Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens – G. B. ir G. B. atstovo advokato Aisčio Damulevičiaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarimo, kuriuo G. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51²⁰ straipsnio 5 dalį – 7240 Eur (septynių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimties eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nubaustas už tai, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui (toliau – ŠRAAD) 2016 m. vasario 12–19 d. atlikus neplaninį J. B. įmonės (įm. kodas (duomenys neskelbtini)) patikrinimą pagal Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau ir ŠRAAD) direktoriaus pavedimą Nr. DP-9 (1.20) surašytu patikrinimo aktu Nr. 15413647 buvo nustatyta, kad 2015 m. įmonė: 1) importavo ir į LR vidaus rinką išleido 33 transporto priemones; 2) neužtikrino nė vienos eksploatuoti netinkamos transporto priemonės (toliau ENTP) priėmimo vietos ir neskyrė finansavimo atliekoms tvarkyti; 3) nešvietė ir neinformavo visuomenės dėl ENTP tvarkymo klausimų; 4) neįsiregistravo į Gamintojų ir importuotojų sąvadą. Tuo įmonės vadybininkas G. B. pažeidė 1998-06-16 LR Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 34⁴ str. 1 d. 1, 2, 3, 4, 5 punktus ir 3 d. reikalavimus bei 2009-05-27 LR aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-290 5 p. reikalavimus.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui G. B. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, o netenkinus šios prašymo – paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas yra neteisingas, kadangi: 1) atsakomybė pagal ATPK normas jam buvo pritaikyta nepagrįstai; 2) teismas padarė pažeidimus, susijusius su teisinio santykio kvalifikavimu; 3) ŠRAAD ir teismas netinkamai nustatė atsakomybės subjektą; 4) teismo paskirta sankcija neproporcingai griežta. Grįsdamas skundo reikalavimus apeliantas pirmiausia nurodo tai, kad jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis prisipažino, kad įmonė, kurioje jis dirbo vadybininku, automobiliu verslu pradėjo verstis neįsiregistravusi Gamintojų ir importuotojų sąvade, ir dėl šio įstatymuose nustatyto reikalavimo nesilaikymo jis nuoširdžiai gailisi ir dar iki bylos nagrinėjimo pradžios šis pažeidimas buvo ištaisytas – individuali J. B. įmonė minėtame registre įsiregistravo. Apelianto vertinimu, teismas, kuris pagal galiojantį bendrąjį teisės principą, teigiantį, jog „teismas žino įstatymą“, nagrinėjamos bylos atveju suklydo ir netinkamai parinko teisiniam santykiui taikytiną teisės normą, tai, pasak administracine tvarka nubausto asmens, patvirtina ir nagrinėjamu klausimu suformuota aukštesnės instancijos teismų praktika panašaus pobūdžio bylose (Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis adm. teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-484-651/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis adm. teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-550-361/2012; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis a. t. p. byloje Nr. II-517-437/2008). Iš anksčiau nurodytos teismų praktikos, apeliantui akivaizdu, kad jis pirmosios instancijos teismo galėjo būti nubaustas pagal ATPK 50²⁰ straipsnio nuostatose numatytą vieną ar kitą sankciją tik tokiu atveju, jei byloje būtų surinkta ir (ar) pateikta įrodymų, kad importavo netinkamas eksploatuoti transporto priemones, tačiau ŠRAAD nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, o ir pateikti negalėjo, nes jis niekada į Lietuvos Respublikos teritoriją nėra įvežęs netinkamos eksploatuoti transporto priemonės – visi automobiliai yra santykinai neseni bei