Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-769-766/2016, iškeltoje pagal kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl skolos priteisimo solidariai iš skolininkų E. V. ir J. S.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl skolos priteisimo, prašydamas iš skolininkų E. V. ir J. S. solidariai priteisti 1560,59 Eur žalos. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-04-10 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-194-497/2015 E. V. ir J. S. pripažinti kaltais dėl A. L. nužudymo. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-10-20 sprendimu žuvusiojo A. L. dukrai U. L. už laikotarpį nuo 2014-06-01 iki 2016-02-29 iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo išmokėta našlaičių pensija 1560,59 Eur sumoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016-02-26 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl skolos priteisimo solidariai iš skolininkų E. V. ir J. S. kaip neteismingą Radviliškio rajono apylinkės teismui, nurodydamas, jog kreditorius turi kreiptis į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.Teismas pažymėjo, kad CPK 29 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad į teismą turi būti kreipiamasi pagal atsakovo (skolininko) gyvenamąją vietą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai daugiausiai gyvena. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Teismas remdamasis kreditoriaus pateiktais duomenimis nustatė, kad skolininkai E. V., gyv. (duomenys neskelbtini), ir J. S., gyv. (duomenys neskelbtini), laisvės atėmimo bausmę (Vilniaus apygardos teismo 2015-04-10 nuosprendžiu E. V. nuteistas 10 metų laisvės atėmimo, J. S. nuteistas 9 metų laisvės atėmimo bausme) atlieka (duomenys neskelbtini) – atvirojoje kolonijoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į nurodytą, teismas vertino, kad pareiškimas pateiktas pažeidžiant teritorinio teismingumo taisykles, todėl atsisakė jį priimti kaip neteismingą Radviliškio rajono apylinkės teismui.

III. Atskirojo skundo esmė

Atskiruoju skundu kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-02-26 nutartį civilinėje byloje Nr. eL2-769-766/2016 ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti spręsti iš naujo Radviliškio rajono apylinkės teismui. Nurodo, kad pataisos namai yra terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta ir negali būti laikomi asmens gyvenamąja vieta. Pažymi, kad pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalį, fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešąją prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Teigia, kad šią aplinkybę pagrindžia ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame nurodoma, kad asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę bei laikomi kardomojo kalinimo vietose nelaikomi pakeitusiais deklaruotą gyvenamąją vietą. Kreditoriaus nuomone, tai reiškia, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas negali būti laikomas asmens nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimu, todėl faktas, jog atsakovai atlieka laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) – atvirojoje kolonijoje, esančioje kito teismo teritorijoje, nepakeičia bylos teismingumo. Atkreipia dėmesį, kad tokią kreditoriaus poziciją pagrindžia aukštesnės instancijos teismų formuojama praktika (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2014-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2458-160/2014 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl žalos priteisimo iš solidarių skolininkų, kaip pateiktą pažeidžiant teritorinio teismingumo taisykles, pagrįstumo.CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ši asmens teisė nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, laikantis įstatyme numatytų procesinių formos ir turinio reikalavimų (CPK 111 straipsnis), kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Tuo tarpu teismo pareiga, vadovaujantis civilinio proceso tikslais, imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai (CPK 2 straipsnis).Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Vadovaujantis CPK 29 straipsnyje įtvirtinta bendrąja teismingumo taisykle, ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą; juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre; tais atvejais, kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinę. Pagal CPK 431 straipsnio 6 dalį, bylas pagal pareiškimus dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėja apylinkės teismai.Nagrinėjamu atveju iš kreditoriaus pateiktų duomenų nustatyta, kad vieno iš skolininkų E. V. paskutinė žinoma gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kito – J. S. –(duomenys neskelbtini), tačiau abu atsakovas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) – atvirojoje kolonijoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikytina vieta, kurioje jis nuolat arba daugiausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs. Nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose. Asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos (CK 2.12 straipsnio 3 dalis). Tokia pati nuostata suformuluota ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kuriame nurodyta, kad asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, laikomi kardomojo kalinimo vietose, nelaikomi pakeitusiais deklaruotą gyvenamąją vietą.Atsižvelgiant į išdėstytas įstatymų nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas nelaikomas gyvenamosios vietos pakeitimu bei vertina, kad aplinkybė, jog skolininkai E. V. ir J. S. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), kurie yra kito apylinkės teismo aptarnaujamoje teritorijoje negu jų nuolatinė gyvenamoji vieta, nepakeičia bylos teismingumo.Remiantis nurodytu, pirmosios instancijos teismo 2016-02-26 nutartis naikintina ir kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį ir kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš solidarių skolininkų E. V. ir J. S. priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti kreditoriui.