Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-02 · Administracinė byla Nr. I-377-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-02
Bylos Nr.
I-377-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01895-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
R. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-377-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01895-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 2 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui R. U.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. U. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-9).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013-06-13 iki 2016-08-02 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, kadangi jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Paaiškino, kad gyvenamojo ploto trūkumą didino patalpose esančių baldų užimamas plotas. Nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių ir bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotus. Nurodė, kad patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, nei atsakovo atsiliepime nurodyta miegamųjų vietų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 16-20, 34-38) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-06-13 iki 2016-08-02 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos trečiame sektoriuje. Duomenų apie tai, kiek buvo konkrečiai asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Paaiškino, kad kamerose ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Pareiškėjas į pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Mano, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013-06-13 iki 2016-08-02.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog į teismą nesikreipė anksčiau, kadangi bijojo, kad jam bus pablogintos kalinimo sąlygos.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013-06-13. Teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016-09-20 (b. l. 13), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė fizinius nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Teismo vertinimu, jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai būtų grąsinę pareiškėjui susidoroti. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013-06-13 iki 2013-09-19 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2013-09-20 iki 2016-08-02.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo pataisos namų patalpose pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2014-11-05 iki 2014-11-15 kamerų tipo patalpoje Nr. 8, nuo 2015-06-01 iki 2015-06-06 kameroje Nr. 9, nuo 2016-07-18 iki 2016-07-21 kameroje Nr. 13, nuo 2016-07-21 iki 2016-08-02 kameroje Nr. 10 (b. l. 31, 32, 50, 51). Minėtais duomenimis nustatyta, kad kameros Nr. 8 plotas 15,65 kv. m., patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui kameroje teko 3,91 kv. m. (15,65/4); kameros Nr. 9 palotas 14,61 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui kameroje teko 3,65 kv. m. (14,61/4); kameros Nr. 10 palotas 15,85 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui kameroje teko 3,96 kv. m. (15,85/4). Duomenų apie areštinės kameros Nr. 13, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-07-18 iki 2016-07-21 (3 paros), plotą į bylą nėra pateikta.

Teismas 2016-10-26 nutartimi įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotus, kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, miegamųjų vietų skaičių, tačiau konkrečių duomenų apie areštinės kameros Nr. 13, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016-07-18 iki 2016-07-21, plotą byloje nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui 3 paras kamerų tipo patalpoje Nr. 13 nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK minėtu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2013-09-20 iki 2013-11-14 būrio Nr. 9 gyvenamojoje patalpoje Nr. 7, nuo 2013-11-14 iki 2016-04-25 būrio Nr. 9 gyvenamojoje patalpoje Nr. 8, nuo 2016-04-26 iki 2016-05-29 būrio Nr. 6 gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, nuo 2016-05-30 iki 2016-08-02 būrio Nr. 7 gyvenamojoje patalpoje Nr. 4. (b. l. 22, 23, 40, 41). Remiantis minėtais duomenimis, nustatyta, kad 9 būrio 7 gyvenamosios patalpos plotas 33,82 kv. m., ginčo laikotarpiu šioje patalpoje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,83 kv. m. (33,82/7); 9 būrio 8 patalpos plotas 17,90 kv. m., patalpoje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui šioje patalpoje teko 2,98 kv. m. (17,90/6); 6 būrio 4 patalpos plotas 35,25 kv. m., patalpoje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui šioje patalpoje teko 7,05 kv. m. (35,25/5); 7 būrio 4 patalpos plotas 35,84 kv. m., buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui šioje patalpoje teko 7,16 kv. m. (35,84/5).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių ir gyvenamųjų patalpų plotus neatitinka tikrovės. Nurodė, kad 9 būrio 7 patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, 9 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje – 8 vietos, 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje gyveno iki 8 asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami, tačiau į bylą pateikė duomenis apie gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamų vietų skaičių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo, todėl jo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų ir laikytų asmenų skaičiaus laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Daroma išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013-11-14 iki 2016-04-25 9 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje iš viso 879 paras (neskaitant laikotarpių, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose – 15 parų) nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi jam trūko 0,12 kv. m. ploto. Todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK minėtu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad daug patalpų ploto užėmė baldai, tačiau, teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti įskaičiuojamas jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 879 paras bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir 3 paras kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo (minimalios gyvenamojo ploto normos) trukmę – 879 paros bendrabučio tipo patalpose, 3 paros kamerų tipo patalpose, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi byloje Nr. A-1231-556/2016 paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo už 1012 paras panašiomis sąlygomis pareiškėjui iš atsakovo Pravieniškių PN-AK buvo priteista 300 Eur neturtinės žalos) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 270 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, nei reikia pagal įstatymą.

Pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą, žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Kadangi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktu neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, pareiškėjui grąžintinas 30 Eur žyminis mokestis, sumokėtas 2016-09-12 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. U. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt Eur 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Grąžinti pareiškėjui R. U. 30 Eur (trisdešimt Eur) žyminį mokestį, sumokėtą 2016-09-12 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis