Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus A. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-23997-475/2015 pagal kreditoriaus A. J. pareiškimą skolininkui V. H. D. dėl piniginio reikalavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismo išvada, kad skolininkas išvyko į užsienį, negali būti vertinama kaip jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus. Šis įrašas vienareikšmiškai nereiškia, jog šiuo metu skolininko faktinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, jog skolininkas išvyko į Vokietiją.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas. CPK 431 str. 3 d. numatyta, jog, nepavykus įteikti skolininkui procesinių dokumentų kreditorės pareiškime nurodytu adresu, teismas gali įpareigoti kreditorių patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti kitus veiksmus, kad teismas galėtų įteikti procesinius dokumentus kitu būdu. Teismas net nemėgino įteikti procesinių dokumentų skolininkui ir iškart atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą. Kilus abejonėms dėl skolininko gyvenamosios vietos adreso, nenustatė termino trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d., 435 str. 4 d.),

Prašo panaikinti nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti spręsti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Civilinio proceso kodekso XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. Šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų), taip pat dėl kilnojamojo daikto priteisimo. Teismas, gavęs kreditoriaus pareiškimą, patikrina, ar pareiškimas atitinka nustatytus reikalavimus ir išsprendžia pareiškimo priėmimo klausimą (CPK 435 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Sumarinio proceso tikslas – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi teismo įsakymas, priimtas vienos šalies pateiktais duomenimis, nėra skundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka, įsiteisėja per nustatytą 20 dienų terminą skolininkui nepareiškus prieštaravimų, tai šios kategorijos bylose ypač svarbu, kad skolininkas būtų tinkamai informuotas apie kreditoriaus pareiškimą ir teismo įsakymą (CPK 437, 438 straipsnis) ir turėtų realią galimybę per 20 dienų terminą pareikšti prieštaravimus. Būtent dėl šių aplinkybių CPK 431 straipsnio, reglamentuojančio leistinumą, 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nenagrinėjamas, jeigu skolininkas gyvena užsienyje. Taigi, paduodant pareiškimą dėl įsakymo išdavimo skolininko gyvenamoji vieta turi būti Lietuvos Respublikoje, be to, skolininko gyvenamoji vieta arba darbo vieta turi būti žinoma. Tokius duomenis privalo nurodyti kreditorius pareiškime dėl įsakymo išdavimo (CPK 433 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, tinkamai pritaikė CPK 431 straipsnio 2 dalies 3 punkto normą, reglamentuojančią teismo įsakymo leistinumo reikalavimus.

Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal šio kodekso 2.12 straipsnyje nustatytus kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta, kurią apibrėžia CK 2.16, 2.17 straipsniai. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena; jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 1, 2 dalys).

Nesutiktina su apeliantu, jog skolininko išvykimas į užsienį nereiškia, kad jo faktinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nepriklausomai nuo to, ar procesas inicijuojamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, ar sumarinio proceso taisykles, turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys, kad skolininko gyvenamosios vietos adresas yra būtent tas, kuris yra nurodomas bylą inicijuojančiame procesiniame dokumente. Pagal CPK 433 straipsnio 3 dalį prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo įrodymai nepridedami, tačiau tai nereiškia, jog kreditorius turi teisę nepridėti pareiškimo priedų, patvirtinančių, jog jis įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas. Šiuo atveju kartu su pareiškimu kreditorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių nurodytą skolininko gyvenamąją vietą Lietuvių g. 13-1, Kaune. Su atskiruoju skundu apeliantas pateikė 2015 m. balandžio 23 d. paprasto vekselio kopiją, kuriame nurodomas tas pats adresas, kaip ir pareiškime dėl teismo įsakymo, tačiau iš Gyventojų registro tarnybos išrašo matyti, kad skolininkas 2015 m. rugpjūčio 7 d. deklaravo išvykimą į užsienį – Vokietiją. Pagal CK 4.262 straipsnį į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkas deklaravo savo išvykimo datą į užsienį vėliau nei buvo pasirašytas paprastasis vekselis, pirmosios instancijos teismas Gyventojų registro tarnybos duomenis teisingai laikė patvirtinančiais dabartinę skolininko gyvenamąją vietą. Kadangi teismo įsakymas negali būti išduotas dėl užsienyje gyvenančio skolininko, skundžiama nutartimi teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo konstatavęs, jog pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto leistinumo reikalavimo.

Vadovaujantis CPK 431 straipsnio 3 dalimi, jeigu pagal kreditoriaus reikalavimą iškėlus teisme bylą ir priėmus teismo įsakymą paaiškėja, kad skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas turi nustatyti kreditoriui terminą patikslinti skolininko gyvenamąją vietą. Pastarajai aplinkybei esant aiškiai pareiškimo pateikimo metu, nebuvo procesinio pagrindo taikyti trūkumų šalinimo institutą.

Apeliantas savo reikalavimus nepagrįstai motyvuoja Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-968-480/2015, kurioje teismas pasisakė dėl pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo teismingumo klausimo. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pareiškimo dėl teismo įsakymo priėmimo klausimas, skolininkui deklaravus savo gyvenamąją vietą užsienyje, dėl to šioje byloje minėta teismų praktika nesiremtina.

Tuo vadovaujantis, apeliacine tvarka peržiūrėta nutartis nekeistina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį.