Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Savivaldybė, Administracija) 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. A51-53984/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės E. G. iki 1940 metų turėtą žemę atkūrimo“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti 7 arų žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvusi (duomenys neskelbtini), Vilnius), E. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, skirtą nuosavybės teisių į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą grąžinimui pareiškėjai.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. spalio 10 d. I. K., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja, pareiškėjos mama M. Š. bei Č. L. (Č. L.) kreipėsi į Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos skyrių su prašymu, kad jiems būtų atstatyta nuosavybės teisė į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, adresu (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Vilniaus mieste. 2004 m. vasario 24 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus darbuotojai pasirašė sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės (esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje), vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. 31/04/15-274. Vilniaus apskrities viršininko admininistracijos Žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 31/04/17-1062 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo piliečiams I. K., Č. L. ir M. Š. 2004 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas raštu Nr. 51-12102-(3.6) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrių, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė, ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisių atkūrimo bei žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. 2004 m. spalio 6 d. pareiškėjos sutuoktinis A. B., turėdamas M. Š. ir I. K. įgaliojimus, nuvyko į priėmimą pas Vilniaus miesto savivaldybės žemėtvarkos skyriaus darbuotoją G. A., norėdamas išsiaiškinti ir įsitikinti, ar iš tikrųjų žemė, esanti (duomenys neskelbtini), kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė E. G., ir į kurią pretenduoja pareiškėja, yra natūra negražintina, nes priskiriama valstybės išperkamai žemei. Ši darbuotoja supažindino su paminėtais raštais bei patikino, jog atgauti turėtą nuosavybę natūra minėtoje vietoje Vilniaus mieste pareiškėja neturi jokių galimybių. 2017 m. viduryje pareiškėja, susitikusi pažįstamą Vilniaus miesto savivaldybės darbuotoją, kurio pavardės, jo prašymu, neįvardina, pasiguodė apie tai, kad neatgavo natūra paveldėtos žemės nuosavybės teise turėtoje žemės vietoje (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (toliau – ir Sklypas, Žemės plotas), kuri iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė E. G. Paminėtas Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojas patikino, kad minėtas žemės sklypas yra laisvas ir neužstatytas, todėl turėtų būti grąžintinas natūra.

3. Pareiškėja nurodė, kad siekdama įrodyti, jog ne visa Sklypo žemė yra užstatyta, kreipėsi į antstolį, prašydama atlikti faktinių aplinkybių konstatavimą ginčo sklype. Antstolis konstatavo: prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančio pastato atvyko paslaugos užsakovė R. B. su lydinčiais asmenimis ir matininkas M. T., kuris GPS instrumento pagalba užsakovės nurodytuose taškuose nustatė žemės ploto koordinates: (duomenys neskelbtini) Šių koordinačių sistemos taškų pagrindu suformuotas sąlyginis žemės sklypas (toliau – ir Sąlyginis sklypas), kurio forma ir taškų vieta koordinačių sistemoje pateikiama fotonuotraukoje Nr. 12. Sąlyginio sklypo plotą sudaro 0,0692 ha. Apytikslė sąlyginai suformuoto žemės sklypo (pridedamame vietovės plane sutartinai pažymėta mėlyna spalva) vieta pateikiama Priede Nr. 1 (Ekrano nuotrauka Nr. 1). Vietovės aplink (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantį pastatą, prie kurio yra sąlyginis sklypas, planas pateikiamas Priede Nr. 1, Ekrano nuotrauka Nr. 2. Sąlyginiame sklype jokių pastatų nėra (fotonuotrauka Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9, Nr. 11), tik dviejose vietose, skersai sklypo, yra pastatyta metalo tinklo tvora su vartais (fotonuotrauka Nr. 2, Nr. 10, Nr. 11), tokiu būdu sukuriant uždarą teritoriją, į kurią patekti, neturint vartų spynos rakto, nėra galimybės. Dėl šių priežasčių nustatyti žemės ploto koordinačių uždaroje teritorijoje (užsakovės teigimu, šioje teritorijoje yra jai grąžintino natūra žemės sklypo riba) nėra galimybės. Žemės plote nuo sąlyginio sklypo dešinės kraštinės iki (duomenys neskelbtini), apie 20 metrų pločio rėžyje, jokių pastatų nėra (fotonuotrauka Nr. 1, Nr. 7). Pastatų nėra ir prie viršutinės Sąlyginio sklypo kraštinės apie 40 metrų ilgio (matuojant nuo dešinės sąlyginio sklypo pusės) atkarpos (fotonuotrauka Nr. 4, Nr. 6, Nr. 9).

