- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-308-519-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00327-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nukentėjusysis
- O. A.
- Nuteistasis
- E. Č., P. G.
- Civilinis atsakovas
- draudimo bendrovių AB
- Advokatai
- Vytautas Blažaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Č. ir P. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) dydžio bauda, kurią jis privalo sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos,
P. G. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) dydžio bauda, kurią jis privalo sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš civilinių atsakovų – draudimo bendrovių AB ”(duomenys neskelbtini)” ir „(duomenys neskelbtini)“ filialo Lietuvoje nukentėjusiajai O. A. po 918,36 Lt (devynis šimtus aštuoniolika litų 36 ct) turtinei ir po 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš E. Č. ir P. G. nukentėjusiajai O. A. po 125 Lt (vieną šimtą dvidešimt penkis litus) proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Č. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 7 d., apie 8.56 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su įjungtais žybčiojančiais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais, įvažiuodamas į (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 190 punktų reikalavimus, t. y. artėdamas (duomenys neskelbtini) gatve prie šviesoforu reguliuojamos (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, neįsitikinęs, kad nepakenks eismo saugumui ir kad jam yra duodamas kelias, įvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą degant jo važiavimo krypčiai raudonam šviesoforo signalui ir dėl to susidūrė su iš kairės pusės (duomenys neskelbtini) gatve per žalią šviesoforo signalą važiavusiu automobiliu „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo P. G., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjo automobilio „Renault Master“ keleivė O. A., kuriai dėl dešinės Achilo sausgyslės plyšimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat nukentėjo automobilio „Renault Master“ keleivis S. V., kuriam dėl kraujosruvos dešinio kelio priekiniame paviršiuje padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
P. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 7 d., apie 8.56 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) artėdamas prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 134 ir 191 punktų reikalavimus, t. y. artėdamas (duomenys neskelbtini) gatve prie šviesoforu reguliuojamos (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, kelyje atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, t. y. iš dešinės pusės (duomenys neskelbtini) gatve į sankryžą įvažiavus specialiai transporto priemonei – greitosios medicinos pagalbos automobiliui „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su įjungtais žybčiojančiais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais, privalėdamas nedelsiant duoti kelią šiai specialiai transporto priemonei, nedelsdamas nelėtino greičio ir nestabdė savo vairuojamo automobilio, dėl to susidūrė su greitosios medicinos pagalbos automobiliu „Renault Master“, kurį vairavo E. Č., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjo automobilio „Renault Master“ keleivė O. A., kuriai dėl dešinės Achilo sausgyslės plyšimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat nukentėjo automobilio „Renault Master“ keleivis S. V., kuriam dėl kraujosruvos dešinio kelio priekiniame paviršiuje padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, ir bylą šioje dalyje nutraukti.
Skunde apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo turi būti pakeistas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Žemesnės instancijos teismas
E. Č. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog tuo atveju, jeigu jis (E. Č.), privažiavęs prie sankryžos būtų įsitikinęs, kad jam ne tik iš dešinės, bet ir iš kairės atvažiuojančios transporto priemonės (taipogi ir (duomenys neskelbtini) gatvės antroje eismo juostoje važiuojantis P. G.) duoda kelią, mato jį ir lėtina važiavimo greitį, t. y. kad visose eismo juostose judantys automobiliai praleidžia stabtelėjusį E. Č. vairuojamą automobilį, tuomet eismo įvykis nebūtų kilęs. Teismas taip pat pažymėjo, kad kaltinamojo E. Č. sustojimo prieš sankryžą laikas (remiantis paties kaltinamojo parodymais - 1,2 - 2 s) buvo per trumpas, kad būtų galima apžvelgti visas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos eismo juostas, įvertinti tiek link sankryžos judančius, tiek jau sustojusius automobilius. Trumpas sustojimas ir tolimesnis važiavimas per sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui rodo, kad E. Č. neturėjo pakankamai laiko įsitikinti, kad jam duodamas kelias, todėl priėmė neteisingą sprendimą – kirto važiuojamųjų dalių sankirtą, sudarydamas kliūtį jam iš kairės artėjusio automobilio „Audi 80 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo P. G., kuriam degė žalias šviesoforo signalas, judėjimui, ir tai sąlygojo eismo įvykio kilimą. E. Č. veiksmai (padaryti KET pažeidimai) su atsiradusiais padariniais susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Teismas be kita ko pažymėjo, kad nors teisme E. Č. tvirtino, jog prieš kertant važiuojamųjų dalių sankirtą antroje (duomenys neskelbtini) gatvės eismo juostoje jokių transporto priemonių nebuvo, eismo juosta buvo tuščia, šie parodymai neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių.
Skunde pažymima, kad tuo atveju, kai kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio veika buvo susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Apelianto teigimu, šiuo atveju P. G. vairuojamas automobilis „Audi 80 Avant“ pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9,134 ir 191 punktų reikalavimus ir būtent jo padaryti pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Šalies argumentai
E. Č. nurodo, kad jis, vairuodamas greitosios medicinos pagalbos automobilį „Renault Master“, ir važiuodamas su įjungtais garsiniu bei šviesos signalais, privažiavęs prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, sustojo ant pėsčiųjų perėjos. Sustojo, kadangi priekyje jam degė raudonas šviesoforo signalas ir reikėjo įsitinkinti, ar visi kiti eismo dalyviai stovi ir jį praleidžia važiuoti. Jis įsitikino, kad visi sankryžoje iš kairės ir iš dešinės stovintys automobiliai bei pėstieji jį praleidžia. Tuo metu (duomenys neskelbtini) gatvės antroji eismo juosta nuo „S. m.“ prekybos centro buvo tuščia. Jis stabtelėjo gal 1,5-2 sekundėms, po to pradėjo važiuoti įjungęs pirmąją pavarą. Pavažiavęs iki vidurio sankryžos, jis pajuto smūgį.
