- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-15
- Bylos Nr.
- I-2408-257/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01871-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laisvutė Kartanaitė (pran.), Arvydas Martinavičius, Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Šiaulių skyriaus, G. B.
- Advokatai
- Daiva Balčiūnienė
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės, kolegijos teisėjų Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Šiaulių skyriaus, atstovui Nerijui Jokšui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. prašymą ir patikslintus prašymus suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Šiaulių skyriaus, ir G. B. dėl praleisto termino atnaujinimo pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atkurti nuosavybės teises.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti jam praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B., gim. 1881 m., mirusios 1970-12-01, (duomenys neskelbtini) iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą.
Pareiškėjas V. K. prašyme ir patikslintuose prašymuose nurodė, kad jo prosenelė E. B., gim. apie 1881 m., ir jos sutuoktinis P. B., gim. apie 1874 m., turėjo vienintelę dukrą O., gim. 1904-07-28. E. B. sutuoktinis P. B. 1905 metais, netrukus po dukters O. gimimo, paliko šeimą, išvyko į Kanadą ir niekada nebegrįžo. O. B. 1923-02-04 susituokė su tėvų ūkio samdiniu J. K., gim. apie 1891 m. (pareiškėjo seneliu), ir jie 1924-11-12 susilaukė sūnaus J. K. (pareiškėjo tėvo). O. B.-K. netrukus po sūnaus gimimo – 1925-09-10 – mirė, jos sutuoktinis J. K. (pareiškėjo senelis) su sūnumi J. K. (pareiškėjo tėvu) liko gyventi su E. B.. Kai pareiškėjo tėvui buvo 8 ar 9 metai, jo tėvas (pareiškėjo senelis) susirado kitą moterį ir išėjo su ja gyventi, o pareiškėjo tėvas liko gyventi pas savo senelę (pareiškėjo prosenelę) E. B.. E. B. su savo vaikaičiu J. K. (pareiškėjo tėvu) gyveno ir šiam susituokus su A. K., padėjo auginti jų vaikus – O. K. (vėliau N., jau mirusi), G. K. (dabar B. į bylą įtraukta suinteresuotu asmeniu) ir pareiškėją V. K.. Pareiškėjo tėvas J. K., vienintelis E. B. vaikaitis, mirė 1964-07-02, tai E. B. sukėlė labai skaudžius išgyvenimus. Pareiškėjui tuomet buvo tik 14 metų. Dėl jauno pareiškėjo amžiaus jam tuo metu nebuvo aktualūs ir suprantami nuosavybės klausimai, todėl jis nesidomėjo ir jam to niekas neaiškino. Su savo vienintelio vaikaičio žmona A. K. ir savo provaikaičiais E. B. gyveno iki mirties – ji mirė 1970-12-01.
Pareiškėjas žinojo, kad atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę buvę žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, bet nežinojo, kad į asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratą patenka ir jis. Apie tai jam tapo žinoma 2012 m. per Vėlines lankant savo artimųjų kapus, su kapinėse sutiktais vietiniais gyventojais, kurie gerai pažinojo jo protėvius, pasikalbėjo apie skaudžiai susiklosčiusį E. B. likimą – ji nugyveno ilgą amžių – mirė 89 metų, jai teko laidoti jaunus vienintelius savo dukrą O. B.-K. ir anūką J. K. (pareiškėjo tėvą), jauną paliko vyras, pergyveno karą, sunkius pokario laikus. Jie pareiškėjui papasakojo, kad jo prosenelę E. B. pažinojo gerai, ji buvusi iš turtingos šeimos, paveldėjusi žemės, teiravosi, ar pareiškėjas susigrąžino E. B. žemę, papasakojo, kad ji dirvonuoja. Informacija, kad prosenelė E. B. turėjo žemės, pareiškėjui buvo naujiena. Bet dar didesnė naujiena buvo pasakojimas, kad jie su E. B. dar bendravę po jos vaikaičio J. K. (pareiškėjo tėvo) mirties, ji papasakojusi, kad namą testamentu, kurį tvirtino Šakynos apylinkės vykdomajame, užrašė mirusio vaikaičio J. K. sūnui, t. y. pareiškėjui V. K. Ji buvusi įsitikinusi, kad turi parašyti testamentą ir dėl savo žemės, kurios ji tuo metu nevaldė, bet visada tikėjo, kad žemė jai priklauso, tačiau nei apylinkė, nei notaras jai tokio testamento netvirtino, tokį testamentą jai padėjo surašyti ir patvirtino klebonas.