4. Pareiškėjos teigimu, iš pridėtų dokumentų aiškiai matyti, kad nuspalvotas 7 arų plotas yra laisvas ir privalo būti grąžintas pareiškėjai. Pareiškėja skunde pacitavo teismų praktiką, pabrėždama, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsniu, minėtas žemės sklypas negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes nėra užimtas visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ar šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais bei nepatenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, todėl Administracija privalo suformuoti ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise turėtos žemės vietoje 7 arų žemės sklypą, skirtą atkurti nuosavybės teises I. K. paveldėtojai R. B., o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) privalo grąžinti šį žemės sklypą pareiškėjai.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė bylą nutraukti, o netenkinus prašymo dėl bylos nutraukimo, pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) mero pavaduotojas 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 51-12102-(3.6) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrių, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė, ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užstatyta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, ir nuosavybės teisių atkūrimo bei žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. Pareiškėja 2017 m. liepos 20 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, nurodydama, kad ne visa kartografijoje nustatyta žemė patenka į valstybės išperkamą žemę, ir prašė pakoreguoti sprendimą dėl 7 arų žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Skundžiamu Raštu pareiškėja buvo informuota, jog buvusios savininkės E. G. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą grąžinimui natūra nėra teisinio pagrindo, nes, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pateikta buvusios žemės savininkės E. G. nuosavybės teise turėtos žemės ties (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) kartografine medžiaga, E. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėta žemė yra užimta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ir šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais (įregistruotais Nekilnojamojo turto registre) bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas ir ši žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

7. Atsakovas pabrėžė, kad skundžiamas Raštas laikytinas informacinio pobūdžio raštu ir nesukelia jokių pasekmių, nes pareiškėja dar Savivaldybės mero pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 51-12102-(3.6) (toliau – ir 2004 m. Raštas) buvo informuota, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė, ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei. Atsakovo įsitikinimu, būtent šis 2004 m. Raštas turi būti skundžiamas teismui. Nuo 2004 m. Rašto priėmimo yra praėję daugiau nei trylika metų, t. y. pareiškėja yra ne tik praleidusi skųsti šį 2004 m. Raštą, bet it terminas skundui paduoti negali būti atnaujintas, dėl to ši byla turėtų būti nutraukta.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos patikslintame skunde nurodomas Žemės plotas, kurį atsakovas turėtų suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui, patenka į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-188 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto Žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) galiojimo ribas, t. y. šioje teritorijoje Detaliuoju planu suplanuota rajono (duomenys neskelbtini) gatvė. Iš Detaliojo plano matyti, kad Transporto brėžinio ginčo teritorijoje yra suplanuota (duomenys neskelbtini) kategorijos gatvė (gatvės skersinis pjūvis (duomenys neskelbtini)), iš kurios suplanuoti įvažiavimai į planuojamus sklypus (duomenys neskelbtini). Taip pat Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimas“ nurodyta, jog „Be (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių planuojamoje teritorijoje <...> suprojektuotos penkios (duomenys neskelbtini) gatvės. (duomenys neskelbtini) gatvė (lygiagreti (duomenys neskelbtini) gatvei) turi būti pastatyta kartu su komercine zona <...> (duomenys neskelbtini) gatvė yra (duomenys neskelbtini) kategorijos pagalbinė gatvė, (duomenys neskelbtini)“. Taigi Detaliuoju planu ginčo teritorijoje, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, buvo tikslingai suplanuotos ir numatytos gatvių raudonosios linijos, siekiant sukurti suplanuotą infrastruktūrą, kuri užtikrintų visuomenės interesus.

