- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-21
- Bylos Nr.
- A-1576-525/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01871-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Šiaulių skyriaus, G. B.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Šiaulių skyriaus, ir G. B. dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti jam praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B., gimusios (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šiaulių r. iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą 13,00 ha žemės sklypą.
Pareiškėjas nurodė, kad jo prosenelė E. B. ir jos sutuoktinis P. B. turėjo vienintelę dukrą O., gimusią (duomenys neskelbtini) metais. P. B. 1905 metais paliko šeimą, išvyko į Kanadą ir niekada nebegrįžo. O. B. (duomenys neskelbtini) susituokė su tėvų ūkio samdiniu J. K. (pareiškėjo seneliu), ir jie (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus J. K. (pareiškėjo tėvo). O. B.-K. (duomenys neskelbtini) mirė, jos sutuoktinis J. K. (pareiškėjo senelis) su sūnumi J. K. (pareiškėjo tėvu) liko gyventi su E. B.. Kai pareiškėjo tėvui buvo 8 ar 9 metai, jo tėvas (pareiškėjo senelis) susirado kitą moterį ir išėjo su ja gyventi, o pareiškėjo tėvas liko gyventi pas savo senelę (pareiškėjo prosenelę) E. B.. E. B. su savo vaikaičiu J. K. (pareiškėjo tėvu) gyveno ir šiam susituokus su A. K., padėjo auginti jų vaikus – O. K. (vėliau N., jau mirusi), G. K. (dabar B., į bylą įtraukta suinteresuotu asmeniu) ir pareiškėją V. K.. Pareiškėjo tėvas J. K., vienintelis E. B. vaikaitis, mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui tuomet buvo tik 14 metų ir dėl jauno amžiaus jam tuo metu nebuvo aktualūs ir suprantami nuosavybės klausimai, todėl jis nesidomėjo ir jam to niekas neaiškino. Su savo vienintelio vaikaičio žmona A. K. ir savo provaikaičiais E. B. gyveno iki mirties. Pareiškėjas žinojo, kad Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę buvę žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, bet nežinojo, kad į asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratą patenka ir jis. Apie tai jam tapo žinoma 2012 m. per Vėlines lankant savo artimųjų kapus pakalbėjus su kapinėse sutiktais vietiniais gyventojais. Jie pareiškėjui papasakojo, kad jo prosenelę pažinojo gerai, ji buvusi iš turtingos šeimos, paveldėjusi žemės, teiravosi, ar pareiškėjas susigrąžino E. B. žemę, papasakojo, kad ji dirvonuoja. Tai, kad prosenelė turėjo žemės, pareiškėjui buvo naujiena. Pareiškėjas taip pat sužinojo, kad prosenelė vietiniams gyventojams po vaikaičio J. K. (pareiškėjo tėvo) mirties, yra papasakojusi, kad namą testamentu, kurį tvirtino (duomenys neskelbtini) apylinkės vykdomajame, užrašė mirusio vaikaičio J. K. sūnui, t. y. pareiškėjui. Ji buvusi įsitikinusi, kad turi parašyti testamentą ir dėl savo žemės, kurios ji tuo metu nevaldė, bet visada tikėjo, kad žemė jai priklauso, tačiau nei apylinkė, nei notaras jai tokio testamento netvirtino, tokį testamentą jai padėjo surašyti ir patvirtino klebonas. Sužinojęs tokią informaciją, norėdamas įsitikinti jos tikrumu, pareiškėjas nedelsdamas (2012 m. lapkričio 13 d.) kreipėsi į NŽT Šiaulių skyrių, teiravosi, ar yra duomenų apie jo prosenelių ar senelių žemę, kokiu būdu jis galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jam buvo paaiškinta, kad prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminas yra pasibaigęs, kad, turint archyvinių dokumentų apie nuosavybę, įrodžius giminystės ryšį, yra galimybė kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo. Tokių dokumentų pareiškėjas neturėjo, pats kreipėsi į archyvus ir 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu gavo Nr. PŽ-382(8.4) patvirtinimą – 1947 metų Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) apylinkės žemės apskaitos žiniaraščių ištraukos kopiją, iš kurios matyti, kad E. B. nuosavybės teise valdė 13,00 ha žemės sklypą. Tada pareiškėjas nedelsiant kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl praleistų terminų atnaujinimo. Siekiant atkurti nuosavybės teises į E. B. žemę, pareiškėjui reikalinga atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Jo neatnaujinus, būtų beprasmiška nagrinėti pareiškėjo reikalavimus atnaujinti terminą pateikti nuosavybės ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2888-797/2014. Pareiškėjo nuomone, aplinkybės dėl jo nežinojimo apie prosenelės E. B. turėtą nuosavybę, apie jos valią savo turtą palikti jam, šeimoje susiklosčiusios aplinkybės, kai pareiškėjui dar esant labai jaunam mirė jo tėvas, netrukus ir prosenelė, Lietuvos istorinis laikotarpis turėtų būti pripažintos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku realizuoti įstatymo nustatytas teises ir įgyvendinti pareigas (pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises). Pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės, kurias patvirtins ir liudytojai, yra pakankami pripažinti, jog terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B. priklausiusią žemę praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą, tai atitiktų teisingumo principą. Be to, atnaujinus praleistą terminą nebus pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė papildomai nurodė, kad kuomet mirė E. B., pareiškėjas tarnavo armijoje, į laidotuves išleistas nebuvo, todėl jose nedalyvavo. Kai mirė tėvas, pareiškėjas buvo dar vaikas, jam tebuvo 14 metų, todėl artimiausių žmonių, kurie iš kartos į kartą perduoda šeimai svarbią informaciją, neliko. Archyvuose duomenų apie tai, kad E. B. turėjo žemės sklypą iki nacionalizavimo, nėra rasta, paties kaimo, kaip nurodė ir liudytojai, neliko, visi kaimo gyventojai buvo išskirstyti, išsikraustė į kitas vietoves, nes patį kaimą nugriovė melioracija. Jei ir kažkokie dokumentai buvo namuose, melioracijai griaunant namus, tikėtina, kad dokumentai neišliko, nes žmonės iš namų pasiėmė tik būtiniausius daiktus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjo prašymas netenkintinas.
Nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aptariami terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai, asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Nagrinėjamoje byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Įvertinus pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis nurodo praleidęs įstatyme nustatytus terminus nuosavybės teisėms atkurti, nesutiktina, kad jie buvo praleisti dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, galėjusių turėti įtakos kreipimuisi laiku į instituciją, atkuriančią nuosavybės teises, pateikiant reikiamus dokumentus, todėl jos negali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių apskrities archyvo 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. PŽ-382 (8.4) pateiktas Žemės tvarkymo ir sėjomainos valdybos 1947 m. lapkričio 4 d. žiniaraštis patvirtina, kad E. B. 1947 metais nuosavybės teisėmis Šiaulių apskrityje (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime valdė 13,00 ha žemės sklypą, neteisingas. Pagal šį žiniaraštį, E. B. yra tik žemės sklypų, nurodytų minėtame žiniaraštyje, naudotoja, bet ne savininkė. Jokių kitų dokumentų, kad E. B. Šiaulių apskrityje (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis galėjo valdyti žemę, byloje nėra pateikta. Tokių duomenų neturi ir NŽT Šiaulių skyrius. Be to, pareiškėjas nėra asmuo, kuriam pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas būtų galima atkurti nuosavybės teises į E. B. 1947 metais valdytus 6 žemės sklypus. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jis yra E. B. proanūkis. Šiaulių apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-2888-797/2014 bylos nagrinėjimas yra sustabdytas iki šioje administracinėje byloje bus priimtas sprendimas pagal pateiktą pareiškėjo prašymą dėl terminų pateikti prašymus ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nuosavybės teises atkuriančiai institucijai. Nurodytoje civilinėje byloje pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad E. B. (duomenys neskelbtini) apylinkės vykdomojo komiteto patvirtintu testamentu ar, nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu), visą jai mirties dieną priklausiusį turtą paliko savo provaikaičiui pareiškėjui V. K..