Pareiškėjas, sužinojęs tokią informaciją, norėdamas įsitikinti jos tikrumu, nedelsdamas (2012 m. lapkričio 13 d.) kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių, teiravosi, ar yra duomenų apie jo prosenelių ar senelių žemę, kokiu būdu jis galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jam buvo paaiškinta, kad prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminas yra pasibaigęs, kad, turint archyvinių dokumentų apie nuosavybę, įrodžius giminystės ryšį, yra galimybė kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo. Tokių dokumentų pareiškėjas neturėjo, pats kreipėsi į archyvus ir gavo 2013-09-09 raštu Nr. PŽ-382(8.4) patvirtinimą – 1947 metų Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Šakynos apylinkės žemės apskaitos žiniaraščių ištraukos kopiją, iš kurios matyti, kad E. B. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) žemės sklypą. Tada pareiškėjas nedelsiant kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl praleistų terminų atnaujinimo. Siekiant atkurti nuosavybės teises į E. B. žemę, pareiškėjui reikalinga atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Jo neatnaujinus, būtų beprasmiška nagrinėti pareiškėjo reikalavimus atnaujinti terminą pateikti nuosavybės ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2888-797/2014.
Priėmus 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – Atkūrimo įstatymas) atsirado galimybė atkurti nuosavybės teisę, nes turtas buvo nusavintas neteisėtai. Nuosavybės teisės į žemę atkuriamos tuomet, kai nustatoma, kas buvo žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d., t. y. žemės nusavinimo momentu. Atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d. nustato, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d., nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 d. įtvirtinta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti įstatymo nustatytas teises ir įgyvendinti pareigas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad aplinkybės dėl jo nežinojimo apie prosenelės E. B. turėtą nuosavybę, apie jos valią savo turtą palikti jam, šeimoje susiklosčiusios aplinkybės, kai pareiškėjui dar esant labai jaunam mirė jo tėvas, netrukus ir prosenelė, Lietuvos istorinis laikotarpis turėtų būti pripažintos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku realizuoti įstatymo nustatytas teises ir įgyvendinti pareigas (pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises). Pareiškėjo nuomone, pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės, kurias patvirtins ir liudytojai, yra pakankami pripažinti, jog terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B. priklausiusią žemę praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą, tai atitiktų teisingumo principus. Be to, atnaujinus praleistą terminą nebus pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.
Pareiškėjas V. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko prašymą ir patikslintus prašymus.
Pareiškėjo V. K. atstovė advokatė Daiva Balčiūnienė teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko prašymą ir patikslintus prašymus. Pareiškėjo atstovė advokatė teismo posėdžio metu pareiškėjo reikalavimą iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kurie nurodyti ir prašymuose. Pažymėjo, kad terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą praleistas dėl svarbios priežasties, t. y. dėl asmens nežinojimo ir neturėjimo galimybės sužinoti apie nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad kuomet mirė pati E. B., pareiškėjas tarnavo armijoje, į laidotuves išleistas nebuvo, todėl jose nedalyvavo. Kuomet mirė jo tėtis, jis buvo dar vaikas, jam tebuvo 14 metų. Todėl artimiausių žmonių, kurie iš kartos į kartą perduoda šeimai svarbią informaciją, realiai ir neliko. Nurodė, kad net ir priėmus 1991 m. įstatymą, kuomet visi žmonės aktyviai domėjosi ir rinko informaciją, ar turi teisę į nuosavybę, ar ta žemė faktiškai yra, pareiškėjas net ir nebūtų gavęs tokios informacijos, nes archyvuose duomenų apie tai, kad E. B. turėjo žemės sklypą iki nacionalizavimo, nėra rasta. Be to, paties kaimo, kaip nurodė ir liudytojai, neliko. Visi kaimo gyventojai buvo išskirstyti, išsikraustė į kitas vietoves, nes patį kaimą nugriovė melioracija. Jei ir buvo kažkokie dokumentai namuose, tai vėl gi, melioracijai griaunant namus, tikėtina, kad dokumentai neišliko, nes žmonės iš namų pasiėmė tik būtiniausius daiktus.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Šiaulių skyriaus, atsiliepimuose nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B., gim., 1881., mirusios 1970-12-01, (duomenys neskelbtini) iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Nagrinėjamoje byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Įvertinus pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis nurodo praleidęs įstatyme nustatytus terminus nuosavybės teisėms atkurti, nesutinkama, kad šie terminai buvo praleisti dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, galėjusių turėti įtakos kreipimuisi laiku į instituciją, atkuriančią nuosavybės teises, pateikiant reikiamus dokumentus, todėl teismui sprendžiant terminų atnaujinimo klausimą pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis.