9. Atsakovas vadovavosi Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 (toliau – ir STR 2.06.04:2014) 6.6, 6.3 punktų nuostatomis, pabrėždamas, kad Detaliuoju planu ginčo teritorijoje esant suplanuotoms gatvių raudonosioms linijoms (skersinis gatvės pjūvis (duomenys neskelbtini)) laikytina, jog Žemės plotas patenka į gatvės ribas. Kadangi Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai yra privalomi, kas reiškia, jog pareiškėjos pageidaujama susigrąžinti žemė yra valstybės išperkama ir į tokį Žemės plotą negali būti atkurtos nuosavybės teisės. Esant galiojančio Detaliojo plano sprendiniams, kuriais ginčo teritorijoje yra suplanuota gatvė, sprendė, kad tinkamai įvertino ginčo teritorijos reikalingumą visuomenės poreikiams ir pagrįstai Rašte nurodė, kad buvusios savininkės E. G. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą grąžinimui natūra nėra teisinio pagrindo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjos skunde nurodė, kad, vadovaujantis NŽT Vilniaus miesto skyriuje saugoma atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), buvusios savininkės E. G. turėtoje žemėvaldos ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (turėtos žemės kiekis – 1 ha), pretendentams liko neatkurtos tokios dalys: Č. L. – 0,3333 ha; I. K. – 0,0792; M. Š. – atkūrimo procedūra baigta. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už konkrečios teritorijos valdymo statuso nustatymą, o NŽT atžvilgiu nėra nustatyta pareigos vykdyti teritorijų planavimo funkcijų, susijusių su konkrečios teritorijos priskyrimui valstybės išperkamai ar grąžintinai natūra.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra I. K. turto paveldėtoja, kuriai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0792 žemės sklypo dalį pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 254 duomenis į buvusios E. G. turėtą žemėvaldą ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Šalys nesutaria dėl ginčo sklypo priskirtinumo ir užstatymo, t. y., pareiškėjos teigimu – žemės sklypas nėra užstatytas statiniais, todėl nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžintas natūra. Atsakovas teigia priešingai – Detaliuoju planu ginčo teritorijoje, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, buvo tikslingai suplanuotos ir numatytos gatvių raudonosios linijos, siekiant sukurti suplanuotą infrastruktūrą, kuri užtikrintų visuomenės interesus, todėl ši žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad Raštas turėtų būti laikomas informacinio pobūdžio raštu, kuris pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai teisines pasekmes sukelia 2004 m. Raštas ir būtent jis turi būti skundžiamas teismui. Tačiau nuo jo priėmimo yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl terminas skundui paduoti negali būti atnaujintas.

13. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, pažymėjo, kad pats atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko admininistracijos Žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 31/04/17-1062 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo piliečiams I. K., Č. L. ir M. Š. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 51-12102-(3.6) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrių, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė, ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užstatyta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, ir nuosavybės teisių atkūrimo bei žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. Pagal Tvarkos 106¹ punkte nustatytą tvarką (procedūrą), savivaldybės administracijos direktorius informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus teikia, ir žemės sklypo projektavimą (esant laisvos (neužstatytos) žemės) atlieka pagal žemėtvarkos skyriaus prašymą. Teismo teigimu, Tvarkos 106¹ punkto nuostatos nesaisto žemėtvarkos skyriaus galimybių, esant reikalui, pakartotinai kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių su prašymais dėl informacijos suteikimo apie atitinkamos teritorijos (sklypo) laisvą (neužstatytą) žemę ir galimybių toje teritorijoje suformuoti sklypą (sklypus) nuosavybės teisių atkūrimui pretendentams natūra. Nagrinėjamu atveju NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 49SPD-(14.49.23.)-176 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusios savininkės E. G. iki 1940 metų turėtos žemėvaldos teritorijoje suteikimo“ prašė Savivaldybės pateikti informaciją dėl galimybės suprojektuoti laisvus žemės sklypus grąžinimui natūra, tačiau atsakymas iš Savivaldybės nebuvo gautas. Pareiškėja 2017 m. liepos 20 d. su prašymu kreipėsi į Savivaldybę, nurodydama, kad ne visa kartografijoje nustatyta žemė patenka į valstybės išperkamą žemę, ir prašydama pakoreguoti sprendimą dėl 7 arų žemės sklypo. Dėl šio pareiškėjos prašymo atsakovas priėmė Raštą. Teismo vertinimu, skundžiamas Raštas, kuriame nurodyta, kad nėra galimybės suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, žemėtvarkos skyriui yra kliūtis priimti sprendimą pagal pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Todėl pareiškėjai Raštas sukelia teisines pasekmes ir jis gali būti apskųstas administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (5 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 1 dalis). Dar daugiau, atsakovas skundžiamame Rašte pareiškėjai nurodė, kad atsakymas gali būti skundžiamas teismui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovo išdėstyti argumentai dėl priimto Rašto laikymo informacinio pobūdžio raštu vertintini kaip nepagrįsti.

14. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuo privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis į pageidaujamą grąžinti natūra žemę. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Sprendžiant klausimą, ar tam tikra žemė laikytina valstybės išperkama, turi būti nustatytas aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis ir tas visuomenės poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jei atitinkama žemė būti grąžinta natūra. Atitinkami teritorijų planavimo dokumentai yra forma, kuria toks interesas išreiškiamas. Detalusis planas, kurio būtinybę numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas, yra viena iš sąlygų laikyti žemę valstybės išperkama, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-276/2004; 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-305/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-598/2010; 2014 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1183/2014, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63/2003 apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese, nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja pretenduoja į žemės sklypo suformavimą nuosavybės teisių atkūrimui natūra iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje, kurioje yra patvirtintas Detalusis planas. Iš Detaliojo plano Transporto brėžinio matyti, kad ginčo teritorijoje yra suplanuota (duomenys neskelbtini) kategorijos gatvė (gatvės skersinis pjūvis (duomenys neskelbtini)), iš kurios suplanuoti įvažiavimai į planuojamus sklypus Nr. 2, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 8. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimas“ nurodyta, jog „Be (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių planuojamoje teritorijoje <...> suprojektuotos penkios vidinės rajono gatvės. (duomenys neskelbtini) gatvė (lygiagreti (duomenys neskelbtini) gatvei) turi būti pastatyta kartu su komercine zona <...> (duomenys neskelbtini) gatvė yra D1 kategorijos pagalbinė gatvė, ilgis 270 m, važ. dalies plotis 6.0 m – dvi eismo juostos, raudonųjų linijų zonos plotis 14.5-20.0 m. Abipus gatvės numatyti 2.25 m pločio šaligatviai. Gatvės dalyje, kur raudonųjų linijų zona yra platesnė (platesnis ruožas tarp sklypų) šalia važ. dalies numatyta 5.0 m pločio automobilių parkavimo juosta“. Teismas taip pat vadovavosi STR 2.06.04:2014 6.6, 6.3 punktais. Teismas nurodė, kad STR 2.06.04:2014 10 lentelės „Pagrindiniai gatvių techniniai parametrai“ pirmoje pastaboje reglamentuojama, jog gatvės juosta tarp raudonųjų linijų yra skirta įrengti važiuojamąją dalį ir kitus gatvės elementus (šaligatvius, pėsčiųjų ir dviratininkų takus), inžinerinius tinklus, transporto priemonių aptarnavimo pastatus, stovėjimo vietas, taršos slopinimo įrangą, želdinius. Tarp gatvės raudonųjų linijų yra projektuojamos ir įrengiamos ne tik gatvės, bet ir lietaus nuotekų tinklai, drenažo tinklai ir apšvietimo tinklai, kurie laikytini sudėtiniais gatvės elementais (STR 2.06.04:2014 59 punktas). Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pritarė atsakovui, kad Detaliuoju planu ginčo teritorijoje esant suplanuotoms gatvių raudonosioms linijoms, laikytina, kad Žemės plotas patenka į gatvės ribas. Taigi tokia žemė, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos. Teismas konstatavo, kad atsakovo ginčijamas Raštas laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Teismas priėjo išvadą, kad Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai yra privalomi. Teismas pareiškėjos argumentus, kad ginčo sklypas nėra užstatytas statiniais, todėl laikytinas nepriskirtinu valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžintas natūra, vertino kritiškai, atsižvelgdamas į aptartas faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų nuostatas.

16. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. sausio 30 d. pareiškėja teismui pateikė papildomus rašytinius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, 2017 m. lapkričio 23 skundą, adresuotą daugeliui institucijų, kuriame kelia klausimą dėl sudarytų žemės nuomos sutarčių teisėtumo. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į ginčo dalyką ir ribas bei administracinio teismo kompetenciją, negali būti revizuojama, ar nuomos sutartys yra teisėtos, ar ginčo sklype esantiems statiniams eksploatuoti išnuomotas žemės sklypas atitinka realų statiniams naudoti pagal jų paskirtį būtinos žemės poreikį. Atsakovas skundžiamame Rašte pareiškėjai nurodė, jog ginčo sklypo dalis yra užimta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ir šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais, kurie įregistruoti nekilnojamojo turto registre bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas. Teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad ginčijamas Raštas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), yra pakankamai motyvuotas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti 7 arų žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvusi (duomenys neskelbtini), Vilnius), E. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, skirtą nuosavybės teisių į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą grąžinimui pareiškėjai, laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Raštą. Teismui konstatavus, kad ginčijamas Raštas yra teisėtas, atmestas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas.

