Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. R. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1449-538/2010 pagal ieškovo AS „Parex banka“ (buvęs pavadinimas - akcinė bendrovė Parex bankas) ieškinį atsakovams V. R. ir V. R. dėl skolos priteisimo bei atsakovų V. R. ir V. R. priešieškinį ieškovui AS „Parex banka“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir jos sąlygų pakeitimo.

Ieškovas AS „Parex banka“ (buvęs pavadinimas - AB Parex bankas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovams V. R. ir V. R., kuriuo prašė iš atsakovų solidariai priteisti 107 884,54 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-3). Nurodė, kad 2007 m. spalio 4 d. ieškovas ir atsakovai sudarė Kreditavimo sutartį Nr. BKS/14/1280 (toliau-Kreditavimo sutartis), ja atsakovams suteiktas 413 950 Lt kreditas, iš kurių 320 000 Lt skirta žemės sklypo ir 93 950 Lt statybinių medžiagų pirkimui. Atsakovai įsipareigojo iki 2042 m. spalio 4 d. grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas Kreditavimo sutartyje numatytas prievoles. Užtikrinant atsakovų tinkamą sutarties vykdymą, įkeistas atsakovams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovams prisiimtus įsipareigojimus vykdant netinkamai, ieškovas 2009 m. spalio 21 d. vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį. Ieškovo teigimu, hipoteka apsaugota paskolos dalis sudaro 320 000 Lt sumą, o likusi kredito dalis – 93 950 Lt nėra užtikrinta hipoteka įkeistu turtu. Todėl ieškovas pareiškė reikalavimą dėl 107 884,54 Lt skolos priteisimo iš atsakovų, kurią sudaro: 93 299,61 Lt negrąžintas kreditas, 7 673,91 Lt palūkanos ir 6 911,02 Lt delspinigiai.

