Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Aplinkos apsaugos departamentui prie aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2011 m. liepos 22 d. pareiškėjai išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai suteikta teisė eksploatuoti įrenginį – naftos atliekų perdirbimo cechą (duomenys neskelbtini) (adresu (duomenys neskelbtini)), kuriame gali būti vykdomas pavojingų atliekų perdirbimas (naudojimas).

Pareiškėja ir UAB (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos pagrindu pareiškėja įsipareigojo pagal iš anksto Bendrovės pateiktus užsakymus gaminti užsakomą produkciją ir tinkamai eksploatuoti įrenginį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį Bendrovei.

Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento Kauno aplinkos kokybės kontrolės skyrius 2020 m. rugpjūčio 14 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. PA5-53 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame, inter alia (lot. be kita ko) padaryta išvada, jog pareiškėja, neturėdama TIPK leidimo, perdirbo žaliavinę naftą bei neteisėtai eksploatavo įrenginį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

Departamentas 2020 m. lapkričio 10 d. priėmė skundžiamą nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje (duomenys neskelbtini)“, kuriuo pareiškėjai nutarė skirti ekonominę sankciją – 10 000 Eur baudą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Aplinkos apsaugos įstatymas ir TIPK taisyklės bei jų priedai.

Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį), prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą arba įrenginį įregistruoti.

Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog fizinis ar juridinis asmuo turi teisę eksploatuoti TIPK taisyklėse nurodytą įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį TIPK leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis. Fizinis ar juridinis asmuo privalo eksploatuoti įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), nurodytą TIPK taisyklėse, laikydamasis šių principų: imasi visų reikiamų taršos ir kvapų prevencijos priemonių; taiko geriausius prieinamus gamybos būdus, kurių apibrėžtį nustato aplinkos ministras, suderinęs su žemės ūkio ministru ir ekonomikos ir inovacijų ministru; nesukelia didelės taršos; užtikrina atliekų prevenciją, o jeigu atliekos susidaro, laikydamasis Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumo, užtikrina, kad jos būtų paruoštos naudoti pakartotinai, perdirbtos, kitaip panaudotos, o kai tai techniškai ir ekonomiškai neįmanoma, – pašalintos, stengiantis išvengti bet kokio poveikio aplinkai arba jį sumažinti; energiją naudoja efektyviai; imasi priemonių, būtinų avarijoms išvengti ir (ar) jų padariniams apriboti; galutinai nutraukdamas ūkinę veiklą, imasi priemonių, būtinų taršos grėsmei išvengti ir eksploatavimo vietos būklei tinkamai atkurti.

TIPK taisyklių 10 punkte išaiškinta, kad veiklos vykdytojas, eksploatuojantis taisyklėse apibūdintą įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), įskaitant kurą deginantį įrenginį, atliekų deginimo įrenginį ir (ar) bendrą atliekų deginimo įrenginį, privalo turėti leidimą. TIPK Taisyklių 1 priede yra nurodytos veiklos rūšys, kuriomis nustatoma, ar įrenginiui reikia turėti leidimą pagal taisyklių reikalavimus. Remiantis TIPK Taisyklių 1 priedo 1.2 papunkčiu, vykdant naftos ir dujų perdirbimą yra reikalingas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas.

Pareiškėja skunde neginčija, jog naudojo įrenginį (duomenys neskelbtini), tačiau nesutinka, kad juo vykdė naftos produktų perdirbimo veiklą. Pažymėtina, kad iš byloje pateikto Patikrinimo akto, kuriuo Departamentas vadovavosi priimdamas Nutarimą, matyti, jog 2020 m. liepos 24 d. nuvykus į pareiškėjos veiklavietę, (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pareiškėja nevykdo veiklos, kuriai 2011 m. liepos 22 d. išduotas TIPK leidimas. Pareiškėjos gamybos vadovas paaiškino, jog vykdo veiklą Bendrovės įrenginiu (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjus įrenginį (duomenys neskelbtini), buvo jaučiamas panašus į dujų mišinio ir naftos produktų mišinio kvapas. Pažymėtina, kad nei pareiškėjos, nei Bendrovės atstovai jokių pastabų patikrinimo metu dėl nustatytų faktinių aplinkybių neturėjo. 2020 m. liepos 30 d. pakartotinai apžiūrėta pareiškėjai priklausanti teritorija ir nustatyta, jog pareiškėja perdirba žaliavinę naftą įrenginiu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį į gamybos aktus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodyta, jog Bendrovei iš naftos produktų terminalo akcizinio sandėlio, gamybai išduota naftinė žaliava. Teismas pažymi, jog gamybos aktuose yra nurodytas pareiškėjos gamybos vadovo parašas, o kam priklausė naftinė žaliava nagrinėjamoje situacijoje yra teisiškai nereikšminga. Tai, kad nuosavybės teise naftinė žaliava priklausė Bendrovei, neįrodo, jog pareiškėja, eksploatuodama įrenginį (duomenys neskelbtini), nevykdė naftos perdirbimo veiklos. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėja privalėjo turėti TIPK leidimą, kadangi ji eksploatavo įrenginį (duomenys neskelbtini) ir juo perdirbo žaliavinę naftą. Pažymėtina, kad TIPK leidimai yra išduodami naudotis konkrečiu įrenginiu ir atsižvelgus į visas paraiškoje pateiktas aplinkybes, todėl vien aplinkybė, kad 2011 m. liepos 22 d. pareiškėjai išduotas TIPK leidimas (duomenys neskelbtini), kuriuo suteikta teisė eksploatuoti įrenginį – naftos atliekų perdirbimo cechą Jonavoje (adresu (duomenys neskelbtini)), nesuteikia teisės eksploatuoti ir perdirbti žaliavinę naftą įrenginiu (duomenys neskelbtini). Remiantis tuo, kas nurodyta, Departamentas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, Nutarime pagrįstai nurodė, jog pareiškėja, neturėdama reikalingo TIPK leidimo, eksploatavo įrenginį (duomenys neskelbtini) ir juo vykdė naftos produktų perdirbimą, todėl buvo padarytas Aplinkos apsaugos įstatymo pažeidimas. Taigi, teismas atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, konstatuoja, jog Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Konstatavus, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, svarstytinas klausimas dėl Nutarime paskirtos ekonominės sankcijos sumažinimo. Pareiškėja paskirtą ekonominę sankciją prašo sumažinti iki 1 000 Eur.

