Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – ir Alytaus apylinkės teismas) 2023 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio nuosprendžio vykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo K. P. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Minima baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021).

6. Nuteistasis K. P. neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, sutinka su jo padarytų veiksmų kvalifikavimu, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir vienu trečdaliu nesumažino jam paskirtinos bausmės. Be to, skunde pažymima, kad skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nebuvo pritaikyta apelianto baudžiamąją atsakomybę lengvinanti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Kaip matyti esminis nuteistojo prašymas, nukreiptas į švelnesnės bausmės paskyrimą, yra grindžiamas būtinumu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Apeliantas tokią poziciją grindžia tuo, kad jis kaltę pripažino, o kaltinimą dėl kampinio šlifuoklio „Makita“ ir 150,00 eurų vagystės iš kaltinimo teismas pašalino kaip neįrodytą. Iš apeliacinio skundo turinio spręstina, jog apelianto vertinimu, toks nepagrįstas apkaltinimas nulėmė tai, kad jo atžvilgiu buvo nepritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir galutinė bausmė nesumažinta vienu trečdaliu, be to, nebuvo pripažinta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, todėl skiriant bausmę nebuvo tinkamai atsižvelgta į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

8. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas esant šioms sąlygoms: 1) jei kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo; 2) jei kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas; 3) jei sutinka proceso šalys – prokuroras ir gynėjas; 4) sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas teismo sprendimu. Priėmus sprendimą atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas nutraukiamas – liudytojai ir nukentėjusieji neapklausiami.

9. BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose užbaigti daug greičiau. Siekiant šio tikslo, BK įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2017, 2K-264-697/2017, 2A-7-1/2014). Šis BK straipsnis iš esmės įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialiąją procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai asmuo prisipažįsta kaltas ir byla išnagrinėta atitinkama supaprastinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-1/2014). Taigi, BK 64¹ straipsnio taikymui privalu nustatyti dvi sąlygas – sutrumpintą įrodymų tyrimo atlikimą (pagreitintą procesą ir baudžiamojo įsakymo priėmimą reglamentuojančios nuostatos šiuo atveju neaktualios) bei kaltės pripažinimą.

10. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo apeliantui buvo pašalintas tik kaltinimas dėl 150,00 eurų vagystės, todėl kaip nepagrįstas atmestinas skundo argumentas, kad skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo K. P. yra pašalintas kaltinimas dėl automobilyje buvusio kampinio šlifuoklio „Makita“

11. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bendra tvarka, atliekant tiesioginį ir žodinį įrodymų tyrimą. Tai yra sutrumpintas įrodymų tyrimas byloje nebuvo taikomas.

12. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad K. P. viso proceso metu savo kaltę pripažino iš dalies, jo pozicija dėl veikos faktinių aplinkybių nebuvo nuosekli. Iš 2023 m. gegužės 23 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad dėl pareikštų įtarimų K. P. prisipažino iš dalies, prisipažino, kad pavogė automobilį, tačiau teigė 150,00 eurų neėmęs, taip pat teigė, jog automobilio bagažinėje matė įtarime nurodytą įrankį „Makita“, tačiau jo neėmė. 2023 m. liepos 14 d. apklausiamas įtariamuoju K. P. parodė, kad pavogė automobilį, tačiau nevogė pinigų (150,00 eurų) ir minėto elektrinio įrankio „Makita“, kad ne tik pinigų, bet ir minėto įrankio mašinoje nebuvo. Bylą nagrinėjant teisme 2023 m. spalio 2 d. teisiamojo posėdžio metu K. P. savo kaltę pripažino iš dalies, pripažino pavogęs automobilį, taip pat pripažino apžiūrint automobilio saloną matęs kampinį šlifuoklį „Makita, pinigų automobilyje nurodė nematęs, kampinio šlifuoklio neėmęs. Tai yra viso proceso metu nuteistasis prisipažino dėl automobilio vagystės, dėl pinigų vagystės iš automobilio laikėsi pozicijos jų automobilyje nematęs, o dėl kampinio šlifuoklio „Makita“ nebuvo nuoseklus – 2023 m. gegužės 23 d. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių pripažino matęs šį įrankį automobilio bagažinėje, tačiau nepripažino jį paėmęs, papildomai apklaustas 2023 m. liepos 14 d. įtariamuoju jau iš viso neigė matęs automobilyje kampinį šlifuoklį „Makita“, o teisminio nagrinėjimo metu teigė matęs šį įrankį automobilio salone (atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. gegužės 23 d. nurodė matęs kampinį šlifuoklį automobilio bagažinėje, tai yra ne salone), tačiau nurodė, kad šio įrankio neėmė, todėl kampinis šlifuoklis turėtų būti likęs mašinoje. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas pavogto automobilio savininkas T. K., be kita ko, parodė, kad jam grąžintame automobilyje nei pinigų, nei kampinio šlifuoklio „Makita“ nebuvo. 2023 m. gegužės 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolu taip pat užfiksuota, kad apžiūrint automobilį „Volkswagen Passat Variant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apžiūros metu nefiksuota, kad automobilio vairuotojo durelių dėkle būtų pinigų, o bagažinėje – kampinis šlifuoklis „Makita“. Aplinkybėms, kad automobilyje buvo pinigai ir įrankis, pagrįsti liudytojas T. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikęs kampinio šlifuoklio nuotrauką ir bankinės operacijos duomenis.

13. Minėtų duomenų kontekste akivaizdu, kad būtent tokie K. P. parodymai ir pozicija ne tik apie pinigus (150,00 eurų), bet ir apie kampinį šlifuoklį „Makita“ lėmė būtinybę detaliau aiškintis šias aplinkybes, apklausti liudytoją T. K., ką apylinkės teismas ir darė – kadangi šis liudytojas buvo išvykęs į užsienį, jo parodymai teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyta tvarka. Taigi, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta bendra tvarka, o tai atitinkamai reiškia, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, neturėjo pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Ta aplinkybė, kad teismas K. P. iš pareikšto kaltinimo kaip neįrodytą pašalino 150,00 eurų vagystę, nereiškia, kad skiriant bausmę už nusikaltimą, kurio padarymu jis buvo pripažintas kaltu, apeliantui turėjo būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo metu gali kisti ikiteisminio tyrimo surinkti ir gauti duomenys, jų teisinis vertinimas, o tai sudaro pagrindą tikslinti ir keisti kaltinimą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta nuteistojo naudai bylą išnagrinėjus bendra tvarka. Visgi šiuo atveju esminę reikšmę turėjo tai, kad apklaustas apie galimai jo padarytą nusikalstamą veiką K. P. dalyje dėl kampinio šlifuoklio „Makita“ vagystės neprisipažino (nurodydamas, kad šį įrankį matė automobilyje, teigė šio įrankio neėmęs) ir davė parodymus, kurie nebuvo nuoseklūs, tarpusavyje skyrėsi ir savo turiniu ne visiškai atitiko faktines jam inkriminuojamo kaltinimo aplinkybes, prieštaravo kitiems byloje surinktiems duomenimis, kas visiškai pagrįstai kėlė abejones tiek prokurorui, tiek teismui. Taigi, akivaizdu, kad taip pat ir paties K. P. pozicija ir lėmė, jog įrodymai BPK 273 straipsnyje numatyta tvarka negalėjo būti tiriami sutrumpinto tyrimo būdu. O atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pripažino tik iš dalies, šiuo atveju nebuvo išpildyta ir antra BK 64¹ straipsnio taikymo sąlyga – visiškas kaltės pripažinimas. Esant tokiai situacijai, apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu pagrėstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų dėl bausmės sumažinimo trečdaliu.

14. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas minėta, net ir įvertindamas K. P. dalinį prisipažinimą šioje byloje, taip pat neįžvelgia pagrindo byloje konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlyginti žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.).

16. Aukštesnis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nuteistojo K. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Nors nuteistasis ir apeliuoja į tai, kad jis savo kaltę pripažino, tačiau, kaip jau pirmiau aukštesnio teismo nustatyta, jo duoti parodymai nebuvo išsamūs, dėl kampinio šlifuoklio „Makita“ vagystės jis siekė pateikti sau palankesnę įvykių versiją, save pateisinti, nutylėti tam tikras aplinkybes. Apeliantas skunde akcentuoja, kad jis kaltu (tai yra dėl automobilio vagystės) prisipažino, o tuo tarpu kaltinimai dėl įrankio „Makita“ ir 150,00 eurų vagystės iš kaltinimo skundžiamu nuosprendžiu pašalinti kaip neįrodyti. Tačiau šie apelianto argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kadangi kaltinimas nuteistojo atžvilgiu dėl kampinio šlifuoklio „Makita“ skundžiamu nuosprendžiu nebuvo pašalintas, o vertinant aptartus nuteistojo viso proceso metu duotus parodymus dalyje dėl šio kaltinimo matyti, kad teikdamas paaiškinimus K. P. buvo gynybiškas, dėl šio įrankio pateikė net kelias versijas: teigė matęs šį įrankį automobilio bagažinėje; teigė šio įrankio iš viso automobilyje nematęs; teigė matęs šį įrankį automobilio salone. Tais atvejais, kai nuteistasis teigė matęs automobilyje (bagažinėje arba salone) kampinį šlifuoklį „Makita“, jis teigė, kad šio įrankio iš automobilio jis neėmė, nors liudytojas T. K. parodė, kad jam grąžintame automobilyje kampinio šlifuoklio „Makita“ nebuvo, ką patvirtina ir 2023 m. gegužės 20 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Be to, pastebėtina, kad nuteistasis net formaliai neišreiškė gailesčio dėl savo nusikalstamos veikos. Visa tai neleidžia daryti išvados, kad jis kritiškai vertintų savo elgesį ir nuoširdžiai gailėtųsi įvykdęs nusikalstamą veiką. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažinti nuteistojo K. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, yra teisingas.

17. Akivaizdu, kad nuteistajam skiriant bausmę ta aplinkybė, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, buvo vertinama visumoje su kitais BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais. Nors teismas apeliantui parinko griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį, tačiau tokia išvada yra motyvuota, atsižvelgus į tai, kad K. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuris yra tyčinis ir baigtas, šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nuteistas ir turėdamas neišnykusius teistumus, būdamas daug praeityje kartų teistas ir baustas administracine tvarka, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, įtvirtintai BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Spręsdamas dėl bausmės dydžio, apylinkės teismas atsižvelgė į byloje nustatytą vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, kritiškas savo veiksmų atžvilgiu, turi motyvaciją keisti gyvenimo būdą, todėl bausmės dydį nustatė artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Pirmosios instancijos teismo K. P. paskirta 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė už nagrinėjamoje byloje padarytą nusikalstamą veiką yra teisinga, ne per griežta, pilnai atitinkanti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Pagrindų švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę nenustatyta.

18. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, nėra įstatyminio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl nuteistojo K. P. apeliacinis skundas yra atmetamas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

19. Kauno apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2024 m. sausio 10 d. pažyma Nr. PD-2024-00331 dėl nuteistajam K. P. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 133,33 Eur (vienas šimtas trisdešimt trys eurai 33 ct).

20. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Kauno apygardos teismui raštu kreipusis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatorių, prašant apeliantui K. P. parinkti gynėją, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius jam ginti parinko advokatą Algį Girdutį Šalavką.

21. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam K. P. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Esant tokioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į apelianto turtinę padėtį (nedirba, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę), šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo valstybei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo K. P. valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.