Atsiliepimuose nurodyta, kad neteisingas pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių apskrities archyvo 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. PŽ-382 (8.4) pateiktas Žemės tvarkymo ir sėjomainos valdybos 1947 m. lapkričio 4 d. žiniaraštis patvirtina, kad E. B. 1947 metais nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė (duomenys neskelbtini) žemės sklypą. Pagal šį žiniaraštį E. B. yra tik žemės sklypų, nurodytų minėtame žiniaraštyje, naudotoja, bet ne savininkė. Jokių kitų dokumentų, kad E. B. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis galėjo valdyti žemę, šioje byloje nėra pateikta. Tokių duomenų taip pat neturi ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nėra tas asmuo, kuriam pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas būtų galima atkurti nuosavybės teises į E. B. 1947 metais (duomenys neskelbtini) valdytus (duomenys neskelbtini) žemės sklypus (iš viso (duomenys neskelbtini) ploto). Pareiškėjas su 2013 m. spalio 14 d. prašymu teismui pateikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Šie dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas V. K. yra E. B. (mirusios 1970 m. gruodžio 1 d.) proanūkis. Šiaulių apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-2888-797/2014 bylos nagrinėjimas yra sustabdytas iki šioje administracinėje byloje bus priimtas sprendimas pagal pateiktą pareiškėjo prašymą dėl terminų pateikti prašymus ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nuosavybės teises atkuriančiai institucijai. Nurodytoje civilinėje byloje pareiškėjo yra pateiktas prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad E. B. Šakynos apylinkės vykdomojo komiteto patvirtintu testamentu ar, nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu), visą jai mirties dieną priklausiusį turtą paliko savo provaikaičiui pareiškėjui V. K..
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Šiaulių skyriaus, atstovas Nerijus Jokšas teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo prašymais ir patikslintais prašymais, savo poziciją grindė motyvais, nurodytais atsiliepimuose.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo G. B. atsiliepimuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka su pareiškėjo prašymu atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B., gim., 1881., mirusios 1970-12-01, (duomenys neskelbtini) iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo V. K. prašymas atnaujinti jam praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B., gim. 1881 m., mirusios 1970-12-01, (duomenys neskelbtini) iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrių su prašymu, kuriuo prašė išsiaiškinti, ar yra duomenų apie jo prosenelių ar senelių turėtą žemę, kokiu būdu galima pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą (45 b. l.). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius pareiškėjui 2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 31SD-(14.31.104.)-2429 atsakė, be kita ko, jog pagal 1947 m. lapkričio 4 d. žemės apskaitos žiniaraštį E. B. naudojo (duomenys neskelbtini), tačiau tarpukario laikotarpio duomenų, kurie neginčijimai įrodytų (duomenys neskelbtini) žemės nusavinimo momentu nuosavybės teise turėtą žemės plotą ir jos vietą, archyve nerasta; prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminas yra pasibaigęs ir galima kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo (46–47 b. l.). 2013 m. spalio 14 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo (10–13 b. l.)
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje nr. A492-1304/2014).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje nr. A492-1304/2014).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje nr. A492-1304/2014).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigė, kad iki 2012 m. Vėlinių apie savo prosenelės E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą nieko nežinojo, kadangi pareiškėjo šeimoje susiklostė tokios aplinkybės: pareiškėjui dar esant labai jaunam mirė jo tėvas, netrukus ir prosenelė, artimiausių žmonių, kurie iš kartos į kartą perduoda šeimai svarbią informaciją, neliko. Taigi pareiškėjas neneigia, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pabaigos jis apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo prosenelės valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose iki 2012 m. Vėlinių, kuomet atsitiktinai apie prosenelės nuosavybę sužinojo lankant artimųjų kapus. Toks pareiškėjo pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.
Pareiškėjo elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje nr. A492-1304/2014), todėl laikytina, kad pareiškėjas, būdamas bent minimaliai rūpestingas ir apdairus, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1304/2014). Pareiškėjas elgėsi pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1304/2014).
Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą (1992 m. sausio 17 d.) iki įstatymu nustatytų terminų (2001 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo prosenelės iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis (nežinojimas ir negalėjimas sužinoti) iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su paties pareiškėjo subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, sužinojęs apie prosenelės E. B. žemę ir gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-2429 dėl būtinybės kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti (46–47 b. l.), dar beveik metus delsė ir tik 2013 m. spalio 14 d. teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl terminų atnaujinimo (10–13 b. l.). Toks nesiėmimas operatyviai įgyvendinti savo teises iš karto po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. rašto Nr. 31SD-(14.31.104.)-2429 (46–47 b. l.) gavimo laikytinas neapdairiu ir nerūpestingu paties pareiškėjo elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiam pareiškėjui.
Kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamos ir nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti jam praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atkurti nuosavybės teises į E. B., gim. 1881 m., mirusios 1970-12-01, (duomenys neskelbtini) iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Šiaulių apygardos administracinį teismą.