Panevėžio apygardos teismo nutartis

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-7230-964/2021 dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2. Nurodė, kad byloje ginčas buvo kilęs dėl sutartinių įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymo ir keliautojo teisės nutraukti šią sutartį nepatiriant neigiamų finansinių pasekmių, kai po to, kai keliautojas įsigijo kelionę, buvo bendrai paskelbta vieša informacija dėl saugumo priemonių, susijusių su COVID-19 viruso plitimu, ėmimosi bei egzistuojant šio viruso protrūkio grėsmei. Sprendžiant ginčą byloje buvo keliamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso(toliau ir CK) 6.750 straipsnio 4 dalies 3 punkto, o konkrečiai – jame nustatytų nenugalimos jėgos aplinkybių, kaip sąlygos turisto iniciatyva nutraukti kelionių paketo sutartį, tinkamo aiškinimo ir taikymo klausimas. Abiejų instancijų teismai ieškovo ieškinio reikalavimus dėl kelionės kainos grąžinimo pripažino nepagrįstais, konstatuodami, kad ieškovas neįgijo CK 6.750 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės nutraukti Sutartį nemokant sutarties nutraukimo mokesčio, kadangi, teismų vertinimu, Sutarties nutraukimo metu neegzistavo nenugalimos jėgos aplinkybės, dėl kurių galėjo tapti neįmanoma vykdyti kelionę ar nuvežti ieškovą ir trečiuosius asmenis į kelionės tikslo vietas.

3. Nurodė, kad tuo pačiu metu, kai buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo, buvo nagrinėjama ir kita civilinė byla Nr. e3K-3-147-1075/2024, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, siekdamas patikslinti sąlygas, kuriomis keliautojas gali remtis neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, kaip jos suprantamos pagal 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – Direktyva 2015/2302) 12 straipsnio 2 dalį, buvimu atsižvelgiant į COVID-19 pandemiją, ir prireikus šios sąvokos bei force majeure (nenugalimos jėgos) sąvokos, kaip ji suprantama pagal CK 6.750 straipsnį, ryšį, 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. ESTT 2024 m. vasario 29 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-299/22 (toliau – ir Prejudicinis sprendimas) pateikė išaiškinimus aktualiais bylai klausimais, kuriuos gavęs, Lietuvos Aukščiausiais Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-1075/2024 priėmė 2024 m. birželio 5 d. nutartį, kuria tenkino keliautojo reikalavimus dėl kelionės kainos priteisimo bei pateikė reikšmingus išaiškinimus dėl CK 6.750 straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo.

4. Pažymėjo, kad naujai paaiškėjusia aplinkybe pareiškėjas laiko ESTT 2024 m. vasario 29 d. Prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuri yra perkelta į CK 6.750 straipsnio 4 dalies 3 punkto, aiškinimo. Šios aplinkybės pagrindu paaiškėjo ir nauja aplinkybė dėl netinkamo teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamo ginčo atveju. Tuo atveju, jeigu jo byla būtų nagrinėjama vėliau, Prejudicinis sprendimas būtų privalomas ir jo ginčo atveju, todėl Prejudicinį sprendimą pareiškėjas laiko naujai paaiškėjusia faktine aplinkybe, kuri, nors yra ir procesinio pobūdžio, tačiau keistų priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinę kvalifikaciją, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvadą, ją pagrindžiančius faktinius ir teisinius argumentus. Prejudicinis sprendimas pagal savo pobūdį turi išimtinai Europos Sąjungos teisės aiškinamąją galią, kuri turi esminę reikšmę ginčo išsprendimui. Naujai paaiškėjusias aplinkybes įrodo, kad: 1) aplinkybės dėl Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalies nuostatos galiojimo egzistavo tiek nagrinėjant ir šią bylą, tiek ir teismams priimant sprendimus; 2) Prejudicinis sprendimas nagrinėjant ginčą nebuvo priimtas, todėl pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino teisę; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui, kadangi Prejudicinis sprendimas buvo priimtas ženkliai vėliau, nei išnagrinėta ši byla; 4) Prejudicinio sprendimo išvados turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas.