- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-91/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Svajūnas Knizleris, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
- Nuteistasis
- T. G.
- Nukentėjusysis
- Ž. S.
- Advokatai
- Danius Svirinavičius
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Priteista iš T. G. 70000 Lt (septyniasdešimt tūkstančių litų) nukentėjusiajai Ž. S. neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš T. G. 1200 Lt (vienas tūkstantis du šimtai litų) Ž. S. išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. G. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 3 d. apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini) namo, apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio ginčo su Ž. S. metu tyčia smogė vieną kartą kumščiu Ž. S. į veidą, nuo ko pastarasis krito aukštielninkas, galva atsitrenkdamas į gatvės grindinį, iš karto po to dar du kartus kumščiu smogė gulinčiam ir negalinčiam apsiginti Ž. S. į veidą, sumušdamas galvą, dėl ko gavosi muštinė žaizda dešinio momens srityje, dešinio momenkaulio ir smilkinkaulio lūžis, nueinantis į dešinę vidurinę kaukolės duobę, kraujo išsiliejimas virš kietojo ir po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimas, nuo ko Ž. S. 2003-10-13 Kauno medicinos universiteto klinikose mirė, t.y. tyčia jį nužudė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme T. G. buvo kaltinamas, kad nužudė Ž. S. dėl chuliganiškų paskatų (LR BK 129 str. 2 d. 8 p.), tačiau teismas nustatė, kad nuteistojo veikoje nėra chuliganiškų paskatų požymio.
Apeliaciniu skundu nuteistojo T. G. gynėjas nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendžiu ir mano, kad jis nepagrįstas. Apeliantas pažymi, kad T. G. byloje nuosekliai parodė, jog 2003 m. rugpjūčio 3 d. apie 17 val. prie jo ir jo draugų A. D. ir S. S. (duomenys neskelbtini), privažiavo su dviračiu Ž. S. , kuris pareiškė jiems kažkokias tai pretenzijas, tuomet Ž. S. sudavė A. D. ir šis nugriuvo. Po to T. G. , gindamas draugus nuo aukšto ir stambaus kūno sudėjimo Ž. S. ir gindamasis pats, sudavė Ž. S. dešine ranka kumštimi į veidą, nuo ko Ž. S. nukrito, o gulinčiam Ž. S. jis dar sudavęs du smūgius į veidą, nes tuo metu bijojęs tuoj pat galėjusio sekti Ž. S. atsako (pačiam T. G. Ž. S. praskėlė lūpą). Atitinkamai, apelianto nuomone, šiuos T. G. parodymus patvirtino ir liudytojai A. D. , S. S. (T. 5, b. l. 48 - 49). Be to, minėtuosius A. D. parodymus visiškai patvirtina ir Teismo medicinos specialisto išvada Nr. 2192 (T. 1, b. l. 79), kurioje nurodyta, jog A. D. konstatuota odos nubrozdinimai apatinėje lūpoje, dešinės alkūnės ir dešinės girnelės srityse bei kraujosruva po apatinės lūpos gleivine (sužalojimai lūpoje padaryti vieno ar daugiau trauminių poveikių į veidą pasėkoje). Taigi, nuteistojo gynėjo teigimu, iš šių teismo medicinos specialisto A. D. konstatuotų sužalojimų matyti, kad sužalojimai jo lūpoje atitinka A. D. ir T. G. bei S. S. parodymus apie Ž. S. suduotą smūgį A. D. į veidą, o specialisto nustatyti A. D. sužalojimai dešinėje alkūnėje ir dešinės girnelės srityje būtent ir patvirtina T. G. ir minėtųjų liudytojų parodymus apie tai, kad A. D. po jam Ž. S. suduoto smūgio į veidą nukrito ant asfalto. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad kaltinamajam nebuvo nuo ko gintis ar ką ginti, apelianto įsitikinimu, rodo teismo šališkumą arba neišsamų bylos aplinkybių įvertinimą. Nuosprendyje būtinąją gintį nuo Ž. S. veiksmų bandoma paneigti liudytojų V. K. , M. M. , A. A. parodymais apie tai, kad esą ne Z. S. buvo agresyviai nusiteikęs ir norėjo suduoti A. D. , S. S. ir T. G. , o pastarieji. Tačiau gynėjo nuomone, šioje dalyje teisėjų kolegija visiškai neįvertino tų aplinkybių, kad, viena vertus, minėtųjų liudytojų parodymai prieštarauja ne tik T. G. bei liudytojų A. D. ir S. S. parodymams, bet ir objektyviems bylos duomenims (teismo specialisto išvadai apie A. D. konstatuotus kūno sužalojimus), o iš kitos pusės, minėtieji liudytojai nematė konflikto pradžios ir tai patys pripažino (T. 5, b. l. 49 – 50). Tuo tarpu apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" nurodyta, jog: teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus. Atremiant pavojingą kėsinimąsi, įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų teises, valstybės ar visuomenės interesus, o ginant kitą asmenį ar jo teises, nebūtinas to asmens sutikimas. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams, o būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė. Be to, teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas. Tuo tarpu, nuteistojo gynėjo nuomone, Kauno apygardos teismas 2008-10-10 nuosprendyje nepagrįstai paneigė T. G. gynybos nurodytąją būtinosios ginties situaciją, visus pastaruosius privalomuosius teismų praktikos reikalavimus neteisėtai ignoravo ir juos pažeidė.
