Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-650-327-2014

Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00121-2014-7

2014 m. spalio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Ramūno Antanavičiaus ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Vik­torijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Pangonienei, nuteistajam A. K., jo gy­nėjai ad­vo­katei Reginai Atkočaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka iš­na­grinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) BK 178 str. 1 d. vieno mėnesio trukmės viešaisiais darbai, įpareigojant kaltinamąjį neatlygintinai per mėnesį dirbti 20 valandų visuomenės labui ir šiuos darbus atlikti per du mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 10 d., apie 11.40 val., būdamas (duomenys neskelbtini) banke, esančiame (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė svetimą, N. L. priklausantį turtą – krepšį su vaizdo kamera „Panasonic HCX920“ bei priedais, bendros 4000 litų vertės, nu­ken­tėjusiojo neapdairiai paliktą prie bankomato.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir pa­tvir­tino ape­lia­cinio skun­do argumentus.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pa­grįs­tas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstaty­mas ir kuris priimtas ir sura­šy­tas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kal­ti­namojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­prendyje sprendžiamų klausimų pa­grįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, teisingai juos įvertino ir apkaltinamajame nuos­pren­dy­je padarė teisingą išvadą dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nu­si­kals­ta­mą veiką, nu­ma­tytą BK 178 str. 1 d., paskyrė jam bausmę, atitinkančią BK reikalavimus.

Pagal BK178 str. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagal šią BK normą at­sa­ko­my­bė kyla tada, kai kaltininkas svetimą turtą tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, tai yra ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu – turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, ir taip padaro žalą turto savi­nin­kui. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto pagrobimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, tai yra kal­ti­ninkas privalo suvokti, kad svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to sa­vi­nin­kas šio turto neteks, ir to nori.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad nukentėjusysis N. L. 2014 m. vasario 10 d. apie 11.35 val. (duomenys neskelbtini) banke ant bankomato paliko savo krepšį su vaizdo kamera ir kitais daiktais, o A. K. apie 11.40 val. krepšį rado, pasiėmė ir išėjo iš banko. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusysis, įvykio vaizdo įra­šai. Nuteistasis šių aplinkybių neneigia. Nuteistasis rastą krepšį su daiktais vertino kaip radinį ir savo veiksmų nelaiko nusikalstamais.

Skundžiamame nuosprendyje analizuota ir įvertinta kaltinamojo subjektyvinė pusė savo veiksmų atžvilgiu. Svetimo turto vagystės inkriminavimui būtina nustatyti kaltininko tyčią pa­grobti svetimą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sa­vo praktikoje yra pažymėjęs, kad atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kaž­kieno neapdairiai paliktą turtą, užuot ati­da­vęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, po­li­kli­ni­kos, naktinio klubo, degalinės ir pan. darbuotojams) saugoti, jį pa­sisavina, atitinka vagystės požymius. Tokiomis aplinkybėmis palikto be priežiūros turto užvaldymas nesuteikia pagrindo išvadai, kad asmuo rado ir pasisavino bešeimininkį ar jam atsitiktinai patekusį svetimą turtą, kiekvienas suaugęs asmuo tokioje situacijoje turėtų suprasti, kad paliktas turtas nėra bešeimininkis, kad savininkas tiesiog neapdairiai paliko jį be priežiūros ir netrukus gali sugrįžti jo pasiimti (kasa­ci­nės nutartys Nr. 2K-692/2003, 2K-41/2009, 2K-282/2012, 2K-351/2012, 2K-291/2014).

Iš bylos duomenų matyti, kad savo krepšį su vaizdo kamera ir kitais daiktais nuken­tė­ju­sy­sis paliko ant bankomato, banko patalpose – koridoriuje, kuris yra atskirtas nuo lauko automa­ti­nė­mis durimis. Nors patekimas į šią patalpą ir judėjimas joje yra laisvas, patalpa ir joje esantis turtas yra kontroliuojami banko administracijos ir apsaugos – jie yra stebimi ir prižiūrimi. Įvykis buvo banko darbo laiku. Iš įvykio vaizdo įrašo, padaryto banko apsaugos, matyti, kad nuteistasis, paėmęs krepšį nuo bankomato iš banko pasišalino. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad A. K. rasto turto negalėjo perduoti banko administracijai dėl objektyviai susiklosčiusių sąlygų.

