Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 5 MGL (188,30 euro) dydžio bauda. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu V. Č. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. balandžio 8 d. apie 11.57 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), tyčia, suėmęs ranka už drabužių tempė mažametį E. S. ir sudavė jam delnu vieną smūgį į galvos sritį, taip nukentėjusiajam E. S. sukėlė fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą nutraukti arba bylą grąžinti apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad jis nukentėjusįjį E. S. sulaikė kaip teisės pažeidėją, siekė pristatyti jį į policijos komisariatą, tačiau tuo metu prie jo pribėgo policijos pareigūnai, pristatė jį į policijos komisariatą ir apkaltino vaiko mušimu. Į policijos komisariatą atvykusiai medicinos darbuotojai nukentėjusysis nesiskundė skausmais, jis neverkė, o pravirko tik atvykus jo mamai. Policijos komisariate prieš jį buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, jam nebuvo iškviestas advokatas, o advokato atsisakymo protokolą jis pasirašė jo neperskaitęs, nes buvo streso būsenoje ir abejingas šiam įvykiui, nes tuo metu jam rūpėjo vienas jo namuose paliktas aklas tėvas. Taip pat nuteistasis tvirtina, kad vaikams, taip pat ir nukentėjusiajam, nebuvo jokio reikalo eiti pro jo automobilį, vaikai ėjo nežinia kur ir dėl ko. Išsamus nepilnamečių elgesio tyrimas, sujungus bylas, būtų atskleidęs, kad šie vaikai sudaužė jo automobilio stiklą, apspjaudė automobilį ir primetė šiukšlių į jo tėčio buto balkoną, tačiau tyrėjai iki šiol tyrimo nepabaigė ir nenustatė tai padariusių asmenų. Atsižvelgdamas į tai apeliantas su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalius įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas nuteistąjį V. Č. kaltu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nuteistasis V. Č. tvirtina, kad jis įvykio metu sulaikė netinkamai pasielgusį mažametį, dėl tokio mažamečio elgesio ketino jį nuvesti į policijos komisariatą ir fizinio smurto prieš mažametį nenaudojo. Tačiau tokia nuteistojo versija tikėti nėra pagrindo.

Iš byloje esančių liudytojų O. T., R. K. ir J. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad dirbant policijos komisariate operatyvinėje grupėje policijos pareigūnė O. T. pro policijos komisariato patalpos langą pamatė kaip nuteistasis V. Č. pribėgo prie vieno berniuko (liudytojo M. D.), po to prie nukentėjusiojo E. S.. Į tai ji atkreipė toje pačioje patalpoje buvusių kolegų R. K. ir J. J. dėmesį. Po to nuteistasis V. Č. tempė nukentėjusįjį link namo, temdamas sudavė jam ranka smūgį į galvos sritį, todėl liudytojai O. T. ir R. K. išbėgo iš policijos komisariato ir sulaikė nuteistąjį V. Č.. Visi trys liudytojai patvirtino, kad nukentėjusysis verkė. Tokius savo parodymus minėti proceso dalyviai patvirtino pirmosios instancijos teisme (24–25, 28–29, 31–33, 86–88 b. l.). Netrukus po įvykio, dalyvaujant nukentėjusiajai J. S. ir greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai A. S. apžiūrėjus nukentėjusįjį E. S. ant jo kaklo, galinėje dalyje, buvo matyti paraudimai (13–15 b. l.), o nukentėjusioji J. S. apklausos metu patvirtino, kad jos sūnui E. S. dėl įvykio metu panaudoto fizinio smurto buvo sukeltas fizinis skausmas (22 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. S. patvirtino, kad įvykio metu nuteistasis V. Č. sudavė jam į galvą, sukėlė fizinį skausmą, jam skaudėjo ir jis verkė (85–86 b. l.). Vertinant minėtų proceso dalyvių parodymus pažymėtina, kad abu nukentėjusieji (E. S. ir J. S.) iki įvykio nepažinojo nuteistojo, o nuteistasis pats anksčiau kreipėsi į policijos pareigūnus pagalbos. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad šie proceso dalyviai iki įvykio būtų pykę ant nuteistojo ir būtų buvę suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti jį kaltinant padarius nusikalstamą veiką. Visų minėtų proceso dalyvių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, jie, o taip pat ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti tokiais minėtų proceso dalyvių parodymais, kitais duomenimis ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo. Paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis įvykio metu panaudojo fizinį smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Vertindamas nuteistojo V. Č. poziciją apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis palyginti didelę dalį skiria policijos pareigūnų veiksmams ikiteisminio tyrimo metu ir prieš įvykį, mano, kad policijos pareigūnai netinkamai tyrė ankstesnius jo pranešimus apie prieš jį padarytus teisės pažeidimus. Taip pat nuteistasis V. Č. tikina, kad pats nukentėjusysis elgėsi netinkamai – nukentėjusiajam E. S. nebuvo jokio reikalo eiti pro jo automobilį, jis ėjo nežinia kur ir dėl ko, kad buvo sudaužytas jo automobilio stiklas, buvo primesta šiukšlių į jo tėčio buto balkoną, kad įvykio metu jis nukentėjusįjį E. S. sulaikė kaip teisės pažeidėją, todėl policijos pareigūnai nepagrįstai panaudojo prieš jį antrankius, patalpino į laikino sulaikymo kamerą, neiškvietė advokato ir apkaltino jį fizinio smurto panaudojimu prieš vaiką. Tačiau tai, kad apeliantas nukentėjusįjį E. S. sulaikė kaip teisės pažeidėją, nesuteikė nuteistajam V. Č. teisės jam pačiam pasielgti priešingai teisei – naudoti fizinį smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį E. S. ir taip sukelti jam fizinį skausmą. O tai, kad policijos pareigūnai nenustatė anksčiau prieš jį pažeidimus padariusių asmenų, kad policijos komisariate po įvykio prieš jį patį buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, kad jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą ir jam nebuvo iškviestas advokatas, o taip pat tai, kur įvykio metu galėjo ir turėjo būti nukentėjusysis E. S. bei pastarojo elgesio išsamus tyrimas yra ne šioje baudžiamojoje byloje atlikto tyrimo objektas. Visos šios nuteistojo V. Č. nurodytos aplinkybės, įvertinus jų liečiamumą, negali eliminuoti apelianto atsakomybės už jo paties padarytą nusikalstamą veiką ir nerodo mažesnio nuteistojo asmenybės ar jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei, todėl atsižvelgti į jas ir vadovautis jomis šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas tiek byloje nustatytas, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytas esmines tinkamam atsakomybės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino visas svarbias aplinkybes ir paskyrė nuteistajam V. Č. jo asmenybės ir padarytų veikų pavojingumą atitinkančią bausmę. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas teisės normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nepažeidė.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas procesinis sprendimas atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino V. Č. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir paskyrė jam teisingą bausmę. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, prielaidos, pasvarstymai ir keliami klausimai apylinkės teismo išvadų nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Naikinti ar keisti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.