Visgi byloje nustačius, kad T. G. suduodamas smūgį Ž. S. , nuo kurio pastarasis nukrito ir atsitrenkęs galva į asfaltą patyrė sunkią galvos smegenų traumą (nuo kurios, gynėjo nuomone, po septyniasdešimt dviejų dienų nukentėjusysis ligoninėje mirė), vis tik veikė būtinosios ginties padėtyje, todėl aktualios ir BK normos, reglamentuojančios ir būtinosios ginties ribų peržengimą (LR BK 28 str. 3 d.). Visgi byloje teismo medicinos ekspertų išvadomis neginčijamai nustatyta, kad Ž. S. mirė ne nuo T. G. suduoto smūgio į galvos sritį, o nuo sunkaus galvos sužalojimo atsitrenkus į kietą pagrindą. Taip pat ekspertų išvadomis nustatyta, kad suduoti du smūgiai jau nukritusiam Ž. S. į galvos sritį nebuvo jo mirties priežastimi, o byloje nepaneigti ir T. G. parodymai, kad jis nenumatė, jog nuo jo ranka suduoto smūgio Ž. S. į veidą pastarasis nukris, atsitrenks galva į asfaltą, dėl ko gaus sunkią galvos smegenų traumą, nuo kurios po daugiau kaip dviejų mėnesių mirs ligoninėje, o taip pat tų pasekmių ir nesiekė. Nuo nuteistojo ginantis suduoto smūgio ranka Ž. S. į veidą pastarajam asmeniui tiesiogiai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikimas ir tai byloje konstatavo teismo medicinos specialistai (T. 3, b. l. 107). Tokiu būdu, vadovaujantis LR BK 28 str. 2 d., esant nustatytai būtinosios ginties situacijai ir T. G. neatsargiai kaltei nukentėjusiojo mirties atžvilgiu, nuteistojo gynėjo nuomone, T. G. šioje byloje turėtų būti išteisintas remiantis BK 28 str. 1 d., 2 d. reikalavimais.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Gynėjo nuomone, net jeigu nebūtų pagrindo pripažinti T. G. veikus būtinosios ginties padėtyje ar jos neviršijus, tai ir tuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžio negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad LR BK 129 str. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal minėtą straipsnį kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Tuo tarpu Z. S. mirė ne nuo smūgio į galvos sritį, o nuo atsitrenkimo į kietą pagrindą, gaunant sunkų galvos sužalojimą, o ekspertų išvadomis nustatyta, kad suduoti du smūgiai jau nukritusiam Ž. S. į galvos sritį nebuvo mirties priežastimi ir apie juos byloje nėra net jokių objektyvių duomenų (jie nesukėlė nukentėjusiajam jokių kūno sužalojimų, jokio sveikatos sutrikimo). Visgi sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšys yra būtinasis ir atsitiktinis, tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 129 str. asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Atitinkamai būtinojo priežastinio ryšio savybė yra ta, kad iš jo išplaukiantys padariniai yra dėsningi (veika paprastai ar pakankamai dažnai sukelia tokius padarinius), todėl iš anksto numatomi. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystimąsi ir kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. Visgi, jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Taigi tik būtinasis priežastinis ryšis suponuoja tyčinę kaltę dėl kilusių padarinių. Kadangi byloje nustatyta, jog nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo atsitrenkimas galva į gatvės grindinį, dėl ko gavosi muštinė žaizda dešiniojo momens srityje, dešiniojo momenkaulio ir vidurinės daubos kaulų lūžimas, kraujo išsiliejimas virš kietojo ir po kietuoju galvos smegenų dangalu ir būtent dėl šių sužalojimų Ž. S. žymiai vėliau, 2003 m. spalio 13 d.. ligoninėje mirė, todėl, apelianto nuomone, nukentėjusiojo mirtis byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo atsitiktinė T. G. veikos (vieno smūgio sudavimo Ž. S. kumščiu į veidą, nuo ko jis nukrito) padarymo pasekmė, o atsitiktinis padarinys negali būti inkriminuotas kaip padarytas tyčia.
