Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. S. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovams V. M., G. B. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės ribų pakeitimo ir pagal atsakovių V. M. ir G. B. priešieškinį ieškovei E. S. dėl servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovei E. S. ir atsakovėms G. B. ir V. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su statiniais, esantis Dusmenėlių k., Trakų r. sav. (t. 1, b. l. 172-174). Nurodytas gyvenamasis namas su statiniais yra žemės sklype (unikalus Nr. 7927-0002-0075), bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklausančiame atsakovėms G. B. ir V. M. (t. 1, b. l. 170). VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta Žemės sklypo paskirtis yra žemės ūkio ir namų valda nebuvo ir nėra suformuota. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-08-16 sprendimu Nr. 79-8400 A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į nurodytą žemės sklypą (t. 1, b. l. 33, 62-63). Po A. B. mirties 2005-11-28, 2006-06-20 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu žemės sklypą lygiomis dalimis (po ½ dalį) paveldėjo J. B. ir atsakovė V. M. (t. 1, b. l. 24). Po J. B. mirties 2008-09-11, jam priklausiusią žemės sklypo dalį paveldėjo atsakovė G. B. (t. 1, b. l. 100-103). Po K. S. mirties jam priklausiusią ½ dalį gyvenamojo namo su statiniais paveldėjo ieškovė E. S. (t. 1, b. l. 58-61).

Kaip matyti iš bylose medžiagos, byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės į ½ dalį namų valdos prie gyvenamojo namo su statiniais suformavimo pagal ieškovės pateiktą UAB „Geodeziniai matavimai“ 2009-06-18 parengtą žemės sklypo planą. Taip pat šalys nesutarė dėl to, ar galėjo būti nustatomas servitutas pagal UAB „Traksalis“ sudarytą žemės sklypo servituto nustatymo planą-projektą. Taigi būtent šiose ribose teisėjų kolegija ir nagrinėja ieškovės apeliacinį skundą.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011-04-20 rašte nurodytus motyvus. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad vien aplinkybė, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra atsakovas byloje, nesudaro pagrindo spręsti, jog išvadą pateikusi institucija teisiškai reikšmingas aplinkybes ištyrė neobjektyviai ar pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Be to, pati ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neprieštaravo, kad būtų pateikta išvada (t. 1, b. l. 187-188), prašė užduoti klausimus atsakymą teikiančiai institucijai, todėl apeliacinio skundo teiginiai, jog Nacionalinė žemės tarnyba nepareiškė priešieškinio, visą bylos nagrinėjimo laiką nereiškė pastabų dėl ieškovės prašomo nustatyti namų valdos dydžio ir ribų, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi. Be to, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos objektyvumą bylos šalių atžvilgiu pagrindžia ir tai, jog atsakovas sutiko su ieškiniu iš dalies, pripažindamas ieškovės teisę į suformuotinos žemės sklypo namų valdos dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas į 2011 m. balandžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išvadą (t. 2., b. l. 9-14) dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo projekto priimdamas sprendimą atsižvelgė pagrįstai. Išvadoje nurodoma, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog E. S. užsakymu UAB „Geodeziniai matavimai“ parengtame namų valdos žemės sklypo plane pažymėtos ribos ir plotas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punkto reikalavimų, t. y. plane pažymėtas 0,9658 ha ploto namų valdos žemės sklypas yra per didelis (įtraukti krūmai, pieva, dalis pelkės), o faktiškai naudojamo namų valdos žemės sklypo plotas yra apie 0,62 ha. Apeliantė minėtai išvadai prieštarauja, teigdama, jog teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog krūmai prašomame patvirtinti plane yra tik prie vieno priklausinio, o pelkės namų valdos projekte iš viso nėra. Tačiau šiems teiginiams pagrįsti ieškovė nepateikė jokių duomenų, leidžiančių teismui abejoti Nacionalinės žemės tarnybos, kaip oficialios valstybės institucijos, padarytų išvadų ydingumu bei nepagrįstumu. Ieškovė prašė į apeliacinės instancijos teismo posėdį iškviesti liudytoją R. P., rengusį UAB „Geodeziniai matavimai“ namų valdos projektą, teigdama, jog pirmosios instancijos teisme šis liudytojas apklaustas nebuvo, dėl ko nenustatytos svarbios aplinkybės šioje byloje. Teisėjų kolegija su pareikštu prašymu nesutinka ir pažymi, kad pati ieškovės atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 2., b. l. 31) atsisakė kviesti liudytoju R. P., kadangi ieškovei visos aplinkybės buvo aiškios, todėl šis prašymas negali būti tenkinamas CPK 306 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“. Šio Nutarimo 3 p. numato, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami <<..nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį>>. Šio nutarimo 4 p. numatyta, kad jeigu namų valdos naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti pagal įstatymus ir nėra parengtų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylų, parduodama namų valdos žemė, kurią užima statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Parduodamas žemės sklypas paprastai turi būti sodybos teritorijoje, atitikti namų valdos eksploatavimo reikalavimus, jo ribos turi būti nustatytos teritorijų planavimo dokumente. Kaip minėta aukščiau, iš pateiktos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išvados matyti, kad UAB „Geodeziniai matavimai“ sudarytas žemės sklypo planas šio nutarimo nuostatų neatitinka, o ieškovė priešingų duomenų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Apeliantės argumentas, jog išvada paviršutiniška vien dėl to, kad joje nurodyta, jog žemės sklypo namų valdos plotas turėtų būti apie 0,62 ha, atmestinas, kadangi kompetentingos institucijos nurodytas sklypo plotas daugiau nei 0,3 ha skiriasi nuo UAB „Geodeziniai matavimai“ nurodyto plano (9658 kv. m), o tai, jog plotas nenurodytas kvadratinio metro tikslumu, nesudaro pagrindo abejoti išvados pagrįstumu.

