Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Gondas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus ir tinkamai vykdyti sutartines pareigas, trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., elektroninės bylos lapai (toliau – e. b. l.) 1–9), prašydama pripažinti atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos vienašališką 2015 m. sausio 20 d. Savivaldybės nekilnojamojo turto nuomos sutarties Nr. SR-0067 nutraukimą negaliojančiu ab initio ir neteisėtu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai imtis bet kokių ieškovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Gondas“ iškeldinimo iš nuomojamos 196,98 kv. m. patalpos 2-225, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, veiksmų.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 85–86) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai imtis bet kokių ieškovės MB „Gondas“ iškeldinimo iš nuomojamos 196,98 kv. m. patalpos 2-225, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, veiksmų iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas nustatė, kad ieškiniu reiškiamas reikalavimas pripažinti atsakovės vienašališką 2015 m. sausio 20 d. Savivaldybės nekilnojamojo turto nuomos sutarties nutraukimą negaliojančiu ab initio ir neteisėtu. Atsakovė 2017 m. lapkričio 29 d. raštu pareikalavo ieškovę nedelsiant atlaisvinti patalpas, kurių nuomos sutarties nutraukimas yra ginčijamas ieškiniu, ir nurodė ketinimą pradėti priverstinius iškeldinimo veiksmus. Teismo vertinimu, atsakovei pradėjus iškeldinimo procedūrą būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimus, yra nukreiptos į ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą ir susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu (1 t., e. b. l. 95–100) atsakovė ir trečiasis asmuo (toliau – apeliantės) prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, o jei bus priimta nutartis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, ją vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T-546 ir remiantis viešojo konkurso, įvykusio 2014 m. gruodžio 30 d., komisijos sprendimu, 2015 m. sausio 20 d. buvo pasirašyta Savivaldybės nekilnojamojo turto nuomos sutartis Nr. SR-0067, kuria nuspręsta MB „Gondas“ perduoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą 196,98 kv. m bendrojo ploto patalpą (patalpa plane pažymėta 2-225, pastatas, kuriame yra patalpa, plane pažymėtas 3D3bp, pastato unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), Kaune, naudoti medicinos diagnostikos veiklai vykdyti, su tam tikromis sąlygomis. Ieškovė neįvykdė 2015 m. sausio 20 d. Savivaldybės nekilnojamojo turto nuomos sutartyje numatytų įsipareigojimų, nors Kauno miesto savivaldybė buvo suteikusi pakankamai laiko ir net keliais raginimais prašė įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl buvo priimtas sprendimas šią nuomos sutartį nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. vienašališkai nutraukti prieš terminą.Preliminariai neįvertinęs pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų, neatlikęs objektyvaus preliminaraus ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų vertinimo, Kauno apylinkės teismas priėmė nepagrįstą nutartį.Ieškovė prašo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones Kauno miesto savivaldybės turtui, kuris yra viešosios nuosavybės teisės objektas, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia neproporcingai sunkius padarinius viešajam interesui, nes visuomenė yra suinteresuota, kad savivaldybė nekilnojamąjį turtą valdytų, naudotų ir disponuotų vadovaujantis viešosios teisės principais, kad būtų surenkama kuo daugiau lėšų visuomenės poreikiams tenkinti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia ieškovės interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. Ieškovė atsiliepimu (2 t., e. b. l. 128–132) prašo atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad savivaldybės turtas buvo išnuomotas pagal teisės aktų reikalavimus, nėra valdomas ir naudojamas nepagrįstai ar neteisėtai. Teismas atliko preliminarų ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo įvertinimą. Be to, ieškovė ieškinio reikalavimo pagrįstumui patvirtinti teikia ir naujus įrodymus, kurie atsirado jau po ieškinio pateikimo momento, t. y. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – Inspekcija) 2017 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. (15.51) 2D-17648, kuriuo Inspekcija konstatavo, kad statybą leidžiantis dokumentas ginčo patalpų kapitaliniam remontui yra išduotas teisėtai, o statybos darbai, atlikti pagal šį leidimą, nepažeidžia esminių statinio projekto sprendinių. Atsakovės 2017 m. lapkričio 29 d. raštas patvirtina, kad atsakovė yra suinteresuota ginčo patalpas kuo greičiau išnuomoti, gauti ne tik patalpų priežiūros ir paslaugų mokestį, bet ir nuomos mokestį, o tai reiškia, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo patalpos bus nedelsiant išnuomotos ar kitaip perleistos kitiems asmenims. Dėl to ieškovė bus priversta inicijuoti eilę naujų teisminių procesų, o tai suponuoja pagrįstą išvadą, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas. Ieškovės nuomone, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis jokia žala nei visuomenei, nei atsakovei ar trečiajam asmeniui nėra daroma. Sutarties 21.1 punkte buvo numatyta, kad kapitalinio remonto darbai turi būti užbaigti ne vėliau kaip per 2 metus nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 20 d. Ieškovė laiku įvykdė šį reikalavimą, tačiau patikslinti kadastro duomenys nebuvo tuo metu įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą dėl netinkamos statybos procedūros dokumentacijos įforminimo. Nepaisant to, ieškovė jau nuo 2017 m. sausio 20 d. pradėjo mokėti kas mėnesį sutartyje nustatytus nuompinigius (per 2017 m. sumokėta 5 036,87 Eur nuompinigių). Ieškovės nuomone, pritaikytos laikinosios priemonės yra ekonomiškos ir proporcingos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nenustatęs absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų, teismas atskirajame skunde nustatytose ribose toliau tikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir proporcingumo vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nurodė, kad nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškinyje yra aiškiai įvardintas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, kurie atskleidžia, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo. Ieškinio priėmimo ir klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo stadijoje abejoti teismo išvada, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, nėra pagrindo. Atskirojo skundo argumentai dėl ieškovės veiksmų vykdant sutartį neteisėtumo yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Šių argumentų pagrįstumas bus įvertintas išnagrinėjus bylą iš esmės, juos vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje ir jais remiantis spręsti, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra neteisėta, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos į galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą. Ginčijamu atsakovės veiksmu nutraukti nuomos teisiniai santykiai. Tokio veiksmo tikslas – atimti iš ieškovės galimybę toliau naudotis ginčo patalpomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2017 m. lapkričio 29 d. raštu pareikalavo ieškovę nedelsiant atlaisvinti patalpas, kurių nuomos sutarties nutraukimas yra ginčijamas ieškiniu, ir nurodė ketinimą pradėti priverstinius iškeldinimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei įgyvendinus ketinimą iškeldinti ieškovę, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad ginčijama nutartimi nebuvo pažeistas proporcingumo principas. Ieškovės siekis naudotis ginčo patalpomis yra susijęs su ūkinės veiklos vykdymu, į kurį, kaip matyti iš prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėtų dokumentų, ieškovė yra investavusi lėšų. Net ir nurodydamos, kad tai viešosios nuosavybės teisės objektas, apeliantės skunde neįvardijo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymu viešasis interesas būtų pažeidžiamas (CPK 178 str.). Apeliantės tik deklaruoja interesą gauti pajamų iš nuomojamų patalpų. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovei už naudojimąsi patalpomis tektų mokėti nuomos mokestį. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad apeliantės neįrodinėja šios pareigos pažeidimo fakto. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė duomenis apie šios prievolės vykdymą. Be to, pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį, šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šiuo savo teisių gynimo būdu apeliantės nesinaudoja. Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad apeliančių interesai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų pažeidžiami ar, juo labiau, kad toks pažeidimas būtų reikšmingesnis už galimą ieškovės interesų pažeidimą ribojant jos ūkinę veiklą tuo atveju, jeigu išnagrinėjus bylą būtų nuspręsta, jog nuomos sutartis nutraukta neteisėtai, nėra pagrindo. Kad laikinosios apsaugos priemonės parinktos vadovaujantis CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu ekonomiškumo principu, patvirtina ir faktas, jog apeliantės byloje 2018 m. sausio 26 d. pareiškė priešieškinį, kuris buvo priimtas 2018 m. sausio 29 d. rezoliucija. Priešieškiniu prašoma iškeldinti ieškovę iš ginčo patalpų ir priteisti iš ieškovės atsakovei sutartines netesybas. Kadangi apeliantės iniciavo teisminį procesą dėl ieškovės iškeldinimo, teisės iškeldinti ieškovę apribojimas iki teismo sprendimo priėmimo negali būti vertinamas kaip turintis esminės įtakos apeliančių teisėms ir teisėtiems interesams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia ginčijama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir proporcingumo, nutartimi pritaikyti suvaržymai nepažeidžia ekonomiškumo principo, nevaržo atsakovės teisių labiau, nei būtina galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.