Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos Geležinkeliai“ ir atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos Geležinkeliai“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB „Lietuvos Geležinkeliai“, atsisakiusi dalies ieškinio reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 116 762,29 Eur draudimo išmoką, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad pagal 2011 m. vasario 25 d. sudarytą sutartį atsakovė apdraudė ieškovės civilinę atsakomybę dėl visos ieškovės vykdomos veiklos, teikiamų ir suteiktų paslaugų ar jai priklausančių objektų (toliau – Draudimo sutartis). Šalių susitarimu Draudimo sutarties galiojimas pratęstas iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Kazachstano Respublikoje 2011 m. lapkričio 8 d. devyni prekių vagonai nuriedėjo nuo bėgių. Tyrimo metu nustatyta, kad avarijos priežastis buvo aširačio ašies kaklelio lūžis, todėl kaltininku buvo laikomas ieškovės struktūrinis padalinys – Radviliškio prekinių vagonų depas, kuris neužtikrino 5 metų garantinio termino, nustatyto vagonų eksploatacijai iki kito planinio remonto, kaip tai numatyta Vagonų ašidėžių su ritininiais guoliais eksploatacijos ir remonto instrukcijoje. Ieškovė su tokiomis tyrimo išvadomis nesutiko, tačiau atsižvelgdama į tai, kad Kazachstano Respublikos teisme buvo inicijuota byla dėl žalos atlyginimo, ieškovė 2012 m. sausio 24 d. raštu informavo atsakovę apie galimą ieškovės civilinę atsakomybę. Atsakovė 2012 m. vasario 22 d. atsakė, kad nepripažįsta įvykio draudžiamuoju. Ieškovė jokio reikalavimo atsakovei nereiškė, nes tuo metu jokios žalos nebuvo patyrusi. Kazachstano Respublikos Akmolos srities specializuotas tarprajoninis ekonominis teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu (toliau – Kazachstano teismo sprendimas) patenkino AB „Kaztemirtrans“ ir AB „Nacionalinės kompanijos Kazachstan temir žoly“ ieškinius dėl žalos atlyginimo ir priteisė šioms bendrovėms iš AB „Lietuvos Geležinkeliai“ atitinkamai 6 518 467,38 tengių bei 32 152 458,03 tengių, pripažindamas AB „Lietuvos Geležinkeliai“ atsakomybę dėl eismo įvykio. Kazachstano Respublikos apeliacinės instancijos teismas ir kasacinis teismas AB „Lietuvos Geležinkeliai“ skundus atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi, tenkindamas pareiškėjų AB „Kaztemirtrans“ ir AB „Nacionalinės kompanijos Kazachstan temir žoly“ prašymus, pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Kazachstano teismo sprendimą. Ieškovė dėl šios nutarties padavė kasacinį skundą, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartimi atsisakė priimti. Ieškovė 2016 m. liepos 17 ir 22 d. tarptautiniais mokėjimo pavedimais įvykdė įsiteisėjusį ir pripažintą Kazachstano teismo sprendimą. Pagal šių mokėjo pavedimų vykdymo dieną galiojusį Lietuvos banko skelbiamą valiutų kursą, ieškovės atlyginta žala sudaro 102 872,40 Eur. Be to, ieškovė patyrė 13 889,89 Eur išlaidų, susijusių su teisine gynyba. Taigi, ieškovė dėl 2011 m. lapkričio 8 d. eismo įvykio Kazachstano Respublikoje iš viso patyrė 116 762,29 Eur žalą, dėl kurios atlyginimo 2016 m. liepos 26 d. per draudimo tarpininką UAB BD „Aon Baltic“ kreipėsi į atsakovę. 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo organizuotas ieškovės ir atsakovės susitikimas, kuriame buvo aptarti su žala susiję klausimai. Ieškovė 2016 m. spalio 10 d. gavo atsakovės 2016 m. spalio 4 d. raštą dėl priimto sprendimo žalos byloje, kuriame atsakovė nurodė, kad draudikas laiko įvykį nedraudžiamuoju. Ieškovės manymu, atsakovė nepagrįstai atsisakė iš mokėti draudimo išmoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl ieškinio senaties taikymo

12. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti apginti pažeistą teisę, tačiau, priešingai ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

13. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimai atsakovei kildinami iš bylos šalis siejusių sutartinių draudimo teisinių santykių, todėl šiems reikalavimams pareikšti taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.).

14. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

15. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2012 m. sausio 24 d. raštu informavo atsakovę apie 2011 m. lapkričio 8 d. įvykį, kurio metu Kazachstano Respublikoje nuo bėgių nuriedėjo devyni prekiniai vagonai ir buvo sugadinta geležinkelio infrastruktūra, ir kad atlikus tyrimą nustatyta avarijos priežastis – ieškovei priklausančio vagono, kurio depinis remontas buvo atliktas ieškovės struktūriniame padalinyje – Radviliškio prekinių vagonų depe, aširačio ašies kakliuko mazgo lūžis, dėl to ieškovei gali kilti civilinė atsakomybė (1 t., e. b. l. 66). Atsakovė 2012 m. vasario 22 d. raštu pranešė ieškovei, kad, atsižvelgdama į Draudimo sutarties 12.2 punkte numatytą draudimo apsaugos galiojimo teritoriją, priėmė sprendimą pripažinti, jog 2011 m. lapkričio 8 d. įvykiui negaliojo draudimo apsauga, todėl šis įvykis nėra draudžiamasis ir todėl draudikui nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką (1 t., e. b. l. 67). Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2017 m. birželio 20 d., todėl atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, vienerių metų ieškinio senaties termino pradžią skaičiuojant nuo minėtojo atsakovės pranešimo, kurį ieškovė, kaip matyti iš jame esančios žymos, gavo 2012 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismas tokiai atsakovės pozicijai pritarė, todėl ieškinį atmetė ir dėl praleisto senaties termino.

16. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad tuo metu, kai gavo atsakovės 2012 m. vasario 22 d. pranešimą, dar neturėjo teisės reikalauti draudimo išmokos, nes tuo metu dar nebuvo nustatyta jos civilinė atsakomybė už padarytą žalą bei žalos dydis. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu iš dalies nesutinka. Visų pirma, iš pačios ieškovės 2012 m. sausio 24 d. pranešimo matyti, kad Kazachstano geležinkelių bendrovė, atlikusi tyrimą avarijos priežastims nustatyti, atsakingu už 2011 m. lapkričio 8 d. įvykį asmeniu nurodė AB „Lietuvos Geležinkeliai“. Nors ieškovė nesutiko su minėto tyrimo išvadomis, tačiau pripažino, kad dėl šio įvykio jai gali kilti civilinė atsakomybė. Taigi, ieškovė jau tuo metu suprato, kad jai gali būti pareikšti reikalavimai atlyginti padarytą žalą. Ta aplinkybė, kad dar nebuvo nustatytas žalos dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšminga ieškovės sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą aspektu, nes atsakovė 2012 m. vasario 22 d. raštu apskritai atsisakė pripažinti minėtą įvykį draudiminiu.

17. Kaip minėta, atsakovė sprendimą nepripažinti 2011 m. lapkričio 8 d. įvykio draudžiamuoju priėmė vadovaudamasi Draudimo sutarties 12.2 punkto sąlyga dėl draudimo apsaugos galiojimo teritorijos. Akivaizdu, kad atsakovei pakako duomenų šiam sprendimui priimti, juolab kad jokios vėlesnės aplinkybės neprivertė atsakovės pakeisti savo sprendimą ir pripažinti minėtą įvykį draudžiamuoju. Ieškovė nenurodė, kokios konkrečios aplinkybės, kurių atsakovė neištyrė, turėjo reikšmės priimant sprendimą atsisakyti pripažinti įvykį draudžiamuoju būtent atsakovės nurodytu pagrindu. Dėl to atmestinas ir kitas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė pažeidė Draudimo įstatymo (2012 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) 96 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudiko pareigą ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti; ar to paties straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo.

18. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jos teisė reikalauti draudimo išmokos atsirado tik tuomet, kai Kazachstano teismo sprendimu, kuris buvo pripažintas Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta ieškovės kaltė ir konkreti įvykio metu patirtų nuostolių suma ir kai ieškovė atlygino šiuos nuostolius 2016 m. liepos 17 ir 22 d. tarptautiniais mokėjimo pavedimais. Dėl šio argumento pažymėtina, kad Kazachstano teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. birželio 9 d., kai tos valstybės apeliacinės instancijos teismas atmetė AB „Lietuvos Geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl šio sprendimo (1 t., e. b. l. 88–91). Taigi, tuo metu jau buvo nustatyta ne tik ieškovės civilinė atsakomybė dėl 2011 m. lapkričio 8 d. įvykio, bet ir padarytos žalos dydis. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė prieštaravo Kazachstano teismo sprendimo pripažinimui Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartimi pripažinta ir leista vykdyti minėtą teismo sprendimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės kasacinį skundą dėl minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties. Teisėjų kolegija nesutinka, kad ieškovei tik po pastarųjų teismų procesinių sprendimų priėmimo, atlyginus tretiesiems asmenims priteistą žalą, atsirado pagrindas reikalauti iš atsakovės draudimo išmokos. Kaip minėta, atsakovė dar 2012 m. vasario 22 d. raštu atsisakė pripažinti minėtą įvykį draudiminiu, o 2016 m. spalio 4 d. raštu pranešė, kad neturi pagrindo keisti 2012 m. vasario 22 d. sprendimo, ir pakartojo savo poziciją ginčo klausimu (1 t., e. b. l. 257–258). Taigi, ieškovė, jau iš 2012 m. vasario 22 d. atsakovės pranešimo žinodama, kokiu pagrindu atsakovė atsisako išmokėti draudimo išmoką, nuo 2015 m. birželio 9 d. (t. y. Kazachstano teismo sprendimo įsiteisėjimo) turėjo galutinai suprasti, kad iš jos priteisto žalos atlyginimo atsakovė nesutiks kompensuoti. Ieškinio senaties terminą pradžia laikant 2012 m. vasario 27 d., kai ieškovė gavo atsakovės 2012 m. vasario 22 d. pranešimą, ar bent jau 2015 m. birželio 9 d., kai įsiteisėjo Kazachstano teismo sprendimas, bet kuriuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl draudimo išmokos priteisimo pareikšti.