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. B. atsiliepimuose nurodė, kad sutinka su pareiškėjo prašymu atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šiaulių r. iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą 13,00 ha žemės sklypą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti jam praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti NŽT prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šiaulių r. iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą 13,00 ha žemės sklypą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vertino, jog pareiškėjas teigė, kad iki 2012 m. Vėlinių apie savo prosenelės E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šiaulių r. nuosavybės teise valdytą 13,00 ha žemės sklypą nieko nežinojo, kadangi pareiškėjo šeimoje susiklostė tokios aplinkybės: pareiškėjui dar esant labai jaunam mirė jo tėvas, netrukus ir prosenelė, artimiausių žmonių, kurie iš kartos į kartą perduoda šeimai svarbią informaciją, neliko. Taigi pareiškėjas neneigia, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pabaigos jis apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo prosenelės valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose iki 2012 m. Vėlinių, kuomet atsitiktinai apie prosenelės nuosavybę sužinojo lankant artimųjų kapus. Toks pareiškėjo pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu, teismo vertinimu, reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl laikytina, kad pareiškėjas, būdamas bent minimaliai rūpestingas ir apdairus, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Teismas vertino, jog pareiškėjas elgėsi pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo ir tai, kad nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo.
Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą (1992 m. sausio 17 d.) iki įstatymu nustatytų terminų (2001 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo prosenelės iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis (nežinojimas ir negalėjimas sužinoti) iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su paties pareiškėjo subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, sužinojęs apie prosenelės E. B. žemę ir gavęs NŽT Šiaulių skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-2429 dėl būtinybės kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, dar beveik metus delsė ir tik 2013 m. spalio 14 d. teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl terminų atnaujinimo. Toks nesiėmimas operatyviai įgyvendinti savo teises iš karto po NŽT Šiaulių skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. rašto gavimo laikytinas neapdairiu ir nerūpestingu paties pareiškėjo elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiam pareiškėjui.
Apibendrindamas teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamos ir nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.
III.
Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: tikslu atkurti nuosavybės teises į E. B., gimusios (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šiaulių r. iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą 13,00 ha žemės sklypą, atnaujinti pareiškėjui praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti NŽT prašymą atkurti nuosavybės teises.
Apeliaciniame skunde, be argumentų nurodytų prašyme, pažymi:
1) teismo sprendime išdėstyti motyvai nepagrįsti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertino labai formaliai, nemotyvuotai ir nepagrįstai sprendime nevertino apklaustų liudytojų parodymų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Negalima spręsti apie pareiškėjo nerūpestingumą ir neapdairumą, nes iki 2012 m. Vėlinių pareiškėjas neturėjo jokių duomenų ar net užuominų, nei rašytinių, nei žodinių, pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, domėtis archyvuose ar kitose institucijose. Tai, kad pareiškėjas apie prosenelės nuosavybę ir jos valią turtą palikti jam nežinojo, yra objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios jam įstatyme nustatytu terminu pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti.
2) Teisme apklausti liudytojai, vieną kurių 2012 m. per Vėlines pareiškėjas sutiko kapinėse, davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie E. B., jos šeimos istoriją, turėtą nuosavybę, patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo sunaikintas, melioracija nugriovė namus, gyventojai išsikraustė ir nebendravo. Net jei pareiškėjas į archyvus būtų kreipęsis anksčiau, jokių duomenų nebūtų gavęs, nes liudytoja V. A. parodė, kad visi kaimo gyventojai nuosavybės teises atkūrė jas įrodinėdami teisme, nes dokumentų apie kaimo gyventojų turėtą žemę nėra išlikę.
3) Pareiškėjas į teismą kreipėsi ne iš karto, nes gavęs dokumentus iš archyvo, kreipėsi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, ieškojo buvusių (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų, jų palikuonių, galėjusių suteikti reikalingos informacijos, rinko giminystės ryšį įrodančius dokumentus, ieškojo archyvuose duomenų apie E. B. nuosavybės teisių įgijimą – paskutinis gautas Šiaulių apskrities archyvo atsakymas – 2013 m. rugsėjo 9 d. (pareiškimas teismui paduotas 2013 m. spalio 14 d.).
4) Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių svarbumo, netinkamai įvertino termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę bei nepagrįstai pareiškėjo kreipimąsi į teismą nepraėjus nei metams po pirmų duomenų apie galimybę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, vertino kaip pavėluotą ir turintį sukelti pareiškėjui neigiamas pasekmes.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti V. K. apeliacinį skundą.
Nurodo, kad sutinka su pareiškėjo pareiškimu teismui, patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Atkreipia dėmesį, jog teismas sprendime nenurodė liudytojų parodymų, jų neanalizavo, nevertino, nors jie svarbūs nagrinėjamai bylai. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė savo paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Iki 2012 m. Vėlinių pareiškėjas neturėjo informacijos apie prosenelės valią savo žemę palikti jam. Tik tada sužinota informacija buvo pagrindas pradėti ieškoti prosenelės žemės, ką pareiškėjas ir darė nedelsdamas – užklausė archyvą, ieškojo prosenelę pažinojusių žmonių. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl senumo apsunkintas, tad teismai, vertindami įstatymų nustatytų terminų praleidimo priežastis ir nuosavybės teisę patvirtinančius įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo bei protingumo principais. Teismas riboja pareiškėjo teisę atkuri nuosavybę formaliai pagrindais, neatsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tai prieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Termino praleidimas nepriklausė nuo pareiškėjo valios, aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyventi teises į prosenelės valią palikti žemę, pripažintinos svarbiomis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą.
Teigia, jog teismo sprendimas pagrįstas visapusišku bylos aplinkybių įvertinimu ir teisės aktų, teismų praktikos šios kategorijos bylose apibendrinimu. Pareiškėjas tiek nuo 1992 m. sausio 17 d., kai buvo pradėta vykdyti žemės reforma, vykdomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, iki 2001 m. pabaigos, kai baigėsi prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminas, tiek vėliau, iki 2012 m., kai pareiškėjas nurodo sužinojęs apie prosenelės valdytą nuosavybę, nebuvo rūpestingas, elgėsi pasyviai, o tai subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, priklausanti nuo jo valios, nelaikytina svarbia sprendžiant dėl termino atnaujinimo. Nežinojimas svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažintas tik jei įrodoma, kad pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai sužinoti iki nustatyto termino pabaigos, nors savo valiniais veiksmais siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją. Pareiškėjas iki 2012 metų nesiėmė konkrečių veiksmų informacijai, dokumentams apie E. B. turėtą žemę surinkti. Pabrėžia, kad terminais užtikrinamas teisių santykių stabilumas, tad jų privalu laikytis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamos ir nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime išdėstyti motyvai nepagrįsti, teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertino labai formaliai, nemotyvuotai ir nepagrįstai sprendime nevertino teisme apklaustų liudytojų parodymų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pareiškėjo argumentais nesutinka, vertina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai, pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti atnaujinimo.