Be to, nuteistojo gynėjo nuomone, byloje nustatyta, kad T. G. neturėjo jokio tikslo ar motyvo nužudyti Ž. S. , o smūgio, nuo kurio Ž. S. nukrito ir atsitrenkė galva į žemę sudavimas buvo T. G. ir Ž. S. tarpusavio konflikto (kurį vis tik pradėjo pats Ž. S. , o T. G. gynė draugus ir gynėsi pats) padarinys, o tas jų tarpusavio konfliktas nustatytas vadovaujantis byloje apklaustų liudytojų parodymais. Visgi apeliantas pažymi, kad ne tik T. G. . bet ir liudytojai A. D. , S. S. parodė, jog konfliktą pradėjo būtent Ž. S. , kuris pirmas pradėjo vartoti fizinį smurtą - sudavė A. D. , o po to T. G. . Minėtąjį Ž. S. ir T. G. tarpusavio konfliktą iš esmės patvirtino ir eilė kitų byloje apklaustų liudytojų (V. K. , M. M. , A. A. ir kt.) - davę parodymus tiek ikiteisminio tyrimo,. tiek teisminio nagrinėjimo metu. Taigi, byloje nenustatyta jokio išankstinio tikslo sužaloti ar nužudyti nukentėjusįjį. Jokių ne tik specialių įrankių, bet ir kitų daiktų, pritaikytų kūnui žaloti, T. G. neturėjo ir nenaudojo. Kaip rodo gyvenimiškas patyrimas, paprastai vieno smūgio ranka sudavimas į veido sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui (byloje nustatyta, kad nukentėjusysis buvo aukštas žmogus ir stambaus kūno sudėjimo) nesukelia mirties, o sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Tokiu būdu gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo pasekmė. Atitinkamai tokie padariniai kaip gyvybės atėmimas sąlygojami ne vien suduoto smūgio, bet ir papildomų priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo sveikatos stoviu, jo gydymo kokybe. Šioje byloje suduotas smūgis iš karto taip pat neprivedė prie nukentėjusiojo mirties, o nukentėjusysis buvo paguldytas į ligoninę, jam padarytos operacijos, kurios, pasak gydytojų, buvo iš esmės sėkmingos, o mirtis įvyko tik po septyniasdešimties dienų (2003-10-13). Visgi, nuteistojo gynėjo nuomone, jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti.
Šalies argumentai
Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji ir valstybinis kaltintojas prašė T. G. nuteisti dėl tyčinio nužudymo, konstatuojant jo neapibrėžtą tvčią nužudyti Ž. S. . Pats T. G. niekada nepripažino norėjęs nužudyti nukentėjusįjį. Tačiau T. G. nesuprato, kad jo smūgis pavojingas nukentėjusiojo gyvybei, nenumatė, kad dėl jo veikos nukentėjusysis gali mirti ir jo mirties nenorėjo. Visas pastarąsias išvadas patvirtina net ir tos aplinkybės, kuriomis bandė remtis kaltinančioji pusė, siekdama įrodyti tyčinį Ž. S. nužudymą,. Tai yra, po to, kai T. G. sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajam ir pastarasis nukrito, T. G. , siekdamas išvengti aukštesnio ir stambesnio už jį Ž. S. atsako, dar kumštimi iš karto, intuityviai sudavė gulinčiam nukentėjusiajam į veidą, kad nukentėjusysis tuoj pat atsikėlęs jo nesumuštų. Visgi visi vėlesni T. G. veiksmai po jo pirmojo sudavimo nukentėjusiajam į veidą niekaip neįtakojo pasekmių (kas byloje yra neginčijamai nustatyta), todėl T. G. yra atsakingas būtent pagal BK 132 str. 1 d. (neatsargus gyvybes atėmimas), už ką jis ir buvo nuteistas bei jau atliko bausmę. Pažymėtina, jog T. G. veikos kvalifikavimas šiuo atveju atitinka ir Lietuvos Respublikos teismų ilgametei praktikai, nes gynėjui nepavyko aptikti nei vieno atvejo, kad kaltininkui būtų inkriminuotas būtent tyčinis nužudymas situacijoje, kuomet tam kaltininkui dėl vienų ar kitų priežasčių sudavus smūgį nukentėjusiajam, nuo to smūgio nukentėjusiajam nukritus ar atsitrenkus galva į kietą paviršių (grindinį, sieną ir pan.), pastarasis patiria sunkią galvos smegenų traumą, nuo kurios po kurio laiko ar net ir įvykio vietoje miršta. Kartu nuteistojo gynėjas nurodo, kad visose aptiktose panašaus pobūdžio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įvairiais aspektais išnagrinėtose bylose kaltininko veiksmai buvo kvalifikuojami kaip nužudymas dėl neatsargumo (1961 m. BK), neatsargus gyvybės atėmimas (2000 m. red, BK) – Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys bylose Nr. 2K-983/2001, Nr. 2K-1088/2001), Nr. 2K-299/2004, Nr. 2K-P-464/2005, Nr. 2K-739/2007 ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 27 punkte teismams taip pat išaiškinta, kad kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 132 str., jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, o kaltininko kaltė dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi.
Tokiu būdu, apelianto nuomone, prie minėtosios išlygos (tai yra, jeigu byloje paneigta būtinosios ginties padėtis, jos ribų neviršijimas) šioje byloje apylinkės teismas (šiuo metu byloje jau panaikintu nuosprendžiu0 T. G. veiką buvo kvalifikavęs tinkamai pagal LR BK 132 str. 1 d.. Tai ne karta šioje byloje buvo padaręs ir Kauno apygardos teismas savo nutartyse (šiuo metu taip pat jau panaikintose). Tuo tarpu pagrindinis tų apylinkės teismo ir apygardos teismo procesinių aktų trūkumas (išskyrus BPK normų pažeidimą, dėl kurių LAT tuos aktus panaikino) buvo tame, kad nagrinėjamoje byloje teismams darant išvadas dėl kaltės formos iš esmės buvo remiamasi vien tik ekspertų pateiktomis išvadomis apie mirties priežastis. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-29 nutartyje šioje byloje nurodė, kad specialių žinių naudojimas yra svarbus įrodinėjimo būdas tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, tačiau specialistų išvados ar ekspertizės aktai tokiose bylose turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais, o duomenys, gauti panaudojant specialias žinias, vieni paprastai negali lemti byloje priimamų sprendimų. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikoje pažymėjo, kad sprendžiant dėl kaltės formos ir turinio nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, svarbios yra ne vien tik medicininės mirties priežastys, bet ir kitos įvairiomis įrodymų rūšimis nustatinėjamos veikos aplinkybės tokios kaip nusikaltimo padarymo įrankiai, būdas, sužalojimų kiekis, jų pobūdis, vieta, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, elgesys įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. Anksčiau šioje byloje teismai buvo neanalizavę įrodymų, atsižvelgiant į pastaruosius aspektus, o dėl to ir nepakankamai motyvuotai buvo atmetę nukentėjusiosios šioje byloje keliamą versiją apie tyčinį nužudymą. Visgi, gynėjo nuomone, dabar skundžiamame nuosprendyje iš esmės vėl daroma ta pati klaida, tik jau kaltinimo šalies naudai. Teisėjų kolegija visiškai nepagrįstai ir atitrauktai nuo bylos kitų duomenų konteksto bei teismo medicinos specialistų išvadų suabsoliutino tą aplinkybę, kad T. G. byloje pripažino gulinčiam Ž. S. dar sudavęs į veidą. Tuo tarpu visų kitų kaltininko tyčios nustatinėjimo kriterijų, kurie buvo išskirti ir minėtoje 2008-01-29 LAT nutartyje, neanalizavo, jų nevertino arba juos įvertino visiškai neteisingai. Visgi, kaip jau anksčiau minėta, T. G. neturėjo jokio išankstinio ar vėlesnio motyvo žudyti Ž. S. , nenaudojo jokių įrankių, pritaikytų žaloti žmogų ir kt., o po įvykio T. G. niekur nebėgo ir išgyveno dėl įvykio.
Be to, T. G. gynėjo nuomone, jeigu būtų pagrindas šioje byloje T. G. pripažinti kaltu nužudžius Ž. S. (t. y., jeigu būtų paneigta būtinosios ginties situacija ar būtų laikoma, kad T. G. viršijo būtinosios ginties ribas), tai šiuo atveju turi būti įvertinta ne tik tai, jog nagrinėjamas įvykis buvo daugiau kaip prieš penkis metus, bet ir tai, kad yra T. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Antai pats T. G. byloje pripažino savo kaltę atėmus gyvybę Ž. S. dėl neatsargumo ir gailėjosi padaręs tą nusikaltimą. Todėl darytina išvada, kad šioje byloje apylinkės teismas buvo tinkamai kvalifikavęs T. G. veiką pagal LR BK 132 str. 1 d. ir T. G. paskyręs tikrai ne per švelnią bausmę, kurią nuteistasis jau yra atlikęs.