Apelianto teigimu, tai, kad jis stabtelėjo ir įsitikino, jog visos transporto priemonės sustojo ir praleidžia jo vairuojamą automobilį, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė apklausti liudytojai S. V., A. A., A. N., R. V., V. M., N. N. ir nukentėjusioji O. A.. Tai pašaliniai, atsitiktinai toje vietoje atsidūrę žmonės. Jie visi aiškiai parodė, kad matė ir girdėjo greitosios medicinos pagalbos automobilio signalus. Matė, kaip jo automobilis stabtelėjo tam, kad, kaip jie suprato, įsitikinti, ar galima važiuoti toliau ir, ar kiti automobiliai praleidžia greitosios medicinos pagalbos automobilį. Tačiau teismas padarė priešingą išvadą, kad neva jo (E. Č.) sustojimo laikas buvo per trumpas, kad būtų galima apžvelgti visas sankryžos eismo juostas. Pasak E. Č., tokia teismo išvada yra tik teismo prielaida, niekuo negrįstas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkantis spėjimas. Pažymi, kad jam stabtelėjimo laiko visiškai užteko, kad įsitikintų, jog visose sankryžos eismo juostose transporto priemonės sustojo ir praleidžia jo vairuojamą greitosios medicinos pagalbos automobilį. Apeliantas dar kartą pabrėžia, kad jam žiūrint, (duomenys neskelbtini) gatvės vidurinioji eismo juosta nuo „S. m.“ prekybos centro buvo tuščia. Tai teisme patvirtino ir liudytojas V. N., kuris vairavo autobusą ir stovėjo (duomenys neskelbtini) gatvės sankryžoje priešpriešais antrai eismo juostai nuo prekybos centro „S. m.“ (priešais atvažiuojantį P. G. automobilį). Teigia, jog faktinės bylos aplinkybės rodo, kad P. G. vairuojamo automobilio greitis buvo didesnis nei 45 kilometrai per valandą, atkreipia dėmesį, jog šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas R. K., paaiškindamas, jog juodos spalvos automobilio „Audi“ greitis galėjo būti apie 80-90 kilometrų per valandą, tačiau teisme šis liudytojas nebuvo apklaustas, nes į teisiamuosius posėdžius jis neatvyko.
E. Č. įsitikinimu, P. G. turėjo matyti, kad jam toliau, iš dešinės, iš (duomenys neskelbtini) gatvės stovi išlindęs greitosios medicinos pagalbos automobilis su įjungtais garso ir šviesos signalais, turėjo matyti, kad jo (E. Č.) vairuojamas automobilis važiuoja kirsdamas (duomenys neskelbtini) gatvę. Be to, jei tikėti tuo, kad P. G. vairuojamas automobilis važiavo 50 km/h greičiu, o jo (E. Č.) vairuojamas greitosios medicinos pagalbos automobilis (duomenys neskelbtini) gatvėje prieš įvažiuodamas į sankirtą, stabtelėjo 1,5 sekundes, o po to, kol nuvažiavo iki susidūrimo vietos, dar praėjo 0,5 sekundės (viso praėjo 2 sekundės), tai, pagal skaičiuotę, per tas 2 sekundes P. G. vairuojamas automobilis galėjo nuvažiuoti 27,76 metrų. Juo labiau, kad, kaip yra nustatyta, P. G. vairuojamo automobilio „Audi“ kryptimi priekyje automobilių nebuvo ir niekas netrukdė jam stebėti įvykius sankryžoje.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad aplinkybę, jog P. G., važiuodamas „Audi“ automobiliu antrąja eismo juosta nuo laisvalaikio centro „S. m.“, turėjo matyti jo vairuojamą greitosios medicinos pagalbos automobilį su įjungtais šviesos ir garso signalais, patvirtina atlikto eksperimento metu gauti rezultatai. Eksperimento metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos (duomenys neskelbtini) gatvėje pastačius automobilį „Renault Master“ su greitosios pagalbos švyturėliais bei garso signalu, jis matomas ir girdimas būnant (duomenys neskelbtini) gatvėje nuo (duomenys neskelbtini) gatvės sankryžos 25,7 m atstumu (77-84 b. l.). Būtent toks atstumas ir dar mažesnis (21,7-25,7 m) buvo. Kaip nurodė specialistė E. G., atlikusi įvykio tyrimą, P. G. turėjo objektyvią galimybę pamatyti jam iš dešinės link (duomenys neskelbtini) gatvių važiuojamųjų dalių sankirtos artėjantį ar važiuojamųjų dalių sankirtą kertantį su įjungtais žybčiojančiais mėlynais švyturėliais ir garsiniu signalu greitosios medicinos pagalbos automobilį, todėl turėjo stabdyti savo vairuojamą automobilį, duoti kelią link sankryžos artėjusiam ar sankirtą kirtusiam su įjungtais švyturėliais ir specialiais garso signalais greitosios medicinos pagalbos automobiliui, tačiau šių veiksmų neatliko ir su juo susidūrė, o tai techniniu požiūriu taip pat sąlygojo eismo įvykio kilimą (69-73 b. l.).
Skunde pažymima, ir tai, kad KET 191 punktas nurodo, jog eismo dalyviai privalo nedelsdami duoti kelią artėjančioms specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir (ar) raudonais (arba tik mėlynais) žybčiojančiais švyturėliais ir (arba) specialiaisiais garso signalais ir t. t. Apelianto teigimu, žinodamas tokį KET reikalavimą ir matydamas, kad visi eismo dalyviai praleidžia jo vairuojamą greitosios medicininės pagalbos automobilį, jis turėjo pagrįstą pagrindą tikėti, kad ir iš toliau atvažiuojančių automobilių vairuotojai (tarp jų ir P. G.), laikysis eismo taisyklių, nepažeis jų ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams, turintiems pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus judėjimo pirmenybę.
Apeliaciniu skundu nuteistas P. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde P. G. nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog jis kaltu padaręs nusikalstamą veiką prisipažino iš dalies, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu jis savo kaltės nepripažino. Teigia, kad savo kaltę pripažino ir gailėjosi ne jis, o automobilio „Renault Master“ vairuotojas E. Č.. Vėliau pastarasis savo parodymus pradėjo keisti ir tai rodo, jog E. Č. nėra garantuotas savo parodymų teisingumu.
