- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-15
- Bylos Nr.
- 2A-1019/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00059-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- A. B., G.B.
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transitija“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transitija“ ieškinį atsakovams A. B. ir G.B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės savininkų ir jos vadovo veiksmais (neveikimo), atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų solidariai 244 020,70 Lt žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovai, būdami ieškovo bendrasavininkais, žinojo, kad ieškovas nuo 2008 m. sausio 1 d. yra nemokus ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, todėl atliko nesąžiningus veiksmus, t. y. nekėlė ieškovui bankroto bylos, neišsaugojo ieškovo turto, o bendrąją jungtinę nuosavybę pasidalino taip, kad į ją nebūtų nukreiptas ieškovo kreditorių reikalavimų patenkinimas (CK 6.263 str.). Ieškovo dalyviais (akcininkais) iki santuokos nutraukimo ir turto pasidalijimo buvo abu atsakovai, kurie turi atsakyti prieš kreditorius solidariai, nes dėl prievolės padalijimo ir modifikavimo nesutinka kreditorius. Atsakovai santuoką nutraukė 2008 m. rugpjūčio 25 d. šalių susitarimu, pagal santuokos nutraukimo pasekmių sutartį atsakovei G.Baltrūnienei buvo paskirtas 226 950 Lt vertės nekilnojamas turtas, o atsakovui A. B. – 1772 bendrovės akcijos 177 200 Lt sumai. Įsiteisėjusioje nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, kad 2008 m. sausio 1 d. dienai bendrovė buvo nemoki ir veiklos nebevykdė. Per 2008 metų septynis mėnesius iki šalių skyrybų bendrovė patyrė dar 232 124 Lt nuostolį, o skolos kreditoriams buvo 1 614 165 Lt ir viršijo į balansą įrašyto turto vertę 1 396 023 Lt. Tai žinodami atsakovai tikslu apsaugoti bendrąją jungtinę nuosavybę nesąžiningai pasidalijo turtą, ko pasekoje juridinio asmens dalyviu liko tik atsakovas be jokio kito turto. Bendrovei tapus nemokia, kreditoriai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl tai padaryti turėjo atsakovai, tačiau jie šios savo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nevykdė, tuo pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus. Žalos dydį grindžia bankroto byloje patvirtintais ir nepadengtais ieškovo kreditorių 244 020,70 Lt vertės reikalavimais, nes buvęs bendrovės direktorius jokio turto administratoriui neperdavė. 2011 m. birželio 22 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimu iš atsakovo A. B. bendrovei priteista 102 695,88 Lt neperduoto turto vertė, tačiau sprendimo negalima įvykdyti dėl to, kad atsakovas jokio turto po 2008 m. rugpjūčio 25 d. nesąžiningo turto pasidalijimo neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo A. B. ieškovui 141 324,82 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Teismo nuomone, ieškovas įrodė atsakovo A. B. civilinės atsakomybės sąlygas dėl 141 324,82 Lt atsakomybės taikymo. Atsakovas buvo ir įmonės savininkas, ir administracijos vadovas, todėl neabejotinai žinojo apie įmonės pradelstų įsipareigojimų sumą ir įmonės nemokumą 2007 m. gruodžio 31 d. datai. Tai patvirtina atsakovo pasirašyto 2007 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys, pagal kuriuos į balansą įrašyto turto vertė buvo 1 421 466 Lt, tame tarpe 30 000 Lt vertės žemės sklypas, 1 144 353 Lt vertės lizingo būdu įsigytos transporto priemonės, kurios grąžintos lizingo bendrovei, taip pat 246 318 Lt vertės trumpalaikis turtas. Nurodytai datai mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 394 741 Lt, tame tarpe 515 120 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, 879 621 Lt - po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, ataskaitinį laikotarpį bendrovė baigė su 210‘256 Lt nuostoliu. Įmonės bankroto byloje konstatuota, kad įmonė veiklą vykdė iki 2008 m. Pateikti įrodymai patvirtino, kad nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. liepos 31 d. bendrovės finansinė padėtis pablogėjo, sumažėjo į balansą įrašyto turto vertė, o kreditorių reikalavimai išaugo: lizingo bendrovėms - 170 421 Lt, tiekėjams - 160 971 Lt, darbuotojams - 2837 Lt, valstybei - 1570 Lt, kitiems kreditoriams - 25 052 Lt. Teismo nuomone, žalos dydis šioje byloje yra 141 324,82 Lt, nes iš atsakovo, kaip administracijos vadovo, yra priteista 102 695,88 Lt žalai atlyginti dėl to, kad jis neįvykdė teismo nutarties ir neperdavė administratoriui 102 695,88 Lt vertės bendrovei 2008 m. gruodžio 31 d. priklausiusių automobilių, kurie galėjo būti nukreipti kreditorių reikalavimų tenkinimui. Nustatant priteistinos žalos dydį, teismas iš 244 020,70 Lt ieškovo nurodomos žalos dydžio atėmė priteistą sumą.