Atkūrimo įstatyme, kuriame įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatytas galutinis prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminas – 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas termino pateikti prašymą praleidimo priežastimi nurodo nežinojimą apie prosenelės valdytą nekilnojamąjį turtą, nes šeimoje susiklostė tokios aplinkybės: pareiškėjui dar esant labai jaunam (14 metų) (duomenys neskelbtini) mirė jo tėvas, netrukus – (duomenys neskelbtini) ir prosenelė, artimiausių žmonių, kurie iš kartos į kartą perduoda šeimai svarbią informaciją, neliko. Pareiškėjui dėl jauno amžiaus ir tuometinės santvarkos nebuvo aktualūs nuosavybės klausimai, todėl jis jais nesidomėjo ir jam to niekas neaiškino. Pareiškėjas teigia, jog iš savo motinos žinojo minimalią informaciją apie tėvo J. K. šeimą: kad jo tėvo J. K. mama O. B.-K. mirė jam būnant mažam, kad jį augino jo senelė E. B., kad tėvo senelis buvo išvykęs į Kanadą ir palikęs žmoną su maža dukra. Taip pat nurodo, kad kaimas, kuriame gyveno pareiškėjo prosenelė, buvo sunaikintas vykdant melioraciją, gyventojai išsikėlė ir ryšiai nutrūko. Tik 2012 metais per Vėlines, lankant artimųjų kapus, pasikalbėjus su kapinėse sutikta vietine gyventoja, pažinojusia pareiškėjo tėvą ir prosenelę, pareiškėjas sužinojo, kad prosenelė buvo iš turtingos šeimos, paveldėjusi žemės, po pareiškėjo tėvo mirties visą namą testamentu paliko pareiškėjui, taip pat surašė testamentą, patvirtintą klebono, dėl žemės palikimo pareiškėjui.
Esant tokios aplinkybėms, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pabrėžiama, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo todėl minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino, o pasyvus pareiškėjo elgesys vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, priklausanti nuo asmens valios (pvz., 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011); nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (pvz., 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (pvz., 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008), pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas neneigia, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto termino pabaigos jis apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo prosenelės valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose, iki kol 2012 metais apie prosenelės nuosavybę atsitiktinai sužinojo per Vėlines lankydamas artimųjų kapus ir toks pareiškėjo pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu, vertintinas kaip jo paties subjektyvus apsisprendimas ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.
Pirmosios instancijos teismo pateiktas nurodytų aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-858/2015; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1389/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1304/2014; 2013 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-200/2013 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, sužinojęs apie prosenelės E. B. žemę ir gavęs NŽT Šiaulių skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-2429 dėl būtinybės kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, dar beveik metus delsė ir tik 2013 m. spalio 14 d. teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl terminų atnaujinimo. Tokį nesiėmimą operatyviai įgyvendinti savo teises iš karto po minėto NŽT rašto gavimo, teismas laikė neapdairiu ir nerūpestingu paties pareiškėjo elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiam pareiškėjui.
Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi ne iš karto, nes gavęs duomenų iš archyvo, kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (byloje yra 2013 m. sausio 30 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl termino atnaujinimo dėl nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo (I t., b. l. 15-16)), ieškojo buvusių (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų, jų palikuonių, galėjusių suteikti kokios nors jam reikalingos informacijos, rinko giminystės ryšį įrodančius dokumentus, ieškojo archyvuose duomenų apie E. B. nuosavybės teisių įgijimą (byloje yra 2013 m. kovo 31 d. ir 2013 m. kovo 6 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos pagal pareiškėjo 2013 m. vasario 18 d. prašymą; 2013 m. liepos 26 d. Lietuvos centrinio archyvo atsakymas į 2013 m. liepos 19 d. pareiškėjo prašymą; Šiaulių apskrities archyvo 2013 m. rugsėjo 9 d. pažyma, atsakant į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. prašymą), paskutinis jų – Šiaulių apskrities archyvo atsakymas – 2013 m. rugsėjo 9 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia aukščiau konstatuotų aplinkybių dėl pareiškėjo pasyvaus elgesio iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos.