Apeliantas pažymi, kad jo parodymus, jog automobilį jis vairavo apie 45 kilometrų per valandą greičiu, t. y. neviršydamas leistino maksimalaus 50 kilometrų per valandą greičio, teismo posėdžio metu patvirtino ekspertė E. G., paaiškinusi, jog pagal automobilių sugadinimus apskaičiuota, kad jo (P. G.) vairuojamo automobilio greitis buvo 45 kilometrai per valandą su galima paklaida iki 5 kilometrų per valandą. Nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog E. Č. sustojimo laikas (remiantis paties kaltinamojo parodymais - 1,5-2 sekundės) buvo per trumpas, kad būtų galima apžvelgti visas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos eismo juostas, įvertinti tiek link sankryžos judančius, tiek jau sustojusius automobilius.
P. G. teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi E. Č. parodymais, kurie yra gynybinio pobūdžio, ir neatkreipė dėmesio į tai, jog automobilyje „Renault Master“ kartu važiavusi O. A. nurodė, jog greitosios pagalbos automobilio greitis prieš sankryžą nebuvo didelis, automobilis tik pristabdė. Tokius pat parodymus teisiamojo posėdžio metu davė ir kartu automobilyje važiavęs A. A., kuris taip pat negalėjo patvirtinti, kad automobilis buvo visiškai sustojęs. Tuo tarpu liudytojas V. M., kuris buvo arčiausiai įvykio vietos ir aiškiai matė visą situaciją, teismo posėdžio metu nurodė, kad jis matė, kaip greitoji sustojo prieš pėsčiųjų perėjos žymėjimą, taip pat pagal automobilių išsidėstymą paaiškino, jog automobiliui „Audi“ buvo likę 4-5 metrai iki sankryžos, kuomet greitoji įvažiavo į sankryžą, ir, kad iš esamų automobilių pozicijų abiejų susidūrusių automobilių vairuotojai vienas kito matyti negalėjo, nes pastarojo automobilio galinės dalies langai buvo tamsinti plėvele. Pasak apelianto, esant tokiems V. M. parodymams akivaizdu, jog A. A. (turėtų būti E. Č.), vairuodamas automobilį „Renault Master“, galėjo trumpam sustoti iki pėsčiųjų perėjos žymėjimo, ir dėl to nematyti jo (P. G.) vairuojamo automobilio. Taigi, jis (P. G.) negalėjo atitinkamu atstumu pastebėti ir laiku sustabdyti savo vairuojamą automobilį. Teigia, kad 2013 m. kovo 6 d. atliekant eksperimentą, siekiant nustatyti greitosios pagalbos automobilio „Renault Master“ švyturėlių matomumą ir girdimumą, į ikiteisminio tyrimo metu duotus V. M. parodymus atsižvelgta nebuvo, eksperimento metu automobilis „Renault Master“ buvo pastatytas už pėsčiųjų perėjos, ir tai įtakojo netikslią eksperimento išvadą. P. G. nurodo, kad jeigu automobilis „Renault Master“ eksperimento metu būtų buvęs pastatytas iki pėsčiųjų perėjos žymėjimo, nė vienas iš vairuotojų vienas kito nebūtų matę. Be to, atliekant eksperimentą automobiliai stovėjo, o nagrinėjamu atveju abi transporto priemonės judėjo į priekį. Esant tokioms aplinkybėms, pasak apelianto, akivaizdu, kad esant tokiam trumpam atstumui jam nebuvo fiziškai įmanoma sustabdyti jo vairuojamo automobilio ir išvengti eismo įvykio.
P. G. teigimu, teismas neatkreipė dėmesio ir į liudytojos A. N., kuri buvo prie pat eismo įvykio vietos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad važiuodamas greitosios medicinos pagalbos automobilis prieš sankryžą visiškai nesustojo, tik pristabdė. Pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas R. V. negalėjo nurodyti, ar greitosios medicinos pagalbos automobilis buvo sustojęs prieš sankryžą, ar ne. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į V. N. parodymus, kad vairuodamas autobusą jis atvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) pusės, t. y. priešinga kryptimi jo važiavimo krypčiai, ir degant raudonam šviesoforo signalui sustojo prieš sankryžą su (duomenys neskelbtini) gatve pirmoje eismo juostoje, kur priešais jo vairuojamą autobusą jau stovėjo automobilis „VW Passat“, kuris, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, nuvažiavo per sankryžą tiesiai, ir tik priekyje stovėjusiam automobiliui „VW Passat“ nuvažiavus per sankryžą tiesiai, jis išgirdo greitosios medicinos automobilio sirenos signalą, todėl į sankryžą neįvažiavo.
Pasak apelianto, tai, kad priešais jo vairuojamo automobilio kryptį stovėjusio automobilio „VW Passat“ vairuotojas, užsidegus žaliam šviesoforo signalui sankryžą pravažiavo nesustojęs praleisti automobilio su garsiniais signalais, įrodo, kad greitosios medicinos pagalbos automobilis sankryžą privažiavo vėliau, ir pastarosios vairuotojas, pastebėjęs, jog sankryžoje kertama kryptimi jau prasidėjęs judėjimas, privalėjo laikytis Kelių eismo taisyklių 190 punkto reikalavimų – pasinaudoti pirmenybe galima tik tuo atveju, jeigu tai nepakenks eismo saugumui ir tik tada, kai įsitikinama, kad jiems duodamas kelias. Pažymi, kad E. Č. net neužsiminė, jog kertama kryptimi būtų matęs kokį nors važiuojantį automobilį.
Be to, apelianto teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į jo parodymus, kad jis, vairuodamas automobilį „Audi“, greitosios medicinos pagalbos automobilį „Renault Master“ pastebėjo tik tuomet, kai iki jo buvo likę apie 7 metrus. Tai teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytojas V. M., kuris nurodė, jog automobiliui „Renault Master“ įvažiavus į sankryžą, jo (P. G.) vairuojamam automobiliui „Audi“, iki sankryžos buvo likę tik 4-5 metrai. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis neturėjo galimybės sustabdyti savo vairuojamą automobilį. Pažymi, kad ekspertės E. G. pateiktoje specialistės išvadoje (duomenys neskelbtini), teigiama, jog jis, būdamas nuo (duomenys neskelbtini) gatvių važiuojamųjų dalių sankirtos tik ne mažesniu kaip 21,7 - 25,7 m atstumu, atitinkamai važiavimo greičiams, turėjo objektyvią galimybę pamatyti jam iš dešinės važiuojantį automobilį „Renault Master“, ir laiku sustabdyti savo vairuojamą automobilį.
