- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-27
- Bylos Nr.
- e2S-1008-459/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-00689-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- Ž. K.
- Atsakovas
- Dina Försäkring
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Ž. K. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. K. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Dina Försäkring, AB.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti 8 500,00 Eur žalos atlyginimą iš atsakovės Dina Försäkring, AB.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Plungės apylinkės teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį; išaiškino ieškovui, kad jis su ieškiniu gali kreiptis į Švedijos Karalystės kompetentingą teismą; grąžino ieškovui 100,00 Eur žyminį mokestį. Teismo motyvai:
2.1. Pirmosios instancijos teismas dėl taikytinos jurisdikcijos nurodė, kad į bylą įtrauktas atsakovas yra Europos Sąjungos valstybės narės – Švedijos Karalystės – juridinis asmuo, todėl bylos teismingumo taisykles nustato 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas). Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 4 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. 5 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Juridinio asmens buvimo vieta apibrėžiama reglamento 63 straipsnyje. Šiuo atveju atsakovo buveinė yra Švedijos Karalystėje, todėl byla turi būti nagrinėjama pagal atsakovo buveinės vietą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo taikyti reglamente nustatytas išimtis dėl teismingumo.
2.2. Padarė išvadą, kad ši civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, dėl to ieškinį atsisakyta priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), o ieškovui išaiškinta, kad jis turėtų kreiptis į Švedijos Karalystės kompetentingą teismą.
III. Atskirojo skundo argumentai
3. Atskiruoju skundu ieškovas Ž. K. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ir išnagrinėti ieškovo pateikti ieškinį. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
3.1. Apeliantas dėl jurisdikcijos taikymo nurodo, kad ginčo dalykas – kilnojamasis daiktas (traktorius) – yra Lietuvoje, paskutinis jo savininkas, sąžiningas įgijėjas ir nukentėjusysis yra ieškovas, turintis gyvenamąją vietą Lietuvoje, todėl nepaisant to, kad traktoriaus savininkas ir jo atstovas yra užsienio juridiniai asmenys, byla teisminga ieškovo gyvenamosios vietos teismui.
3.2. Nurodo, kad atsakovas yra buveinę Švedijoje turintis juridinis asmuo, jo atstovas – Lenkijos juridinis asmuo. Su Švedija Lietuva nėra sudariusi sutarties dėl teisinės pagalbos civilinėse bylose. Su Lenkija galioja 1993-01-26 Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose (toliau – Sutartis). Šios Sutarties 38 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad atsakomybė už žalą, atsiradusią ne iš sandorinių santykių (neteisėti veiksmai), yra taikoma pagal tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas, esantis prievolių priežastimi, įstatymus. Sutarties 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad 38 straipsnio 1 punkte numatytose bylose kompetentingas yra teismas tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas, esantis prievolių priežastimi, arba kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Kompetentingas yra taip pat teismas tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje ieškovas turi gyvenamąją vietą, jeigu toje teritorijoje yra atsakovo turtas, todėl remiantis Sutarties 38 straipsnio 2 dalies nuostata, byla žinybinga ieškovo gyvenamosios vietos teismui.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
6. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.
7. Byloje nagrinėjamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
8. Apeliantas iš esmės nurodo, kad ginčo dalykas – kilnojamasis daiktas (traktorius) – yra Lietuvoje, paskutinis jo savininkas, sąžiningas įgijėjas ir nukentėjusysis yra ieškovas, turintis gyvenamąją vietą Lietuvoje, todėl nepaisant to, kad traktoriaus savininkas ir jo atstovas yra užsienio juridiniai asmenys, byla teisminga ieškovo gyvenamosios vietos teismui. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais apelianto argumentais.
9. Atsižvelgiant į apelianto nurodytus argumentus, darytina išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nutardamas atsisakyti priimti ieškinį, kadangi jis neteismingas Lietuvos Respublikos teismui, tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias tarptautinį teismingumą.
10. Byloje yra kilęs ginčas dėl tarptautinę jurisdikciją civiliniuose ir komerciniuose teisiniuose santykiuose reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi.
11. Nagrinėjama byla yra su tarptautiniu elementu, kurioje ginčas kilo dėl to, kurios valstybės – Lietuvos Respublikos ar Švedijos – teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl turtinės žalos atlyginimo.
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei CPK VII dalyje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Lietuvai nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, Europos Sąjungos teisė yra civilinio proceso teisės šaltinis, o reglamentai – tiesioginio taikymo teisės aktai, kurių nereikia inkorporuoti į valstybių narių vidaus teisę.
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ir ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017). Taigi nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas.
14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovo nurodytas atsakovas yra Europos Sąjungos valstybės narės – Švedijos Karalystės – juridinis asmuo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šios bylos teismingumo taisykles nustato 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas). Reglamentu siekiama palengvinti kreipimąsi į teismą, visų pirma nustatant teismų jurisdikcijos taisykles bei greito ir paprasto valstybėse narėse priimtų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taisykles. Taigi Reglamentu nustatoma, kurios valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti civilinius ir komercinius ginčus, turinčius tarptautinį aspektą.
15. Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 4 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. 5 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Juridinio asmens buvimo vieta apibrėžiama reglamento 63 straipsnyje. Šiuo atveju atsakovo buveinė yra Švedijos Karalystėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byla turi būti nagrinėjama pagal atsakovo buveinės vietą, o taikyti reglamente nustatytas išimtis dėl teismingumo nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismui, ir apelianto ieškinį pagrįstai atsisakyta priimti.
16. Be to pažymėtina, jog aplinkybių, kad atsakovui nuosavybės teisėmis Lietuvos Respublikoje priklausytų koks nors nekilnojamasis turtas, ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo, o pagal suformuotą teismų praktiką būtent nekilnojamojo turto, o ne kilnojamojo turto buvimas suteikia ieškovui teisę pasirinkti teismingumą pagal turto buvimo vietą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimo civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatomis ir nustatė, jog byla turi būti nagrinėjama pagal atsakovo buveinės vietą.
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012 apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimo klausimu pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atskirais atvejais apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį / atskirąjį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismų priimtiems sprendimams.
Dėl procesinės bylos baigties
18. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 335 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.