19. Kaip minėta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.).

20. Nagrinėjamu atveju ieškovė nesutinka, kad praleido ieškinio senaties terminą, tačiau neprašė šio termino atnaujinti tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, jog šis terminas yra praleistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad ieškovė pirmiausia laukė, kol pasibaigs visi teisminiai procesai dėl žalos atlyginimo ir teismo sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti, siekdama išnaudoti visus kitus įmanomus teisių gynimo būdus, nesudaro pagrindo pripažinti, kad šioje byloje ieškovė praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbios priežasties. Atsižvelgiant į tai, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas gan trumpas vienerių metų ieškinio senaties terminas, ieškovė, jau nuo 2012 m. vasario 27 d. žinodama atsakovės poziciją dėl Draudimo sutarties sąlygų aiškinimo, neprotingai ilgai delsė kreiptis į teismą. Ta aplinkybė, kad Kazachstano teismuose buvo nagrinėjamas ginčas dėl žalos atlyginimo, nelaikytina kliūtimi ginčyti teisme draudiko sprendimą atsisakyti pripažinti įvykį draudiminiu. Dėl argumento, kad tuo metu dar nebuvo aiškus žalos dydis, pažymėtina, kad proceso įstatyme numatyta šalies teisė prašyti sustabdyti bylą, be kita ko, tuo pagrindu, kad yra nagrinėjama kita byla, kurioje bus nustatytos reikšmingos aplinkybės.

21. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad po atsakovės 2012 m. vasario 22 d. pranešimo apie priimtą sprendimą atsisakyti pripažinti 2011 m. lapkričio 8 d. įvykį draudiminiu ieškovė, atsakovės prašymu, teikė pastarajai informaciją apie žalos atlyginimo dėl minėto įvykio proceso Kazachstane eigą (1 t., e. b. l. 101–136). Tačiau šių rašytinių įrodymų turinys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė iš esmės pakeitė savo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą nepripažinti įvykį draudiminiu, ar leido ieškovei pagrįstai tikėtis, jog tas sprendimas dar nėra galutinis ir po to, kai Kazachstano teismuose bus išnagrinėtas ginčas dėl žalos atlyginimo, atsakovė gali pakeisti savo sprendimą ir pripažinti įvykį draudžiamuoju bei išmokėti draudimo išmoką. Jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų tokią išvadą, byloje nėra (CPK 185 str.). Taigi, jokių svarbių priežasčių, dėl kurių reikėtų ieškovei atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, byloje nenustatyta.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė ieškovės pareikštą ieškinį dėl to, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Kadangi tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados dėl ieškovės reikalavimo nepagrįstumo, nebeturi esminės reikšmės bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų ir atsakovės atsikirtimų į juos vertinimo nebepasisako.

Dėl teismo sprendimo motyvų pašalinimo

23. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalinant iš motyvuojamosios dalies 30 punktą, kuriame nurodyta, kad „atsakovės teiginys, jog Kazachstano teismo sprendime nustatyti faktai neturi prejudicinės galios sprendžiant šalių ginčą šioje byloje, neturi reikšmės, nes ieškovė reikalavimą kildina iš fakto, kad ji nuostolius patyrė vykdydama jai privalomą vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kuria pripažintas vykdytinu Kazachstano teismo sprendimas, kuriame nustatyta žalos kilimo priežastis – netinkamas vagono remontas Radviliškio depe“; taip pat 31 punktą, kuriame nurodyta CPK 18 straipsnio nuostata, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015 yra suformuluota teismų praktikai aktuali teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus). Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 str., 5 str. 1 d.).

25. Atsižvelgiant į šią taisyklę, kuri gali būti taikoma ir apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų atveju, darytina išvada, kad atsakovės apeliacinio skundo taip pat nėra pagrindo tenkinti, nes, atmetant ieškovės pareikštą ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino, minėto atsakovės argumento įvertinimas nedarytų jokio poveikio byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir nesukurtų jiems jokių teisinių padarinių ateityje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija išsamiau nepasisako ir dėl atsakovės apeliacinio skundo bei ieškovės atsiliepimo į šį skundą argumentų vertinimo.

26. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti materialinės teisės normų ar procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), todėl abiejų šalių skundai atmestini, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.