Apeliantė ginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pasiūlymas neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. nustatytų nekilnojamųjų daiktų formavimo būdų, nes ieškovės pageidaujamas suformuoti namų valdos žemės sklypas yra Vilniaus apskrities viršininko 2000-06-15 įsakymu Nr. 2064-79 patvirtintame Dusmenų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto šiuo metu privačios nuosavybės teise valdomo žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribose ir kad šiuo konkrečiu atveju namų valdos žemės sklypas gali būti suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte perprojektuojant grąžintiną natūra žemės sklypą prieš tai panaikinus Dusmenų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinius toje dalyje, kurioje šis privačios nuosavybės teise valdomas žemės sklypas buvo suprojektuotas arba rengiant žemės sklypo formavimo – pertvarkymo projektą atidalijant namų valdos žemės sklypą iš privačios nuosavybės teise valdomo žemės ūkio paskirties žemės sklypo. Ieškovė teigia, jog ji prašo nustatyti namų valdą atsakovėms G. B. ir V. M. šiuo metu privačios nuosavybės teise valdomo žemės ūkio paskirties žemės sklypo ribose, todėl prievolė ginčyti visą Dusmenų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ieškovei nekyla, o savo klaidas privalo ištaisyti pats atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo motyvais nesutinka ir pažymi, kad teismas ginčą nagrinėja ieškinyje pareikštų reikalavimų ribose, todėl turėdamas duomenų, jog pateiktas UAB „Geodeziniai matavimai“ pasiūlymas dėl žemės sklypo namų valdos suformavimo neatitinka teisės aktų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė skunde nesilaiko vienodos pozicijos, kaip jos teisės turėtų būti ginamos. Viena vertus, ji teigia, kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba turėtų pats ištaisyti galimus neatitikimus, nes valdžios įstaigos tarnauja žmonės, tačiau tuo pačiu nurodo, kad žemės sklypo plano projektas neturi būti suderintas su atsakovu, kadangi ginčą privalo išspręsti teismas. Šie argumentai nelaikytini pagrįstais, kadangi kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-15 nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 30.3. p. numato, kad Nekilnojamojo turto objektai formuojami iš Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo turto objekto atidalijama dalis, kuri suformuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o šių nuostatų 38.4. p. numato, kad žemės sklypo planas turi būti suderintas su įstatymų nustatytomis institucijomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog civilinio proceso tvarka atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pareikštas ieškinys, nereiškia, jog šios institucijos funkcijas turi perimti teismas ir suderinti pateiktą planą su ieškove. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokie teismo veiksmai pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, o teismas viršytų savo kompetencijos ribas. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atmetus ieškovės reikalavimą dėl 9658 kv. m ploto namų valdos ir namų valdos sklypo ribų nustatymo pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ 2009-06-18 parengtą pasiūlymą namų valdos formavimus, kiti reikalavimai atmestini kaip išvestiniai. Kaip minėta, teismas ieškinį nagrinėja pareikšto ieškinio ribose. Pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardijo, dėl kokių aplinkybių atmetė ieškovės ieškinį, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šių reikalavimų pagal ieškovės pateiktą pasiūlymą teismui nėra galimybės išspręsti. Dėl nurodytų priežasčių apeliantei išaiškintina, jog ji gali kreiptis į teisės aktuose nustatytas institucijas dėl žemės sklypo namų valdos plano suderinimo. Todėl tik planui atitinkant teisės aktų reikalavimus, būtų galimybė išspręsti byloje kilusį ginčą ir neteisminiu būdu.

Apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria žemės sklype buvo nustatytas servitutas. Ieškovė teigia, jog atsakovių priešieškinio teismas iš viso neturėjo priimti, o priėmęs – palikti nenagrinėtą, kadangi priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija su minėtais argumentais nesutinka ir pažymi, kad CPK 143 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog teismas priima priešieškinį, jeigu priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus, o nesant minėtų sąlygų, teismas atsisako priimti priešieškinį (CPK 143 str. 4 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kartu išsprendus servituto nustatymo klausimą ginčas yra išnagrinėjamas greičiau ir teisingai, išvengiama konfliktų ir neaiškumų naudojantis gyvenamuoju namu su statiniais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, priešieškinio patenkinimas ne pažeidžia, o užtikrina ieškovės teises, kadangi paskyrus teisę ieškovei naudotis atsakovių žemės sklype esančiais ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių statinių ir kelio servitutu, apeliantė galėtų lengviau įgyvendinti savo teises, susijusias su naujo plano parengimu, sklypo matavimais ir pan. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė ir atsakovės galės kreiptis dėl servituto panaikinimo pasikeitus aplinkybėms (CK 4.130 str. 1 d. 5 p.).

Apeliantė taip pat kvestionuoja teismo sprendimą tuo pagrindu, kad žemės sklypo unikalus numeris nenurodytas, todėl, ieškovės teigimu, teismas nustatė servitutą neegzistuojančiame žemės sklype. Teisėjų kolegija su paminėtais argumentais nesutinka ir atkreipia dėmesį į tai, jog pateiktame žemės sklypo servituto nustatymo plane-projekte (t. 1, b. l. 163) yra nurodytas sklypo kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pažymėtos koordinatės ir kiti rekvizitai. Neatitikimų teisės aktų reikalavimams nėra nustatyta, ieškovė supranta, dėl kokio žemės sklypo yra kilęs ginčas, kadangi pirmosios instancijos teisme pateikto servituto plano-projekto pagrįstumo nekvestionavo. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija argumentus dėl sklypo neapibrėžtumo atmeta kaip nepagrįstus.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė daiktinės teisės santykius reglamentuojančias teisės normas, dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliantės prašymo, susijusio su žyminiu mokesčiu

Pateikdama apeliacinį skundą, ieškovė sumokėjo 300 Lt dydžio žyminį mokestį, o nuo likusios dalies – 644 Lt prašė ją atleisti. Pirmosios instancijos teismas minėto prašymo neišsprendė, todėl prašymą dėl dalies žyminio mokesčio atleidimo išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pagal įstatymą, asmens motyvuotu prašymu, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo; prie tokio prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys šio prašymo pagrįstumą (CPK 83 str. 3 d.). Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį, ieškovės pajamos per mėnesį sudaro apie 1 400 Lt (t. 2, b. l. 54-55), ieškovės dukra studijuoja Verslo ir vadybos akademijoje, stipendijos negauna, mokslas mokamas – metų kaina yra 6 200 Lt (b. l. 53). Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atleisti ieškovę (apeliantę) nuo likusios dalies, t. y. 644 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo už paduotą apeliacinį skundą (CPK 83 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 3 dalimi, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atleisti ieškovę (apeliantę) E. S. nuo likusios dalies, t. y. 644 Lt (šešių šimtų keturiasdešimt keturių litų) žyminio mokesčio sumokėjimo už paduotą apeliacinį skundą.