Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Natalja Zelionkienė,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmetamas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 17 d. atliekant bausmę 1 sektoriaus 14 kameroje, patirtą neturtinę žalą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad KTP Nr. 14 pareiškėjas atliko bausmę laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. sausio 15 d. (b. l. 16), todėl byloje bus vertinamas šis laikotarpis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas tvirtino, kad gyvenant KTP Nr. 14 jam nebuvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 11¹.2 punktas – 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose.

Į bylą pateikti įrodymai (b. l. 13, 16, 17) patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. sausio 15 d. kalėjo KTP Nr. 14, kurios plotas 16,16 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, pareiškėjas minėtoje kameroje bausmę atlikinėjo vienas, išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. sausio 3 d. bausmę atliko dviese, todėl pareiškėjui teko nuo 8,08 kv. m. iki 16,16 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad KTP Nr. 14 kalėjo 6 nuteistieji, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, t. y nenurodė kitų kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nurodytų aplinkybių dėl nuteistųjų skaičiaus ginčo patalpose neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas nepateikė jokių prieštaravimų dėl Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpose.

Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotą, jose gyvenusių nuteistųjų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių.

Nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo gyvenamosiose patalpose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kas sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, kvapas jautėsi ir kameroje, nebuvo unitazo – tik sanitarinis įrenginys grindyse.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. 77-1696 (b. l. 17) nurodė, kad 1-o sektoriaus KTP patalpose ir jų sanitariniuose mazguose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kas atitinka Higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Higienos norma 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), tai iš esmės šalina atsakovės atsakomybę nagrinėjamame kontekste.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl kamerose įrengto „tupimo“ klozeto pablogėjo jo padėtis, kokius neigiamus išgyvenimus jis patyrė t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl tupimo klozeto įrengimo laikomos nepagrįstomis.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad kameros langas buvo per mažas, dėl ko kameroje buvo tamsu, trūko oro.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 11.5 punktas nustato, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. 77-1696 nurodė, kad KTP langų matmenys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus (b. l. 17). Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi ir pareiškėjo argumentus dėl per mažų langų atmeta kaip nepagrįstus. Teismas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie apšvietimo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pareiškėjas tvirtino, kad kameroje nebuvo radijo taško.

Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. 77-1696 (b. l. 17) nurodė, kad kamerose yra įrengti radijo taškai. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Pareiškėjas deklaratyviai ir abstrakčiai nurodė, kad dėl neįrengto radijo taško nežinojo kas vyksta pasaulyje. Radijo taško nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog pasivaikščioti privalėjo eiti kartu su rūkančiais asmenimis.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu reikalavimų, todėl tai nėra vertinama. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme nėra nurodyta, jog pataisos namų pasivaikščiojimo kiemai patenka į vietų, kuriose uždrausta rūkyti, sąrašą, taigi, rūkyti jose įstatymu nėra draudžiama. Be to, iš į bylą pateikto T. M. medicininio pažymėjimo (b. l. 50) matyti, kad pareiškėjas yra rūkantis, dėl ko jo argumentai dėl vedimo į pasivaikščiojimo kiemelius kartu su rūkančiaisiais yra atmetami kaip nepagrįsti. Taip pat, teismas pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu KTP Nr. 14 bausmę atlikinėjo vienas (išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. sausio 3 d.), todėl į pasivaikščiojimo kiemelį dažniausiai buvo vedamas vienas.

Pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelis yra už 7 m. nuo valgyklos, todėl nuo valgyklos maisto atliekų konteinerio kiemelyje jaučiasi nemalonus kvapas. Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl sklindančio kvapo nuo konteinerio, pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo karšto vandens. Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.