Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui A. G. (A. G.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno teritorinei muitinei, R. D., A. V. ir M. A. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, negauta prašymų atidėti bylos nagrinėjimą.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, negauta prašymų atidėti bylos nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-01-27 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014 nustatyta, kad pareiškėjas A. G., R. D., A. V. ir M. A., 2012-12-21 veikdami bendrininkų grupėje, nepateikdami muitinei kontrolei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus muitinei pateikti daiktus: 5500 pakelių cigarečių „Fest“, 2000 pakelių cigarečių „Fest 7“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Vilniaus apygardos teismas 2014-01-27 nuosprendžiu pareiškėją A. G., R. D., A. V. ir M. A. pripažino kaltais bei paskyrė bausmes: R. D. – 50 700 Lt baudą, A. V. – 58 500 Lt baudą, pareiškėjui paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, M. A. paskirtas laisvės atėmimas trims metams. Vilniaus apygardos teismas 2014-01-27 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014 konstatavo, kad byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, jog visi kaltinamieji veikdami bendrininkų grupėje, per valstybės sieną neteisėtai pergabeno cigaretes, kurių vertė viršyja 250 MGL, todėl jie padarė BK 199 str. 1d. numatytą nusikatimą. Taip pat Vilniaus apygardos teismas minėtame nuosprendyje, remdamasis byloje surinktais įrodymais patvirtinančiais, kad visi kaltinamieji būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje atvykę prie Lietuvos valstybės sienos gabeno kontrabandines cigaretes ir jas sukrovė netoli sienos kirtimo vietos esančioje sodyboje, bei esant duomenims, patvirtinantiems, kad cigaretės buvo sukrautos jas tiesiai atnešus nuo valstybės sienos kurios kirtimą patvirtino tie patys įvykio metu užfiksuoti pėdsakai, padarė išvadą, kad kaltinamieji A. V., A. G. ir M. A., vykdami į Baltarusijos teritoriją cigarečių, du kartus, ten nueinant ir iš Baltarusijos teritorijos grįžtant, neteisėtai, nenustatytoje vietoje perėjo Lietuvos valstybės sieną, ir šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 291 straipsnyje. Nuosprendyje konstatuota, kad A. G. padarė nusikaltimus, numatytus BK 199 str.1 d. ir 291 str. 1 d., nusikaltimai įrodyti (b. l. 37– 44). Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-01-27 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014 įsiteisėjo 2014-05-12.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalimi, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-01-27 nuosprendyje nustatytos aplinkybės iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėtinos ir turi prejudicinę galią.

Kauno teritorinė muitinė, išnagrinėjusi VSAT Vilniaus rinktinės 2014-09-26 raštu Nr. (21/20)-12-4402 pateiktą informaciją, 2014-10-15 sprendimu Nr. 4PM190955, pripažino pareiškėją A. G., R. D., A. V. ir M. A. solidariais skolininkais muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę: muitą – 2 765 Lt, akcizą – 35 5695 Lt, pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) 9 058 Lt, akcizo delspinigius – 7 075 Lt, PVM delspinigių 1 802 Lt ir įpareigojo pareiškėją A. G., R. D., A. V. bei M. A., sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę (b. l. 45–49).

Pareiškėjas A. G. 2014-12-15, nesutikdamas su tokiu Kauno TM sprendimu, jį apskundė Muitinės departamentui, prašydamas sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą (b. l. 61–63).

Muitinės departamentas pareiškėjo skundo netenkino ir 2014-11-19 sprendimu Nr. 1A-597 patvirtino Kauno teritorinės muitinės sprendimą (b. l. 34–36).

Byloje kilęs ginčas dėl Kauno teritorinės muitinės 2014-10-15 sprendimo Nr. 4PM190955, kuriuo pareiškėjas A. G., R. D., A. V. ir M. A. pripažinti solidariais skolininkais muitinei bei įregistruota mokestinė prievolė, ir Muitinės departamento 2014-11-19 sprendimo Nr. 1A-597, kuriuo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kauno teritorinė muitinė skundžiamame sprendime nustatė, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a įtrauka, 2 ir 3 dalimi, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Pagal to paties straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Europos Bendrijų Teisingumo teismas (toliau – ETT) 2009-04-02 sprendime byloje Nr. C-459/07 konstatavo, jog: „iš Muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies matyti, kad „neteisėtas įvežimas“ šios nuostatos prasme, yra bet koks įvežimas pažeidžiant Muitinės kodekso 38–41 straipsnius“, t. y. prekių nepristačius į pirmąją muitinės įstaigą ir jų nepateikus muitinei.

Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 19 punkte nustatyta, kad „prekių pateikimas muitinei – nustatytu būdu muitinei pateikiamas pranešimas apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą.“ Šio kodekso 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną: - jūra arba oru, ar - sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena.“ Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnyje nustatyta, kad „į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas prekes, išskyrus gabenamas transporto priemonėmis, kurios tik vyksta per Bendrijos muitų teritorijai priklausančius teritorinius vandenis arba oro erdvę be sustojimo šioje teritorijoje, muitinei turi pateikti asmuo, kuris jas įveža į minėtą teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmuo, kuris prisiima atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą. Prekes pateikiantis asmuo turi nurodyti anksčiau pateiktą ir su tomis prekėmis susijusią bendrąją deklaraciją arba muitinės deklaraciją”.

Įvertinus anksčiau minėtas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, darytina išvada, kad visos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti pristatytos į muitinę. Taigi, prekės neteisėtai įvežamos, kai jos nepristatomos pirmajai Bendrijos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai išvežamos iš jos arba ji aplenkiama. Tokiu atveju atvažiavusios pirmąją muitinės įstaigą privalo būti apmokestintos importo ir kitais įstatymuose nustatytais mokesčiais.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgus į įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2014-01-27 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014 nustatytas aplinkybes, kurios šioje byloje iš naujo neįrodinėtinos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalis), darytina išvada, kad pareiškėjas A. G., neturėdamas įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją įvežė neteisėtai, nesilaikydamas pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatas ir už šias prekes nebuvo sumokėti muitas bei importo mokesčiai.

Kadangi pareiškėjas A. G. į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai įvežė banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), jam kilo prievolė sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2095-12).

Pareiga sumokėti akcizus pareiškėjui atsirado vien tik dėl cigarečių laikymo fakto ir būtent šios pareigos nevykdymas nustatytu terminu, visiškai nepriklausomai nuo tolesnio prekių likimo, padarė žalą biudžetui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-07 aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis). Administracinė jurisprudencija. 2012, 22, p. 420-509). Taigi, pareiškėjo argumentai, kad nepadarė žalos valstybės biudžetui, nerealizavus prekių, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, kad cigaretės iš pareiškėjo buvo konfiskuotos tą pačią dieną, kai jis jas įsigijo, ir vėliau buvo sunaikintos, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2010-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010), prievolei mokėti nurodytus mokesčius įtakos neturi. Tai, kad cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu sunaikintos, jo skolos muitinei nepanaikina. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kad cigaretės buvo paimtos ir nepateko į apyvartą, neturi reikšmės skolos muitinei įregistruoti, kadangi šiuo atveju esminė yra aplinkybė, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turėjo būti pristatytos į muitinę. Bendrijos muitinės kodeksas skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos, nenumato. Pažymėtina, kad muito skola susidaro tuo metu, kai prekės neteisėtai įvežamos į muitų teritoriją bei tuo metu, kai yra nustatoma, jog šios prekės yra tokioje situacijoje, dėl kurios susidaro muito skola (Bendrijos muitinė kodekso 214 straipsnio 2 dalis). Pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalį, prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus. Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirma įtrauka, todėl pareiškėjui, remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi ir Pridėtinės vertės įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, kaip importuotojui, tenka pareiga mokėti akcizą ir PVM. Pareiškėjas skunde neginčijo skolos muitinei ir delspinigių dydžio, todėl teismas neturi pagrindo abejoti ginčijamame sprendime nustatytos skolos muitinei teisingumu.

Pareiškėjas A. G. teigia, kad už tą patį teisės pažeidimą buvo nubaustas du kartus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000-02-10 nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009-06-08 nutarimas).

Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija; 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalis). Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmenys baudžiamojoje byloje buvo nubausti kriminalinio pobūdžio bausme (bauda), o bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą paskirta už analogišką teisės pažeidimą, tai prilyginama pareiškėjų nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija, tokiu būdu pažeidžiant non bis in idem principą. Tačiau Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Baudžiamoji ir mokestinė atsakomybė nėra tapačios kategorijos, mokestinė prievolė atsiranda pagal mokesčių įstatymus. Nagrinėjamu atveju bauda pareiškėjui nebuvo skirta, todėl non bis in idem principas nebuvo pažeistas. A. G. tik įregistruota mokestinė prievolė, t. y. nustatyta pareiga sumokėti mokesčius. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pvz., 2005-03-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. Al5-39/2005, 2014-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-366-14 suformuotą poziciją). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl dvigubo nubaudimo laikytini nepagrįstais ir vertintini, kaip gynybinė jo pozicija.

Įvertinus anksčiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno teritorinė muitinė 2014-10-15 sprendimu Nr. 4PM190955 pagrįstai pripažino pareiškėją A. G., R. D., A. V. ir M. A. solidariais skolininkais muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę, o Muitinės departamentas, išsamiai įvertinęs pareiškėjo 2014-12-09 skundo (gauto 2014-12-15) argumentus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą patvirtinti Kauno teritorinės muitinės 2014-10-15 sprendimą Nr. 4PM190955. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių ginčijami sprendimai būtų naikinami. Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.