai, kad ieškovas skundą dėl Akto administraciniam teismui padavė anksčiau, nekeičia termino kreiptis į teismą dėl Nurodymo panaikinimo skaičiavimo tvarkos ir termino. Tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-05-23 nutartimi priėmė ieškovo patikslintą skundą dėl sprendimų panaikinimo, taip pat, anot teismo, nereiškia, jog terminas Nurodymui apskųsti nebuvo praleistas ar juo labiau, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas jam perduotą civilinę bylą, negali konstatuoti šio termino praleidimo fakto. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo Nurodymo apskundimo terminas praleistas, o ieškovas neprašo jo atnaujinti. Tuo tarpu atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti vien šiuo pagrindu.
Kita vertus, teismas taip pat nustatė, kad ieškovas statydamas vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nukrypo nuo 2005-08-18 statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo pagrindu patvirtintų techninio projekto sprendinių bei pastatė minėtą pastatą ne projekte nustatytoje vietoje, netgi kitam asmeniui (valstybei) priklausančiame žemės sklype; dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.
Teismas nurodė, kad savavališkos statybos akto surašymo, taip pat nustatytų pažeidimų padarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – Statybos įstatymas), konkrečiai jo 2 straipsnio 71 dalis nustatė, kad savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 punktą, esminiai statinio projekto sprendiniai – statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą <...>. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad ieškovas A. Z. vykdė vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) (žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), statybas pažeisdamas esminius projekto sprendinius, t. y. statinys buvo statomas ne toje vietoje, kaip nurodyta sklypo plane. Tad atsakovo įgalioti pareigūnai, vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. DT-827, turėjo teisę surašyti skundžiamus administracinius aktus.
Teismas pažymėjo, kad atsakovui apie savavališkos statybos faktą tapo žinoma 2014-01-15, kai buvo atliktas statybų patikrinimas vietoje; nustatytų pažeidimų padarymo laikas buvo fiksuotas 2013-11-01. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovui apie savavališką statybą būtų tapę žinoma anksčiau. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai vadovavosi tuo metu, kai buvo fiksuojamas pažeidimas, galiojančiais teisės aktais. Kita vertus, net ir anksčiau galioję teisės aktai, kai buvo pradėtos statybos, nenumatė, kad būtų galima atlikti statybos darbus nukrypstant nuo projekto.
Teismas taip pat pažymėjo ir sutiko su atsakovo argumentais, kad vien tai, jog ieškovas A. Z. parengė žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribų perplanavimo, nekeičiant sklypo ploto, detalųjį planą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-07-31 sprendimu Nr. T3-239, nekeičia fakto, kad savavališkos statybos darbai buvo vykdomi ne pagal 2005-08-18 išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo pagrindu patvirtintus techninio projekto sprendinius, t. y. buvo pastatytas statinys ne projekte numatytoje vietoje. Detalusis planas, kuris yra teritorijų planavimo dokumentas, negali pakeisti statybas leidžiančio dokumento, kuris yra būtinas vykdant aptariamas statybas. Teismas atsakovo argumentus, kad detaliojo plano sprendiniai šiuo atveju suteikia teisę vykdyti statybas, atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas, vadovaudamasis šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, 7 dalimi, turi teisę savavališką statybą įteisinti, prieš tai sumokėjęs nustatyto dydžio įmoką už savavališkos statybos įteisinimą; byloje nenustatytos kliūtys, trukdančios ieškovui įteisinti minėtą savavališką statybą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas A. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas savo nuožiūra nustatė ieškovo reikalavimus bei jų nagrinėjimo ribas, t. y. panaikino dalį ieškinio – ieškovo reikalavimą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo, priskirdamas jį prie kito ieškovo reikalavimo faktinių aplinkybių dalies. Savavališkos statybos akto surašymo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti ieškininių reikalavimų pagrindas, pateikiant ieškinį bendrosios kompetencijos teismui.
2. Iš teismo motyvų nėra aišku, ar teismas, konstatuodamas, kad ieškovas praleido Nutarimo apskundimo teismui terminą, pasisakė dėl ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto ar CK 1.126 straipsnio taikymo. Teismas faktiškai kvestionavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį, kurios pagrindu buvo priimtas ieškovo patikslintas skundas bei byla pagal teismingumą perduota nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Teismas netinkamai aiškino ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, sutapatindamas šiame straipsnyje įtvirtintą procesinį terminą su ieškinio senaties terminu.
3. Teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tęstinio įstatymo pažeidimo išaiškėjimo (pažeidimo padarymo fakto) momento nustatymą bei statybų procesą reguliuojančių teisės normų taikymą laike. Teismas nenurodė, kokia Statybos įstatymo redakcija vadovavosi, nurodydamas, kad šis įstatymas galiojo savavališkos statybos akto surašymo, taip pat nustatytų pažeidimų padarymo metu. Be to, teismas nepasisakė dėl tikslaus pažeidimo nustatymo momento ir neargumentavo, kodėl atsisakė nagrinėti ieškovo nurodytus argumentus dėl savavališkos statybos pažeidimo nustatymo momento, ieškovui pranešus apie vykdomą gyvenamojo namo statybą, pažeistus projektinius sprendimus 2006 metais.
4. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl faktinių aplinkybių, kurios turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, t. y. aplinkybių, susijusių su ieškovo veiksmais, savanoriškai nustatant statybos vykdymą ne pagal projektinę dokumentaciją ir apie tai savanoriškai informuojant valstybės institucijas, atsakingas už statybos priežiūrą, taip pat savanoriškai šalinant statybos, vykdytos pažeidžiant projektinę dokumentaciją, pasekmes.
5. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl teisės normų, turinčių esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, taikymo: 2006 m. birželio-rugsėjo mėnesiais galiojusio LR statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punkto, įtvirtinančio savavališkos statybos sąvoką; LR teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio; Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. T3-329; Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. gegužės 20 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-159; LR statybos įstatymo pakeitimo įstatymo (2010 m. liepos 2 d. Nr. XI-992) 24 straipsnio 3 punkto; LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (galiojusio iki 2010 m. spalio 1 d.) 29 punkto.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas tinkamai ir pagrįstai pasisakė dėl ginčijamo Savavališkos statybos akto, jo teisinės reikšmės ir būtinumo jį ginčyti. Priešingai nei teigia ieškovas, teismas nepanaikino ieškinio dalies, o byloje priėmė sprendimą dėl ginčo iš esmės, t. y. ieškinį atmetė visiškai.
2. Teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas dėl ieškinio senaties. Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi priėmė ieškovo patikslintą skundą, nepanaikina bendrosios kompetencijos teismo teisės taikyti ieškinio senatį esant atsakovo prašymui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsniu, išsprendė skundo priėmimo klausimą, tuo tarpu Vilniaus rajono apylinkės teismas civilinę bylą išsprendė iš esmės ir vadovavosi CK 1.126 straipsnio nuostatomis.
3. Byloje ginčijami Savavališkos statybos aktas ir Privalomasis nurodymas, todėl teismas pagrįstai taikės teisės normas, galiojusias minėtų dokumentų surašymo metu. Ieškovas neįrodė, kad atsakovui apie savavališką statybą buvo žinoma anksčiau, nei buvo surašyti ginčijami teisės aktai, be to, byloje nepaneigta aplinkybė, kad atsakovas apie savavališkos statybos faktą sužinojo 2014 m. sausio 15 d., atlikus statybų patikrinimą vietoje. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas tinkamai vadovavosi tuo metu, kai buvo fiksuojamas pažeidimas, galiojančiais teisės aktais, bei pažymėjo, kad net ir anksčiau galioję teisės aktai, kai buvo pradėtos statybos, nenumatė, kad būtų galima atlikti statybos darbus nukrypstant nuo projekto. Ieškovas po statybos leidimo gavimo inicijavo esminių statinio projekto sprendinių pakeitimą, taip pradėdamas naują teisinių santykių etapą. LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. gegužės 20 d. iki 2010 m. gegužės 25 d., t. y. tuo metu, kai buvo inicijuota detaliojo plano rengimo procedūra ir patvirtintas detalusis planas, 29 punktas nustatė, kad po statybos leidimo išdavimo keičiant statinio projekto sprendinius reglamento nustatyta tvarka privaloma gauti naują statybos leidimą. Taigi pakeitus statinio projekto sprendinius, ieškovas privalėjo gauti naują statybos leidimą.
4. Teismas, vertindamas įrodymus pagal esminius įrodymų vertinimo principus, pagrįstai konstatavo, kad vien tai, jog ieškovas parengė žemės sklypo ribų perplanavimo detalųjį planą, nekeičia fakto, kad savavališkos statybos darbai buvo vykdomi ne pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. išduotą statybos leidimą ir jo pagrindu patvirtintus techninio projekto sprendinius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Byloje pareikštu ieškiniu apeliantas prašė panaikinti Savavališkos statybos aktą ir Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius.