P. G. įsitikinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad jis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo, ir tai rodo, jog jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkto reikalavimų, kur aiškiai pasisakyta: „jeigu atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas, jeigu jis gali tai pastebėti, privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“. Apelianto teigimu, jis, likus mažiau nei 7 metrams iki automobilio „Renault Master“, dar bandė pasukti vairą į dešinę pusę, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko. Nurodo, kad jis nepažeidė ir Kelių eismo taisyklių 191 bei 9 punktų reikalavimų.
Skunde pažymima ir tai, kad teismas visiškai neatkreipė dėmesio, jog greitosios medicinos pagalbos automobilyje esantis prietaisas defibriliatorius buvo padėtas lentynoje, jis nebuvo pritvirtintas, nors kituose greitosios medicinos pagalbos automobiliuose minėti prietaisai yra pritvirtinti. Būtent tai, kad defibriliatorius nukrito, ir sąlygojo O. A. sužalojimą. Atkreipia dėmesį, kad Kelių eismo taisyklių 198 punktas, reglamentuojantis taisykles vežant keleivius krovininio automobilio kėbule, kuriame yra įrenginių (krovinių), nurodo, jog kroviniai ir įrengimai turi būti atskirti nuo keleivių arba tinkamai pritvirtinti. Apelianto teigimu, nors greitosios medicinos pagalbos automobilis ir neturi krovininio automobilio statuso, tačiau jis yra priskiriamas specialiosios paskirties automobiliams, kuriuose yra įrenginių ir kuriais gabenami keleiviai, todėl defibriliatorius turėjo būti pilnai pritvirtintas, kad nukritęs nesužeistų keleivių.
Be to, P. G. teigimu, kadangi BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, veikos kvalifikavimui pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą) ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), bet ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Tuo atveju, kai kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, labai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio veikos buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinųjų padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis.
Skunde nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymui šioje byloje yra reikšmingas E. Č. padarytas KET 190 punkto pažeidimas, nes pastarasis į sankryžą įvažiuodamas pasinaudoti pirmenybe galėjo tik tuo atveju, jeigu tai nepakenks eismo saugumui ir tik įsitikinus, kad jam duodamas kelias. P. G. įsitikinimu, būtent šis veiksmas lėmė eismo įvykį ir kilusius padarinius, nes prieš eismo įvykio kilimą E. Č. važiavimo kryptimi (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje degė raudonas šviesoforo signalas. Jeigu E. Č., privažiavęs prie sankryžos, būtų įsitikinęs, kad jam ne tik iš dešinės, bet ir iš kairės, visomis važiavimo juostomis atvažiuojančios transporto priemonės duoda kelią ir jį mato, bei lėtina važiavimo greitį, t. y. visi automobiliai, įskaitant ir jo (P. G.) vairuojamą automobilį, praleidžia, tuomet eismo įvykis nebūtų kilęs.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, P. G. įsitikinimu, akivaizdu, kad eismo įvykio kilimo priežastinis ryšys šiame eismo įvykyje yra E. Č. padarytas Kelių eismo taisyklių 190 punkto pažeidimas, todėl jo (P. G.) veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių ir sudėties. Taigi, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalis, kurioje jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, turi būti panaikinta ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Atsikirtimuose į nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą nuteistasis P. G. nurodo nesutinkantis su E. Č. skunde išdėstytais gynybinio pobūdžio motyvais. Analogiškai kaip ir savo apeliaciniame skunde, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog E. Č. sustojimo laikas (pagal paties kaltinamojo parodymus – 1,5 – 2 s) buvo per trumpas, kad būtų galima apžvelgti visas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos eismo juostas, įvertinti tiek link sankryžos judančius, tiek jau sustojusius automobilius. Taip pat pažymi, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog E. Č. savo vairuojamą automobilį prieš sankryžą ne visiškai sustabdė, o tik pristabdė. Be to, liudytojas V. M. paaiškino, kad tuomet buvusioje situacijoje abiejų susidūrusių automobilių vairuotojai galėjo vienas kito nematyti. Atsikirtimuose taip pat nurodoma, kad eksperimento metu automobilis „Renault Master“ buvo pastatytas už pėsčiųjų perėjos, todėl eksperimento išvada yra netiksli. Be to, eksperimento metu abu automobiliai stovėjo, o įvykio metu abi transporto priemonės judėjo į priekį. Mano, kad byloje įrodyta, jog E. Č. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 190 punkto reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. Č. ir jo gynėjas advokatas V. Blažaitis prašė E. Č. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis P. G. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o E. Č. skundą atmesti, P. G. gynėjas advokatas M. Švažas prašė P. G. apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusioji O. A. apeliacinių skundų klausimą paliko spręsti teismui, o prokuroras prašė nuteistųjų E. Č. ir P. G. apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. Č. apeliacinius skundas tenkinamas, nuteistojo P. G. apeliacinis skundas atmetamas.
BK 281 straipsnio 1 dalies numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Be to, būtina nustatyti, ar kilę padariniai yra dėsningi ar atsitiktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad automobilio „Renault Master“ vairuotojas E. Č. pažeidė KET 9 ir 190 punktų reikalavimus, automobilio „Audi 80 Avant“ vairuotojas pažeidė KET 9, 134 ir 191 punktų reikalavimus ir konstatavo, jog eismo įvykio, dėl kurio nukentėjusiajai O. A. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o nukentėjusiajam S. V. – nežymiai sutrikdyta sveikata, kaltininkai yra ir E. Č., ir P. G..
Pagal KET 9 punkto reikalavimus eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai, arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.
Minėtų taisyklių 134 punktas reikalauja, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
KET 190 punkte įtvirtinta, kad specialiųjų transporto priemonių vairuotojai gali važiuoti su įjungtais mėlynais ir (ar) raudonais (arba tik mėlynais) žybčiojančiais švyturėliais ir (ar) specialiaisiais garso signalais tik tuo atveju, kai tai būtina gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, užtikrinti viešąją tvarką, sulaikyti įtariamus padarius teisės pažeidimą asmenis. Specialiųjų transporto priemonių vairuotojai, važiuodami kelyje su įjungtais mėlynais ir (ar) raudonais (arba tik mėlynais) žybčiojančiais švyturėliais (kurie turi būti matomi 360? kampu) ir (ar) specialiaisiais garso signalais, gali nepaisyti šių taisyklių V, X, XIII, XIV, XV, XVI, XVII, XVIII, XIX, XXI, XXII skyrių reikalavimų ir pasinaudoti pirmenybe tik tuo atveju, jeigu tai nepakenks eismo saugumui ir tik tada, kai įsitikina, kad jiems duodamas kelias.