Teismas sprendė, kad ieškovas byloje esančiais įrodymais neįrodė, jog yra civilinės atsakomybės sąlygos priteisti žalą iš atsakovų kaip UAB „Transitija“ juridinių asmens dalyvių, kurią jie padarė nesąžiningais veiksmais: nekėlė ieškovui bankroto bylos, neišsaugojo jo turto, o bendrąją jungtinę nuosavybę pasidalino taip, kad į ją nebūtų nukreiptas ieškovo kreditorių reikalavimų patenkinimas. Pažymėjo, kad pareiga atlyginti įmonei padarytą žalą tenka atsakovui A. B., kaip įmonės administracijos vadovui (direktoriui), o ieškinio reikalavimai dėl žalos padarymo kreditoriams gali būti nukreipti akcininkų atžvilgiu tik per jų pareigų, prisiimtų bendrovės atžvilgiu, nevykdymą. Nors bendrovės akcijos šalims priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, iš viešo VĮ Registrų centro JAR duomenų, teismas padarė išvadą, kad atsakovė nebuvo savarankiška ieškovo akcininkė ir juridinio asmens dalyvė, kuri galėjo ir turėjo vykdyti minėtas pareigas bendrovei. Iš liudytojų D. G., atsakovų dukros J.Baltrūnaitės parodymų, teismas nustatė, kad atsakovai konfliktavo, nebevedė bendro ūkio ir faktiškai kartu nebegyveno nuo 2006 m. Iš šių duomenų ir 2012 m. gegužės 2 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytų aplinkybių, motyvų, teismas padarė išvadą, kad šalių santykiai nebuvo geri jau ilgą laiką. Sprendė, kad sutuoktinių turto padalinimas tokiu būdu, kai atsakovei, su kuria liko gyventi nepilnamečiai vaikai, kurių išlaikymu, išsimokslinimu reikėjo pasirūpinti, liko vienintelė šalių santuokoje įgyta gyvenamoji patalpa ir ne ypač vertingi žemės sklypai, o atsakovui - jo įkurta ir plėtota verslo įmonė, neduoda pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad toks turto pasidalinimas yra akivaizdžiai nesąžiningas, atliktas tyčia siekiant išvengti bendrovės kreditorių pretenzijų patenkinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas BAUB „Transitija“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo BUAB „Transitija“ ieškinį patenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas nepagrįstai priteisė žalą tik iš vieno atsakovo A. B.. Atsakovams iki santuokos nutraukimo priklausė ieškovo akcijos bendros jungtinės nuosavybės teisėmis. Todėl ieškovo dalyviais iki skyrybų ir turto dalybų buvo abu sutuoktiniai. Bendros sutuoktinių prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d. 6 p.). Kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos - buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas. Atsakovai santuokoje užgyventą turtą pasidalino be ieškovo bei jo kreditorių sutikimo, todėl liko bendraskoliai ieškovo atžvilgiu.
2. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį G.B. atžvilgiu. Atsakovė G.Baltrūnienė kartu su atsakovu A. B. buvo 22 procentų apelianto akcijų savininkė, todėl turėjo pareigą kelti jam bankroto bylą ir tokiu būdu užkirsti kelią kreditorių teisių pažeidimui. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis numato įmonės vadovo ir savininko (savininkų) solidarią atsakomybę už kreditoriams padarytą žalą dėl savalaikio bankroto bylos nekėlimo.
3. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normą, reglamentuojančią juridinio asmens dalyvio atsakomybę pagal juridinio asmens prievoles.CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal juridinio asmens prievoles gali atsakyti ir juridinio asmens dalyviai dėl jų nesąžiningų veiksmų. Atsakovas A. B. žinojo, o atsakovė G.Baltrūnienė, kaip apelianto akcijų bendrasavininkė, turėjo žinoti, kad ieškovas nuo 2008 m. sausio 1 d. yra nemokus ir negalės atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Kad G.Baltrūnienė nesidomėjo apelianto veikla, jos atsakomybei reikšmės neturi, nes tai buvo atsakovės pasirinkimas. Tikslu apsaugoti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, atsakovai pasidalino turtą taip, kad visas oficialiai santuokoje užgyventas turtas liko atsakovei G.Baltrūnienei. Iš įmonės gautos lėšos buvo panaudotos atsakovų turto įsigijimui. Ir po santuokos nutraukimo A. B. turi G.Baltrūnienei atitekusių namų ir seifo raktus, padeda jai atlikti ūkio darbus. Mano, kad atsakovų veiksmai pasidalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę buvo nesąžiningi, dėl ko negalės būti padengti kreditorių finansiniai reikalavimai.
Atsiliepimas
A. G. Baltrūnienė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.
1. Apeliantas konkrečiai nenurodo apie kokį kreditorių teisių pažeidimą kalbama. Apeliantas pats posėdžio metu patvirtino, kad jam nėra žinoma, kada susidarė apeliantui pateikti kreditoriniai reikalavimai ir kokia jų struktūra: pagrindinė skola, delspinigiai, baudos ir pan.
2. 2007 m. gruodžio 31 d. balanse nurodoma, kad jis patvirtintas 2008 m. balandžio 30 d. visuotinių akcininko susirinkimo protokolu Nr. 080430/01. Apie UAB „Transitija“ nemokumą akcininkai galėjo sužinoti tik prieš pat susirinkimą ir jam pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo galėjo atsirasti tik po minėto susirinkimo, kuriame buvo patvirtinta 2007 m. finansinė atskaitomybė. Žinant A. B. ir G.B. santykius, kad nuo 2006 m. kartu nebegyvena ir kad A. B. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, apkaltinti G.Baltrūnienę nevykdant akcininko pareigų laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 30 iki 2008 m. rugpjūčio 25 d. būtų nesąžininga.
3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad iš ieškovo UAB „Transitija“ gautos pajamos buvo naudojamos sutuoktinio turto įsigijimui. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Transitija“ akcininkams buvo mokami dividendai. Žemės sklypas ir namas buvo įsigyti dar prieš įmonės įsteigimą. Nutraukiant santuoką įmonė pati turėjo nekilnojamojo turto - žemės sklypą Ramygalos g. Panevėžio m., kurį pardavė 2008 m. rugsėjo 1 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Šioje byloje keliamas klausimas dėl įmonės vadovo ir savininkų (dalyvių) civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl ko išaugo ir liko nepadengtos skolos kreditoriams, be to, dėl nesąžiningų savininkų (dalyvių) veiksmų įmonė negali įvykdyti prievolių kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pareikštą ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš dalies žalos atlyginimą tik iš atsakovo kaip įmonės vadovo, kuris yra ir įmonės akcininkas. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis iš esmės apeliaciniu skundu nekvestionuojama. Šiame kontekste priteistos žalos dydžio aspektu pastebėtina, kad ieškinys tenkintas iš dalies, apeliaciniu skundu prašoma ieškinį tenkinti visiškai, tačiau paminėtu aspektu apeliantas apeliaciniame skunde visiškai nenurodė jokių argumentų dėl to, kad žalos dydis buvo nustatytas neteisingai, apeliaciniu skundu faktiškai keliamas atsakovės civilinės atsakomybės, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 3.109 straipsnio, 2.50 straipsnio 3 dalies, ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas. Todėl teisėjų kolegija išsamiau pasisako dėl pastarųjų apeliacinio skundo argumentų.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos atlyginimo grindžiamas deliktinės atsakomybės pagrindais – anot apelianto, atsakovai, būdami įmonės savininkais, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, neišsaugojo įmonės turto, atliko, apelianto manymu, nesąžiningus veiksmus pasidalijant turtą, dėl ko kreditoriniai reikalavimai išaugo, jie nepadengti ir negali būti padengti dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų dalijantis turtą santuokos nutraukimo byloje.