neabejotinai tinkami dalyvauti kelių eisme. Administracine tvarka nubausto asmens teigimu, visi individualios J. B. įmonės importuojami automobiliai yra techniškai tvarkingi, tai patvirtina kilmės valstybės (duomenys neskelbtini), iš kurios įmonė veža automobilius, jų įvežimo metu dar galioję techniniai pasai (priedas Nr. 3). Taip pat tai patvirtina ir kartu su šiuo skundu pateikiama VĮ „Regitra“ pažyma, iš kurios matyti, kad visi 2015 m. į Lietuvą apelianto atgabenti ir parduoti automobiliai yra registruoti transporto priemonių registre bei dalyvauja Lietuvos kelių eisme. Todėl nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog automobiliai nėra registruojami, jei neturi galiojančios techninės apžiūros talono, darytina išvada, kad visi 33 į Lietuvą individualios J. B. įmonės įvežti automobiliai buvo eksploatuoti tinkami. Teigia, kad byloje nėra pateikta nė vieno įrodymo, kad jis būtų importavęs netinkamas eksploatuoti transporto priemones bei jas kaip nors netinkamai tvarkęs, ir todėl teigia, kad jo veikoje nėra jam inkriminuoto pažeidimo sudėties. Taip pat nurodo, kad jis vien per 2015 m. į antrinių žaliavų supirkimo įmonę „Ž.“ perdirbti pridavė 116 kg akumuliatorių, tai, pasak apelianto, patvirtina, kad individuali J. B. įmonė dalyvavo transporto priemonių tvarkymo sistemoje, bei 2016-02-22 įsiregistravo į gamintojų ir importuotojų sąvadą. Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad informacija apie tokį registrą Aplinkos apsaugos ministerijos tinklapyje buvo išviešinta tik 2016-03-14. Be to, nurodo ir tai, kad jis negali būti vertinamas kaip tinkamas ATPK 50²⁰ straipsnio subjektas, nes jis įmonėje dirbo tik vadybininku, ir jo veikla įmonėje buvo susijusi su tinkamų eksploatuoti ir įsigyti automobilių paieška, o visas organizacines ir administracines įmonės funkcijas atlieka jos savininkė J. B.. Dėl byloje esančio įgaliojimo pažymi, kad 2014-01-06 įmonės savininkės išduotas įgaliojimas, kuriame nėra nurodyta jo galiojimo data, pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.142 straipsnio 1 dalį galiojo tik vienerius metus, t. y. iki 2015-01-06. Todėl teigia, kad nėra jokio pagrindo jį, vadybininką, pripažinti pareigūnu kaip jis apibrėžiamas ATPK 14 straipsnyje. Kartu apeliantas nesutinka ir su jam paskirta nuobauda ir teigia, kad jam paskirta 7240 Eur dydžio bauda yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga jo padarytam pažeidimui – neįsiregistravimui Gamintojų ir importuotojų registre, bei 45 kartus didesnė nei jo mėnesinis atlyginimas. Apelianto teigimu, jis kartu su sutuoktine išlaiko ir augina vieną nepilnametį sūnų ir šiuo metu nedirbantį vieną pilnametį sūnų, rūpinasi savo neįgaliais tėvais. Taip pat nurodo, kad įmonė administracinės teisenos metu įsiregistravo Gamintojų ir importuotojų sąvade, sudarė būtinus susitarimus dėl atliekų tvarkymo, sumokėjo įstatymo nustatytas rinkliavas, t. y. padėjo šalinti nustatytus pažeidimus, tai nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Todėl, pasak apelianto, atsižvelgiant į jo asmenybę (anksčiau nėra baustas administracine tvarka, išlaiko nepilnamečius vaikus, prižiūri neįgalius tėvus), jo atsakomybę švelninančias aplinkybes (nuoširdžiai gailisi dėl pažeidimo, padėjo jį tirti, ėmėsi veiksmų operatyviai pašalinti nustatytus pažeidimus), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padaryto pažeidimo formalumą ir mažareikšmiškumą, pasireiškusį žalos gamtai ir aplinkai nesukėlimu, darytina išvada, kad administracinės nuobaudos tikslai šiuo atveju akivaizdžiai būtų pasiekti ir skiriant švelnesnę ar mažesnę, nei įstatyme numatyta minimali sankcija, baudą.

Apeliaciniu skundu G. B. atstovas advokatas Aistis Damulevičius prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarimą ir administracinę bylą nutraukti nesant G. B. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Skunde pirmiausia nurodo, kad institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą G. B., ne tik neišaiškino jam teisės aktų reikalavimų, kuriuos jis neva pažeidė, bet ir suklaidino jį. Pasak advokato, G. B. nuo pat pradžių aiškino, kad visos jo importuojamos ir į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleidžiamos transporto priemonės yra tinkamos eksploatuoti, o senus akumuliatorius jis atiduoda utilizuoti tuo užsiimančiai įmonei. Tuomet jam inspektorės nurodė, kad įmonė vis tiek privalanti užsiregistruoti Gamintojų ir importuotojų sąvade. Siekdamas nepažeisti įstatymų, 2016 m. vasario 22 d. G. B. užsiregistravo Gamintojų ir importuotojų sąvade bei sumokėjo reikiamas rinkliavas (90 Eur už 2015 metais įvežtų panaudotų automobilių akumuliatorių utilizavimą). Taigi nurodo, kad šiuos veiksmus G. B. atliko diena anksčiau iki buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Taip pat advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad informacija apie transporto priemonių gamintojų ir importuotojų pareigas oficialiame Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento internetiniame puslapyje atsirado tik 2016 m. kovo 14 d., t. y. jau po skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo nutarimo priėmimo (informacijos turinys: http://srd.am.1t/VI/index.php#a/3320 informacijos paskelbimo data: http://srd.am.lt/VI/rss.php?rubric_id=3). Šiame kontekste atstovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartyje Nr. 2AT-81-139/2015 yra pažymėjęs, kad teismai, spręsdami klausimą dėl atsakomybės laipsnio, turi atsižvelgti ir į atsakingos institucijos bendrosios pareigos išaiškinti atliekų tvarkymo subjektams teises aktų reikalavimus vykdymą. Šiuo atveju, pasak advokato, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas neišaiškino G. B., kaip jis tinkamai turėtų vykdyti teisės aktų reikalavimus, priešingai, suklaidino jį, o informacija apie vykdytinas pareigas nebuvo susisteminta bei lengvai randama. Todėl, advokato vertinimu, Šiaulių apylinkės teismas priimdamas ginčijamą nutarimą nevertino šios aplinkybės, ir taip nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos bei priėmė neteisėtą sprendimą. Dėl netinkamo įrodymų rinkimo bei vertinimo nurodo, kad nei teismas, nei institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, neištyrė ir nekonstatavo fakto, kad G. B. importuoti ir į Lietuvos Respublikos rinką išleisti automobiliai buvo netinkami eksploatuoti. Priešingai, byloje nėra jokių įrodymų, kad automobiliai būtų buvę netinkami eksploatuoti. Taigi teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas turėjo būti aktyvus bei išreikalauti abejonių keliančius įrodymus dėl automobilių netinkamumo eksploatuoti, nes šios aplinkybės nulėmė teismo sprendimą byloje. Todėl nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismui nesiėmus jokių aktyvių veiksmų bei sprendimą priėmus remiantis vien suklaidinto apelianto G. B. prisipažinimu, buvo pažeistas viešasis interesas bei priimtas neteisėtas sprendimas. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad administracinėse bylose, kuriose ginčijamas viešojo administravimo subjekto privačiam asmeniui paskirtos sankcijos teisėtumas, įrodymų pakankamumo standartas turėtų būti panašus, kaip baudžiamosiose bylose, t. y. taikant nekaltumo prezumpciją turi būti pašalintos bet kokios abejonės dėl pažeidimo padarymo. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bauda už mokesčių įstatymų pažeidimus vertintina kaip baudžiamasis kaltinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme, o tai lemia ir baudžiamosioms byloms artimo įrodinėjimo standarto taikymą (Norkus, R. Įrodymai ir įrodinėjimas administraciniame procese. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 2(12). Vilnius: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007, p. 154–155). Įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes, nesant pakankamai apelianto kaltės įrodymų, advokato įsitikinimu, Šiaulių apylinkės teismas privalėjo arba išreikalauti papildomus įrodymus administracinėje byloje, arba remiantis nekaltumo prezumpcija priimti nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo nesant apelianto veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties. Dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties nurodo, kad ATPK 51²⁰ straipsnio 5 dalis numato, kad administracinė atsakomybė kyla už eksploatuoti netinkamų transporto priemonių netvarkymą ir nedalyvavimą eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo sistemoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartyje Nr. 2AT-81-139/2015 yra pažymėjęs, kad „apie teisės normos, nagrinėjamu atveju ATPK 51²⁰ straipsnio 1 ir 3 dalių, taikymą turi būti sprendžiama ne iš normos pavadinimo, o iš normos turinio“. Atitinkamai advokatas daro išvadą, kad apie ATPK 51²⁰ straipsnio 5 dalies taikymą turi būti sprendžiama iš šios normos turinio. Taigi teigia, kad pagal ATPK 51²⁰ straipsnio 5 dalį administracine atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai asmuo netvarko eksploatuoti netinkamų transporto priemonių ir nedalyvauja jų tvarkymo sistemoje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nutarime nurodoma, kad G. B. pažeidė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 34⁴ straipsnio atitinkamus reikalavimus. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo aštuntasis² skirsnis bei 34 straipsnis numato tik eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo sistemos dalyvių teises ir pareigas. Advokato teigimu, byloje nustatyta, kad įmonė, kurioje dirba apeliantas, 2015 metais įgijo iš (duomenys neskelbtini) ir į Lietuvos Respublikos vidaus rinką verslo tikslais išleido 33 transporto priemones, o byloje nėra jokių duomenų, kad transporto priemonės buvo netinkamos eksploatuoti. Priešingai, transporto priemones buvo parduotos jas toliau eksploatuoti, o dalis jų turėjo galiojančius (duomenys neskelbtini) išduotus techninės apžiūros talonus. Be to, nurodo ir tai, kad skundžiamame nutarime taip pat nurodoma, kad G. B. pažeidė 2009 m. gegužės 27 d Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymo Nr. Dl-290 „Dėl Gaminių tiekimo rinkai apskaitos ir atliekų tvarkymo ataskaitų teikimo taisyklių patvirtinimo“ 5 punktą, kuris numato, kad visa Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų gaminių apskaitoje pateikta informacija privalo sutapti su informacija, pateikta kituose įmonės apskaitos dokumentuose, pirkimo-pardavimo dokumentuose, prekių importo ir (ar) įvežimo ir eksporto ir (ar) išvežimo iš Lietuvos Respublikos dokumentuose, transportavimo ir kituose dokumentuose, patvirtinančiuose gaminių buvimą ir apyvartą. Tačiau, pasak atstovo, nutarime nėra konkretizuota ir išdėstyta, kokia konkrečiai informacija nesutampa, kokiais įrodymais remiantis Šiaulių apylinkės teismas konstatavo šios informacijos nesutapimą, nes teismas netyrė ir nevertino jokių apelianto pildomų apskaitos dokumentų, nereikalavo jų pateikti į bylą, todėl priėmė visiškai nepagristą išvadą dėl minėtos normos pažeidimo.

Atsiliepimais į G. B. ir G. B. atstovo advokato Aisčio Damulevičiaus apeliacinius skundus Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius prašo apeliacinių skundų netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarimą.

Atsiliepimuose nurodo, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, o juose išdėstyti argumentai nesudaro įstatyminio pagrindo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarimo. Institucijos įgalioto asmens teigimu, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad: 1) J. B. IĮ 2015 metais įsigijo (importavo) ir į Lietuvos Respublikos vidaus rinką verslo tikslais išleido daugiau kaip vieną (33 vnt.) transporto priemonę; 2) J. B. IĮ neužtikrino nė vienos eksploatuoti netinkamos transporto priemones priėmimo vietos kiekvienoje apskrityje buvimo ir organizavimo tokiose vietose priimtų eksploatuoti netinkamų transporto priemonių perdavimo tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui, neskyrė finansavimo atliekoms tvarkyti 2015 metais ir tuo pažeidė ATĮ 34(4) str. 1 d. 2, 3, 5 p. ir 3 d. reikalavimus; 3) J. B. IĮ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro nustatyta tvarka nešvietė ir neinformavo visuomenės dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo klausimų ir tuo pažeidė atliekų tvarkymo įstatymo 34(4) str. 1 d. 4 punktą; 4) J. B. IĮ 2015 m. sausio–gruodžio mėnesiais į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleisdama 33 vnt. transporto priemones, per tris mėnesius nuo šių gaminių tiekimo Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pradžios neįsiregistravo Gamintojų ir importuotojų sąvade ir tuo pažeidė LR atliekų tvarkymo įstatymo 34l4) str. 1 d. 1 punktą ir 2009 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-291 5 punkto reikalavimus. Remiantis patikrinimo metu nustatytų pažeidimų visuma Šiaulių RAAD nesutinka su apelianto G. B. išsakyta pozicija, kad įvykyje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taip pat nurodo, kad protokolo surašymo metu G. B. administracinio teisės pažeidimo protokole paaiškino: „Nežinojome ir neįsiregistravome į sąvadą. Labai dėl to gailiuosi ir ateity vykdysiu visas prievoles ir pareigas“. Atsižvelgiant į tai institucijos įgaliotas asmuo traktuoja, kad G. B. suprato ir pripažino padaryto administracinio teisės pažeidimo esmę, dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo gailėjosi ir pažadėjo ateityje vykdyti visas prievoles ir pareigas. Pažymi, kad ATP protokolo surašymo metu Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos direktoriaus 2016 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1T-4 patvirtintame aplinkos apsaugos reikalavimų transporto priemonių gamintojams ir (ar) importuotojams kontroliniame klausimyne G. B., sutikdamas su nustatytais pažeidimais, susipažinęs su jais pasirašė. Taigi teigia, kad teismas, 2016 m. kovo 8 d. priimdamas nutarimą administracinės teisės pažeidimo byloje teisingai kvalifikavo administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK str. 51²⁰ 5 d., nes ATĮ 32 str. taikomas principas „Teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Todėl nurodo, kad J. B. IĮ kaip importuotoja ir eksploatuoti netinkamų transporto priemonių sistemos dalyvė, tiekdama Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais transporto priemones, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, privalo laikytis teisės aktų, reglamentuojančių eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymą, reikalavimų. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad ateityje susidėvėjusios transporto priemonės būtų tinkamai utilizuojamos, o ši našta tenka gamintojams arba importuotojams (žr. priedą). ŠRAAD direktoriaus teigimu, importuotojas – teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris: iš kitos valstybės narės įveža ir verslo tikslais Lietuvos Respublikos rinkai tiekia transporto priemones (ATĮ 2 str. 38 d. 5 p.). Šiuo atveju J. B. IĮ yra importuotoja, kuri iš kitos valstybės narės įveža ir verslo tikslais Lietuvos Respublikos rinkai tiekia transporto priemones. Transporto priemonė – bet kokia transporto priemonė, priskiriama M1 klasei arba N1 klasei, ir triratė motorinė transporto priemonė, išskyrus motorines trirates transporto priemones su simetriškai išdėstytais ratais (ATĮ 2 str. 62 d.). Taip pat nurodo, kad iš G. B. pateiktų dokumentų (el. paštu), Lietuvos Respublikos 2015 m. vidaus rinkai teikiamų transporto priemonių apskaitos žurnalų nustatyta, kad įmonė vykdydama ūkinę veiklą, kaip transporto priemonių importuotoja, per 2015 m. į vidaus rinką išleido 33 transporto priemones, todėl įgyja prievolę vykdyti visas numatytas pareigas, kaip eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo sistemos dalyvis, nepriklausomai, ar J. B. IĮ į Lietuvos Respublikos tiekiamos transporto priemonės verslo tikslais yra tinkamos eksploatuoti, ar netinkamos. Institucijos įgalioto asmens teigimu, eksploatuoti netinkamų transporto priemonių sistema yra skirta tam, kad sistemos dalyviai, vykdydami transporto priemonių gamintojų ir (ar) importuotojų pareigas, užtikrintų ateityje susidėvėjusių transporto priemonių tinkamą utilizavimą, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti fakto dėl J. B. individualios įmonės tiekiamų transporto priemonių tinkamumo ar netinkamumo eksploatacijai. Dėl to teigia, kad J. B. IĮ privalėjo vykdyti transporto priemonių gamintojų ir importuotojų pareigas, nes, būdama transporto priemonių importuotoja, J. B. IĮ tampa Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo sistemos dalyviu. ŠRAAD direktoriaus vertinimu, šių aplinkybių visuma rodo, kad G. B. suprato pažeidimo esmę ir prisiėmė vykdyti visas pareigas, kaip eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo sistemos dalyvis į Lietuvos Respublikos vidaus rinką verslo tikslais tiekęs transporto priemones, nevykdydamas transporto priemonių gamintojų ir importuotojų pareigų, už kurių nevykdymą teismas, vadovaudamasis ATPK 51²⁰ str. 5 d., apeliantui G. B. 2016 m. kovo 8 d. paskyrė minimalią sankcijoje numatytą 7240,00 Eur baudą.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

ATPK 302¹¹ straipsnyje yra numatyta, jog apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Vadovaujantis ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas, patikrinęs bylą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje minėti teisės normų reikalavimai buvo pažeisti, kadangi byla nebuvo ištirta išsamiai ir visapusiškai.

ATPK 51²⁰ straipsnio 5 dalyje numatyta atsakomybė už eksploatuoti netinkamų transporto priemonių netvarkymą ir nedalyvavimą eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo sistemoje ir nurodyta, kad tokių veiksmų nevykdymas užtraukia baudą pareigūnams nuo septynių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimties iki keturiolikos tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro.

Byloje esančiame 2016 m. vasario 19 d. patikrinimo akte (5–7 b. l.) nurodyta, kad J. B. individuali įmonė 2015 m. įsigijo (importavo) iš (duomenys neskelbtini) ir į Lietuvos Respublikos vidaus rinką verslo tikslais išleido 33 transporto priemones; J. B. įmonė neužtikrino nė vienos eksploatuoti netinkamos transporto priemonės (ENTP) priėmimo vietos ir neskyrė finansavimo atliekų tvarkymui; J. B. įmonė nešvietė ir neinformavo visuomenės dėl ENTP tvarkymo klausimų; J. B. įmonė neįsiregistravo į Gamintojų ir importuotojų sąvadą.

Tačiau, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo ir skundžiamo nutarimo, už šių anksčiau nurodytų 2016 m. vasario 19 d. patikrinimo aktu nustatytų reikalavimų nevykdymą administracinėn atsakomybėn buvo patrauka ne J. B. individualios įmonės savininkė, ar individualios įmonės vadovas (vadovė), jei jis nėra individualios įmonės savininkas (savininkė), o įmonės vadybininkas G. B., kuriam ir buvo inkriminuoti 1998-06-16 LR Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 34⁴ straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktų ir 3 dalies reikalavimų bei 2009-05-27 LR aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-290 5 punkto reikalavimų pažeidimai, nors norint nustatyti, ar administracinėn atsakomybėm patraukto asmens – G. B. veiksmuose yra jam inkriminuoto teisės pažeidimo sudėtis, pirmiausia reikia įvertinti, ar jis yra tinkamas subjektas ATPK 51²⁰ straipsnio prasme.

ATPK 14 straipsnio, reglamentuojančio pareigūnų atsakomybę, 1 dalyje numatyta, kad pareigūnais šiame kodekse laikomi tokie asmenys, kurie nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, taip pat kurie valstybinės ar kitų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ar organizacijose nuolat arba laikinai eina tarnybą, susijusią su organizacinių-tvarkymo ar administracinių-ūkinių pareigų vykdymu, arba kurie tokias pareigas eina minėtose įmonėse, įstaigose ar organizacijose pagal įgaliojimą.