Žemesnės instancijos teismas
Įvykio metu galiojęs KET 191 punktas numatė, kad kiti eismo dalyviai privalo nedelsdami duoti kelią artėjančioms specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir (ar) raudonais (arba tik mėlynais) žybčiojančiais švyturėliais ir (arba) specialiaisiais garso signalais artėjančioms (ir jų lydimoms) transporto priemonėms; keliuose, kur eismui abiem kryptimis yra ne daugiau kaip 4 eismo juostos, jie privalo sustoti dešiniajame kelkraštyje, kai jo nėra – prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (keliuose su skiriamąja juosta sustoti privalo tik ta pačia kryptimi judančios transporto priemonės).
Iš nuteistojo E. Č. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 7 d., apie 8.50 val., buvo gautas iškvietimas į (duomenys neskelbtini) gatvę. Jiems išvykstant greitosios medicinos pagalbos automobiliu, šalia jo, t. y. šalia vairuotojo, atsisėdo gydytojas, už jo (E. Č.) atsisėdo O. A., o sanitaras – ant sėdynės prie šoninių durų. Jis (E. Č.) paklausė gydytojo ar iškvietimas yra skubus, ir pastarajam atsakius, jog skubus, kad reikia viską įjungti, jis įjungė ir švyturėlius, ir garso signalą. Važiuodamas jis praleido iš (duomenys neskelbtini) gatvės išsukantį automobilį „VW Passat“ ir pradėjo važiuoti nuo pirmosios pavaros, po to įjungė antrąją, o paskui – laisvą pavarą. Ties sankryža su (duomenys neskelbtini) gatve jis sustojo prie pėsčiųjų perėjos, užvažiavo ant antrosios žymėjimo juostos, visiškai sustojo, nes greitosios medicinos pagalbos automobiliui, kurį vairavo, yra blokuojama greičių dėžė, visiškai nesustojus nėra galimybės įjungti pirmosios pavaros. Taip sustojęs jis matė kitus automobilius, prie pat sankryžos buvo automobilis „Citroen“ ir dar keli automobiliai, vidurinė eismo juosta buvo tuščia. Automobilis „Citroen“ stovėjo jo (E. Č.) vairuojamam automobiliui iš kairės, jis per šį automobilį kelią matė, nes savo automobilyje sėdi gana aukštai. Prieš jį dar buvo maršrutinis miesto autobusas ir dar vienas automobilis, pasiruošęs suktis į kairę. Įsitikinęs, kad visi automobiliai stovi, jis įjungęs pirmą pavarą pradėjo važiuoti ir tuomet pajuto smūgį. Atsakydamas į prokuroro klausimus E. Č. nurodė, kad jis prie sankryžos stovėjo 1,5-2 sekundes, kol įsitikino, kad kiti automobiliai nevažiuoja. Tiek laiko įsitikinimui jam pakako. Taip pat nurodė, kad jis matė, jog antra eismo juosta buvo tuščia, matomumas buvo geras. Paaiškino, kad automobilis, su kuriuo susidūrė, netikėtai atsirado dėl to, kad „metėsi iš pirmos eismo juostos į antrą“. Jei šis automobilis būtų važiavęs antrąja eismo juosta, jis (E. Č.) automobilį būtų matęs (3 t. 4-5 b. l.). Netikėti šiais E. Č. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo – šiuos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Tai, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo gautas skubus iškvietimas vykti pas pacientą į (duomenys neskelbtini) gatvę, teisiamajame posėdyje nurodė ir nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) greitosios pagalbos stoties greitosios pagalbos gydytojas S. V.. Jis taip pat nurodė, kad vyko su brigada – E. Č., O. A. ir A. A.. Važiavo greitosios pagalbos automobiliu „Renault Master“, kurį vairavo E. Č., jis (S. V.) sėdėjo šalia vairuotojo, O. A. ir sanitaras A. A. sėdėjo automobilio salono gale. Išvažiuojant iš greitosios pagalbos stoties garsiniai ir šviesos signalai buvo įjungti, vairuotojui paklausus, ar iškvietimas skubus, jis (S. V.) atsakė, jog skubus. Jie visą laiką važiavo su švyturėliais ir garso signalu, prieš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą buvo sustoję, jis pats pasakė E. Č. sustoti, abu matė, kad gatvėje nieko nėra, visi automobiliai, tiek nuo bažnyčios pusės, tiek nuo pietinio miesto rajono, jų automobilį praleido. Jiems pajudėjus ir pradėjus važiuoti, pajuto smūgį. Iš kur atsirado į juos atsitrenkęs automobilis, nežino, jiems pradėjus važiuoti, šio automobilio nebuvo. Atsakydamas į advokato V. Blažaičio klausimą S. V. dar kartą pažymėjo, kad jie, t. y. jis ir S. V., ir E. Č., prieš važiuodami įsitikino, kad juos tikrai praleidžia visi automobiliai (2 t. 147-148 b. l.).
Liudytojas R. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad tą dieną eidamas iš poliklinikos (duomenys neskelbtini) gatve, išgirdo greitosios medicinos pagalbos automobilio sireną ir pamatė, kaip iš poliklinikos kiemo išvažiuoja greitosios pagalbos automobilis su garsiniu ir šviesos signalais. Matė, kad ties (duomenys neskelbtini) gatvės sankryža degė raudonas šviesoforo signalas, taip pat matė, kad greitosios medicinos pagalbos automobilis pristabdė, nes užsidegė jo žibintai. Po to šiam automobiliui važiuojant sankryža, iš kairės pusės pasigirdo stipraus smūgio garsas (2 t. 149-150 b. l.).