Atsakovai pareiškė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu, pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas: pakeisti sutarties 8.2.1. ir 8.3 punktuose nurodytą 15 dienų įspėjimo terminą į 3 mėnesių įspėjimo terminą ir atidėti suteikto kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminus dvejiems metams t.y. iki 2012 m. liepos 14 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 91-95). Nurodė, kad ieškovo sprendimas vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį pagal 8.2.1. punktą yra neteisėtas ir neatitinka įstatymo nustatytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovai kreipėsi į banką su prašymais atidėti kredito grąžinimo terminą, tačiau bankas į prašymus nereaguodavo arba jų netenkindavo. Atsakovų teigimu, jiems neįvykdžius Kreditavimo sutarties sąlygų visa apimtimi dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos, negalima laikyti, kad atsakovai esmingai pažeidė sutarties sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad Kreditavimo sutarties dalykas yra didelės apimties paskola, ieškovo nurodytas 15 dienų terminas dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimo grąžinti visą paskolos sumą yra akivaizdžiai per trumpas, kad atsakovai galėtų realiai tokį reikalavimą įvykdyti. Atsakovų nuomone, teismas turėtų pakeisti Kreditavimo sutarties 8.2.1. ir 8.3. punktuose nurodytą 15 dienų įspėjimo terminą į 3 mėnesių įspėjimo terminą. Taip pat esamos situacijos vertinimui turi ypatingos reikšmės susiklosčiusi sunki ekonominė padėtis, kuriai blogėjant iš esmės pasikeitė šalių pusiausvyra, o tai reiškia, kad atsirado šalių nelygybė ir atsakovams, kaip silpnesnei sutarties šaliai, savo įsipareigojimus vykdyti tapo sunkiau. Todėl atsirado CK 6.204 straipsnyje numatytos sąlygos, kurių sudarant sutartį šalys negalėjo protingai tikėtis. Atsakovų teigimu, yra pagrindas pripažinti ieškovo veiksmus vienašališkai nutraukiant Kreditavimo sutartį neteisėtais ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas, atidedant suteikto kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminus dvejiems metams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Priteisė AS Parex banka iš V. R. ir V. R. solidariai 93 299,61 Lt negrąžintą paskolą, 7 673,91 Lt palūkanas, 6 911,02 Lt delspinigius bei 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 127-129, 137). Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovai būtų įvykdę savo sutartinius įsipareigojimus ir grąžinę kredito sumą, todėl atsakovai laikomi pažeidusiais sutartinę prievolę (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas, vienašališkai nutraukdamas Kreditavimo sutartį, vadovavosi sutarties bendrosios dalies 8.2.1 punkte numatytais pagrindais ir tvarka. Pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusioji šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. Atsakovai nei per papildomai nustatytą terminą, nei vėliau nesumokėjo sutartyje numatytų įmokų ir palūkanų, kurių mokėjimo terminai buvo pakeisti. Todėl ieškovas turėjo teisę tiek pagal sutartį, tiek pagal įstatymą vienašališkai sutartį nutraukti, o pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu, teismo nuomone, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad sutarties šalys, sudarydamos sutartį, laisva valia nustato tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Taigi, vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu. Vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu, nepaisant kitos šalies interesų, savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 6.156 str.), todėl sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra tik išimtinė priemonė. Nors atsakovai prašo pakeisti sutartį ir atidėti sutarties įvykdymo terminus atsižvelgiant į šiuo metu šalyje esančią ekonominę padėtį, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo atidėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus, nes tokia pati ekonominė padėtis turi įtakos ne tik atsakovams, bet ir ieškovui. Atsakovai, prašydami pakeisti sutartį, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ateityje galės vykdyti sutartį tinkamai ir galės kompensuoti ieškovui dėl sutarties pakeitimo atsiradusius nuostolius (CPK 178 str.). Tuo tarpu atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad po dviejų metų jų ekonominiai sunkumai baigsis ir jų turtinė padėtis pagerės tiek, kad jie tikrai galės toliau vykdyti savo įsipareigojimus. Todėl, teismo nuomone, keisti sudarytos sutarties sąlygas nėra pagrindo (CPK 178 str., 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai V. R. ir V. R. (toliau – apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 131-135). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, nepakeitęs pradinio ieškovo AB „Parex bankas“ į AS „Parex banka“, priėmė sprendimą dėl neegzistuojančio juridinio asmens bei dėl netinkamo ieškovo, nes ištyrus 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutartį gali paaiškėti, kad ieškovas nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir ieškovui nepriklauso reikalavimo teisė.Teismas, atmesdamas priešieškinį, neatsižvelgė į CK 6.223 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį bei kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Apeliantų nuomone, šalių interesus labiau atitiktų kreditų grąžinimo atidėjimas, kuris užtikrintų galimybę išsaugoti bei vykdyti tolimesnę veiklą ir sudarytų prielaidas atsiskaityti su ieškovu nepažeidžiant šalių lygiateisiškumo, proporcingumo bei šalims tenkančių neigiamų pasekmių pusiausvyros principų. Siekiant išsaugoti civilinių santykių stabilumą, šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, apeliantų nuomone, tikslinga sutartinių įsipareigojimų įvykdymą atidėti protingam terminui – dvejiems metams. Apeliantų teigimu, sutarties sąlygas jie pasirengę vykdyti vos tik pradėjus gerėti ekonominei situacijai. Finansiniai nesklandumai, kuriuos patiria apeliantai, yra laikino pobūdžio, nes apeliantė V. R. nuo 2010 m. liepos 10 d. dirba AB „Ventus Nafta“ operatore pardavėja ir per penkis mėnesius gavo 5 749,19 Lt pajamų. Kreditavimo sutarties nutraukimas, apeliantų įsitikinimu, yra neproporcinga ieškovo pritaikyta priemonė jų atžvilgiu, galinti sukelti nepataisomas pasekmes, kadangi net ir sutarties pažeidimo atveju turi būti dedamos maksimalios pastangos sutarčiai išsaugoti. Apeliantų teigimu, dėl jiems susiklosčiusios situacijos neįvykdžius Kreditavimo sutarties sąlygų visa apimtimi, tai negali būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu iš jų pusės. Kreditavimo sutarties vienašališkas nutraukimas yra neteisėtas, vykdytas nesilaikant nei šalių sutartinių įsipareigojimų, nei teisės aktų (CK 1.5 str., 6.4 str., 6.38 str., 6.158 str., 6.200 str., 6.271 str., 6.218 str.) reikalavimų.