Apeliantas nesutinka ir dėl neturtinės žalos priteisimo Ž. S. . Gynėjo nuomone, nors neturtinę žalą teisėjų kolegija nukentėjusiajai Ž. S. priteisė vadovaujantis LR BPK normomis, tačiau pastarosios nesudarė ir nesudaro teisinio pagrindo tos neturtinės žalos priteisimui, nes BPK normos reglamentuoja tik procedūrinio pobūdžio klausimus (civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje padavimo tvarką, civilinio ieškovo teises ir pan.). LR CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Visgi neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o LR CK 6.284 str. nurodyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiškai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties, o šie asmenys taip pat turi teise į neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad nukentėjusioji Ž. S. - Ž. S. sesuo - nebuvo žuvusiojo šeimos nariu, nebuvo ir jo išlaikytine. Tokiu būdu Ž. S. nepatenka į asmenų, nurodytų Civilinio kodekso 6.284 str., ratą, o todėl neturtinės žalos atlyginimas jai priteistas nepagristai.
Šalies argumentai
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistojo T. G. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo T. G. išteisinti, o nukentėjusiosios Ž. S. ieškinį atmesti. Nesant pagrindo T. G. išteisinti, nuteistojo gynėjas prašo Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendį pakeisti ir perkvalifikuoti nuteistojo T. G. veiką į LR BK 132 str. 1 dalį, paskirti jam dvejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei T. G. laikyti atlikusiu bausmę, o nukentėjusiosios Ž. S. ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo nuteistojo T. G. nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, o taip pat teisėtai ir pagrįstai iš nuteistojo priteisė 70000 Lt (septyniasdešimt tūkstančių litų) nukentėjusiajai Ž. S. neturtinei žalai atlyginti.
Apeliaciniame skunde nuteistojo T. G. gynėjas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, kad Ž. S. žodžiais ar veiksmais būtų kėsinęsis į T. G. , A. D. ar S. S. , o T. G. nebuvo nuo ko gintis ar ką ginti, nes tai, kad privažiavęs dviračiu Ž. S. ėmė reikšti kažkokias pretenzijas ir sudavė A. D. , kuris nugriuvo, patvirtino ne tik pats nuteistasis, bet ir liudytojai A. D. ir S. S. , o kiti liudytojai konflikto pradžios nematė. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nors su minėta pirmosios instancijos teismo išvada kategoriškai sutikti negalima, tačiau tiek nuteistojo T. G. , tiek liudytojų A. D. ir S. S. parodymai vertintini kritiškai. Antai pats nuteistasis 2008-09-04 vykusios apklausos teisme metu parodė, kad Ž. S. privažiavus su dviračiu ir ėmus reikšti pretenzijas (pats nuteistasis negali pasakyti dėl ko, bet mano, kad dėl blogo atsiliepimo apie Ž. S. draugus), o taip pat Ž. S. lyg bandžius prieiti prie nuteistojo, į tarpą stojo A. D. , kuriam sudavė Ž. S. . Atitinkamai tai, kad Ž. S. pirmam sudavė A. D. , parodė ir S. S. (T. 2, b. l. l.-4), tačiau 2008-05-19 vykusios apklausos teisme metu pats A. D. teigė, kad iš pradžių Ž. S. sudavė T. G. ir tik po to A. D. . Be to, A. D. teisme parodė, kad nuo Ž. S. suduoto smūgio (pasak paties liudytojo, šį smūgį Ž. S. jam sudavė dar bandant išskirti Ž. S. ir T. G. ) jis pargriuvo ir atsikėlė tik tada, kai buvo jau suėję kaimynai, o Ž. S. gulėjo be sąmonės. Atitinkamai S. S. parodė, kad A. D. nukritus nuo Ž. S. suduoto smūgio, pats S. S. irgi pasilenkė prie A. D. , o atsisuko tik tada, kai Ž. S. jau gulėjo ant asfalto. Visgi tai, kad A. D. nuo Ž. S. suduoto smūgio nukrito, o prie jo nukritusio visą laiką (iki Ž. S. krito ant asfalto nuo T. G. suduoto smūgio) buvo S. S. paneigia liudytojų V. K. ir M. M. parodymai, jog