Liudytojas V. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 m. rugsėjo 7 d., apie 9 val., jis važiavo (duomenys neskelbtini) gatve nuo prekybos centro „S. m.“ link (duomenys neskelbtini) gatvės, kur reikia sukti link poliklinikos. Išgirdęs kaukiančią sireną, jis sustojo prie šviesoforo, nors jam degė žalias šviesoforo signalas. Jis sustojo, nors ir nematė, kas atvažiuoja su garsiniu signalu. Po to jis pamatė, kad (duomenys neskelbtini) gatve tiesiai važiuoja greitosios pagalbos automobilis, šis automobilis sustojo antroje eismo juostoje, nes jam degė raudonas šviesoforo signalas. Matė, kad greitosios pagalbos automobilio vairuotojas pasižiūrėjo, kad jis (V. M.) jį praleidžia, taip pat praleidžia ir dešinėje pusėje esantys automobiliai. Tuomet greitosios pagalbos automobilis pradėjo važiuoti ir kai šis automobilis įvažiavo į sankryžą, jis (V. M.) per veidrodėlį pamatė antra eismo juosta atlekiantį tamsios spalvos automobilį. Pagalvojo, kad „tas automobilis dabar „kals“, taip ir įvyko – automobilio vairuotojas jo nestabdė ir „įvažiavo tiesiai į greitosios pagalbos automobilį“. Jo (V. M.) automobilis stovėjo metro atstumu nuo šviesoforo ir greitosios pagalbos automobilį jis matė. Į prokuroro klausimus V. M. atsakė, kad už jo automobilio kiti automobiliai nestovėjo, jis specialiai pažiūrėjo per veidrodėlį ir matė, kad už jo nieko nėra. Tuo metu jis vairavo automobilį „Citroen Berlingo“. Nurodė manantis, kad automobilio „Audi“ vairuotojas jei ir nematė greitosios pagalbos automobilio, tačiau garso signalą turėjo girdėti, nes, nors jo (V. M.) automobilyje ir grojo muzika, tačiau greitosios pagalbos automobilio garso signalą jis girdėjo jau būdamas ties prekybos centru „S. m.“. V. M. taip pat nurodė, kad tuo metu, kai greitosios pagalbos automobilis įvažiavo į sankryžą, „Audi“ automobilio vairuotojui iki jo galėjo būti likę 4-5 metrai, šio automobilio vairuotojas nestabdė, smūgis buvo stiprus (2 t. 150-151 b. l.).
Liudytojas V. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tai įvyko ryte, jam dirbant maršrutinio miesto autobuso Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoju ir tuo metu važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve nuo miesto centro link pietinio rajono. Kadangi tuo metu degė raudonas šviesoforo signalas, jis sustojo pirmoje eismo juostoje prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos. Tuo metu išgirdo garsinį greitosios pagalbos automobilio signalą, todėl, nors užsidegė žalias šviesoforo signalas, jis nevažiavo. Visi kiti automobiliai taip pat stovėjo, vidurinioji eismo juosta prieš jį buvo tuščia. Jis matė, kaip prie sankryžos privažiavo greitosios pagalbos automobilis, jo vairuotojas stabtelėjo, apsidairė. Iš kur atsirado juodos spalvos automobilis „Audi“, atsitrenkęs į greitosios pagalbos automobilį, jis (V. N.) pasakyti negali, nes vidurinioji eismo juosta buvo tuščia. Mano, kad greitosios pagalbos automobilio vairuotojas turėjo viską matyti, nes buvo sustojęs tokioje vietoje, iš kurios turėjo viskas gerai matytis (2 t. 151-152 b. l.).
Tai, kad ji prieš smūgį girdėjo greitosios pagalbos automobilio garsinį signalą, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja A. N.. Ji taip pat nurodė mananti, kad greitosios pagalbos automobilis važiavo leistinu greičiu, prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos stabtelėjo (2 t. 148 b. l.).
Nukentėjusioji O. A. teisiamojo posėdžio metu taipogi nurodė, kad greitosios pagalbos automobilis važiavo neviršydamas leistino greičio, nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, su įjungtu garso signalu. Įvykio metu jai buvo sužalota koja, nustatytas dešinės kojos Achilo sausgyslės plyšimas (2 t. 144-146 b. l.).
Iš nuteistojo P. G. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje matyti, kad jis nurodė, jog greitosios pagalbos automobilį pamatė tik likus maždaug 7 metrams iki sankryžos, garsinio signalo iki to momento negirdėjo, žybčiojančių švyturėlių nematė, savo vairuojamo automobilio nestabdė. Nurodė manantis, kad greitosios pagalbos automobilio vairuotojas garsinį signalą galėjo įjungti tik prieš pat sankryžą (3 t. 3-4 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu P. G. nurodė, kad į antrąją eismo juosta jis persirikiavo jau būdamas ties prekybos centru „S. m.“, jo vairuojamo automobilio greitis tuo metu buvo apie 45 kilometrai per valandą. Pamatęs greitosios pagalbos automobilį iki sankryžos likus 5-7 metrams, jis išgirdo sirenos garsą ir iš karto pamatė iš dešinės (duomenys neskelbtini) gatve į sankryžą įvažiuojantį greitosios medicinos pagalbos automobilį. Iš netikėtumo pasimetė, savo vairuojamo automobilio nestabdė ir atsitrenkė į greitosios medicinos pagalbos automobilio kairiosios pusės vidurį. Įvykis įvyko šviesiu paros metu, matomumas buvo geras. Nurodė manantis, kad dėl įvykio yra abipusė kaltė (1 t. 120-121 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad O. A. padaryti šie sužalojimai: dešinės Achilo sausgyslės plyšimas, poodinė kraujosruva dešinėje blauzdoje, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (2012 m. rugsėjo 7 d. 8.56 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje įvykus eismo įvykiui) (1 t. 61-62 b. l.).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad S. V. padaryta kraujosruva dešiniojo kelio priekiniame paviršiuje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Rastas sužalojimas galėjo būti padarytas nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku (2012 m. rugsėjo 7 d., apie 8.56 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje susidūrus dviem automobiliams) (1 t. 65 b. l.).
VšĮ „(duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stotis“ pažymoje nurodyta, kad bazinio automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aukštis yra 2480 mm (2 t. 165 b. l.), iš byloje surinktų duomenų taip pat matyti, kad automobilio „Citroen Berlingo“ aukštis yra 1725 mm (2 t. 166-167 b. l.).
Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto 2013 m. vasario 4 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad automobilio „Audi 80“, važiuojančio paties vairuotojo nurodytu 45 kilometrų per valandą greičiu, sustabdymo atstumas eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis yra apie 28 m, o šio automobilio, važiuojančio šiame kelio ruože didžiausiu leistinu 50 kilometrų per valandą greičiu, sustabdymo atstumas eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis yra apie 32 metrai (1 t. 69-73 b. l.).
Eksperimento protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad pastačius automobilį „Renault Master“ taip, kaip nurodyta ekspertės E. G. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje ir jos 2013 m. vasario 22 d. specialisto pasižadėjime, t. y. pastačius šį automobilį (duomenys neskelbtini) gatvės antroje eismo juostoje ties (duomenys neskelbtini) gatvių sankirta 4,1 metro atstumu nuo priekinės rato ašies iki (duomenys neskelbtini) gatvės dešiniojo kelkraščio, nuo galinės – 4 metrų atstumu, o automobilį „Opel Astra“ pastačius (duomenys neskelbtini) gatvės antrojoje eismo juostoje (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos kryptimi, 25,7 metro atstumu nuo važiuojamųjų dalių sankirtos iki automobilio priekinės dalies, eksperimente dalyvavę trys statistai analogiškai nurodė matantys greitosios pagalbos automobilio švyturėlius ir girdintys garsinį signalą (1 t. 77-84 b. l.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, priešingai nei apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad E. Č. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Iš E. Č. parodymų matyti, kad jis iš gydytojo S. V. sužinojęs, jog iškvietimas yra skubus, išvažiuodamas iš greitosios medicinos pagalbos stoties, laikydamasis taisyklių reikalavimų, įjungė žybčiojančius švyturėlius ir garsinį signalą. Tai patvirtina nukentėjusiųjų S. V. ir O. A., taip pat liudytojų R. V., V. M., V. N., A. N. parodymai. Akivaizdu, kad parodymus nukentėjusieji ir liudytojai davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi nėra, dėl to abejoti minėtų asmenų parodymų teisingumu kolegijai nėra pagrindo. Bylos duomenys patvirtina ir E. Č. nurodytą aplinkybę, kad jis į (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą įvažiavo prieš tai įsitikinęs, kad kitų automobilių vairuotojai jam duoda kelią ir per sankryžą važiavo būdamas tikras, kad kiti automobiliai tuo metu nevažiuos. Kaip jau minėta, nukentėjusysis S. V. parodė, kad prieš (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą E. Č. vairuojamas automobilis buvo sustojęs, jis pats pasakė E. Č. sustoti, jie abu matė, kad gatvėje nieko nėra, prieš važiuodami per sankryžą įsitikino, kad juos tikrai praleidžia visi automobiliai. Liudytojas V. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad greitosios pagalbos automobilio vairuotojas pasižiūrėjo, jog jis (V. M.) jį praleidžia, taip pat praleidžia ir dešinėje pusėje esantys automobiliai. Liudytojas V. N. taipogi patvirtino, kad prie sankryžos privažiavusio greitosios pagalbos automobilio vairuotojas stabtelėjo, apsidairė, jis, t. y. V. N., taip pat matė, kad visi automobiliai, praleisdami greitosios medicinos pagalbos automobilį, tuo metu stovėjo, prieš jį kelio vidurinioji eismo juosta prieš jį buvo tuščia, todėl negali pasakyti, iš kur atsirado automobilis „Audi“. Tai, kad tamsios spalvos automobilį pamatė jau greitosios pagalbos automobiliui pradėjus važiuoti ir jam įvažiavus į sankryžą, nors prieš tai kitų automobilių už jo automobilio nebuvo, nurodė ir liudytojas V. M.. Be to, jis pažymėjo, kad pamatęs atlekiantį automobilį, pagalvojo, jog automobiliai susidurs, taip ir įvyko, automobilio „Audi“ vairuotojas savo vairuojamo automobilio net nestabdė (to neneigia ir nuteistasis P. G.). Atsakant į apelianto skundo argumentus, kad jis neturėjo galimybės laiku sustabdyti savo vairuojamo automobilio, nors važiavo leistinu 45-50 kilometrų per valandą greičiu, taip pat, kad jis negalėjo laiku pastebėti automobilio „Renault Master“, jį pastebėjo tik likus maždaug 7 metrams iki šio automobilio, pažymima, jog įvertinus ekspertizės išvadoje nurodytus eksperimento protokole užfiksuotus duomenis, darytina išvada, kad, jeigu P. G. būtų važiavęs jo nurodomu leistinu greičiu, t. y. 45-50 kilometrų per valandą greičiu, jis neabejotinai būtų turėjęs galimybę laiku išgirsti greitosios pagalbos automobilio garsinį signalą ir šį automobilį pamatyti bei laiku sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę ir taip išvengti eismo įvykio. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. Č. sustojimo laikas – 1,5 – 2 s, buvo per trumpas, kad galima būtų apžvelgti visas (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos eismo juostas, įvertinti jomis judančius ir jau sustojusius automobilius, vertina kritiškai. Pats nuteistasis E. Č. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad sustojimo 1,5-2 sekundėms, tam, kad įsitikinti, jog kiti automobiliai jo vairuojamą automobilį praleidžia, jam visiškai pakako. Akivaizdu, kad tokio sustojimo laiko pakako ir kartu su E. Č. greitosios pagalbos automobiliu važiavusiam ir šalia jo sėdėjusiam S. V., kuris patvirtino, kad ne tik automobilio vairuotojas, bes ir jis, t. y. S. V., turėjo laiko įsitikinti, jog kiti automobiliai praleidžia greitosios medicinos pagalbos automobilį. Teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju negalima vienareikšmiškai teigti, kad sustojimo 1,5-2 sekundėms laikas buvo per trumpas ir dėl to, kad atstumo, greičio ir kitų aplinkybių vertinimas priklauso nuo individualių asmens savybių, taigi, vienam asmeniui minėto laiko, tam, kad įvertinti esamą situaciją gali visiškai pakakti, o kitam ne. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad Kelių eismo taisyklės (KET 190 punktas) įpareigoja specialiosios transporto priemonės vairuotoją važiuoti tik įsitikinus, kad jo vairuojamam automobiliui duodamas kelias, tačiau kartu atkreipia dėmesį, kad šios taisyklės neįpareigoja kiekvienu atveju privalomai sustoti – būdą kaip įsitikinti eismo saugumu, pasirenka pats automobilio vairuotojas.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors liudytojas V. M. duodamas parodymus ir suabejojo tuo, jog P. G. galėjo matyti greitosios pagalbos automobilį, tačiau tuo pačiu jis pabrėžė, jog greitosios pagalbos automobilio garso signalas buvo gerai girdimas, jis pats šį signalą automobilyje grojant muzikai išgirdo dar būdamas prie prekybos centro „S. m.