III.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. A51-53984/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės E. G. iki 1940 metų turėtą žemę atkūrimo“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Šiuo atveju Sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėja, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes nėra užimtas visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ar šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais bei nepatenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas.

17.2. Teismas remiasi tik atsakovo pateiktais paaiškinimais ir visiškai nevertina pareiškėjos pateiktų įrodymų ir argumentų, t. y. kad ginčytinas žemės sklypas nuo 1990 m. kovo 11 d. nebuvo užstatytas. Šį faktą patvirtina paminėtas antstolio V. Milevičiaus surašytas faktinių aplinkybių protokolas, teismo posėdžio metu pateikta kartografinė ir geodezinė medžiaga, kuri įrodo, kad ginčo sklypas yra neužstatytas, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Teismas nevertino ir pareiškėjos pateiktos medžiagos iš valstybės įmonės Registrų centro, kuri patvirtina, kad 7 arų žemės sklypas yra laisvas, ir tai pokalbyje patvirtino valstybės įmonės Registro centro specialistai. Nors ši medžiaga teismui buvo pateikta prieš teismo posėdį, teismas jos nevertino, taip pat į teismo posėdį neiškvietė šios įmonės atstovo tam, kad išsiaiškinti, ar ginčytinas sklypas yra laisvas.

17.3. Teismas konstatuodamas, kad Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai yra privalomi, nevertino pateiktų argumentų ir įrodymų dėl Detaliojo plano teisėtumo. Pareiškėja pateikė įrodymus apie tai, kad Detalusis planas nėra įregistruotas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, jog tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi prašydama grąžinti nacionalizuotą žemę ir 2004 m. Raštu jai buvo atsakyta, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė ties (duomenys neskelbtini) (buvusios (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užstatyta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, negaliojo Detalusis planas, kuriuo remiasi teismas. Tuo metu turėtų galioti Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas, kuris teismui buvo pateiktas teismo posėdžio metu, tačiau teismas sprendime apie šį dokumentą net neužsiminė. Todėl teismas turėjo pirmiausia spręsti, ar ankstesnis Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymas grąžinti pareiškėjai nacionalizuotą žemę yra teisėtas, nes iš ne teisės negimsta teisė.

17.4. Teismas neturi specialių žinių geodezijos ir architektūros srityse tam, kad galėtų teisingai išspręsti šį ginčą. Buvo pasiūlyta paskirti ekspertizę tam, kad atsakyti į svarbiausią klausimą, ar ginčijamas sklypas laisvas, t. y. ar priskirtas valstybės išperkamajai žemei, ar ne, motyvuojant, jog tam, kad atsakyti į šį klausimą, reikalingos specialios žinios geodezijos ir architektūros srityje. Tačiau teismas priėmė sprendimą atmesti šį pareiškėjos prašymą be jokių pagrįstų argumentų. Teismas pažeidė ABTĮ 61 straipsnį bei nesivadovavo teismine praktika.

17.5. Be to, pareiškėjos patikslintame skunde nebuvo išvestinio reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti 7 arų žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvusi (duomenys neskelbtini), Vilnius), E. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, skirtą nuosavybės teisių į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą grąžinimui pareiškėjai.

18. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti; pridėti prie bylos papildomus dokumentus (Teritorijų planavimo dokumento kortelių apie Detalųjį planą ir Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V patvirtintą detalųjį planą ištraukas bei Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapyje https://www.vilnius.lt/ viešai paskelbtą informaciją apie tarybos sprendimo projektą „Dėl gatvių ((duomenys neskelbtini) ir kitų) pavadinimų suteikimo ir jų ribų“, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai išanalizavo ginčo santykiams taikytinų teisės aktų nuostatas, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, priėjo pagrįstas, teisėtas ir tinkamas išvadas byloje. Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis bei teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teritorijų planavimo dokumentai registruojami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, o šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre kaupiami duomenys yra vieši, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro internetiniame puslapyje http://www.tpdr.lt/, pasirinkus Patvirtintų teritorijų dokumentų paiešką ir suvedus Detaliojo plano pavadinimą matyti, kad Detalusis planas yra registruotas (TPD registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (senas TPD registracijos Nr. (duomenys neskelbtini))) ir galiojantis. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, jog Detalusis planas nėra įregistruotas kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymas, yra visiškai nepagrįsti ir dėl to atmestini. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai yra privalomi. Detaliojo plano Transporto brėžinyje yra aiškiai matyti, jog ginčo teritorijoje yra suplanuota D1 kategorijos gatvė (gatvės skersinis pjūvis 3 – 3 (D1)), iš kurios suplanuoti įvažiavimai į planuojamus sklypus Nr. 2, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 8. Taip pat Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimas“ nurodoma, jog „Be (duomenys neskelbtini) gatvių planuojamoje teritorijoje <...>suprojektuotos penkios vidinės rajono gatvės. (duomenys neskelbtini) (lygiagreti (duomenys neskelbtini) gatvei) turi būti pastatyta kartu su komercine zona <...> Šiaurinė skersinė teritorijos vidutinio tinklo gatvė yra D1 kategorijos pagalbinė gatvė, ilgis 270 m, važ. dalies plotis 6.0 m – dvi eismo juostos, raudonųjų linijų zonos plotis 14.5-20.0 m. Abipus gatvės numatyti 2.25 m pločio šaligatviai. Gatvės dalyje kur, raudonųjų linijų zona yra platesnė (platesnis ruožas tarp sklypų) šalia važ. dalies numatyta 5.0 m pločio automobilių parkavimo juosta“. Pažymi, jog šiuo metu teisės aktų nustatyta tvarka yra svarstomas tarybos sprendimo projektas, kuriuo Detaliuoju planu suplanuotai gatvei (skersinis gatvės pjūvis 3 – 3 (D1)), į kurią patenka Žemės plotas, ketinama suteikti (duomenys neskelbtini) gatvės pavadinimą. Atsižvelgiant į tai, kad gatvės yra skirtos visuomenės poreikių užtikrinimui ir tenkinimui, todėl gatvės, kad ir suplanuotos, negali būti priskirtos laisvos valstybinės žemės fondui ir grąžinamos pretendentams, bei tai, kad Detalusis planas yra teisėtas ir nenuginčytas, akivaizdu, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

20. Atsakovas nepritaria ir pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, kad teismas, vertindamas Rašto teisėtumą, pirmiausia turėjo spręsti, ar ankstesnysis Vilniaus miesto savivaldybės atsakymas (Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. 51-12102-(3.6)) grąžinti pareiškėjai nacionalizuotą žemę yra teisėtas, ir vertinti, ar tuo metu galiojęs Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas yra teisėtas. Nagrinėjamoje byloje buvo keliamas Rašto teisėtumo klausimas, tuo metu Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. 51-12102-(3.6) teismine tvarka nebuvo ginčijamas, yra teisėtas ir galiojantis, todėl teismas neturėjo vertinti šio rašto teisėtumo. Papildomai pažymi, jog nuo 2004 m. Rašto priėmimo yra praėję daugiau nei 13 metų, t. y. pareiškėja yra ne tik praleidusi terminą skųsti šį raštą, bet ir terminas skundui paduoti negali būti atnaujintas, todėl teismas visiškai pagrįstai ir nevertino minėto 2004 m. Rašto teisėtumo.