Teismas visų nurodytų aplinkybių neištyrė, todėl bylos neišnagrinėjo iš esmės. Išvardyti proceso ir materialinės teisės normų pažeidimai tinkamai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl bylą grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ieškovas AS „Parex banka“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą (b.l. 174-176). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinio skundo dalis dėl priimto teismo sprendimo neegzistuojančiam ar netinkamam ieškovui iš esmės yra išnagrinėta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1012/2011, kurioje visi apeliantų argumentai dėl šios apeliacinio skundo dalies atmesti kaip nepagrįsti. Apeliantų reikalavimų patenkinimas eliminuotų jų atsakomybę už laisva valia prisiimtą kredito grąžinimo riziką, o tai iš esmės pažeistų šalių laisva valia prisiimtų prievolių pusiausvyrą ir paneigtų sutarčių laisvės principą. Juo labiau, kad ekonominis nuosmukis galėtų būti pagrindu pakeisti sutartį tik tuo atveju, jei toks sutarties nutraukimo ar pakeitimo pagrindas, konkrečiai įvardijant atitinkamų ekonomikos rodiklių pokyčius, būtų aiškiai numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Tačiau tokia sąlyga sutartyje tarp šalių nėra nurodyta ir apskritai Kreditavimo sutartims tokios sąlygos nebūdingos. Apeliantams vienašališkai nemokant paskolos, palūkanų bei nevykdant kitų įsipareigojimų ieškovui, jo teisėti interesai iš esmės buvo suvaržyti, nes jis negavo to, ko pagal Kreditavimo sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti. Apeliantai priešieškiniu patvirtino ir neginčijo, jog pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį ir nemokėjo ieškovui paskolos dalių bei priskaičiuotų palūkanų, todėl tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu CK 6.217 straipsnio prasme.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad tarp šalių Kreditavimo sutarties pagrindu susiklostė kreditavimo teisiniai santykiai (CK 6.881 str. 1 d.). Apeliantai prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. raštais jie dėl to buvo įspėti, o įsipareigojimų neįvykdžius ir per papildomai nustatytus terminus ieškovas 2009 m. spalio 21 d. vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį jos bendrosios dalies 8.2.1 punkte numatytais pagrindais ir tvarka. Iki tol apeliantai kelis kartus prašė atidėti kredito grąžinimą iki dviejų metų (b.l. 50, 51-52, 53, 55-56).

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių sąlygų pakeitimą bei sutarties nutraukimą, aiškinimo ir taikymo.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl netinkamo ieškovo

Atmestinas apeliantų teiginys, kad teismas priėmė sprendimą dėl neegzistuojančio asmens ir dėl netinkamo ieškovo.

Iš bylos duomenų matyti, kad pradinis ieškovas AB Parex bankas bylos nagrinėjimo metu buvo pakeistas ieškovu AS Parex banka ieškovo atstovo prašymu 2010 m. spalio 5 d. pirmosios instancijos teismo protokoline nutartimi, remiantis 2010 m. liepos 31 d. kredito portfelio perleidimo sutartimi (b.l. 101, 102, 103-117, 118-120). Iš šios sutarties 2.1, 2.2 punktų matyti, kad AS Parex banka įgijo teisę reikalauti grąžinti kreditus ir kitus mokėjimus iš pradinio kreditoriaus (AB Parex banko) skolininkų. CPK 48 straipsnio 1 dalis numato procesinių teisių perėmimą reikalavimo perleidimo atveju. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais šiuo aspektu.

Dėl Kreditavimo sutarties sąlygų keitimo

Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 str. 5 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

Šioje kasacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad pareiškus reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Taigi, kasacinis teismas, vertindamas sutarčių nutraukimo ir sutarčių sąlygų pakeitimo santykį, yra išsakęs poziciją, kad prioritetas yra teiktinas sutarties vykdymui, o ne jos nutraukimui.

CK 6.223 straipsnio pagrindu ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos (CK 6.223 str. 3 d.). Taigi, tam, kad pagal šį straipsnį vienos iš šalių reikalavimu sutartis galėtų būti pakeista teismo sprendimu, procesiniu požiūriu yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, be to, sutarties keitimas galimas tik nustačius CK 6.223 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte nurodytus pagrindus: kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį arba konstatuojami kiti sutartyje ar įstatymuose nustatyti atvejai. Apeliantai Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimą sieja su CK 6.204, 6.228 straipsniais.

Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Prašymas pakeisti sutarties sąlygas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo, o kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą (CK 6.204 str. 3 d.).

Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, apeliantai pradėjo nevykdyti Kreditavimo sutarties sąlygų praėjus metams nuo jos sudarymo. 2009 m. sausio 15 d. pradelsti įsiskolinimai sudarė 5 744 Lt (b.l. 17). Byloje iš esmės nėra ginčo, kad apeliantai netinkamai vykdė Kreditavimo sutarties nuostatas. Po ieškovo įspėjimų apeliantai 2009 m. kovo 9 d. ir vėliau teikė prašymus dėl kredito grąžinimo atidėjimo iki dviejų metų dėl laikinų finansinių sunkumų ir šalies sunkios ekonominės situacijos. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai ne tik nėra pateikę į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų jiems netikėtai, praėjus metams po kreditavimo sutarties sudarymo iškilusius finansinius sunkumus ir priežastis, kas leistų svarstyti sutarčių sąlygų pakeitimo pagrįstumą pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį, bet šiais aspektais jokių konkrečių aplinkybių ir nenurodė. Šiame kontekste pastebėtina, kad tas pat pasakytina ir apie apeliantų deklaruojamas galimybes vykdyti Kreditavimo sutarties sąlygas atidėjus įsipareigojimų ieškovui vykdymą dviem (iki dviejų) metams kaip pageidavo apeliantai - jie nenurodė aplinkybių, kurios leistų daryti tikėtinai pagrįstas prielaidas apie ženklų savo finansinės padėties pagerėjimą ir galimybių vykdyti Kreditavimo sutartį realumą. Vien ta apeliantų nurodoma aplinkybė, kad apeliantė pradėjo dirbti ir per mėnesį gavo po 1 150 Lt pajamų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankama Kreditavimo sutarties sąlygų vykdymo garantija. Tuo tarpu visos šalies buvusios sunkios ekonominės padėties motyvas nelaikytinas pagrįstu - nors ši aplinkybė ir visuotinai žinoma, tačiau, viena vertus, deklaratyviai šiuo argumentu, kaip iš esmės pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali remtis visi subjektai (inter alia ieškovas), kita vertus, apskritai nėra jokio pagrindo a priori manyti, kad minėtu laikotarpiu esant valstybei sunkioje ekonominėje padėtyje ir visų jos piliečių finansinė padėtis vien tik blogėjo, kaip ir priešingai, kad esant gerai ekonominei valstybės padėčiai niekas neatsidurs sunkioje finansinėje padėtyje. Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 6.204 straipsnio nuostatų, juo labiau, kai apeliantai, nepaisant pakankamai ilgo (devynių mėnesių) šalių susirašinėjimo, per tą laikotarpį ne tik nevykdė Kreditavimo sutarties sąlygų nė iš dalies, bet ir nesikreipė į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo tuojau po jiems iškilusių suvaržymo (jei tokie iš tikrųjų ir būtų buvę).

Pagal CK 6.228 straipsnį, reglamentuojantį sutarties ar jos sąlygų atsisakymą arba pakeitimą dėl esminės šalių nelygybės, šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos arba gali jas pakeisti, nustačius šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus. Kaip minėta, Kreditavimo sutartis nebuvo nutraukta nuo pirmojo apeliantų jos įvykdyto pažeidimo. Apeliantams sutarties sudarymo metu buvo žinomos sumos, mokėtinos ją vykdant, apeliantai netgi ir nenurodo, kad jos vykdymas (vykdymo terminai, mokėtinos sumos ir pan.) buvo kuo nors išskirtinės perdėto vienos šalies pranašumo aspektu lyginant su paprastai sudaromomis kreditavimo sutartimis, metus laiko sutartis buvo vykdoma ir iki pat sutarties nutraukimo apeliantai nekėlė jokių pretenzijų dėl jos sąlygų ar ieškovo veiksmų neproporcingumo. Šiame kontekste paminėtina, kad pakankamai abejotina, ar pačių apeliantų prašoma pakeisti Kreditavimo sutarties sąlyga atidedant kredito grąžinimą net dviem metams, juo labiau, nenurodant įtikinamų argumentų ir neprisiimant visiškai jokių papildomų įsipareigojimų savo atžvilgiu, laikytina proporcingu sąlygų keitimu.

Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai nepagrindė būtinumo keisti Kreditavimo sutarties sąlygas (CPK 178 str.).

Dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo.

Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu arba vienašališkai įstatyme ar sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.125 str.). Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama vertinant sutarties pažeidimą jo esmingumo aspektu. Pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu sutarties įvykdymo terminas praleistas ir sutartis neįvykdoma per papildomai nustatytą terminą. Be to, minėta, kad įstatymas leidžia ir pačioms sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Pažymėtina, kad paskutinėje teismų praktikoje yra konstatuota, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

Šiuo atveju nustatytos kredito dalies ar priskaičiuotų palūkanų nesumokėjimą ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų pačios šalys Kreditavimo sutartyje įvardijo kaip esminį pažeidimą (sutarties 8.2.1 p.). Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju tai buvo nevienkartinis pažeidimas, byloje nėra duomenų, kad apeliantai, pažeidę terminus, per pakankamai ilgą laiko tarpą bent jau iš dalies būtų siekę vykdyti ar vykdę savo įsipareigojimus. Todėl teisėjų kolegija dėl aukščiau paminėto įstatyminio sutarčių nutraukimo teisinio reglamentavimo, taip pat šalių sutartinių nuostatų sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad „ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.