Aplinkos apsaugos įstatymo 55 straipsnis reglamentuoja juridinių asmenų atsakomybę už ūkinės ar kitokios veiklos vykdymą, objektų naudojimą neturint TIPK leidimo arba neįregistravus įrenginio. Aplinkos apsaugos įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas, objektų naudojimas neturint taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, kai pagal teisės aktus toks leidimas yra reikalingas, užtraukia baudą nuo dešimt tūkstančių iki trisdešimt tūkstančių eurų. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, skiriant juridiniam asmeniui ekonominę sankciją, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, juridinio asmens atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padaręs pažeidimą juridinis asmuo savo noru ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdamas užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams arba juos sumažinti ir likviduoti, atlygino padarytą žalą (nuostolius) aplinkai ir kitiems asmenims, padėjo tyrimo metu (51 straipsnio 2 dalis). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad juridinis asmuo kliudė vykdyti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą arba tęsė pažeidimą, nepaisydamas kompetentingos institucijos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (51 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimus). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimus). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą skirtina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-773/2007, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2086-520/2015, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-354-662/2018, 2019 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-987-822/2018)

Teismas pažymi, kad iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėja pažeidimą padarė pirmą kartą, jai, kaip juridiniam asmeniui, anksčiau nebuvo taikyta ekonominė sankcija, pažeidimas truko trumpą laiko tarpą – tik 2020 m. liepos mėn. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų siekusi ar trukdžiusi Departamentui atlikti patikrinimus ir (ar) nustatyti svarbias bei reikalingas aplinkybes, taip pat nustatyta, jog pareiškėja Departamentui teikė paaiškinimus ir reikalingą informaciją, Nutarime nurodyta, jog pareiškėja padėjo tyrimo metu. Svarbu ir tai, kad nenustatyta pareiškėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, byloje nėra pateiktų duomenų, kad dėl padaryto teisės pažeidimo būtų kilusių žalingų padarinių aplinkai ir (ar) žmonėms. Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, anksčiau nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžiama, jog nagrinėjamu atveju paskirta ekonominė sankcija – 10 000 Eur bauda nėra proporcinga padarytam pažeidimui, o įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakankama mažesnio dydžio bauda. Nustatydamas skiriamos ekonominės sankcijos dydį, teismas sprendžia, kad ekonominė sankcija – bauda – turi būti svari ir daryti atgrasantį bei užkardomąjį poveikį tiek pažeidimą padariusiai pareiškėjai, tiek ir kitiems juridiniams asmenims, todėl ji negali būti tokio dydžio, kad ragintų pažeisti teisės aktus.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta ir remiantis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, teisėta, pakankama ir pagrįsta pareiškėjos padarytam teisės pažeidimui atitinkanti bei prevencinį poveikį pareiškėjai daranti poveikio priemonė yra ekonominė sankcija – 5 000 Eur dydžio bauda. Taigi, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vertinant pareiškėjos argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Minėtoje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjos skundas iš dalies tenkinamas ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant skundžiamą Nutarimą ir juo nustatant ekonominės sankcijos – baudos dydį, buvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, o dėl to, jog teismas sprendžia sumažinti baudos dydį dėl aplinkybių, kurios yra nesusijusios su atsakovo neteisėtais veiksmais, taigi, atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo. Inter alia (iš lotynų kalbos – be kita ko), atsakovė skyrė minimalią baudą už pareiškėjos padarytą pažeidimą, o kaip jau minėta anksčiau, skirti mažesnę baudą, negu Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą gali tik teismas (Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnis). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjai negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų dėl ginčijamo Nutarimo nepagrįstumo, tačiau, teismo įsitikinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2020 m. lapkričio 10 d. nutarimo „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje (duomenys neskelbtini)“ dalį, kurioje pareiškėjai skiriama 10 000 Eur (dešimties tūkstančių eurų) dydžio bauda, sumažinant ją iki 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.