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas sprendime nevertino teisme apklaustų liudytojų parodymų, pažymėtina, jog nors teismo sprendime apie juos nėra pasisakyta atskirai, tai nelaikytina procesiniu pažeidimu, lemiančiu teismo sprendimo neteisėtumą ir/ar nepagrįstumą. Tai, kad liudytojai J. V. ir V. A. dalyvavo 2014 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje ir buvo apklausti kaip liudytojai matyti tiek iš informacinės teismo posėdžio pažymos (I t., b. l. 157-174), tiek iš teismo posėdžio garso įrašo. Vis dėlto, atsižvelgiant į liudytojų parodymus (kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde, jie iš esmės davė parodymus apie E. B., jos šeimos istoriją, jos turėtą nuosavybę), darytina išvada, jog jie nedaro įtakos teismo sprendimui, nes nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos nebuvo aktyvus, nesidomėjo prosenelės valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose, kas vertintina, kaip jo paties subjektyvus apsisprendimas ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą. Liudytojų parodymai neįrodė aplinkybių, kurios pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, leistų vertinti, jog pareiškėjas terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą praleido dėl svarbių priežasčių ir dėl to jis turi būti atnaujintas.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą dokumentą, kurį prašė prijungti prie bylos medžiagos – 2015 m. vasario 6 d. NŽT Šiaulių skyriaus raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-686. Kaip nurodo pareiškėjas jis patvirtina, jog nėra išlikę duomenų apie visų savininkų Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k. turėtą žemę, įskaitant ir pareiškėjo prosenelės, yra duomenys tik apie viso kaimo ūkininkų žemės išskirstymą rūšimis, per visą laikotarpį tik trims savininkams atkurtos nuosavybės teisės ir tai padaryta remiantis teismo sprendimais bei ekspertų komisijos išvada. Pareiškėjo vertinimu, tai patvirtina, jog jis, nesant archyvinių dokumentų, neturėjo objektyvios galimybės sužinoti apie jo prosenelės iki nacionalizacijos turėtą turtą ir savo galimybę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą.
Vis dėlto, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas savalaikiai būtų domėjęsis, siekęs sužinoti, kreipęsis į archyvus dėl duomenų apie prosenelės turėtą turtą, gavęs atsakymus, kad tokių duomenų nėra, t. y. veikęs aktyviai. Be to, atsižvelgiant į minėto rašto turinį, manytina, jog pareiškėjas jį vertina netinkamai. Rašte nurodyta, jog NŽT „Šiaulių skyrius neturi duomenų, patvirtinančių, kad iki 1940 m. birželio mėn. įvykdytos nacionalizacijos E. B. būtų turėjusi nuosavybės teise žemės Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime (buv. Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijoje). Šiaulių skyriuje saugomas 1928 m. rugpjūčio 16 d. sudaryto Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijoje „Mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių“ sąrašo dviejų lapų kopijos (pridedama), gautos iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo. Antrame sąrašo lape nurodyta bendra informacija apie (duomenys neskelbtini) kaimo ūkininkų žemės išskirstymą rūšimis. Ar Lietuvos valstybės centriniame archyve yra saugomas visas sąrašas, duomenų neturime. <...> per visą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo laikotarpį yra atkurtos nuosavybės teisės pretendentams į trijų buvusių savininkų <...> turėtą žemę Šiaulių rajono Šakynos seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime. Minėtų buvusių savininkų nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose nėra informacijos, patvirtinančios, kad jų nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėta žemė ribojosi su E. B.“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai neįrodo, jog pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės sužinoti apie jo prosenelės iki nacionalizacijos turėtą turtą ir savo galimybę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo, ypač minėtą raštą vertinant kartu su byloje esančia Šiaulių apskrities archyvo 2013 m. rugsėjo 9 d. pažyma apie E. B., A. B. žeme (I t., b. l. 37).
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė vertinamą klausimą reglamentuojančius aktus ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjui termino prašymui NŽT pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės pareiškėjo prosenelės E. B. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šiaulių raj. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 13 ha žemės sklypą, jam nenurodžius svarbių praleisto termino aplinkybių. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktos AB „Swedbank“ 2012 m. gruodžio 29 d. vietinio mokėjimo kopijos (I t., b. l. 190) matyti, kad pareiškėjo atstovė už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, pareiškėjo atstovei sumokėjus daugiau žyminio mokesčio nei yra nustatyta, jai grąžintina permokėta suma – 50 Lt, atitinkamai 14,48 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjo V. K. atstovei Daivai Balčiūnienei 2014 m. gruodžio 29 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos per banką „Swedbank“ AB sumokėto žyminio mokesčio permoką – 14,48 Eur (keturiolika eurų 48 ct) (įmokos kodas 5660).
Nutartis neskundžiama.