Byloje iš esmės nėra ginčo, kad atsakovas buvo įmonės vadovas ir dalyvis (akcininkas), įmonė 2007 m. pabaigoje buvo nemoki. Nors byloje yra tam tikri prieštaravimai dėl jo turėtų akcijų skaičiaus, tai esminės reikšmės neturi, nes tai, ar jis buvo vienintelis akcininkas, ar turėjo 22 proc. akcijų, bet kuriuo atveju neduoda pagrindo jį vertinti kitaip kaip įmonės savininką. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 punktą savininku laikomas įmonės dalyvis (dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija.
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai, kad jau nuo 2007 m. pabaigos įmonė buvo nemoki, minėta, byloje ginčo nėra, tačiau atsakovai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nei tuomet, nei vėliau – bankroto byla iškelta pagal kreditoriaus ieškinį 2009 m. rugsėjo 25 d. (b.l. 9). Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Todėl atsakovas tokią pareigą turėjo ir kaip vadovas, ir kaip savininkas(dalyvis). Kitas teisinis pagrindas, kuriuo reiškiamas ieškinys, yra CK 2.50 straipsnio 3 dalis, t.y. kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Taigi, tiek paminėtos ĮBĮ, tiek CK normos nustato juridinio asmens savininko (dalyvio) deliktinę atsakomybę. Todėl nagrinėjamoje byloje atsakovės atsakomybės aspektu visų pirma reikšminga yra tai ar tokiu subjektu ji laikytina, nes atsakovė įmonės akcininke tiesiogiai nebuvo, jos atsakomybę apeliantas įrodinėja tuo pagrindu, kad atsakovo turėtos akcijos buvo bendroji jungtinė su atsakove nuosavybė, dėl ko ji, kaip ir atsakovas, laikytina įmonės akcininke. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.
Juridinio asmens dalyvio sąvoką apibrėžia CK 2.45 straipsnis - juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu. Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises (CK 1.102 str. 1 d., ABĮ 40 str. 1 d.). Uždarojoje akcinėje bendrovėje turi būti sudaromas jos akcininkų sąrašas (ABĮ 41¹ str. 1 d.). Taigi, tik akcijų turėtojas turi teisę dalyvauti valdant įmonę, o atsakovė – akcininko sutuoktinė nėra akcijų turėtoja, jos nėra akcininkų sąraše, todėl ji neturi jokių teisių į įmonės turtą, taip pat nėra įgijusi jokių teisių, pareigų įmonės atžvilgiu. Šiame kontekste pastebėtina, kad byloje ir nėra duomenų, jog atsakovė apskritai kokiu nors būdu (nors ir netiesiogiai) faktiškai būtų įtakojusi įmonės veiklą ar bent kaip nors kitaip dalyvavusi jos veikloje, tokių įrodymų nebuvo pateikta, jų nėra pateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus įrodymus pagrįstai nustatė jos nedalyvavimą įmonės veikloje, kas nėra paneigta ir apeliacinio skundo motyvais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime analizavo ir kitas ABĮ nuostatas (ABĮ 3, 17 straipsnius) ir jų pagrindu sprendė, kad atsakovė nelaikytina savarankiška UAB „Transitija“ akcininke. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atlikta teisės normų analize, jos bei aukščiau minėto teisinio reglamentavimo pagrindu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nėra laikytina UAB „Transitija“ dalyviu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės atžvilgiu nei ĮBĮ normos, nei CK 2.50 straipsnio 3 dalis kaip civilinės atsakomybės pagrindai negali būti taikomi. Be to, pažymėtina ir tai, kad dalyviai, kurie atsako pagal juridinio asmens prievoles (CK 2.50 str.), turi būti nurodomi registruojant juridinius asmenis (CK 2.66 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus ir dėl netinkamo CK 3.109 straipsnio nuostatų taikymo.
Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros - dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Nagrinėjamoje byloje atsakovės prievolė atlyginti žalą yra kildinama ne iš sutartinių santykių, o iš delikto. Detalizuodamas sutuoktinių turtinių prievolių rūšis kasacinis teismas yra nurodęs, jog asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl atsakovo padarytos žalos solidariai turėtų atsakyti atsakovė.
Kaip minėta, apeliantas apeliaciniame skunde visiškai nenurodė jokių argumentų dėl to, kad skundžiamu sprendimu žalos dydis būtų nustatytas neteisingai. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Remdamasi aukščiau išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas. Todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.