Iš byloje esančios darbo sutarties matyti, kad G. B., J. B. individualios įmonės darbuotojas, vadybininkas (63–65 b. l.). Iš 2014 m. sausio 6 d. įgaliojimo matyti, kad J. B. (įmonės savininkė) įgaliojo G. B. atstovauti įmonę aplinkos apsaugos reikalavimų vykdyme (23 b. l.), tačiau nepavedė ir neįgaliojo G. B. užtikrinti aplinkos apsaugos reikalavimų įmonėje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Individualių įmonių įstatymo (2003 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-1805 redakcija) 7 straipsnio, reglamentuojančio individualios įmonės valdymą, nuostatomis, individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Kai individualios įmonės savininkas kartu yra įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija. Individualios įmonės savininkas gali individualios įmonės vadovu paskirti kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose (7 str. 1–3 dalys).

Taigi, neištyrus ir neišanalizavus individualios įmonės nuostatų, kuriose privalo ir turi būti nurodyta: individualios įmonės savininko kompetencija (teisės ir pareigos); individualios įmonės vadovo, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, skyrimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija (IĮ įstatymo 4 str. 2 d. 5, 6 p.) – negalima ir objektyviai nustatyti, kas įmonėje buvo atsakingas už aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymą. To nepadarius, kaip kad nutiko nagrinėjamu atveju, yra neaišku, ar J. B. individualios įmonės darbuotojas – vadybininkas G. B. gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už pažeidimą, kuris, nežinia, ar buvo susijęs su jo pareigų vykdymu, kaip tai reglamentuoja ATPK 14 straipsnio 1 dalis, ir kurių laikymąsi užtikrinti būtų jo tarnybinė pareiga.

Tuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra surinkta iš esmės jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti neginčijamą išvadą apie G. B., kaip ATPK 14 straipsnio 1 dalyje numatyto subjekto, atsakomybę už jam inkriminuotą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 51²⁰ straipsnio 5 dalyje, todėl nėra ir galimybės spręsti, ar G. B. veiksmuose yra jam inkriminuoto teisės pažeidimo sudėtis.

Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, užuot deklaratyviai nurodydamas, kad be G. B. paaiškinimo (teisme G. B. kaltu prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi), jo kaltę, padarius inkriminuotą pažeidimą, taip pat įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (2–4 b. l.), patikrinimo aktas Nr. 1541647 su priedais (5–21 b. l.), privalėjo, kaip tai numato ATPK 256 straipsnio 3 dalis, imtis priemonių – išsireikalauti individualios J. B. įmonės nuostatus, apklausti pačią individualios J. B. įmonės savininkę ir išsiaiškinti jos santykį su byloje nagrinėjamu įvykiu, ir tik tada spręsti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ir ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn (ATPK 284 str. 1 d.). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismui nesiėmus visų (šiuo atveju, jokių) priemonių dėl bylai reikšmingų faktų nustatymo, priimtas nutarimas nelaikomas teisėtu ir pagrįstu.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas ATPK 256 straipsnio 3 dalies, 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui pareigą rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes, nesiėmė jokių priemonių, kad būti pašalinti anksčiau nurodyti ir nustatyti neaiškumai.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju visapusiškai, išsamiai ir objektyviai visos reikšmingos bylai aplinkybės nebuvo išaiškintos bei įvertintos (ATPK 248 str., 257 str., 284 str.), todėl skundžiamas nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir yra naikintinas, o byla grąžintina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, nurodant pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant bylą tinkamai išspręsti prieš tai nurodytus padarytus pažeidimus.

Apygardos teismas, padaręs išvadą, kad byla turi būti grąžinta tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, nepasisako dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, nes, pasisakydamas dėl jų, apeliacinės instancijos teismas gali pažeisti bylą nagrinėsiančio pirmosios instancijos teismo nepriklausomumą, kai byla iš naujo bus nagrinėjama apylinkės teisme.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.