Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 466 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta jam 860 Eur bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pripažintas kaltu pagal ANK 466 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis pažeidė Radijo dažnių (kanalų) skyrimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau ir - Tarnyba) direktoriaus 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-854 „Dėl Radijo dažnių (kanalų) skyrimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 5 punktą, kadangi pažeidimo nustatymo metu, t. y. 2018 m. kovo 8 d., vykdydamas individualią taksi veiklą, 146,550MHz radijo dažnį (kanalą) naudojo be Tarnybos išduoto leidimo. Už šį nusižengimą A. K. skirta 860 Eur bauda.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą ir paskirtą baudą sumažinti arba jos visai neskirti.

Apeliaciniame skunde A. K. nurodo, kad jis veikos, už kurią nubaustas, neatliko tyčia, nes jam nebuvo žinoma aplinkybė, kad jo naudojamam radijo dažniui suteiktas leidimas buvo panaikintas. Apeliantas žinojo, kad už teikiamą radijo dažnį reikia vykdyti mokestinius įsipareigojimus, tiesiog buhalterė neinformavo jo apie įmokų nesumokėjimą ir leidimo panaikinimą. Pirmos instancijos teismas į šią aplinkybę, nei kvalifikuodamas padarytą nusižengimą, nei skirdamas bausmę, neatsižvelgė. Teismas prisipažinimą bei gailėjimąsi pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau bausmės neindividualizavo ir tiesiog formaliai pritaikė įstatymą. Paskirta bauda – 860 Eur, akivaizdžiai šioje byloje nedera su teisingumo bei protingumo principais. Ukmergės mieste yra daug subjektų, teikiančių taksi ar pavežėjimo paslaugas. Apelianto įmonė balansuoja ant išlikimo ribos, dėl didelės konkurencijos įmonė priversta paslaugas teikti mažomis kainomis, o tai lemia, kad pastarosios pelnas nėra didelis. Paskirtos baudos sumokėjimas labai apsunkintų tolimesnę apelianto įmonės veiklą. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė nei į šią aplinkybę, nei į tai, jog nėra padaryta didelės žalos. Šiuo metu apeliantas toliau legaliai naudojasi tuo pačiu radijo dažniu, kas rodo, jog asmuo suprato savo pažeidimą ir toliau elgiasi pagal teisės aktų reikalavimus, moka už tai priklausančias mokėti įmokas ir bausmės tikslai pasiekti. Paskirtos baudos sumokėjimas atneštų nemažai materialinių nuostolių visai apelianto šeimai (jis išlaiko nepilnametį vaiką, turi finansinių įsipareigojimų) ir akivaizdžiai tokioje situacijoje, žinant visas faktines bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, tai būtų per griežta bausmė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apelianto teiginiai, kad jis nieko nežinojo apie tai, kad leidimas jam naudoti 146,550 MHZ radijo dažnį (kanalą) yra panaikintas, o buhalterė neinformavo jo apie mokesčių už radijo dažnio naudojimą nesumokėjimą, yra nepagrįsti. Teismo paskirta nuobauda, kuri yra minimali, atitinka apelianto padaryto nusižengimo pobūdį ir pavojingumą, jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos apelianto naudai, ir sudarytų pagrindą mažinti paskirtą baudą, nėra.

Administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nors apeliantas pagal apeliaciniame skunde suformuluotą reikalavimą prašo teismo nutarimą peržiūrėti tik dalyje dėl nuobaudos jam skyrimo, iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės ginčija ir savo kaltę padarius ANK 466 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, nurodydamas, kad jo veiksmuose, padarant šį nusižengimą, nebuvo tyčios. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamame nutarime padarytas išvadas, sprendžia, kad apylinkės teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą, tiek pripažindamas apeliantą kaltu pagal ANK 466 straipsnio 1 dalį, tiek ir skirdamas jam nuobaudą.

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde A. K. teigia, kad nusižengimą padarė netyčia, per nesusipratimą, kadangi nežinojo, kad įmokos už naudojimąsi radijo dažniu (kanalu) nėra mokamos, taip pat nežinojo, kad panaikintas leidimas jam naudotis radijo dažniu (kanalu) 146,5500 MHz - apie visa tai esą jo neinformavo buhalterė. Tačiau iš byloje esančio Tarnybos 2015 m. kovo 5 d. leidimo A. K. naudoti radijo dažnį (kanalą) 146,5500 MHz matyti, kad šis leidimas buvo išduotas asmeniškai A. K. (o ne įmonei) (b. l. 17), iš Tarnybos direktoriaus 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 1V-146 matyti, kad A. K. mokesčius už naudojimąsi radijo dažniu (kanalu) 146,5500 MHz mokėjo iki 2016 m. birželio 16 d., kada paskutinį kartą buvo gauta iš jo įmoka (b. l. 23-19-20). Pirmosios instancijos 2018 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje A. K. nurodė, kad buhalterė jo įmonėje dirbo prieš keturis metus. Vadinasi, buhalterė įmonėje dirbo anksčiau, nei apeliantui buvo išduotas leidimas naudotis radijo dažniu (kanalu) 146,5500 MHz ir jis mokėjo mokesčius už naudojimąsi juo, todėl apelianto argumentai, kad apie įmokų nemokėjimą ir panaikintą leidimą jo neinformavo buhalterė atmestini kaip nepagrįsti. Taigi apeliantui buvo žinoma, kad jis turi pareigą mokėti mokesčius, tačiau jis šios pareigos nevykdė, todėl privalėjo suvokti tokio savo elgesio pasekmes. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis nežinojo, jog panaikintas jam išduotas leidimas naudotis radijo dažniu (kanalu) 146,5500 MHz. Iš Tarnybos 2017 m. vasario 17 d. lydraščio matyti, kad Tarnybos direktoriaus 2017 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. 1V-146 dėl leidimo panaikinimo apeliantui išsiųstas tuo pačiu adresu, kuris nurodytas 2015 m. kovo 5 d. leidime dėl radijo dažnio (kanalo) naudojimosi ir kuriuo 2018 m. kovo 8 d. nustatytas pažeidimas – (duomenys neskelbtini) (b. l. 21). Tarnyba nenurodė aplinkybių, kad registruotu laišku siųstas įsakymas grįžo Tarnybai neįteiktas, tokias aplinkybes pagrindžiančių duomenų nepateikė ir apeliantas, todėl teismas neturi jokio pagrindo išvadai, kad Tarnybos siųstas registruotas laiškas nepasiekė adresato. Be to, kaip matyti iš 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 1V-146 dėl leidimo panaikinimo, šis įsakymas taip pat buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos interneto svetainėje, t. y. paskelbtas viešai. Visos šios aplinkybės paneigia apelianto teiginius, jog nusižengimą jis padarė netyčia, kadangi jam buvo žinoma ir apie pareigą mokėti mokesčius, ir apie panaikintą leidimą naudotis radijo dažniu (kanalu). Nepaisant to, apeliantas radijo dažniu (kanalu) 146,5500 MHz naudojosi, kas buvo byloje nustatyta joje esančiais duomenimis (administracinio nusižengimo protokolu, radijo dažnio (kanalo) naudojimo tikrinimo protokolais, aktu dėl pažeidimo nustatymo ir kt.), ir ši aplinkybė iš esmės nėra ginčijama.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas jam paskyrė per griežtą nuobaudą. ANK 466 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, kad elektroninių ryšių išteklių naudojimo ir skyrimo taisyklių pažeidimas užtraukia baudą asmenims, kurie nesiverčia elektroninių ryšių veikla, nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt iki vieno tūkstančio šešių šimtų eurų. Taigi teismas apeliantui skyrė minimalią sankcijoje numatytą baudą už jo padarytą nusižengimą.

Pagal susiformavusią teismų praktiką administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, ypatingai palankiai charakterizuojančių administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir bylojančių jo naudai, bei rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-36/2013, 2AT-42/2013, 2AT-17/2015).

A. K. aplinkybėmis, jo įsitikinimu, sudarančiomis pagrindą skirti mažesnę nei minimali įstatyme numatyta nuobauda, nurodė tai, kad Ukmergėje yra daug subjektų, teikiančių taksi ar pavežėjimo paslaugas, apelianto įmonė balansuoja ant išlikimo ribos, dėl didelės konkurencijos rinkoje įmonė priversta paslaugas teikti mažomis kainomis, o tai lemia, kad jos pelnas nėra didelis, paskirtos baudos sumokėjimas labai apsunkintų tolimesnę apelianto įmonės veiklą ir atneštų nemažai materialinių nuostolių visai jo šeimai. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2015-2017 metų metines pajamų deklaracijas, kurios, teismo vertinimu, neparodo tikrosios apelianto turtinės padėties, nes iš 2017 metų metinės pajamų deklaracijos kopijos matyti, kad jis pernai turėjo tik 300 Eur individualios veiklos pajamų – akivaizdu, kad tokios sumos pragyvenimui metams nepakanka, ypač turint pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką ir kitų ženklių (7 000 Eur) kreditorinių įsipareigojimų pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį, kurie pagal sutarties sąlygas turi greitu laiku (2018 m. liepos 9 d.) baigtis.

Visos šios A. K. nurodomos aplinkybės nėra išimtinės, leidžiančios teismui peržengti įstatymų leidėjo numatytą minimalų nuobaudos dydį. Teismo paskirtos baudos sumokėjimas sukels apeliantui materialinių pasekmių, tačiau tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011). Įvertinęs visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog A. K. paskirta minimali įstatyme numatyta nuobauda už jo padarytą administracinį nusižengimą, įvertinus nusižengimo pavojingumą ir pažeidėją charakterizuojančią medžiagą, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat aplinkybę, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kaltės formą, yra per griežta, neatitinka protingumo kriterijaus ir pažeidimo pobūdžio. Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalyje numatytą nuostatą ir sumažinti paskirtos nuobaudos dydį, teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas nuobaudą paskyrė, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo pakeisti apylinkės teismo nutarimo, todėl skundas atmetamas, o nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.