Ž. S. traukiantis nuo T. G. , bandančio suduoti smūgius nukentėjusiajam, kartu link Ž. S. ėjo ir A. D. bei S. S. , kurie buvo pasiruošę „padėti“ T. G. . Atitinkamai, A. A. parodė, kad nematė, kiek tiksliai smūgių T. G. sudavė jau nukritusiam Ž. S. , nes kiti konflikto dalyviai buvo jį uždengę (T. 1, b. l. 129). Be to, pažymėtina ir tai, kad nei A. D. , nei S. S. pirminių apklausų metu (T. 2, b. l. 1-2, 19-20) neparodė ir apie T. G. suduotus smūgius jau nukritusiam Ž. S. , nors šiuos smūgius vėliau pripažino ir pats nuteistasis. Tokiu būdu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, akivaizdu. kad nuteistojo T. G. ir liudytojų A. D. bei S. S. parodymai yra prieštaringi ir neatitinka liudytojų V. K. , M. M. ir A. A. parodymų, kuriais abejoti teismas neturi jokio pagrindo, o nuteistasis ir liudytojai A. D. bei S. S. siekia sumažinti savo vaidmenį T. G. įvykdant nusikaltimą prieš Ž. S. . Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek nuteistojo, tiek įvykyje tiesiogiai dalyvavusių liudytojų A. D. ir S. S. parodymais galima vadovautis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nuteistojo T. G. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistasis sudavė Ž. S. gindamasis nuo neteisėtų paties nukentėjusiojo veiksmų, o tai neva patvirtina ir specialisto išvada Nr. 2192, kuria nustatyti sužalojimai A. D. . Be to, iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos areštinės ir konvojaus skyriaus Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktų duomenų aišku, kad 2003-08-03 patalpinant T. G. į areštinę, jam buvo sumuštas dešinės pusės veidas. Tačiau pažymėtina, kad šie nežymūs sužalojimai A. D. ir T. G. buvo padaryti jų tarpusavio konflikto su Ž. S. metu, o paties nuteistojo T. G. kartu su liudytojais A. D. bei S. S. veiksmai turėjo neabejotinos įtakos konfliktui. Tiesa, apeliantas iš esmės esmės teisingai nurodo, kad tikslios konflikto pradžios V. K. , M. M. ir A. A. nematė, tačiau apie patį konfliktą (balsus, triukšmą ir pan.) liudytojos V. K. ir M. M. parodė, o liudytojas A. A. taip pat parodė ne tik tai, kad T. G. su A. D. ir S. S. gatve ėjo nesitraukdami iš kelio automobiliui ir atrodę iššaukiančiai, tačiau ir apie nuteistojo T. G. , liudytojų A. D. bei S. S. susistumdymą su Ž. S. ). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Ž. S. suduoti smūgiai A. D. ir T. G. pastariesiems nebuvo netikėti. Be to, iš liudytojų V. K. , M. M. ir A. A. parodymų aišku, kad būtent Ž. S. traukėsi nuo T. G. , A. D. ir S. S. atbulas, dangstydamasis ir gindamasis nuo nuteistojo ir liudytojų A. D. bei S. S. . Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ne nuteistasis kartu su dar dviem asmenimis gynėsi nuo Ž. S. , o pastarasis, gindamasis nuo nuteistojo ir liudytojų A. D. bei S. S. , nesmarkiai sudavė A. D. bei nuteistajam T. G. . Atitinkamai ginties provokacijai (veiksmams, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą), būtinosios ginties nuostatos netaikomos. Be to, kaip jau minėta, iš liudytojų V. K. , M. M. ir A. A. , tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymų aišku, kad Ž. S. pats traukėsi nuo nuteistojo ir liudytojų A. D. , S. S. bei bandė pasišalinti (liudytoja V. K. įvykio metu ragino Ž. S. bėgti nuo agresyviai nusiteikusio T. G. (T. 1 b. l. 107-108; T. 3. b. l. 58), todėl T. G. nebuvo jokio poreikio gintis, o jo veiksmai Ž. S. atžvilgiu vertintini ne kaip gynyba, o kaip puolimas. Atitinkamai, nesant būtinosios ginties sąlygų (pradėto ar tiesiogiai gresiančio akivaizdaus, realaus pavojingo kėsinimosi prieš save ar kitą asmenį), būtinosios ginties ribų peržengimą reglamentuojančios teisės normos taip pat netaikomos.