21. Atsakovas pažymi, kad ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis byloje esančia medžiaga. Pareiškėja teikdama apeliacinį skundą turėtų pateikti argumentus ir įrodymus dėl priimto pirmosios instancijos sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo tik nagrinėjamos bylos ribose, t. y. pareiškėja apeliaciniame skunde teigdama, jog teismas turėjo vertinti ir pasisakyti dėl Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano, turėtų aiškiai nurodyti, kaip minėtas detalusis planas įrodo Rašto neteisėtumą. Pareiškėja 2004 m. Rašto ir jame nurodytų argumentų (tuo pačiu ir Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V patvirtinto detaliojo plano) teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, o ir šio rašto teisėtumo klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Papildomai pastebi ir tai, kad pareiškėjos nurodytas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas yra negaliojantis, t. y. remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro internetiniame puslapyje esančia informacija, šis detalusis planas yra išregistruotas (TPD registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), senas TPD registracijos Nr. (duomenys neskelbtini))), nes šį detalųjį planą pakeitė Detalusis planas. Kita vertus, kaip matyti iš pareiškėjos pateikto Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V patvirtinto detaliojo plano brėžinio, ginčo teritorijoje, į kurią patenka Žemės plotas, taip pat yra numatytas privažiavimas (gatvė), kas suponuoja, jog dar nuo 1999 m. ginčo teritorijoje, į kurią patenka Žemės plotas, yra suplanuota gatvė.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad vien tai, jog faktiškai ant ginčo teritorijos nestovi statiniai – tai automatiškai nesąlygoja, jog ginčo teritorija pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį laikoma neužstatyta. Kita vertus, už teritorijų planavimą atsakinga institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, turi motyvuotai nurodyti kodėl minėta teritorija yra laikoma valstybės išperkama ir joje negali būti vykdomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros natūros būdu. Nacionalinė žemės tarnyba, veikdama savo kompetencijos ribose, negali vertinti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodomi argumentai laikytini pakankamais.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektus, be kita ko, Nacionalinę žemės tarnybą, įpareigoja veikti tik jai suteiktų įgaliojimų ribose. Valstybės ir savivaldybės institucijos, įgyvendindamos priskirtas funkcijas, turi veikti neperžengdamos turimos kompetencijos ribų, kitaip tariant, valstybės ir savivaldybės institucijos negali priimti sprendimų, priskirtinų kitos institucijos kompetencijai, o viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatyminės kompetencijos ribas, yra vertinami kaip neteisėti ir naikintini. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba patikėjimo teise valdo visą valstybinę žemę, išskyrus žemę, perduotą kitiems patikėjimo teisės subjektams. Vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos“ 1 punktu, Nacionalinė žemės tarnyba yra Lietuvos Respublikos valstybės institucija, kuri dalyvauja formuojant ir įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo, nekilnojamojo turto kadastro, apskaitos, geodezijos, kartografijos, valstybinių georeferencinių erdvinių duomenų rinkinių rengimo bei Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros kūrimo srityse. Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai priskirtos funkcijos išdėstytos Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje. Pabrėžia, kad Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu nėra nustatyta pareiga vykdyti teritorijų planavimo funkcijų susijusių su konkrečios teritorijos priskyrimu valstybės išperkamai ar grąžintinai natūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. A51-53984/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės E. G. iki 1940 metų turėtą žemę atkūrimo“, kuriame nurodyta, kad nėra galimybės suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-188 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ yra patvirtintas Žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detalusis planas, (kuriame yra ginčo Žemės plotas). Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai, pagal kuriuos Žemės plotas patenka į Detaliuoju planu suplanuotą rajono vidinę vidutinio tinklo D1 kategorijos pagalbinę gatvę, yra privalomi visiems.

27. Apeliantės teigimu, ginčijamas 7 arų sklypas negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes nėra užimtas visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ar šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais bei nepatenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas.

28. Pagrindinis klausimas, kylantis šioje byloje, yra tai, ar žemės sklypas, kurią turėtoje vietoje pareiškėja prašo grąžinti natūra, yra laisvas žemės sklypas Atkūrimo įstatymo prasme. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo metu nuo 2015 m. spalio 1 d.) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui <...>.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant analogiško ar panašaus pobūdžio bylas ir aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą, - kad žemė yra išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra nurodyta, kad „detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte“ (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276-04; Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151-177).

30. LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A11-263‑03 taip pat nurodė, kad aiškinant šią įstatymo normą (12 straipsnį) pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio minėtame punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8, p. 497, taip pat žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).

31. Taigi iš Atkūrimo įstatymo, taip pat iš pateiktos LVAT teismo praktikos aiškiai matyti, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą yra negrąžinama ne tik statiniais neužstatyta žemė, bet ir tais atvejais, kai yra konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Todėl nagrinėjamu atveju tenkinti apeliantės prašymą kviesti Registro centro specialistus, specialių žinių geodezijos ir architektūros srityje turinčius specialistus patvirtinti, kad sklypas yra neužstatytas, būtų beprasmiška. Pažymėtina, kad konkretaus visuomenės poreikio pageidaujamai grąžinti natūra žemei buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane.

32. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad ginčijamai teritorijai, kurioje pareiškėja prašo atkurti jai nuosavybės teises į žemę, yra parengtas detalusis planas. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš Detaliojo plano Transporto brėžinio matyti, kad ginčo teritorijoje yra suplanuota D1 kategorijos gatvė (gatvės skersinis pjūvis 3-3 (D1)), iš kurios suplanuoti įvažiavimai į planuojamus sklypus Nr. 2, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 8. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimas“ nurodyta, jog „Be (duomenys neskelbtini) gatvių planuojamoje teritorijoje <...> suprojektuotos penkios vidinės rajono gatvės. (duomenys neskelbtini) (lygiagreti (duomenys neskelbtini) gatvei) turi būti pastatyta kartu su komercine zona <...> Šiaurinė skersinė teritorijos vidutinio tinklo gatvė yra D1 kategorijos pagalbinė gatvė, ilgis 270 m, važ. dalies plotis 6.0 m – dvi eismo juostos, raudonųjų linijų zonos plotis 14.5-20.0 m. Abipus gatvės numatyti 2.25 m pločio šaligatviai. Gatvės dalyje, kur raudonųjų linijų zona yra platesnė (platesnis ruožas tarp sklypų) šalia važ. dalies numatyta 5.0 m pločio automobilių parkavimo juosta“. Tarp gatvės raudonųjų linijų yra projektuojamos ir įrengiamos ne tik gatvės, bet ir lietaus nuotekų tinklai, drenažo tinklai ir apšvietimo tinklai, kurie laikytini sudėtiniais gatvės elementais (STR 2.06.04:2014 59 punktas). Detaliuoju planu ginčo teritorijoje esant suplanuotoms gatvių raudonosioms linijoms, laikytina, kad Žemės plotas patenka į gatvės ribas. Pareiškėja šios aplinkybės nepaneigia jokiais konkrečiai pagrįstais argumentais. Be to, iš Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V patvirtinto detaliojo plano brėžinio, ginčo teritorijoje, į kurią patenka Žemės plotas, taip pat yra numatytas privažiavimas (gatvė), kas leidžia teigti, kad nuo 1999 m. ginčo teritorijoje, į kurią patenka ginčijamas Žemės plotas, yra suplanuota gatvė. Minėto Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 356V pareiškėja neginčijo. Konstatuotina, kad žemės sklypas, kuris patenka į gatvės ribas, yra skirtas bendram (viešam) naudojimui ir nėra jokių teisinių prielaidų, leidžiančių teigti, kad aptariamas suplanuotas žemės sklypas nebus naudojamas viešajam poreikiui tenkinti.

33. Apeliantė taip pat teigia, kad Detalusis planas, kuriuo remiasi teismas, neįregistruotas kaip teritorijų planavimo dokumentas, todėl jis negalioja.

34. Iš Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro internetiniame puslapyje esančių duomenų matyti, kad 2000 m. buvo įregistruotas Detalusis planas, kurio registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), jis pakeitė ankstesnįjį teritorijos (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kurio numeris buvo – (duomenys neskelbtini) (pastarasis išregistruotas) (žr. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro internetinį puslapį http://www.tpdr.lt/). Todėl atmetamas pareiškėjos teiginys, kad Detalusis planas negalioja, nes jis neįregistruotas.

35. Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ir Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 29 d. rašto Nr. 51-12102-(3.6) teisėtumą, yra nepagrįstas, nes šis raštas teismine tvarka nebuvo ginčijamas, be to, nuo šio rašto priėmimo yra praėję daugiau nei 13 metų, pareiškėja neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti.

36. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo teritorija, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, negali būti vertinama kaip laisva (neužstatyta), todėl atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, ir, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nuosavybės teisės natūra į ginčo teritoriją negali būti atkuriamos.

37. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti 7 arų žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvusi (duomenys neskelbtini), Vilnius), E. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, skirtą nuosavybės teisių į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą grąžinimui pareiškėjai, nes tokio reikalavimo nebuvo skunde. Byloje nustatyta, kad toks reikalavimas buvo pirminiame pareiškėjos skunde teiktame teismui 2017 m. rugsėjo 11 d. (I t., b. l. 7), o patikslintame skunde 2017 m. rugsėjo 20 d. tokio reikalavimo neliko (I t., b. l. 49), todėl iš pirmosios instancijos teismo sprendimo konstatuojamosios dalies priešpaskutinė pastraipa (II t., b. l. 57), susijusi su minėtu reikalavimu, šalintina.

38. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.