Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininko Virginijaus Mačėno (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nutarimo M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Institucija apeliaciniu skundu neginčija apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, pažeidimo įrodytumo, jo kvalifikavimo, tačiau iš esmės nesutinka su apylinkės teismo sprendimu taikyti M. G. ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti jam švelnesnę nuobaudą, nei numatyta inkriminuoto ATPK 126 str. 1 d. sankcijoje minimali, teigdama, jog tokia nuobauda yra per švelni ir prieštarauja LVAT praktikai.

Tačiau su Institucijos apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija aukštesnės instancijos teismas nesutinka ir visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas pažeidėjui taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti jam švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje už jo padarytą teisės pažeidimą minimali, t. y. skirti baudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

ATPK 126 str. 1 d. nustatyta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės), užtraukia baudą vairuotojams nuo 289 iki 434 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių.

Lietuvos teisėje yra įtvirtintas teisingumo principas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d. 5 p. nurodyta, kad vienas iš bausmės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Kadangi administracinių teisės pažeidimų teisė savo paskirtimi labai artima baudžiamajai teisei, jai keliami tie patys tikslai. Administracinių teisės pažeidimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ATPK 30¹ str. (Mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas), kurio 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., taip pat į 31 str. nustatytas bei kitas įstatymų nenurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Pažeidėjas neabejotinai padarė vieną iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, kuriam jokių pateisinimų nėra ir būti negali. Tačiau pažeidimo padarymo metu M. G. nustatytas girtumas – 0,44 promilės, įvertinus ± 0,017 promilės paklaidą pažeidėjo naudai, tik nežymiai viršijo leistiną ribą, nuo kurios asmeniui kyla administracinė atsakomybė už transporto priemonės vairavimą neblaiviam. M. G. nuo pat pradžių prisipažino padaręs pažeidimą, su juo sutiko ir gailėjosi dėl jo padarymo, nevengė atsakomybės, kas pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Nors pažeidėjas anksčiau yra baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, tačiau jis už vairavimą neblaiviam baustas nebuvo ir tokio pobūdžio teisės pažeidimą padarė pirmą kartą, o ankstesnės nuobaudos pažeidimo padarymo metu jau nebegaliojo, todėl, ATPK 36 str. prasme, laikoma, kad iki aptariamo pažeidimo padarymo M. G. administracinė nuobauda nebuvo paskirta, taip pat jis nėra teistas. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad M. G. piktnaudžiautų alkoholiu, būtų baustas už alkoholinių gėrimų vartojimą ar girto pasirodymą viešoje vietoje ar kitus panašius pažeidimus, susijusius su alkoholinių gėrimų vartojimu, kad būtų įrašytas į priklausomybių ligų kabineto įskaitą. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, jog M. G. padarytas pažeidimas nėra jam būdingas ir yra labiau atsitiktinio pobūdžio. Be to, iš teismui pateiktoje medžiagoje esančių duomenų matyti, jog M. G. ūkininkauja, augina du mažamečius vaikus, jo žmona laukiasi trečio vaiko, todėl teisė vairuoti transporto priemones jam būtina kaip pragyvenimo šaltinis ir tam, kad galėtų pasirūpinti savo vaikais.

Aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į pažeidėjui nustatyto iškvepiamame ore alkoholio kiekį, kai už iki 0,40 promilės alkoholio kiekį netaikoma jokia atsakomybė, o už 0,44 promilės (neįvertinus dar galimos paklaidos) – labai griežta atsakomybė – iš esmės dvi nuobaudos (bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas), ir tame mažame skirtume nėra jokios diferencijuotos atsakomybės, į tai, kad už tokio pobūdžio teisės pažeidimą M. G. baudžiamas pirmą kartą, taip pat atsižvelgęs ir į pažeidėjo darbo pobūdį, gaunamų pajamų šaltinį, kurie tiesiogiai susiję su jo teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, būtinumą pasirūpinti savo vaikais, į pažeidėjo elgesį po pažeidimo padarymo (nevengė atsakomybės, visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto teisės pažeidimo) bei kitas pirmiau paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad visi šie duomenys yra pakankami ir reikšmingi tam, jog M. G. būtų galima taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje už jo padarytą teisės pažeidimą minimali. Taigi įvertinęs visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, kad šiuo konkrečiu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ATPK 126 str. 1 d. sankcijoje numatyta nuobauda būtų per griežta, neadekvati ir neatitinkanti pažeidėjo asmenybės ir jo padaryto pažeidimo pavojingumo visuomenei, o kartu ir teisingumo bei protingumo kriterijų atsakomybės priemonė, kuria nebūtų pasiekti ATPK 20 str. įtvirtinti administracinių nuobaudų tikslai. Dėl to apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą ir teisingą išvadą, jog šiuo atveju nuobaudų tikslus galima pasiekti taikant ATPK 30¹ str. nuostatas ir skiriant pažeidėjui už jo padarytą teisės pažeidimą švelnesnę nuobaudą nei numatyta įstatyme. Čia būtina pažymėti ir tai, kad šiuo atveju M. G. neliko nenubaustas – jam buvo paskirta didesnė nei sankcijoje už jo padarytą teisės pažeidimą numatyta minimali pagrindinė nuobauda – 300 Eur bauda, o Institucija savo apeliaciniame skunde nepateikė jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog tokia apylinkės teismo pažeidėjui paskirta nuobauda nebūtų veiksminga, nedarytų prevencinio poveikio ir vykdant ją nebūtų pasiekti administracinių nuobaudų tikslai.

Institucija skunde teigia, kad, vadovaujantis ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatomis, mažesnės nei įstatymo numatytos nuobaudos skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai, kaip ypač švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu ir remiasi suformuota LVAT praktika. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), perėmęs administracinių teisės pažeidimų bylų praktikos formavimą, pagal nustatytą kompetenciją nagrinėdamas apeliacine tvarka išnagrinėtas bylas ir keisdamas teismų sprendimus tik esant esminiams materialinės ir procesinės teisės pažeidimams, yra konstatavęs, jog ATPK 30¹ str. jokios išskirtinės aplinkybės nenurodomos (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2011, 2AT-20-2012 ir kt.), o ATPK 30¹ str. numatytas aplinkybes šiuo atveju apylinkės teismas nustatė.

Taigi įvertinęs visus bylos duomenis, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad savo sprendimą taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti M. G. už jo padarytą teisės pažeidimą švelnesnę nuobaudą nei numatyta įstatyme apylinkės teismas motyvavo pakankamai. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvę žinomos apylinkės teismui, kurių šis teismas nebūtų įvertinęs ir kurias reikėtų įvertinti iš naujo, apeliacinės instancijos teismui Institucija nenurodė. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismo pažeidėjui paskirta nuobauda individualizuota tinkamai ir nėra aiškiai per švelni. Skundžiamas nutarimas taip pat visiškai atitinka šiuo metu formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nutarimą nepakeistą ir Institucijos apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.