Nuteistojo gynėjo nuomone, tarp T. G. veikos ir kilusių pasekmių nėra priežastinio ryšio ir, nors priežastinis ryšys gali būti tiek būtinasis, tiek atsitiktinis, atsakomybė pagal LR BK 129 str. galima tik esant būtinajam priežastiniam ryšiui, t. y. veikos padariniai yra dėsningi ir veika paprastai ar pakankamai dažnai sukelia tokius padarinius. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde pateikta priežastinio ryšio rūšių reikšmės interpretacija nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 129 str. yra klaidinga. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinoji pasekmė yra nuosekli reiškinio grandinė, dėsningai pasireiškusi iš priežasties, o atsitiktinė pasekmė dėsningai neišplaukia iš reiškinio, nors ir yra jo sąlygota. Tokiu būdu ekspertizės aktu Nr. EKM 14(95)/07(01), įvertinus teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G 2345/03(02), Nr. 117 (G)/2003, Nr. M 1197/03(02), teismo medicinos ekspertizės aktus Nr. EKM 68/04(01), komisijnės ekspertizės aktą Nr. EKM 78/05(01), atsižvelgiant į baudžiamosios bylos duomenis, nustačius, kad Ž. S. mirties priežastis buvo ne tiesioginiai T. G. smūgiai, o atsitrenkimas dešiniu viršugalviu - pakaušiu (dešinio momens užpakaline dalimi) į gatvės grindinį (esant nustatyta, kad Ž. S. krito būtent nuo T. G. smūgio Ž. S. į veidą, ko neginčija ir pats apeliantas) konstatuotina, kad tarp nuteistojo T. G. veikos pirmą kartą suduodant Ž. S. į veidą, nuo ko pastarasis krito galva atsitrenkdamas į gatvės grindinį, yra atsitiktinis priežastinis ryšys. Visgi atsakomybė tiek pagal LR BK 132 str., tiek ir pagal LR BK 129 str. galima esant tiek būtinajam, tiek ir atsitiktiniam priežastiniam ryšiui. Iš kitos pusės, priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų padarinių buvimas – tai objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas, o nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 129 str. ar 132 str. esminės reikšmės turi subjektyvusis baudžiamosios atsakomybės pagrindas – kaltė (jos forma). Iš byloje esančių įrodymų, įskaitant ir paties nuteistojo T. G. parodymus, aišku, kad T. G. , suduodamas Ž. S. pirmą kartą į galvą, o taip pat suduodamas dar pora smūgių jau nukritusiam nesipriešinančiam Ž. S. iki tol, kol pamatė, jog Ž. S. be sąmonės, neabejotinai suvokė keliantis pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei ir bendrai numatė galimas kilti pasekmes. Tačiau pavojingų padarinių numatymas – tai padarinių, kuriuos turi sukelti nusikalstama veika, ne tik neišvengiamumo, bet ir galimumo suvokimas, o suduodamas smūgius parkritusiam ir nebesiginančiam Ž. S. į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistasis numatė savo veiksmais galintis ne tik sužaloti, bet ir atimti gyvybę Ž. S. (pavojų gyvybei keliančio sužalojimo padarymo galimybę dviem stipriai suduotais smūgiais kumščiu į momenkaulį, galvai esant ant kietos atramos – grindinio, patvirtino ir ekspertizės aktas Nr. EKM 14(95)/07(01)), o tai atitinkamai rodo jo buvusios tyčios kryptingumą. Tuo tarpu dėl to, kad nuteistasis nenorėjo konkretaus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytų padarinių (gyvybės atėmimo), nuteistojo T. G. nusikalstama veika atimant gyvybę Ž. S. vertintina kaip padaryta veikiant netiesiogine tyčia, nes nuteistasis nedarė nieko, kad baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai nekiltų ir tokiu būdu sąmoningai leido jiems atsirasti. Tiesa, Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendyje ne visiškai tiksliai konstatuota, kad T. G. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl, atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, laikytina, jog T. G. , suduodamas Ž. S. vieną smūgį į veidą, o Ž. S. nukritus ir nesipriešinant sudavus dar du smūgius į galvą, veikė netiesiogine tyčia atimant gyvybę. Atitinkamai nuteistojo T. G. veika, tarp kurios ir gyvybės Ž. S. atėmimo nustatytas atsitiktinis priežastinis ryšys, esant netiesioginei tyčiai pasekmių atžvilgiu, visiškai pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 1 d., o tai, kad nuteistasis neturėjo tikslo ir motyvo būtent nužudyti Ž. S. konkrečiu atveju turi reikšmės tik nustatant tyčios rūšį (konkrečiu atveju nustatyta netiesioginė tyčia). Be to, tai, kad Ž. S. smūgiai buvo suduoti būtent konflikto su T. G. , A. D. ir S. S. metu, Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendyje įvertinta atsisakant nuteistojo T. G. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (gyvybės Ž. S. atėmimo dėl chuliganiškų paskatų). Apeliantas nurodo, kad gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo pasekmė, o tokios pasekmės yra sąlygojamos ir papildomų priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo sveikatos stoviu, gydymo kokybe ir pan. Visgi, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas (konkrečiu atveju, tarp veikos ir pasekmių yra nustatytas priežastinis ryšys, nors ir atsitiktinis), tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-29 nutartyje pažymėta, kad sprendžiant dėl kaltės formos ir turinio nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose svarbios ne vien tik medicininės mirties priežastys, bet ir kitos įvairiomis įrodymų rūšimis nustatinėjamos veikos aplinkybės. Atitinkamai, kaip jau anksčiau minėta, paties nuteistojo, o taip pat liudytojų V. K. , M. M. ir A. A. parodymais nustatyta, kad Ž. S. kritus ant grindinio nuo