Ikiteisminio tyrimo metu A. K. aiškino, kad radęs krepšį netoliese stovėjusios moters paklausė, ar jai nereikia krepšio, tačiau ši linktelėjo galva ir nuėjo, tuomet krepšį pasiėmė ir par­si­ne­šė namo. Apie ketinimą ieškoti rasto turto savininką nieko nenurodė (b. l. 32). Apklaustas pa­pil­do­mai A. K. nurodė, kad krepšį pasiėmė, kadangi banko fojė nerado skelbimų, kad rastus daiktus reikia priduoti į saugyklą (b. l. 36). Bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad internete ieškojo skelbimų apie pamestus daiktus, tačiau nerado, į policiją krepšio nenunešė, nes neturėjo laiko. Iš banko ap­sau­gos kamerų vaizdo įrašų matyti, kad nuteistasis prie bankomato užtruko apie pusę minutės, su niekuo nebendravo, šalimais kitų asmenų nebuvo, nuo bankomato su krepšiu iš karto patraukė link durų. Šiomis ap­lin­ky­bėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis su­pra­to, jog rastasis krepšys su daiktais yra svetimas, neapdairiai paliktas banko kliento ar lan­ky­tojo. Todėl šis krepšys negali būti pripažįstamas radiniu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.62 str. prasme, kaip apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis. Iš paminėtų įrodymų spręstina, kad nuteistasis iš karto vertino krepšį kaip jam atitekusią nuosavybę. Išėjęs iš banko A. K. jau turėjo galimybę dis­po­nuoti svetimu turtu savo nuožiūra. A. K. policijos pareigūnai sulaikė 2014-03-26, t.y. praėjus pusantro mėnesio po krepšio suradimo, todėl nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad ketino nustatyti krepšio savininką, tačiau to padaryti nepavyko, apylinkės teismas pagrįstai nepatikėjo. Tuo netiki apeliacinės ins­tan­ci­jos teismas. Taip veikdamas A. K. neabe­jo­ti­nai numatė, kad nuken­tė­jusysis neteks savo turto, o jis šį turtą turės kaip nuosavą. Nustatytomis aplinkybėmis palikto krepšio su daiktais užvaldymo tei­sėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kaip veikos, neturinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nu­si­žen­gimo požymių. Aplinkybė, kad su užvaldytu svetimu turtu apeliantas neatliko jokių veiksmų – juo nesinaudojo, nepardavė ar pan., nusikalstamo veikos kvalifikavimui pagal BK 178 str. reikšmės neturi.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. K., vado­va­vo­si BK 54 str. numatytais ben­draisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nu­si­kal­ti­mo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. Kaltinamasis pa­da­rė vieną nesunkų tyčinį nusi­kal­timą (BK 11 str. 3 d.), už kurį įstatymas nu­mato viešuosius darbus, baudą, areštą arba laisvės atėmimo bausmę. A. K. anksčiau buvo teistas, tačiau teistumas iš­ny­kęs (b. l. 48-50), buvo baustas administracine tvarka už nedidelės vertės svetimo turto va­gystes (b. l. 52-53), yra bedarbis (b. l. 54). Kaltinamojo atsa­ko­mybę lengvinančių ir atsakomybę sun­­kinančių ap­linkybių nenustatyta. Nusikaltimu padaryta turtinė žala yra atlyginta – pa­grob­tas turtas grąžintas. Atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visu­mą, siekiant nubaudimo ir tei­sin­gumo prin­cipo įgy­ven­di­ni­mo, A. K. paskirta bausmė – trumpalaikiai viešieji darbai, kurių trukmė yra mažesnė už bau­džiamojo įstatymo nustatytą šios bausmės vidurkį (BK 46 str.), artima mini­ma­liam dydžiui, atitinka padarytos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Visa tai įvertinus, ko­le­gija daro išvadą, jog nuteistojo apeliacinio skundo ar­gu­mentai nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nuos­prendis paliekamas nepakeistas (BPK 326 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 p., 332 str.

nusprendžia:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.