Dėl reikalavimo panaikinti Savavališkos statybos aktą
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui tiesioginių teisinių pasekmių, todėl ieškinio reikalavimą dėl jo panaikinimo vertino kito ieškinio reikalavimo – panaikinti Privalomąjį nurodymą – faktinio pagrindo kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad reikalavimas panaikinti Savavališkos statybos aktą, o iš esmės – pripažinti, kad statyba nėra savavališka, nagrinėjamos bylos kontekste yra procesinio, o ne materialinio teisinio pobūdžio, todėl teismui nebuvo pagrindo jo spręsti sprendimo rezoliucinėje dalyje. Dėl teisinės statybos kvalifikacijos teismas pasisako teismo sprendimo motyvuose, o ne rezoliucinėje dalyje. Be to, apeliaciniame skunde apeliantas pats pripažįsta, kad savavališkos statybos akto surašymo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti ieškinio reikalavimų pagrindas. Ieškinio reikalavimų pagrindas nėra ieškinio dalykas.
Dėl termino administraciniam aktui apskųsti
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) dėl administracinio akto administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, kurio taikymui, pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-622/2015; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 str., CPK 78 str. 1 d.). Bendrosios kompetencijos teismas nagrinėjamose civilinėse bylose ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą taiko pagal CPK nustatytas procesinių terminų taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad iš teismo sprendimo motyvų nėra visiškai aišku, kaip teismas taikė minėtą terminą – kaip procesinį ar kaip ieškinio senaties terminą. Bet kurio atveju nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad terminą apskųsti Privalomąjį nurodymą apeliantas praleido – skundžiamą nurodymą apeliantas gavo 2014 m. sausio 20 d., o administraciniam teismui jį apskundė 2014 m. gegužės 21 d.
Minėta, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 str., CPK 78 str. 1 d.). Be to, praleisto termino atnaujinimo klausimą teismas gali išspręsti ir savo iniciatyva (CPK 78 str. 1 d.). Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas procesinių terminų taikymą reglamentuojančių teisės normų netaikė ir praleisto termino atnaujinimo klausimo nesprendė, vis dėlto teismas neatmetė ieškinio (vien) tuo pagrindu, kad buvo praleistas administracinio akto apskundimo teismui terminas, o ieškinį išnagrinėjo iš esmės. Sprendimo dėl ginčo esmės priėmimas, teisinio rezultato prasme, prilygsta praleisto termino atnaujinimui, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad papildomai vertinti teismo veiksmų teisėtumą procesinių terminų taikymo kontekste nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
Dėl reikalavimo panaikinti Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius
Apelianto teigimu, teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tęstinio įstatymo pažeidimo išaiškėjimo momento nustatymą, bei statybų procesą reguliuojančių teisės normų taikymą laike.
Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu, todėl siekiant išsiaiškinti, ar teisėtai buvo pastatytas ginčo statinys, turi būti nustatyta, kada vyko jo statyba ir kada jis buvo baigtas statyti, t. y. šio statinio statymo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012).
Pagal bylos duomenis, ginčo statyba buvo baigta 2013 m. lapkričio 1 d. (1 t., b. l. 46-47), taigi dėl pastatyto pastato statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal 2013 m. lapkričio 1 d. galiojusius teisės aktus. Tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punkte buvo nustatyta, kad savavališka statyba – tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (2010 m. liepos 2 d. Nr. XI-992 redakcija). Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 punktą (2010 m. liepos 2 d. Nr. XI-992 redakcija), esminiai statinio projekto sprendiniai – tai statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinantys specialiuosius saugomų teritorijų apsaugos ir (ar) nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės paveldosaugos reikalavimus. Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl to, kad apeliantas vykdė statybos darbus ne pagal išduoto statybos leidimo pagrindu patvirtintus techninio projekto sprendinius, t. y. pastatė statinį ne projekte numatytoje žemės sklypo vietoje, kas atitinka minėtą savavališkos statybos sąvoką.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad aplinkybė, jog apeliantas pastato statybos metu parengė žemės sklypo ribų perplanavimo detalųjį planą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 31 d. sprendimu, nekeičia ginčo statybų teisinio kvalifikavimo, t. y. fakto, kad statinys pastatytas ne projekte numatytoje vietoje.
Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad savavališkos statybos nustatymo momentas byloje buvo nustatytas netinkamai, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad apie savavališkas statybas atsakovui tapo žinoma anksčiau nei 2014 m. sausio 15 d., kai buvo atliktas statybos patikrinimas vietoje.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012), nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas – arba įvykdant Privalomąjį nurodymą nugriauti statinį, arba įteisinant statinį, prieš tai už statinio įteisinimą sumokėjus įstatyme nustatyto dydžio įmoką.
Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs ginčui aktualias materialinės ir proceso teisės normas, apelianto reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo atmetė.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.