pirmo T. G. smūgio ir nukentėjusiajam nesipriešinant, nuteistasis pripuolęs dar sudavė pora smūgių ranka gulinčiam ir nesipriešinančiam Ž. S. į galvą, o tai neabejotinai rodo nuteistojo T. G. tyčios kryptingumą ir kartu sąmoningą leidimą faktiškai kilusioms pasekmėms (Ž. S. gyvybės atėmimui) atsirasti. Tiesa, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 27 p. nurodyta, jog tais atvejais, kai asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė. Visgi iš visų aukščiau išdėstytų įrodymų ir nustatytų aplinkybių aišku, kad nuteistasis T. G. , suduodamas nukentėjusiajam tris smūgius į galvą (du iš jų nukentėjusiajam jau esant nukritusiam ir nesipriešinant), suvokė keliantis pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei, numatė galintis ne tik sužaloti, bet ir atimti gyvybę nukentėjusiajam ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido pasekmėms kilti. Taigi nuteistasis T. G. veikė netiesiogine tyčia pasekmių atžvilgių, o jo nusikalstamos veikos vertinti kaip padarytos dėl neatsargumo nėra jokio pagrindo. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004-08-27 nuosprendžiu, panaikintu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-29 nutartimi, nuteistojo T. G. veika buvo tinkamai kvalifikuota, pagal LR BK 132 str. 1 d., tačiau su tokiu apelianto teiginiu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004-08-27 nuosprendis šiuo metu yra panaikintas, o byla apeliacine tvarka nagrinėjama dėl Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendžio, todėl vertinti atskirų panaikinto Kauno miesto apylinkės teismo 2004-08-27 nuosprendžio teiginių pagrįstumo, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo.
Apeliaciniu skundu nuteistojo T. G. gynėjas taip pat nesutinka ir su Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendžiu T. G. paskirta bausme, nes mano, kad nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.), o taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad nagrinėjamas įvykis buvo daugiau kaip prieš penkis metus. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, Kauno apygardos teismas 2008-10-10 nuosprendžiu skirdamas bausmę T. G. , pagrįstai nepripažino LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes apie smūgius jau nukritusiam Ž. S. į galvą 2003-08-04 įtariamojo parodymų patikrinimo metu (kitą dieną po įvykio) T. G. neparodė, o tai patvirtino tik vėlesnių apklausų metu. Be to, nuteistasis siekė sumenkinti savo vaidmenį teigdamas, kad gynėsi nuo Ž. S. , o pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino nurodydamas, kad pripažįsta tik smūgius, tačiau nuo smūgių nemirštama (nėra tokio stiprumo smūgių). Tuo tarpu į tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo penkeri metai ir per šį laiką T. G. nusikaltimų nepadarė, nėra neigiamai jo asmenį charakterizuojančių duomenų, jau atsižvelgta skiriant nuteistajam bausmę Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendžiu, kuriuo į bausmės laiką taip pat įskaitytas bausmės, atliktos pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2004-08-27 nuosprendį, laikas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad veikiant netiesiogine tyčia įvykdytas labai sunkus nusikaltimas, nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.), nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendžiu pagal LR BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirta žymiai mažesnė negu vidurkis laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.
Nuteistojo T. G. gynėjas mano, kad Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendžiu nukentėjusiajai Ž. S. neteisėtai iš nuteistojo T. G. buvo priteista 70000 Lt (septyniasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti, nes pagal LR CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o mirusio Ž. S. sesuo Ž. S. , kuri nebuvo nei Ž. S. šeimos narė, nei jo išlaikytinė, nėra asmuo, numatytas LR CK 6.284 str. 1 d. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju LR CK 6.284 str. iš viso netaikomas, nes Kauno apygardos teismo 2008-10-10 nuosprendžiu iš T. G. nepriteista jokia pinigų suma žalai, susijusiai su nukentėjusiosios išlaikymu ar teise gauti išlaikymą (negautoms pajamoms), atlyginti. Tuo tarpu LR CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Atitinkamai LR BPK 28 str. 1 d. nurodyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos, o LR BPK 44 str. 10 d. numatyta, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Tuo tarpu, kai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo miršta, nukentėjusiaisiais pripažįstami jo šeimos nariai (LR BK 248 str. 2 d., LR BPK 38 str.) ir (arba) artimieji giminaičiai ir šie asmenys, patyrę turtinę ir(ar) neturtinę žalą, turi teisę reikalauti jos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2005-11-14 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-464/2005). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Ž. S. sesuo Ž. S. (LR BK 248 str. 1, 2 d.) visiškai pagrįstai pripažinta nukentėjusiąja dėl brolio Ž. S. mirties ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (LR CK 6.250 str. 2 d., LR BPK 44 str. 10 d.), o jos ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies patenkintas ir iš T. G. priteista 70000 Lt (septyniasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti visiškai teisėtai ir pagrįstai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.