- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-21
- Bylos Nr.
- I-6749-279/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01610-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- L. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas, ir L. D.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovės atstovas), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-3) ir teismo posėdyje, įvykusiame 2018-11-08, nurodė, kad Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 27 d. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Nurodė, kad Alytaus PN 6 – ojo lokalinio sektoriaus 15 būrio 4 miegamojo patalpų plotas neatitiko teisės aktuose numatyto vienam asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, nurodė, kad gyvenamąjį plotą mažino patalpoje esantys baldai, tualetas. Teigė, kad kameros apšvietimas yra blogas ir neatitinka teisės aktuose numatytų reikalavimų. Nurodė, kad kameroje buvo tik vienas tualetas bei viena praustuvė, jais naudojosi 9 nuteistieji, todėl norint patekti į tualetą dažnai tekdavo laukti eilėse. Kameroje esantys langai tinkamai neatsidaro, trūkdavo gryno oro, todėl dažnai skaudėdavo galvą dėl ko teko kreiptis ir į medikus. Pareiškėjo teigimu jis miegojo lovoje antrame aukšte, kopėtėlių užlipti į antrą aukštą nebuvo, todėl jam buvo sudėtinga patekti į savo miegamąją vietą. Nurodė, jog jis negalėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje, išeiti į lauką, sportuoti ir pan., nes buvo užrakintas ir laikomas 21 valandą jam skirtoje miegamojoje patalpoje. Manė, kad dėl atsakovės atstovo neveikimo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios jo orumą. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo įstaigoje teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų, tai yra, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Jam nebuvo užtikrina teisė į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką, dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas – Alytaus PN, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9-13). Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. liepos 26 d. buvo paskirtas į 15 būrio 6 lokalinio sektoriaus 4 miegamąjį, kuris yra ne kameros tipo, o bendrabučio tipo, miegamojo plotas yra 34,35 kv. m., jame įrengtos 9 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,81 kv. m.
Paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktą Nr. PA.1309, kuris apėmė visas Alytaus PN patalpas, išvadoje pažymėjo, kad pažeidimų, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), nenustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Nurodo, kad kameros ventiliuojamos atidarius langus, grotos, esančios vidinėje lango pusėje, netrukdo atidaryti langų 15 cm į vidinę grotų pusę ir taip išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos baldais bei kietuoju inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma. Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pareiškėjas turėjo galimybę kasdien nuo 13.30 iki 16.30 išeiti pasivaikščioti. Nurodė, kad pareiškėjo lova pirmame aukšte, pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl kopėtėlių įrengimo ginčo laikotarpiu nesikreipė. Atsakovės atstovas , teikdamas papildomus duomenis ( b.l. 55) nurodė, kad pareiškėjas galėjo dienotvarkėje numatytu laiku, dalyvauti pataisos programose, pozityvaus užimtumo priemonių vykdyme, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programose, t.y. 9.00-12.00 val. ir 14.30-17.00 val. Pareiškėjas dienotvarkėje numatytu laiku, skirtu pataisos programoms, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymui, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programoms, t.y. 9.00-12.00 val. ir 14.30-17.00 val. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 27 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 27 d. buvo paskirtas į 14 būrį (6 lokalinis sektorius), 4 miegamą jį (gyvenamosios patalpos įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus), kurio plotas 34,35 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,81 kv. m (34,35/9) ploto (b. l. 9-11, 55).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą praktiką tokio pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013), todėl, šiai institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2 miegamasis yra ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo, įrengtose pagal kamerų tipo reikalavimus, 2018 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 8-10354 (b. l. 55) – kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosios patalpose, kurios buvo įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus (yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra klozetas ir praustuvas, įrengta pareigūnų iškvietimo sistema), teismas vertina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir apskaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą taikytinas Taisyklių 11¹.2 punktas. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo tik vienas tualetas, kuriuo naudojosi 9 asmenys, todėl dažnai tekdavo laukti eilėje.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad kameroje buvo laikomi 9 asmenys, darytina išvada, kad Normos buvo nepažeistos.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameroje ant langų sudėtos grotos iš išorės ir iš vidaus, todėl langai atsidaro nedaug, patalpų neįmanoma gerai išvėdinti.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 35, 37). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad visą laiką buvo užrakintas ir išeiti iš kameros galėjo tik 3 valandas per parą. Per tą laiką turėjo spėti pasidaryti valgyti, pasportuoti, išsiskalbti, pasivaikščioti, pasinaudoti virtuvėle.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas L. D. ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atlikdamas Alytaus pataisos namuose, buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei ir buvo paskirtas į 14 būrį (6 lokalinis sektorius), 4 miegamą.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau- ir BVK) 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau- ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73¹ punktas numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 p.), kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 p.). Šių taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.
Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų. Nei BVK, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenustato išlygos, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi būti užrakinami aukštuose, todėl pareiškėjo argumentas, kad jis negalėjo būti laikomas užrakintas jo gyvenamojoje patalpoje, atmestinas. Atsakovės atstovas teikdamas papildomus duomenis ( b.l. 55) nurodė, kad pareiškėjas galėjo dienotvarkėje numatytu laiku, dalyvauti pataisos programose, pozityvaus užimtumo priemonių vykdyme, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programose, t.y. 9.00-12.00 val. ir 14.30-17.00 val. išleidžiamas iš miegamojo patalpos. Pareiškėjas ir pats nenurodo, kad ginčo laikotarpiu būtų buvę pažeistos jo teisės, numatytos BVK 73 straipsnyje, ar būtų buvę pažeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte nustatytos sąlygos. Taip pat pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad jis kurią nors konkrečią dieną būtų prašęs Alytaus PN administracijos dienotvarkėje numatytu metu (9.00 val.-12.00 val. ir 14.30-17.00 val.) jį išleisti į biblioteką, į virtuvėlę, skalbyklą ar pan., o atsakovės atstovas jį išleisti iš užrakintos gyvenamosios patalpos būtų atsisakęs. Pareiškėjo pretenzijos dėl jo teisių pažeidimo, laikant jį užrakintoje gyvenamojoje patalpoje, yra grindžiamos subjektyviu jo paties vertinimu, abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio argumentais, todėl laikytinos neįrodytomis ir atmestinos.
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad kameroje buvo netinkamai įrengtas dirbtinis apšvietimas .
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau- Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Naktinis apšvietimas nereglamentuotas.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx ir daugiau dirbtinę apšvietą (b. l. 10). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamo apšvietimo nesikreipė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos apšvietos atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjas nurodė, kad dviejų aukštų lovose nėra įrengtos kopėtėlės, todėl buvo sunku užlipti į miegamąją vietą, esančią antrame aukšte.
Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas miegojo pirmame lovos aukšte.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) numato laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Taigi drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos metaline lova, stalu, taburete, kėde ar suolu, sanitariniu mazgu (klozetas arba unitazas, praustuvė), sienine viršutinių drabužių pakaba, sienine lentyna tualeto reikmenims, valymo inventoriumi, šiukšlių dėže, bei elektriniu virduliu, tačiau šiame sąraše nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte, tokiu būdu šis pareiškėjo skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas, o skundo aplinkybė dėl sugadintų kietųjų ir pritvirtintų baldų yra abstrakti ir neįrodyta (ABTĮ 57 str.).
Nenustačius neteisėtų Alytaus PN veiksmų, t.y. nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas pažymi, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo L. D. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.