“ ir savo automobilį sustabdė dar nematydamas, koks automobilis atvažiuoja su šiuo signalu. Nurodė manantis, kad greitosios pagalbos automobilio garso signalą turėjo girdėti ir automobilio „Audi“ vairuotojas. Aplinkybės, kad P. G. galėjo nematyti greitosios pagalbos automobilio, nes jį užstojo automobilis „Citroen Berlingo“, bylos duomenys taip pat nepatvirtina, priešingai, šia aplinkybę paneigia. Jau minėtos byloje esančios pažymos liudija, kad automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aukštis yra 2480 mm, o automobilio „Citroen Berlingo“ aukštis yra 1725 mm. Be to, byloje nustatyta, kad E. Č. vairavo greitosios medicinos pagalbos automobilį su įjungtais švyturėliais ir garsiniu signalu. Tai, kad esamoje situacijoje greitosios pagalbos automobilis buvo gerai matomas bei girdimas, nustatyta ir eksperimento metu. Duomenų, patvirtinančių nuteistojo P. G. teiginį, kad eksperimento metu automobilis „Renault Master“ buvo pastatytas ne toje vietoje, kaip jis stovėjo prieš įvykį, byloje nėra. Iš eksperimento protokolo akivaizdu, kad eksperimentas atliktas nepažeidžiant šiam procesiniam veiksmui keliamų reikalavimų, jis atliktas pagal duomenis, nurodytus ekspertizės akte bei specialisto pasižadėjime. Tai, kad matomumo nei automobilio „Audi“ nei greitosios pagalbos automobilio vairuotojams niekas neužstojo, teisiamajame posėdyje patvirtino ir ekspertė E. G. (3 t. 26-27 b. l.).
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. Č., 2012 m. rugsėjo 7 d., apie 8.56 val., vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) KET 9 ir 190 punktų reikalavimų nepažeidė ir BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepadarė. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje E. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, naikinama ir E. Č. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). E. Č. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t. 161, 162 b. l.) – panaikinama.
Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad P. G. turėjo realią galimybę ir išgirti, ir pamatyti E. Č. vairuojamą greitosios pagalbos automobilį, stabtelėjusį prieš sankryžą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų eismo įvykiui išvengti – nestabdė savo vairuojamo automobilio, nedavė kelio su įjungtais žybčiojančiais švyturėliais ir garso signalu važiuojančiam greitosios pagalbos automobiliui ir su juo susidūrė. Būtent šie P. G. (o ne E. Č., kaip pastarasis teigia savo skunde), veiksmai, t. y. padaryti KET pažeidimai, lėmė eismo įvykio kilimą ir su atsiradusiais padariniais yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu. P. G. skundo argumentai, susiję su greitosios pagalbos automobilyje buvusio defibriliatoriaus nukritimo ir galimo O. A. sužalojimo aplinkybėmis, apelianto kaltę nei patvirtina, nei paneigia. Akivaizdu, kad tiek defibriliatorius, tiek kiti greitosios pagalbos automobilyje buvę daiktai iš savo vietų pajudėjo ne be priežasties, o nuo smūgio, automobiliui „Audi 80 Avant“, vairuojamam P. G., atsitrenkus į greitosios pagalbos automobilį.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis teisme patikrintais dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas: fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; kaltininko veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltininko veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59/2014).
Turtinė žala padaroma nusikalstama veika pažeidus asmens turtinius interesus. Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji O. A. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai solidariai iš AB ”(duomenys neskelbtini)” ir „(duomenys neskelbtini)“ filialo Lietuvoje 3 065,75 Lt turtinei ir 13 200 Lt neturtinei žalai atlyginti (2 t. 79-81 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jai iš civilinių atsakovų – draudimo bendrovių AB ”(duomenys neskelbtini)” ir „(duomenys neskelbtini)“ filialo Lietuvoje nukentėjusiajai O. A. po 918,36 Lt turtinei ir po 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajai O. A. priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydžius (atitinkamai 1836,72 Lt ir 8000 Lt), atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką, ginamos vertybės specifiką ir šio klausimo sprendimui reikšmingų kriterijų visumą, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais. Akivaizdu, kad nukentėjusioji su tokiu teismo sprendimu sutiko – ji apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.
Tačiau, kaip jau minėta, esant įstatymo pagrindui, civilinis ieškinys priteisiamas tik iš kaltininko. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje E. Č. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, naikinama, ir jam priimamas išteisinamasis nuosprendis, taip pat įvertinus tai, kad civilinis ieškinys nukentėjusiajai buvo priteistas ir iš AB ”(duomenys neskelbtini)”, kurioje apdrausta E. Č. įvykio metu vairuotos transporto priemonės – VšĮ „(duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stotis“ – valdytojo civilinė atsakomybė, keičiama civilinį ieškinį priteisiant tik iš „(duomenys neskelbtini)“ filialo Lietuvoje, kuriame apdraustas nuteistojo P. G. eismo įvykio metu vairuotas S. G. priklausantis automobilis „Audi 80 Avant“ (1 t. 48 b. l.) (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Byloje esantys teisinių paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 111, 112 b. l.) liudija, kad nukentėjusioji O. A. už civilinio ieškinio surašymą advokatui S. A. sumokėjo 250 Lt. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į tai, kad šioje byloje E. Č. išteisinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis taip pat keičiamas priteisiant nukentėjusiajai O. A. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tik iš nuteistojo P. G. (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Nuteistojo P. G. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kurioje E. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį, panaikinti, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
E. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
E. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendį pakeisti:
Priteisti iš civilinio atsakovo – draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ filialo Lietuvoje nukentėjusiajai O. A. 1 836,72 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt šešis litus septyniasdešimt du centus) ir 8 000 Lt (aštuonis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti nukentėjusiajai O. A. iš nuteistojo P. G. 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.